Kaip žinia, rugsėjo 6 d. 11 val. Vilniaus mokytojų namuose rengiamas Nacionalinio susivienijimo (NS) partijos neeilinis suvažiavimas.
Suvažiavimo rengėjai – Seimo narys, NS pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Sinica kartu su būriu bendražygių iš NS tarybos. Tiek V. Sinica, tiek nemaža dalis NS tarybos narių šių metų rugpjūčio viduryje esą buvo pašalinti iš šios partijos „už sistemingą ir šiurkštų partijos įstatų ir etikos kodekso pažeidinėjimą“, tačiau jie tokį pašalinimą laiko neteisėtu. V. Sinicos vadovaujama partijos dalis ketina, jų žodžiais, atkurti teisingumą bei atgaivinti ir prikelti partiją, sustabdyti dėl vidinių intrigų ir nuolat reiškiamų įtarinėjimų prasidėjusią partijos savinaiką.
„Tai nepaprastai apmaudi situacija, kurią galima ir būtina išspręsti, tačiau dabar jau, deja, tik nemaloniu būdu – neeiliniu suvažiavimu ir išankstiniais rinkimais“, – rašoma kvietime į neeilinį NS suvažiavimą.
Kadangi rugsėjo 6-osios suvažiavimo išvakarėse vienas paskui kitą pasipylė straipsniai, kuriuose ne tik kaltinami suvažiavimo rengėjai dėl šaukiamo esą neteisėto suvažiavimo, bet ir be atsako plačiai viešojoje erdvėje tiražuojantys abejotinus ir ginčytinus kaltinimus Vytauto Sinicos ir kitų jį palaikančių NS narių atžvilgiu, todėl aš negalėjau tylėti viešumon neiškėlęs ne man vienam žinomos NS kūrėjo ir šios partijos vadovo profesoriaus Vytauto Radžvilo vienos esminės nuostatos, dėl kurios ir kilo šis tragiškas susipriešinimas tarp tikslą telktis Lietuvos labui iškėlusių bendražygių.
Neketinu ieškoti kaltų ir ginti teisių, gilintis į partijos vidaus reglamentus ir įrodinėti vienų kitiems metamų kaltinimų pagrįstumo, nes noriu tiktai pasidalinti samprotavimais apie per 32-jų metų laikotarpį, kurio ribos yra nuo Sąjūdžio (1988 birželio 3 d.) iki NS steigimo (2020 m. kovo 7 d.), sukauptą patirtį. O ji tokia: V. Radžvilas, vienas iš iškiliųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigėjų ir jo ideologijos kūrėjų, ir toliau nuosekliai žengė sąjūdiniu keliu, nesitraukdamas iš jo net ir tuomet, kai Sąjūdžio kaip visuomeninio judėjimo nebeliko, o daugelis ėmė švęsti, ilsėtis ir netgi lobti tariamai jau iškovotoje laisvėje. Tuo tarpu V. Radžvilas atsisakė partinio politinio veikimo ir nebodamas kliūčių bei nesibaimindamas išstumties į viešuomenės paraštes galiausiai išaugino būrį mokinių ir pasekėjų, persiėmusių Sąjūdžio dvasia ir pasiryžusių bei pajėgiančių kurti, palaikyti ir pratęsti į ateitį laisvą tautinę Lietuvą. Tačiau čia ryškų vaidmenį suvaidino esminė ir nuo Sąjūdžio laikų nekintanti V. Radžvilo viešai skelbiama ir nuosekliai išpažįstama nuostata – atsiriboti nuo partijų ir partinio veikimo taisyklių.
