J. Lavrinec. Žiniasklaidos ir įtakotukų vaidmuo palaikant arba užgesinant pilietinius judėjimus

Jeigu kultūrinis protestas taps kritinių refleksijų ir diskusijų apie mūsų visuomenės sistemines disfunkcijas lauku – tai bus unikali pagerinimų skirtingose srityse galimybė.Viena iš jau prinokusių temų – žiniasklaidos ir influencerių vaidmuo palaikant arba užgesinant pilietinius judėjimus. Turime ryškų atvejį.

2018 metais padidinus miškų kirtimo normas ir gyventojams jau kurį laiką besidalinant fiksacijomis iš kirtaviečių nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, buvo surengtos eitynės už miškus. Influenceriai jas labai mikliai priskyrė prie „kremliaus iniciatyvos“, o gyventojų nerimas dėl kirtimų buvo nurašytas kaip melas ir kliedesiai – juk „Lietuvoje miškų daugėja“. Galite pagooglinti, kokie portalai apskritai užsiminė apie šį protestą.

Peticiją, kuria buvo reikalaujama atšaukti Vyriausybės sprendimą 6 proc. penkmečiui padidinti valstybinių miškų kirtimo normą, pasirašė daugiau nei 14.000 asmenų.

2023 metai: prie Seimo vėsią lapkričio dieną nuo 12 val. iki vėlyvo vakaro vyko dar vienas miškų protestas, į kurį atvažiavo jaunimas iš regionų, bet taip pat susirinko ir nemažai profesionalių aplinkosaugininkų. Žemiau pridedu antraštes apie šį miškų protestą. Keli žiniasklaidos kanalai atkartojo santūrią antraštę apie „maždaug 100 žmonių“. Dieną trukęs protestas jokio tolesnio atgarsio žiniasklaidoje nesulaukė, nors šį kartą susibūrė nemažai iškalbingų gamtos žinovų ir kūrybingų žmonių – o visuomenės nepasitenkinimas destruktyvia miškų politika jau kelintus metus kunkuliavo ir toliau kunkuliuoja.

Jeigu miškų protestai 2018 ir 2023 metais gautų tokį žiniasklaidos palaikymą, kokį gavo dabar kultūros protestas, mes būtume išsaugoję daugybę vertingų miškų – kai kuriuos iškirto ir „uoj, per klaidą“ (Gentvilui teko viešai atsiprašinėti), o didžiąją dalį – teisėtai bet neteisingai, saugomose teritorijose.

Aš labai norėčiau tikėti, kad kultūros protestas pakeis „nuomonės formuotojų“ ir žiniasklaidos požiūrį į pilietines iniciatyvas. Gal ir vietinė tradicija blokuoti problemines temas ir realias diskusijas „ad hominem“ argumentu pagaliau bus iškilmingai palaidota. Nes žiniasklaidos dėmesys, taip pat ir nuomonių formuotojų viešieji gestai (kartais tiesiai-šviesiai virstantys komanda “fas”) stabdant arba palaikant visuomeninius judėjimus – milžiniškas.

Miškų atvejis gan aiškiai parodo: protestai buvo kryptingai marginalizuojami ir tai prisidėjo prie nuostatos, kad protestai nėra adekvati pilietiškumo forma. Viešumoje refleksijų apie medijų ir soc.tinklų poveikį pilietinės visuomenės dinamikai pas mus praktiškai nėra – tuo tarpu poveikis milžiniškas (nors pasaulio mastu tai neblogai išvystyta medijų studijų sritis).

Autorė yra miesto antropologė, tyrėja aktyvi viešosios erdvės iniciatyvų ir bendruomenės kūrybinių projektų kuratorė, mokslininkė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja.