Mokyklų ateitis Lietuvoje – atsiskaitymai prie lentos ir žodiniai egzaminai?

Technologijoms vis sparčiau keičiant mūsų gyvenimo ritmą, šalys imasi skirtingų sprendimų dėl jų vietos švietime. Estija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, suteikusia vidurinių mokyklų mokiniams ir mokytojams prieigą prie specialiai švietimo sistemoms pritaikytos dirbtinio proto „ChatGPT“ versijos.

Tuo tarpu Švedija ir kitos Skandinavijos šalys renkasi priešingą kelią – atsisako technologijų klasėse ir grįžta prie popierinių vadovėlių bei žodinių atsiskaitymų. Ši diskusija aštrėja ir Lietuvoje: kokiu keliu pasuks mūsų mokyklos?

Kaimyninėse valstybėse – skirtingi požiūriai

Estijos vyriausybė įsigijo dirbtinio proto „ChatGPT Ed“ leidimą ir nuo šių mokslo metų suteikė prieigą visiems mokytojams bei mokiniams. Jie galės naudoti šį dirbtinio proto įrankį mokymui(-si) suasmeninti, kritiniam mąstymui ugdyti ir administracinėms užduotims palengvinti.

Šiuo žingsniu Estijos vyriausybė siekia ir toliau pasauliniu mastu išlaikyti šalies, kaip technologijų lyderės, reputaciją. „Dirbtinis protas visam laikui pakeitė pasaulį. O švietimo sistema turi prisitaikyti prie šių pokyčių“, – pabrėžia Estijos prezidentas Alaras Karis.

Tuo tarpu Švedija, Danija ir Suomija skaitmenizaciją vertina atsargiau. Po kelių metų intensyvaus technologijų diegimo mokyklose, 2023 m. Švedija uždraudė skaitmeninius įrankius pradinukams ir paskelbė milijonines investicijas į fizinius vadovėlius, rašymą ranka ir skaitymo gebėjimų stiprinimą.

Šis sprendimas grindžiamas susirūpinimu dėl prastėjančių mokinių bazinių gebėjimų. Tai tokie gebėjimai, kaip dėmesio sutelkimo, skaitymo ir rašymo įgūdžių.

Technologijų keliamus iššūkius stebi ir kitos šalys. 2023 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikta „Intelligent“ apklausa parodė, kad: 66 % mokytojų ir dėstytojų keičia ir performuluoja užduotis taip, jog nebūtų įmanoma pasitelkti dirbtinio proto joms atlikti.

Iš jų 76 % mokytojų reikalauja, kad darbai būtų atliekami rašant ranka bei žada grįžti prie žodinių atsiskaitymų.

Lietuvos mokyklos taip pat ieško atsakymų

Nors Lietuvos mokyklos aktyviai domisi skirtingų skaitmeninių įrankių klasėse diegimo galimybėmis, kol kas šalis nėra pasirinkusi aiškesnės krypties, kaip turėtų būti reguliuojamas technologijų naudojimas mokyklose.

Vienose ugdymo įstaigose atliekami bandymai su dirbtinio proto įrankiais kaip pagalbine priemone rašymo, žinių paieškos ar kūrybiškumo lavinimo veikloms. Tokiose mokyklose rengiami įvairūs mokymai. Tuo tarpu kitos mokyklos atsargesnės, linkusios į tradicinius mokymo būdus.

Tėvų bendruomenėse vis garsiau reiškiamas susirūpinimas, kad technologijos išblaško mokinius ir iškreipia mokymosi procesą. Mokytojai pastebi, jog dalis mokinių dirbtinį protą vertina kaip greitą būdą gauti atsakymą. O ne kaip įrankį mokytis ir suprasti.

Didelė dalis jų pabrėžia, jog „ChatGPT“ nėra „stebuklinga piliulė“, galinti išspręsti ugdymo kokybės problemas. Atvirkščiai, be tinkamo ugdymo ir aiškių taisyklių jis gali paskatinti paviršutinišką mokymąsi, priklausomybę nuo greitų atsakymų ir kritinio mąstymo silpnėjimą.

Kita vertus, girdime žinovų raginimus judėti greičiau diegiant technologijas mokyklose – pandemija smarkiai paspartino švietimo skaitmenizaciją ir trauktis, regis, nebėra kur. 2023 m. pabaigoje „Vilmorus“ atlikta Lietuvos gimnazistų apklausa atskleidė, kad du iš trijų mokinių naudoja dirbtinio proto įrankius namų darbams atlikti.

Jau tuomet girdėjosi siūlymai, jog svarbu technologijas ne drausti, o mokyti nuosekliai ir atsakingai jomis naudotis. Tokiu būdu ugdant skaitmeninį raštingumą ir išlaikant konkurencinį pranašumą.

Vis tik didelė dalis mokyklų bendruomenių sutaria, jog daugiau technologijų klasėse dar nereiškia geresnių mokymosi rezultatų. Jie vis labiau pabrėžia ne technologijų, o kritinio mąstymo svarbą.