Ar pamenate, kaip 2016 m. prof. Vytautas Landsbergis žiniasklaidoje paskelbtu savo komentaru supeikė V. Radžvilo globojamą nuo 2011 m. veikiančią dešiniųjų pažiūrų jaunimo organizaciją „Pro Patria“ ir jos interneto svetainės autorius, apkaltinęs juos atsiribojimu nuo partijų ir partinės veiklos? Cituoju: „Pro visą tą konstrukciją šmėkšo doktrina /…/ Jokių partijų, jokių varžybų rinkimuose („jaunime, neik!“ – kviesdavo nuo seno V. Radžvilas)…“
Tuomet ir „Pro Patria“ vadovas V. Sinica, paklaustas LRT žurnalistės, kas ir kodėl paskatino atsiriboti nuo partijų, paaiškino: „Mūsų nepartiškumas yra ir praktinis, ir principinis. Praktinis – nes dauguma mūsų yra esami ir būsimi politologai, o skaitytojų pasitikėjimą, vertinant politinius procesus, galima išsaugoti tik nesusisaistant su partijomis. /…/ Nematome nė vienos partijos, už kurią galėtume ramia sąžine kviesti balsuoti ir palaikyti. Norint ateityje pokyčių per partijas ir parlamente, šiandien būtini pokyčiai universitetuose, mokyklose ir žiniasklaidoje.“
Tad kas nutiko, kad V. Radžvilo 2016-2018 m. suburtas visuomeninis judėjimas „Tautos forumas“ 2019 m. vis tik dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose kaip Visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“, o 2020 m. iš Tautos forumo gimė ir politinė partija Nacionalinis susivienijimas?
Galiu nedaugžodžiaudamas paaiškinti, nes pats buvau tų įvykių sūkuryje. Artėjant 2019-jų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams kilo mintis pasiūlyti V. Radžvilo vadovaujamo Vilniaus forumo nariams pasinaudoti Prezidento rinkimų teikiama tribūna ir tuo būdu ne tik iškelti Forumo idėjas į viešumą pasinaudojant rinkimams suteikiamomis viešinimo priemonėmis, bet ir iškėlus Sąjūdžio vertybėmis paremtus siekius deklaruojantį politinį lyderį telkti Tautos forumo politinį sparną – naują partiją, kuri šios visuomeninės organizacijos tikslus ir siekius galėtų paversti politine programa Seime. Tuomet pasiūliau, kad šiam svarbiam politiniam žygiui tiktų vienas iš Sąjūdžio pirmeivių Arvydas Juozaitis.
Tuokart pasijutau į studijų laikus sugrąžintu studentu, nes profesorius Vytautas Radžvilas iškėlęs pirštą ir vaikščiodamas pirmyn ir atgal po VU auditoriją, kurioje vyko Vilniaus forumo sueiga, man visų dalyvių akivaizdoje perskaitė paskaitą apie tai, kad esą per daug tiesmukiškai ir supaprastintai suprantu politologinius procesus ir kad Lietuvos kursą esą galima ir būtina veikti ir keisti neįsitraukiant į politinių partijų veiklą (galėčiau pacituoti pažodžiui, nes turiu šios kalbos garso įrašą).
Ir vis tik sueigos pabaigoje pažadėjau pakalbinti A. Juozaitį – ar jis sutiktų eiti į Prezidento rinkimų vajų ir skleisti Tautos forumo ir Sąjūdžio vertybes siekiant pažadinti visuomenėje Sąjūdžio dvasią ir perduoti ją ne tik ateinančioms kartoms, bet ir jau dabar sutelkus politines jėgas nešti ją į Seimą.
Kaip žinia, A. Juozaitis ryžosi atidėti rašytojo plunksną ir žengė į 2019-ųjų Lietuvos Prezidento rinkimų karuselę. Kas nutiko toliau, tikriausiai pamenate ar žinote iš viešosios erdvės. Nėra reikalo čia viską atpasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad tiek paties A. Juozaičio, tiek mūsų – apie jį susibūrusių bendražygių – bandymai rasti kalbą su V. Radžvilu ir jo vadovaujamu Tautos forumu žlugo. V. Radžvilas, patyręs, kad A. Juozaitis rimtai ketina ne tik pasirodyti politiniame mūšio lauke su Tautos forumo siekiams artima politine programa, bet ir yra pasiryžęs telkti apie save platų bendražygių ratą, ėmė baimintis, kad bus sužlugdytas visas jo, V. Radžvilo, ilgus metus kurto ir puoselėto naujojo Tautos atgimimo sąjūdžio kūrimo įdirbis. Tuomet dėl siekio apsisaugoti nuo tokių, jo nuomone, grėsmių V. Radžvilas ir ryžosi nepaprastam žingsniui – pats dalyvauti politinėje veikloje – pirmiausia įkurdamas visuomeninį rinkimų komitetą „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ (2019 m.), o paskui pats dalyvaudamas Europos parlamento rinkimuose, kol po to 2020 m. ryžosi įkurti ir politinę partiją Nacionalinis susivienijimas, kad jau su juo būtų dalyvaujama savivaldybių tarybų ir Seimo rinkimuose.
