„Keliaudami po Šiaurės Lietuvą, atkreipkite dėmesį, kad kraštovaizdis čia tarytum banguoja – vienas po kito kyla ilgi aptakūs kalvų gūbriai. Tai vieni paslaptingiausių ledynmečio pėdsakų – drumlinai“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos Kietųjų naudingųjų iškasenų ir kartografavimo skyriaus vyriausioji geologė Alma Grigienė.
Drumlino terminas kilo iš airių geilų ir škotų geilų žodžio, reiškiančio nugarą, gūbrį, keterą. Drumlinas – tai ledyno suformuota aptaki pailga ir neaukšta kalva. Ji driekiasi ta pačia kryptimi, kuria slinko ledynas. Šių formų aukštis – 5–60 metrų, plotis – iki kelių šimtų metrų, o į ilgį kartais gali nusidriekti net keliolika kilometrų.
Drumlino viršų dengia jį suformavusio ledyno suklota morena – mišrios sudėties nuogulos iš žvirgždo, gargždo, smėlio ir molio. Branduolį sudaro išslėgtos poledyninio pagrindo nuogulos: prieš tai buvusio ledyno palikta morena ar jo tirpsmo vandenų sukloti moliai, smėliai, žvyrai. Tose šalyse, kur į paviršių išeina kristalinės uolienos, drumlino branduolius sudaro jų nuolaužos.
Drumlinai ypač paplitę regionuose, kuriuos dengė paskutinis ledynas – Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Kanadoje. Tačiau Lietuvoje drumlinai reti. Jų galima aptikti tik šalies šiaurėje – Ventos vidurupio lygumoje, Linkuvos–Pasvalio–Biržų–Vabalninko ruože ir Panevėžio apylinkėse.
Šiose vietovėse drumlinai sudaro savitus drumlinų laukus – ritmingai besikartojančias kalvas, primenančias sustingusias bangas.
Kaip drumlinai susidarė?
Drumlinų susidarymas – sudėtingas procesas, vadinamas drumlinizacija. Jis vyko cikliškai aktyvioje paskutinio apledėjimo stadijoje, kai ledynas tai slinkdavo į priekį, tai sustodavo, tai atsitraukdavo, tai vėl slinkdavo. Taip jis judėdamas gremždavo pagrindo uolienas ir pado plyšiuose suformuodavo drumlino branduolį.
Lietuvoje drumlinų vidinė sandara mažai tyrinėta. A. Gaigalo ir V. Marcinkevičiaus tyrimai ties Ruopiškiais (Biržų–Vabalninko ruože) parodė, kad drumlinai sudaryti iš banguotai sluoksniuotų paskutinio apledėjimo (viršutinio Nemuno) stadijų ir fazių morenų su nestoru smulkaus smėlio tarpsluoksniu.
Vėliau V. Baltrūnas, V. Katinas ir S. Lozovskis tame pačiame regione tyrė maždaug 16,5 km ilgio drumliną. Nustatyta, kad viršutinė jo dalis nevienalytė, kas rodo, kad drumlinas formavimosi keliais žingsniais.
Geologų manymu, ši forma susidarė slenkančio ledyno plyšyje, į jį įsispaudus ledyno pade slūgsančiai moreninei medžiagai. Vėliau slenkantis ledynas šlaitus ir keterą modeliavo papildomai.
Lietuvos geologijos tarnybos žinovams atliekant kvartero geologinį kartografavimą masteliu 1: 50 000, drumlinų laukai kartografuoti Linkuvos (atsakingoji vykdytoja Danguolė Karmazienė) ir Mažeikių (atsakingoji vykdytoja Asta Jusienė) plotuose.
„Drumlinų kilmę sunku tiksliai nustatyti, nes jų susidarymo procesas niekur pasaulyje nėra tiesiogiai stebimas. Tokios formos susiformuoja po judančiu ledynu, o ši aplinka – keli šimtai metrų po ledu – tiesiogiai neprieinama.
Dėl to mokslininkai visur, ne tik Lietuvoje, turi remtis netiesioginiais įrodymais: reljefo forma, nuogulų sandara, geologiniais pjūviais“, – sako A. Grigienė.
Be to, po ledu atsiradę pailgi gūbriai labai pažeidžiami. Vėlesni to paties ledyno judėjimo žingsniai ar tirpsmo vandenys tokias formas gali suardyti, permodeliuoti arba visiškai sunaikinti.
Štai kodėl drumlinai iki šiol yra vienos sudėtingiausiai aiškinamų ledyninių formų, o pats formavimosi mechanizmas ledynuose tiesiogiai nestebimas.
Dar labai menkos žinios – kas iš tikrųjų vyko ledynmečiu ir apskritai apie vandenį kaip fizinį, o gal ne visai fizinį, kūną, ypač apie vandenų tarpusavio kosminus ryšius. Juk eteris, gravitacija gal taipogi yra kokia vandens galių atmaina. LRT, – turinti “laisvo žodžio” monopolį, tų dalykų švietimui nerodo reikiamo dėmesio.