Nesutariama, ar skaitmeniniai įrankiai iš tiesų pagerina įsitraukimą, ilgalaikį mokymąsi, ar vis dėlto jie skatina blaškymąsi, paviršutinį įsitraukimą ir priklausomybę nuo programėlių. Tuo tarpu gebėjimas vertinti žinias, analizuoti šaltinius, suprasti medijų veikimo principus tampa esminiais ateities gebėjimais. Ir tai vyksta nepriklausomai nuo to, kiek technologijų bus klasėse.

Dėmesys kritinio mąstymo ugdymui

Daug švietimo žinovų skambina pavojaus varpais, nes sparčiai prastėja mūsų raštingumo, matematinio ir kritinio problemų sprendimo įgūdžiai. Technologijos nebeskatina mūsų stengtis, kritiškai mąstyti, o tik plaukti pasroviui.

Kai kurie sako, jog dirbtinis protas yra „tiesiog dar vienas įrankis įrankių dėžėje“, tačiau tarp įrankių ir technologijų yra esminis skirtumas.

Įrankiai padeda atlikti užduotis, o technologijos keičia mūsų aplinką ir būdus, kaip mes mąstome, dirbame ir bendraujame. Kol žinovai ir politikos formuotojai diskutuoja, koks švietimo ir technologijų kelias Lietuvai tinkamiausias, sprendimų imasi pilietinės organizacijos.

„Prisiminkime, kad ir „Facebook“ kažkada buvo platforma bendrauti su draugais. Bet dabar socialiniai tinklai pakeitė pačią privatumo, draugystės ir net tiesos sampratą, tapo platformomis, kuriose nuolat susiduria įvairūs politiniai interesai ir kur lengva skleisti dezinformaciją.

Todėl itin svarbu brėžti saugančias ribas, mokantis, kur, kada ir kaip naudotis technologijomis yra tinkama, o kada ne. Asmeninius išmaniuosius įrenginius ugdymo procese vertiname kaip netinkamą technologijų naudojimą. O ir už mokyklos ribų svarbu gerokai daugiau kalbėtis apie saugų elgesį mažuose ir dideliuose ekranuose bei skaitmeninį pilietiškumą.

Savo mokymais, kuriuos rengiame su Britų taryba bei nacionaliniu transliuotoju, siekiame auginti kritinio mąstymo gebėjimus. Taip pat ir žinias apie dezinformaciją, sąmoningo buvimo internete svarbą“, – sako Rasa Jauniškienė, viena iš Skaitmeninio etikos centro bendraįkūrėjų.

Meno avilio vykdomoji direktorė Dovilė Alėbaitė pabrėžia, kad šiuolaikines technologijas svarbu ne riboti, o išnaudoti prasmingiems tikslams. Ypač ugdant jaunimo kūrybiškumą ir kritinį mąstymą.

„Jaunoji karta, nors dažnai vadinama digital natives (gimusia skaitmeninėje erdvėje) didžiąją dalį skaitmeninio turinio vartoja intuityviai. Jie tai daro ne visuomet susimąstydami, kas jį sukūrė, kokie interesai slypi, kaip algoritmai kuria tai, ką matome, kokios poveikio priemonės naudojamos siekiant sukelti jausmus ir kuo ilgiau mus išlaikyti prie ekranų, ir kodėl tai daroma.

Todėl savo vykdomais medijų raštingumo projektais siekiame jauniems žmonėms padėti kelti šiuos klausimus, analizuoti, geriau suprasti medijuotą pasaulį, tapti atsakingais skaitmeninio turinio vartotojais ir kūrėjais.“

Anot jos, jau dešimtmetį kartu su Britų taryba įgyvendinama programa „Dideli maži ekranai“ per praktiką padeda jaunimui suprasti audiovizualinės kultūros poveikį. Taip pat ir išmokti kurti bei skaityti audiovizualinių medijų turinį taip, kaip skaitome tekstą.

Tai yra atpažinti naratyvus, audiovizualinės kalbos bruožus, jausminį turinio toną ir tai, kaip žinios veikia mūsų įsitikinimus bei sprendimus.

„Pasitelkdami technologijas, mokome jaunus žmones suprasti, kiek daug pasirinkimų ir sprendimų slypi už kiekvieno technologinio spendimo, kadro ar montažo.

Šios žinios stiprina jų gebėjimą atsirinkti, suprasti, interpretuoti ir galiausiai – patiems kurti. Norime, kad jaunimas ne tik vartotų turinį, bet ir taptų jo kūrėjais. Aktyviais, pilietiškais, mąstančiais ir gebančiais keisti tiek savo žinių aplinką, tiek visuomenės ateitį,“ – teigia Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskė.

Nors Lietuvoje susitarimų vis dar ieškoma, galutinis iššūkis bus ne pasirinkti tarp skaitmeninio ar tradicinio kelio, o atrasti pusiausvyrą, kuri padėtų ugdyti brandžius, atsakingus ir kritiškai mąstančius jaunus žmones.