E. Čibirauskas, G. Ustinavičius, Z. Vaišvila. Teismas nusprendė: referendumams – NE!

Teismo nuomone, valdomos „demokratijos“ Lietuvoje Konstitucija piliečiams negalioja. Tik taip suprantame 2025 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo atmestas piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundas dėl 2025 m. rugpjūčio 21 d. VRK sprendimo neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvos papildyti Konstitucijos 35 straipsnį 4-a dalimi: „Valstybė nefinansuoja politinių partijų ir politinių organizacijų.“

Kodėl? Ogi todėl, kad teismas pareiškė, jog piliečių iniciatyvinė grupė nėra tauta, todėl negalime susitapatinti su tauta. Tačiau mes tokio argumento nenaudojome, jo nėra ir VRK sprendime.

Tačiau teismo proceso metu šį VRK sapną teismas „įteisino“ neskundžiamu teismo sprendimu.

Gerbiamas teisme, Konstitucija ir konstitucinis referendumo įstatymas nustato, kad referendumą inicijuoja ne visa 2,5 mln. gal dar likusių Lietuvos piliečių, bet pakanka ir 15 narių iniciatyvinės grupės. Mūsų buvo 31 šios grupės narys.

Teismas sutiko su VRK nuomone, kad valstybės dotacijas gaunančių politinių partijų (net teistų už korupciją) deleguoti VRK nariai neturėjo nusišalinti nuo šio sprendimo priėmimo.

Teismas, pareiškęs, kad nusišalinus tokiems 6 VRK nariams, VRK nebegalės priimti jai privalomo sprendimo, pamiršo aritmetiką: iš 13 VRK narių šiems 6 nusišalinus, liktų 7 nariai, t. y. kvorumas, turintis teisę priimti sprendimą.

Teismas nurodė, kad rinkimų kodeksas ir referendumo įstatymas nenurodo tokio pagrindo VRK narių nušalinimui.

Tačiau teismas „nepastebėjo“ mūsų argumento, kad šie 6 VRK nariai privalėjo nusišalinti, nes to reikalauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas – jei valstybės dotacijas gaunanti partija nebūtų delegavusi Seimui šių kandidatų, tai jie nebūtų tapę VRK nariais, t. y. gaunančiais privatų savo atlyginimą už šias pareigas.

Akivaizdžiau nei akivaizdu, dėl ko teismas ir neišdrįso pasisakyti.

Trys VRK nariai (VRK pirmininkė Lina Petronienė, jos pavaduotojas Maksimas Reznikovas ir narė Laura Martinaitytė) pasisakė ir balsavo už šios iniciatyvos registravimą, nes nematė Konstitucijos pataisos prieštaravimo Konstitucijai. Tačiau teismas sutiko su VRK požiūriu, kad registruodama referendumo iniciatyvą ji turi teisę tikrinti materialinį teisinį atitikimą Konstitucijai.

Tad Lietuvoje VRK tampa dar vienu Konstituciniu Teismu.

Tačiau VRK ir teismas taip ir nenurodė, kuo ši paprasta, trumpa ir aiški Konstitucijos pataisa prieštarauja Konstitucijai.

Kadangi akivaizdu, jog ji neprieštarauja Konstitucijai (jei taip, tai būtų nurodyta konkrečiai, kuriam jis straipsniui prieštarauja), todėl nukrypta į dausas – VRK  „tikrinimą“ pavertė „vertinimu“.

Nors referendumo įstatymas reikalauja, kad referendumo sprendimas „atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus“, o tai reiškia, kad VRK turi atmesti akivaizdžiai antikonstitucinius projektus (pvz., prieštaraujančius Konstitucijos 1 str. dėl nepriklausomybės).

Tačiau VRK tai pavertė proporcingumo testu ir „demokratinės santvarkos stabilumo“ analize, o tai yra tik Konstitucinio Teismo kompetencija. Tai patvirtino pati VRK atstovė teismo posėdyje: „VRK vertinimu, gal netikslinga atsisakyti valstybės finansavimo?“

Gerbiamoji VRK ir gerbiamas teisme, Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis draudžia net teismui sprendimą grįsti politiniais ir ekonominiais argumentais. Ar VRK teisiškai jau aukščiau už Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą!?   

Teismas pasirėmė VRK argumentu, kad 25 iš 27 Europos Sąjungos valstybių yra valstybės finansavimas politinėms partijoms, tačiau neišdrįso paaiškinti, kodėl Malta ir Italija gali valstybės lėšomis nefinansuoti politinių partijų, o Lietuva negali?

Nuoširdžiai nesitikėjome, kad teismas nusileis iki VRK lygio ir sutiks su VRK argumentu, jog priėmus tokią Konstitucijos pataisą, valstybė negalės finansuoti rinkiminių laidų… Juk rinkimus organizuoja ir šias valstybės lėšas gauna pati VRK (!), o ne politinės partijos.

Po tokių „argumentų“ nenuostabu, kad nei VRK, nei teismas neišdrįso pasisakyti dėl mūsų argumento – klausimo, kodėl be valstybės dotacijų partijoms Lietuvos politinė sistema veikė daugiau kaip du dešimtmečius po valstybės atkūrimo, vyko rinkimai?

Ar valstybės dotacijos atsirado todėl, kad įgyvendinti visišką Lietuvos politinės sistemos degradaciją? Nes po valstybės dotacijų politinėms partijoms atsiradimo 2015–2024 metais politinės partijos gavo apie 56 mln. € valstybės dotacijų, o narių mokesčių tesurinko apie 4,28 mln. €.

2024 metais politinių partijų narių mokesčiai tesudarė 12 % viso jų finansavimo, o nario mokestį temoka apie 14% jų narių.

Tad naujos ir neparlamentinės partijos neturėtų lėšų rinkimų užstatams, nes kitokios pajamos įstatymu draudžiamos?

Ir VRK, ir teismas neišdrįso pasisakyti dėl šios akivaizdžios diskriminacijos ir valstybės valdymo suteikimo būreliui išrinktųjų.

Ką gi, ačiū šią sistemą 2015 metais pasiūliusiai Rusijos Federacijos valstybės paslapčiai ir Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei už šios valdomos „demokratijos“ įdiegimą Lietuvoje.

Kuo ji skiriasi nuo „demokratijos“ Rusijoje ar Baltarusijoje?

Matyt, tik rafinuotumu ir pasirinktu demagogijos variantu.

Autoriai yra Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės koordinatoriai