Ukrainos tragedija šiandien tai ne tik Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą, daužomi miestai ir gyvenvietės, žūstantys, sužeisti žmonės ir fronte, ir taikiuose miestuose, išblaškyta karo po pasaulį tauta, sužaloti likimai, naikinama ekonomika, infrastruktūra.
Ukrainos tragedija yra ir korumpuoti pareigūnai, dažnai arogantiška biurokratija.
Kiekvieną kartą, kai tik ilgiau nuo 2017 m. teko būti Ukrainoje, susidurdavau ir iki šiol susiduriu su dviejomis Ukrainos pusėmis. Viena kelia susižavėjimą ir norą matyti tokį aktyvumą, pasiaukojimą ir Lietuvoje.
Kita pusė kelia pasišlykštėjimą ir svyra rankos, kai matai, kad jiems savo valstybė yra antroje, trečioje ar penktoje vietoje, o pirmoje – narciziškas pasididžiavimas savimi, tas pinigų kultas, noras jį demonstruoti ir, aišku, savo kišenė.
Kai manęs šiomis dienomis klausia, ar esu nustebęs dėl dabar labai stipriai Ukrainą sudrebinusio skandalo, susijusio su tokiu asmeniu, kaip Mindičius ir galimais saitais su aukščiausiais valdžios žmonėmis, tai atsakau, kad, deja, nesistebiu.
Jeigu kas nors Lietuvoje mato tik vieną Ukrainos pusę su nuolat girdimais pranešimais apie Ukrainos karius, kovojančius ne tik už savo tautos ir valstybės laisvę, bet ir už visos Europos laisvę , tai, deja, tenka pripažinti, kad egzistuoja ir kita Ukraina.
Ir pažymėtina yra tai, kad ta kita, korumpuota, giliai biurokratizuota Ukraina slepiasi už tos pasiaukojamai kovojančios Ukrainos. O karas tai juodajai pusei Ukrainos tapo labai geru pasiteisinimu neretai savo neveikimui ar neskaidrumui bet kokiai galimai veiklai.
Kiek kartų per šiuos beveik 4 metus, kai vyksta plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą, teko girdėti apie neįvykdytus pažadus, apie nežinia kokius sandėrius ir paaiškinimą: netrukdyk man, aš dirbu. Ar nesupranti, kad vyksta karas? Kariaujame ne tik už Ukrainą. Giname ir jus.
Ir toks ,,kariautojas” po pokalbio sėda į kokį nors prabangų automobilį, pokalbio metu ant jo rankos matai brangų laikrodį ir supranti labai aiškiai, jog toks ,,kariautojas” iš savo algos viso to nenusipirktų. Kas jis bebūtų: savivaldybės ar Verhovna Rada deputatas, departamento vadovas savivaldos ar nacionaliniu lygmeniu.
Tokių ,,Europos laisvės gynėjų” iš Ukrainos pusės tenka matyti nemažai ir Lietuvoje. Kalbu ne apie karius, kurie atvyksta iš fronto gydytis pas mus ar reabilitacijai, ne apie karius, kurie pakviečiami perteikti mums savo karo su Rusija apie patirtį.
Kalbu, pavyzdžiui, apie taksistus ir kitus iš Ukrainos išvykusius karo metu vyrus, kurie kiekviena proga pabrėžia, kad jie iš Ukrainos ir gina mus. O, iš tikrųjų, neretai pas mus galėjo atsirasti tik dėl to, kad Ukrainoje yra korupcija ir jie turėjo pinigų reikiamiems žmonėms susimokėti, kad galėtų išvykti.
Todėl ir jie tampa tos korumpuotos Ukrainos dalimi, nors gal bendrai korupcija ir piktinasi. Ir gal nėra taip pinigais aptekę, kaip korumpuoti valdžioje.
Korupcija ir nusikalstamumas, kuris buvo stipriai susitraukęs Ukrainoje pirmais Rusijos agresijos plataus karo prieš Ukrainą mėnesiais, dabar vėl išbujojo įvairiose valdžios struktūrose.
