Geografiniai, arba, plačiau, erdviniai, duomenys supa mus beveik visur: nuo navigacijos programėlių iki žemės ūkio, policijos ar urbanistikos sprendimų. Šie duomenys padeda ne tik orientuotis erdvėje, bet ir suprasti, kas vyksta konkrečiose vietose. Vis dėlto ne viskas juose matoma.
„Nors atvirumas yra vertybė, jis turi prasmę tik tada, kai dalijamasi duomenimis, galinčiais sukurti pridėtinę vertę – padėti analizuoti, spręsti ar kurti naujus produktus. Kai kurios vietos žemėlapiuose lieka neužpildytos ne be priežasties – tai dažnai būna apgalvotas sprendimas, kylantis iš saugumo ar privatumo sumetimų“, – sako Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Kartografijos ir geoinformatikos katedros profesorė, VšĮ Statybos sektoriaus vystymo agentūros sistemų analitikė prof. Giedrė Beconytė. Jos nuomone, erdviniai duomenys – tai ne tik technologinės informacijos rinkinys, bet ir galingas instrumentas, padedantis apsaugoti visuomenę, bet jei patenka ne į tas rankas, galintis jai pakenkti.
Ne visi duomenys turi būti matomi
Kartu su valstybės elektroninių paslaugų perkėlimu į skaitmeninę erdvę ir atvirų duomenų politika vis daugiau informacijos tampa lengvai prieinama. Tačiau kai kurie žemėlapiai vis dar turi baltų dėmių. Tai – ne techniniai, o saugumo klausimai: tam tikri duomenys apie infrastruktūrą, pavyzdžiui, aukštos įtampos elektros pastotes, vandens siurblines ir valymo įrenginius, telekomunikacijų mazgus ar kitus kritinius objektus, lieka nerodoma, nes gali būti panaudota blogiems tikslams.
„Jei priešas žino, kur tiksliai eina kabelis, jis žino ir kur jį nukirsti. Jei mato, kur yra nuotekų sistema, gali būti planuojama diversija. Todėl kai kurie erdviniai duomenys turi būti apsaugoti, nors šiaip norėtume, kad jie būtų kuo plačiau naudojami“, – aiškina prof. G. Beconytė.
Kai kuriais atvejais saugumo sumetimais net ir naujos technologijos nėra universalus sprendimas: „Kariuomenė vis dar naudoja popierinius žemėlapius, nes jie nepriklauso nuo elektros ir interneto tinklų. Popierinis žemėlapis leidžia vienu žvilgsniu aprėpti didelę teritoriją. Tuo tarpu ekrane mes vis stumdome, keičiame mastelį, bet vienu metu galime matyti arba detalų mažos teritorijos vaizdą (be platesnio konteksto), arba didelės teritorijos žemėlapį, tačiau labai apibendrintą“, – sako mokslininkė.
Erdviniai duomenys vis dažniau naudojami taktinėse operacijose – ir policijos, ir karinėse. Nusikaltimų židiniai, maršrutų planavimas, rizikos žemėlapio sudarymas – visa tai reikalauja patikimų ir tikslių erdvinių duomenų.
„Kartografija leidžia ne tik matyti, bet ir suprasti, kaip tam tikri reiškiniai pasiskirstę erdvėje. Kai suprantame nusikaltimų koncentracijos prie valstybės sienų pobūdį – galime spėti apie kontrabandos maršrutus. Kai matome pavienės vietovės išskirtinumą – galime numatyti, kur reikės didesnio pajėgų dėmesio“, – teigia prof. G. Beconytė.
Pasak pašnekovės, naujosios kartografijos priemonės leidžia operatyviai reaguoti ne tik į fizines, bet ir į kibernetines grėsmes. Tačiau kartu su galimybėmis auga ir grėsmės: kuo daugiau informacijos lengvai pasiekiama, tuo didesnė rizika, kad ji bus panaudota netinkamai.
Ribos tarp atvirumo ir vertės
Europos Sąjunga geografinius duomenis priskiria prie didelės vertės duomenų rinkinių. Pagal Atvirųjų duomenų direktyvą, ypač vertingi yra topografiniai duomenys – fiksuojantys tai, kas santykinai nekinta ant Žemės paviršiaus ar po juo.
„Vertė kyla iš kelių aspektų. Pirmiausia, be žemėlapių mūsų kasdienybė būtų neįmanoma – nepažintume teritorijų, nežinotume, kur kas yra. Antra, tokių duomenų rinkimas, tvarkymas, naujinimas ir archyvavimas reikalauja didelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Kuo daugiau duomenų turime, tuo daugiau įžvalgų galime padaryti. Todėl atvirumas turi apimti tai, kas vertinga, o ne šiaip bet ką“, – pabrėžia prof. G. Beconytė.
Atvirieji duomenys iš esmės skirti visuomenės naudai: jie leidžia daryti inovacijas, stiprina demokratiją, skatina skaidrumą. Tačiau, pasak profesorės, tikrasis atvirumas prasideda tada, kai atveriama tai, kas turi vertę.
„Kartais deklaruojant atvirumą viešai paskelbiami tiesiog blogai suformuoti lentelių rinkiniai, kurie sunkiai panaudojami arba beveik niekam neįdomūs. Atvirumas be kokybės – tai informacinės šiukšlės. Tuo tarpu kokybiški, struktūruoti geoerdviniai duomenys su aiškiais metaduomenimis – tai išteklius, kuris gali generuoti didėjančią vertę“, – sako ji.
Žemėlapis kaip pilietinis instrumentas
Pašnekovė įspėja, kad vis didėjantis geoerdvinių duomenų atvirumas reikalauja ir didesnio erdvinio raštingumo: „Kitaip rizikuojame tapti priklausomi nuo algoritmų, nesugebėdami kritiškai vertinti to, ką jie mums pateikia. Kartografijos paskirtis vis labiau darosi ne tik techninė, bet ir komunikacinė bei edukacinė: mokyti žmones matyti pasaulį erdvėje.“
Erdviniai duomenys ir juos naudojant sudaryti žemėlapiai – tai galimybė ne tik rasti vietą, bet ir suprasti, kas joje vyksta. Būtent žemėlapiai padeda atskleisti neteisėtus statinius, stebėti aplinkos pokyčius, planuoti infrastruktūrą ar net suvaldyti dezinformaciją.
„Jei pažiūrėję į žemėlapį matome, kad tariamai „iškirsti miškai“ užima kelis arus, o ne visą rajoną – galime objektyviau vertinti padėtį ir išvengti perdėtų reakcijų. Jei matome valstybinės žemės sklype stovintį privatų pastatą – galime kvestionuoti jo teisėtumą. Visa tai – duomenys, o gebėjimas pastebėti, įžvelgti ir teisingai interpretuoti yra svarbus pilietinis gebėjimas“, – apibendrina prof. G. Beconytė.
Parengta pagal Vilniaus universiteto pranešimą
