Spalio 16 d., ketvirtadienį, 12 val. vyks Mažosios Lietuvos vėliavos pakėlimo iškilmės Klaipėdos piliavietėje (Priešpilio g. 2) ant bastiono. Šiuo renginiu, kuris vyks pirmąkart, bus pagerbtos Mažosios Lietuvos gyventojų genocido aukos.
Spalio 16-oji Lietuvos Respublikos Seimo dar 2006 metais paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Vis dėlto šios atmintinos dienos svarba ir reikšmė šiandienos visuomenėje gerokai primiršta.
Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena
1944 m. spalio 16 d. prasidėjo žūtbūtinis SSRS puolimas į Rytų Prūsijos provinciją, siekiant nugalėti hitlerinę Vokietiją. Šios žiaurios karinės akcijos metu nukentėjo vietos gyventojai, su kuriais buvo elgiamasi itin nehumaniškai. Vienur vyko atviros gyventojų skerdynės, kitur buvo prievartaujamos moterys, naikinamas ir plėšiamas gyventojų turtas.
Kariniam puolimui pasibaigus, likusieji Rytprūsių gyventojai – vokiečiai, lietuvininkai, mozūrai ir kt. buvo deportuojami. Išvarius visus Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos provincijos gyventojus imta toliau griauti jų palikimą. Sovietinio teroro prievarta deportuoti gyventojai čia daugiau niekada nebesugrįžo. Po karo vietos gyventojų Mažojoje Lietuvoje beveik nebeliko.
17 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys skaitys pranešimą „Sovietų nusikaltimai Rytų Prūsijoje 1944‒1946 metais“.
Jis primins, kad Klaipėdos krašte ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. 1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo apšaudomi iš oro.
Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelm Gustloff“, tada žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių.
Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai ir mirtis.
Liko tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų „vilko vaikų“, kurie gelbėdamiesi nuo bado tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą. Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus.
Mažosios Lietuvos liaudies dainos
Renginio nuotaiką padės kurti kanklininkė Austėja Kaulickytė, kūrybiškai interpretuojanti Mažosios Lietuvos liaudies dainas. Savo asmenine patirtimi ir skaudžiais atsiminimais pasidalins evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Fetingis. Renginio vedėja ‒ Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ valdybos narė prof. Dalia Kiseliūnaitė.
Renginių ciklą Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai atminti rengia Mažosios Lietuvos istorijos muziejus ir Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“.
Renginys nemokamas
Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas bus paminėtas ir Vilniuje
Tą pačią dieną, spalio 16 d., 17 val. Tuskulėnų memorialo Konferencijų salė (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F, Vilnius) vyks Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimas. Ji rengia Mažosios Lietuvos reikalų taryba ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Renginyje dalyvaus:
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys;
- Mažosios Lietuvos tyrėjas Vytautas Povilas Šilas;
- lietuvininkų visuomenės veikėjas, dailininkas Vytautas Albertas Gocentas;
- Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas;
- istorikas Andrius Tumavičius.
- Renginyje veiks parodą „Lietuvninkų paveldas Karaliaučiaus krašte“ pristatys parodos autorius Valentinas Juraitis.
- Dainuos liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“.
Tai pamiršti Lietuva negali, jos pareiga žmonijai priminti sovietinį gyventojų genocidą Mažosios Lietuvos žemėje.
Okupantas ir genocido vykdytojas turi būti išprašytas lietuviškai perimant šeimininkavimą.
Tai kad Lenkija šeimininkauti Lietuvai toje žemėje niekada neleis. Nebent jos būtų atiduotos Vokietijai, o ši leistų jas autonomiškai ar suvereniai valdyti Lietuvai.
Prieš kelis metus, Lenkijos nepriklausomybės dienos minėjime, Lenkijos nacionalistų minia sutartinai šūkavo aikštėje „Lwów i Wilno pamiętamy“. Tai yra atmena Lvovą ir Vilnių (tik). Jiems nepriklauso ir nereikia jiems Rytų Prūsijos, kuri buvo vokiečių okupuota, o dabar ruskių okupuota.
Kalba eina apie valstybės strategiją, o ne kažkokius šūkaliotojus.
Kur parašyta apie tokią strategiją? Reikia teiginio šaltinio apie tai, citatos.
Šiais propagandos ir labai vienpusiško pasaulio, įvykių suvokimo laikais labai naudinga į viską žvilgtelėti plačiau (dar taip neseniai, kaip nekeista, žvelgėme plačiau): Neišgalvotos istorijos: vis dar nutylima Karaliaučiaus tragedija – Delfi gyvenimas h t tps://share.google/tHmfTVaq3qNdrUvVq
Priminė šiurpias istorijos detales: rusų žiaurumui Mažojoje Lietuvoje nebuvo ribų
– tv3.lt/naujiena/lietuva/primine-siurpias-istorijos-detales-rusu-ziaurumui-mazojoje-lietuvoje-nebuvo-ribu-n1461499
„Šią savaitę buvo minima Mažosios Lietuvos genocido diena.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, įsiveržusi į šį kraštą raudonoji armija įvykdė nuskaičiuojamą kiekį nusikaltimų prieš civilius – vyrus žudė, o moteris, senutes, net mažametes mergaites prievartavo. Iš viso Rytprūsiuose rusai nužudė 300 tūkst. vokiečių ir lietuvių civilių. Įspėjame, kad kai kurie istoriniai faktai gali paveikti jautrius skaitytojus.”