Kaip ir biurokratija. Tik dabar biurokratijai lengva paslėpti daug dalykų po karine paslaptimi. Kaip sakė man ne kartą ir Ukrainos visuomenininkai, negali suprasti, kuri informacija iš tikrųjų, karo metu yra slapta, o kuria nesidalinama, nes ten neskaidru. Švelniai tariant, neskaidru. Vieniems karas – didelė tragedija. Kitiems – kelias į gerovę.
Fronte neretai trūksta elementarių dalykų, o Ukrainos miestų gatvėse net ir šio karo metu važiuoja, prie restoranų stovi Kijeve ar Odesoje naujausi Lamborghini ir Ferrari. Koncerto metu pinigais besimėtantys veikėjai gali nusipirkti pabangaus šampano buteliais prikaišiotą vonią ir nešti ją stumdami visus kitus į šoną, spjauti į reikalavimus laikytis komendanto valandos, prisigėrę važinėti po 12 nakties prabangiais automobiliais, šūkauti ir niekas jų į jokią armiją nemobilizuos, o šalia koncerto vietos stovės elgeta virtęs Ukrainos karys, netekęs kojų ar rankų ir šie veikėjai praeis pro šalį, lyg to žmogaus visai nematydami.
Čia pat pamatysi, kaip kariniai komisarai gatvėje griežtai tikrina vyrų dokumentus ir kai kuriuos sulaiko. Bet šie veikėjai ramūs. Jie žino, kad jų niekas nelies, o, jeigu palies, tai bus galima išsipirkti ir lėks tada galvos.
Korupcija apėmusi įvairias valstybės gyvenimo puses, įskaitant ir įvairius baisius dalykus fronte. Net nesinori visko ir rašyti. Tiek istorijų girdžiu.
Net ir ta humanitarinė pagalba turi daug labai pusių. Ir neretai nebesupranti, kas iš tikrųjų, pagelbėja, negailėdamas nei savo laiko, nei sveikatos, nei pinigų, o kam tai irgi lyg aukso gysla, kai gali pasakyti, kad atvežei, nuotrauka padaryta, o paskui bus sakoma, kad atskrido rusų dronas ar raketa ir į šipulius susprogdino.
Imsi pasakoti tokias istorijas tai suduosi smūgį ir sąžiningiems pagalbos vežėjams, sumažės norinčių padėti, o visko taip trūksta fronte. Ir tada tiesiog tyli, stebi situaciją ir nori tikėti, kad gerų žmonių daugiau. Bet faktas yra vienas: korupcija Ukrainoje neretai yra ne tik Ukrainos žmonių fenomenas, bet ir kitų šalių piliečių, kurie po gražiais lozungais apie pagalbą Ukrainai gali ir patys savo gerbūvį sukurti.
Atskiro dėmesio galėtų nusipelnyti Ukrainos valdžios struktūrų asmenų elgesys, kai vienas svarbiausių klausimų yra: o ką tu man duosi, kas man iš to, o ne kaip bendram reikalui padėti.
Tokią padėtį 2017-2022 m. mačiau Mariupolyje ir bendrai Donbase. Dabar, kai šis regionas nuolat yra daužomas ir pamažėle prarandamas, tokią padėtį, deja, vėl matau ir kituose Ukrainos regionuose. Pinigai pinigai pinigai, o valstybė kažkur po to. Ir nesuvokimas, kuria linkme gali pajudėti skirti pinigai, kokia atsakomybė tada valdžios pareigūnų už visa tai.
Vieną dieną toks pareigūnas papasakos gražių dalykų apie investicijų galimybes, bet kitą dieną gali jo nebepasiekti telefonu arba jį perkels dirbti kitur.
Štai, kodėl net neabejoju, kad Ukrainos bet koks atstatymas, investavimas į tai, kai tai daroma Vakarų lėšomis, turi vykti tik labai aiškiai pinigus kontroliuojant Vakarų šalims, kurios tas lėšas ruošiasi skirti. Transporto komunikacijose, kurios bus svarbios Ukrainos atstatymui turi būti sudaryti keliai, kuriuos pačios šalys, skiriančios lėšas, ir kontroliuotų.
Tas pats ir kalbant apie energetikos sektoriaus atstatymą, į kurį, kaip rodo pirmieji pranešimai, ir gali vesti dabar nuskambėjusios taip vadinamos Mindičiaus aferos gijos. Juk labai yra nesunku, gavus Vakarų ir kitų demokratinių valstybių pinigų, pasakyti, kad jie investuoti į energetiką, bet rusų dronai ir balistinės raketos viską sudaužė. Ir ieškok tada pėdsakų, kiek investuota, o kiek galėjo būti sudėta į kišenę.
Yra dar keletas priežasčių, kodėl apie tokias korupcijos ir biurokratijos istorijas nesinori daug viešojoje erdvėje kalbėti. Jos demoralizuoja gerus žmones. Tiek valstybėse, kurios nori Ukrainai padėti, tiek ir pačioje Ukrainoje.
Jos duoda žalią gatvę tiems už Ukrainos ribų, kurie jau dabar sako: kam čia tos Ukrainos vėliavos kaba, kiek čia dar Ukrainai galima padėti, o tuo pačiu pagelbėja ir agresoriui aiškinti, kas ta Ukraina, tai žlugusi valstybė, ko čia terliotis.
Bet ir vienus, ir kitus argumentus sakantys, (ar tai būtų kur nors Vakaruose, ar Rusijoje) tada stengiasi užmiršti ir ignoruoja faktą, kad yra ir kita Ukraina, už korumpuotos ir biurokratizuotos šalies ribų. Tai laisvų, patriotiškų žmonių, Laisvę ir savo valstybę mylinčių žmonių bendrija. Ji kovoja už savo valstybę, jos ateitį ir ją norės kurti po karo.
Ši Ukraina buvo labai stipri plataus masto Rusijos karo išvakarėse. Ji ir atsilaikė prieš baisų ir galingą agresorių, nepaisant liūdnų prognozių tiek Vakaruose, tiek ir Rusijoje.
Deja, dabar karas šios Laisvę mylinčios Ukrainos gretas išretino, ar suluošino, kitus stipriai demoralizavo. Bet tai būtent ta Ukraina, kuriai ir toliau turime padėti.
Nors ta korumpuota, biurokratizuota Ukraina ir tokie korupcijos skandalai, kaip dabar, tai bjauri deguto dalis, kurį labai daug gadina…
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas
Alvydas Medalinskas – klastingas Lietuvos priešas,
kai 2003 sausio 23 seime balsavo už konstitucijos 47 straipsnio (antikonstitucinį) neteisėtą keitimą užsieniečių naudai.
Alvydas Medalinskas yra vertas tremties iš Lietuvos už antivalstybinę veiklą.
1996 birželio 20 bei 2003 sausio 23, buvo s_u_k_l_a_s_t_o_t_a_s konstitucijos 47 straipsnis (žemės tema) užsienio subjektų naudai, pažeidžiant konstitucijos 153 straipsnio (bei kitų) nuostatą.
2003 sausio 23, seime s_u_k_l_a_s_t_o_j_u_s 47 straipsnį, naujo pavyzdžio konstitucijos knygelėje nebėra konstitucinės nuostatos buvusio tokio sakinio – “Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.”
Vadovaujantis naujausio pavyzdžio s_u_k_l_a_s_t_o_t_o_s konstitucijos knygele yra panaikinta žemės priklausomybė valstybei ir piliečiams, leidžiant užsienio subjektams įsigyti (sukčiavimo būdu pasisavinti) Lietuvos žemę.
Katastrofa
Nuoroda
y o u t u b e Kas gali paneigti, kad V. Landsbergis sąmoningai norėjo išparduoti Lietuvą?
Visi seimo nariai ir prezidentai nuo 1996 birželio 20 buvusieji bei iki šiol esantieji (…) yra verti pačios didžiausios bausmės – tremties iš Lietuvos su Lietuvos pilietybės panaikinimu už tai, kad dirba seime prezidentūroje žemgrobių užsieniečių naudai ignoruodami 47 str klastotę.
________________________
Pagarba LDK Ukrainos gynėjams
LDK Lietuva – Tvirtovė