Dabar, praėjus 5 metams, aiškėja, kad V. Radžvilui partijos steigimas buvo aplinkybių išprovokuotas priverstinis veiksmas, kad jo širdyje ir mintyse ir toliau tebegyvena nuoširdus partinės-politinės veiklos kaip nešvaraus dalyko atmetimas. „Negalima nieko doro pasiekti veikiant pagal pačių prie lovio pripuolusių politikų pasirašytas taisykles. Tą pačią akimirką, kai tik pasiduodi šioms taisyklėms imi eiti klaidingu keliu, vedančiu į priešingą pusę nei vedė Baltijos kelias…“ – taip dabar persakyčiau tais tuoj jau tolimais tapsiančiais 2018 metais VU auditorijoje išklausytos profesoriaus Vytauto Radžvilo paskaitos pagrindinę mintį.
Ir kai girdžiu pasvarstymus, kad esą V. Radžvilas ardo savo paties sukurtą partiją vieną paskui kitą išstumdamas iš jos pačius veikliausius ir šviesiausius savo mokinius dėl to, kad pats nepapuolė į Seimą, negaliu su tuo sutikti. Šitos partinės savinaikos priežastis daug gilesnė. V. Radžvilas niekada nenorėjo kurti partinės struktūros. Priverstas ją sukurti gudravo, esą Nacionalinis susivienijimas – tai net ne partija… na gerai, jei jau partija, tai – „Sąjūdinio tipo partija“…
Ir štai visas ne kartą apsakytas ir aptartas blogąsias politinio veikimo pasekmes, visus jo ribotumus ir pagundas V. Radžvilas staiga pradeda matyti žvelgdamas į vienintelį iš Nacionalinio susivienijimo į Seimą patekusį savo mokinį – Vytautą Sinicą.
Gerbiamas profesoriau Vytautai, Sąjūdžio bendražygi, seniai godota, Tavo neįkainojamomis pastangomis išugdyta jaunoji karta ateina tęsti mūsų puoselėto Lietuvos kelio. Atpažink juos, palaimink, palydėk ir visi kartu jiems padėkime. Tik taip prie Lietuvos politinio vairo gali sugrįžti Ozolas, Marcinkevičius ir Patackas…
Geras tekstas. Tik pastebėsiu, kad visos Lietuvos politikos “Achilo kulnas” yra socialinės-ekonominės politikos prapultis. Nei V.Radžvilas, nei V.Sinica neskiria tam reikiamo dėmesio dar ir todėl, kad yra humanitarai. Vien LAISVĖS ir PATRIOTIZMO abstraktų nuolatinis eksploatavimas niekur nenuves, kadangi ta Lietuvos gyventojų dalis, kuri yra TAUTA ( apie 300 tūkst.) ir taip yra patriotiškai nusiteikę, o likusi lemianti rinkimus dalis – LIAUDIS tėra orientuota į materialinę gerovę: pensijų, algų, pašalpų dydžius. Vien NS “artojėlio” Almanto Stankūno pastangų finansinėje-ekonominėje politikoje neužtenka: nevaldomas kainų šėlsmas yra LIAUDŽIAI problema nr.1, o kad reikia grąžinti į oligopolizuotą rinką konkurenciją smulkios prekybos regeneravimu, niekas nesirūpina. Kaimo naikinimui per dešimtmečius dėmesio taip pat nėra
>J.Vaiškūnas
Atidžiai perskaičiau ir prisiminiau visus nuo to meto iki dabar vykusius ir vykstančius įvykius. Sutinku su Kęstučio K. Urbos mintimi, kad laisvės ir patriotizmo abstraktų nuolatinis eksploatavimas niekur nenuves, kadangi didžioji tautos dalis (o ji sudaro 2,8 mln. – 0,3 mln. = 2,5 mln.) orientuota tik į materialinę gerovę. Ką daryti? Man rodosi, kad tautos politinio vairavimo svorį reikėtų permesti partijai, kuri stovi arčiausiai bendruomenių, t. y. Lietuvos Regionų partijai, nes būtent ten geriausiai atsispindi realus 0,3/2,8 santykio tautos gyvenimas praktikoje. Todėl TS žmonėms derėtų įsilieti į Lietuvos Regionų partijos gretas. Pabandom iš naujo, ką?
Yra atvirkščiai negu sakote, – daugelis sutinka, kad socialiai ekonomiškai Lietuva gyvena aukso amžių. Labiausiai pasigendama lietuviško komponento kasdienianiame gyvenime. Žmonės jau 30 metų gyvena maitinami svetimos lenkiškos istorijos faktais ir dvasia. Pirmiausiai pertvarkytinas iš esamės yra LRT, teisingumo vykdymas, rinkimų sistema, korupcinis gyvenimo persmelkimas, būtina atsisakyti dvišalės partnerystės su Lenkija santykių, jų istorijos laikymo sava ir t.t.
O kas tas lemiamas lūžis gali būti, kai esame NATO, ES, nebent atskiratymas valstybinės dvišalystės santykių su Lenkija, kuri graužia lietuvybę kaip kirminas lapą, trukdo jai namuose būti savimi.
atsipeikėkite: nepūskite miglos, kad nėra “dviejų Lietuvų”: turčių grupelė ir varguoliai – arti milijono. Pagal soc.nelygybės koeficientą GINI – Lietuva nuolat tarp lyderių. Joks “daugelis” nesutinka su tamstos stumiamu “zalatinimu”. Pirmiausiai likviduotina oligopolinė sistema daugelyje ekonomikos sektorių: egzistuoja bene septynetas “juodųjų skylių”, kurios sutraukia Lietuvos žmonių materialinius resursus. Skaitykite NS programą, kurios nevykdo jos vadukai
,, daugelis sutinka, kad socialiai ekonomiškai Lietuva gyvena aukso amžių” – tai dėl ko Tėvynę paliko milijonas lietuvių, didžiausia dalis Europoje ? Sunaikintų mokyklų skaičius spėju, irgi didžiausias. Provincijoj sunaikintos mokyklos, felčerių punktai, ligoninės, pašto skyriai. Todėl tie nedaugelis, kurie ryžtasi auginti ne šuniukus, o vaikus, kaime apsigyventi vengia. Ir net visos tautos gimstamumas – 1,1 vaiko vienai moteriai reiškia, kad esam pagreitintai nykstanti tauta. Didžiausio tautos nykimo laikotarpį vadinti aukso amžiumi nelabai sąžininga.
pasak A.Šliogerio, alaus ir krepšinio vertybių valstybė yra pasmerkta. Ją į priekį lipti iš duobės tegali raginti ir tempti ne atskiri vadukai, o partiniai intelektualūs branduoliai. Jų deja, ne itin matosi. Tas bandymas bylinėtis yra nykus, nes rodo, kad vertybių skalėje svarbiau pozicija partinėje hierarchijoje, o ne Lietuva, nežiūrint, kad formaliai įstatų atžvilgiu ir yra teisybės siekio momentas. Nemokėjimas pabūti mažesniais šiuo atveju kenksmingas Lietuvai, nes energija eina ne Lietuvos reikalams, o rietenoms. Kurkite partijoje frakcijas, jas eiliniame suvažiavime įteisinkite ir renkite sveikus debatus Lietuvos, o ne asmeninei naudai
Lieka pritart.
Tai kažkuri iš patriotinių partijų turėtų pasiaukoti ir įkurti savo gretose Liaudies frakciją, kad peržengtų 5 procentų barjerą. Kad Seime dominuotų liberalios pakraipos atstovai, kaimui dėmesio nereikia. Jei gyvuotų kaimas, tai miestai galėtų daugiu pasipildyti vietiniais kaimo gyventojais.
O aš NS veikloje pasigendu būtent sąjūdinio veikimo. Nėra bendravimo su tauta. Panašiai Lenkijoj 1980-tais KOS ir KOR padėjo susikurti Solidarumui, ir taip tapo galingu veiksniu. Suprantu, kad reikia būti atsargiam, bet ignoruodami visus kitus opozicinius judėjimus, lemiamo lūžio nepasieksim. O Urbos minimas socioekonominis aspektas, aišku, būtinas. Ir tik per jį galima pasiekti tautos masinį palaikymą.
(Paveiksliukas prie rašinio labai bjaurus.)
O kas tas lemiamas lūžis gali būti, kai esame NATO, ES, nebent atskiratymas valstybinės dvišalystės santykių su Lenkija, kuri graužia lietuvybę kaip kirminas lapą, trukdo jai namuose būti savimi.
lyg pagal kremliaus “metodičką” varote ant lenkų, kurie susitvarkė ir kelius, ir su kainomis nejuokauja
Nacionalinis susivienijimas „atšaukė“ šį šeštadienį planuotą partijos suvažiavimą. Vyks konferencija (papildyta)
– pozicija.org/nacionalinis-susivienijimas-atsauke-si-sestadieni-planuota-partijos-suvaziavima-vyks-konferencija-papildyta/#comment-51758
Tai gi čia Radžvilo sėkėjų kurpti tekstai. Jie gi jau nuo pavasario daro viską, kad tik neįvyktų suvažiavimas ir nebūtų perrinktas lydetis.
Iš ryto jau prasidės suvažiavimas, o apie vidurnaktį pasirodo šis feikinis njūsas… Tskant, pranešė partiečiams… Na, nežinau – nebent nevilties apimtas nebesuvokė, ką daro, nei kad pats savo veiksmais visa tai sukėlė?
Niekas nieko neatšaukė.
“Atšaukė suvažiavimą” Radžvilui pavaldi tarybos dalis. 🙂
Esminis klausimas – kam naudinga tokia Radžvilo idėjinė ir praktinė veikla?
Atsakymas akivaizdus – tai naudingiausia Lietuvą valdantiems kosmopolitams ir globalistams, kurie kuo toliau tuo aktyviau naikina Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą.
O ar tautos vertimas lietuviškais lenkais, kas jaučiasi Radžvilo ir Sinicos pozicijose, nėra jos naikinimas.
o gal priešingai yra? Radžvilas sutelkė NS, šiuo metu ši partija skilo, tad kitais metais VYRiausia rinkimų komisija dėl teisminio ginčo, kuris tęsis bent penkis metus, neregistruos nei Radžvilo, nei Sinicos sąrašo. Kam tai naudinga? kremliaus agentūrai
Vytauto Sinicos šalininkai susirinko į Nacionalinio susivienijimo suvažiavimą rinkti lyderio
– bns.lt/naujiena/vytauto-sinicos-salininkai-susirinko-i-nacionalinio-susivienijimo-suvaziavima-rinkti-lyderio-vib0bg82
V. Sinicos šalininkai susirinko į Nacionalinio susivienijimo suvažiavimą rinkti lyderio
– bernardinai.lt/vytauto-sinicos-salininkai-susirinko-i-nacionalinio-susivienijimo-suvaziavima-rinkti-lyderio/
Na va, kiek partija tokiais renginiais daug pasiviešina be pinigų. Taigi apsimoka partijai susikelti kokiam pusmečiui susidraskymą jos pačios viduje.
AČIŪ KIEKVIENAM, UŽ SINICĄ BALSAVUSIAM
Vytauto Sinicos suburtas Nacionalinio susivienijimo suvažiavimas išrinko jį partijos pirmininku
– tv3.lt/naujiena/lietuva/vytauto-sinicos-suburtas-nacionalinio-susivienijimo-suvaziavimas-isrinko-ji-partijos-pirmininku-n1449799
SIŪBUOJANTIS NACIONALINIO SUSIVIENIJIMO LAIVAS
Kęstutis K.Urba
Kultūriniais reikalais užklydęs į Vilniaus mokytojų namus nepajutau kaip buvau įsiurbtas į opozicinės Nacionalinio Susivienijimo (NS) dalies suvažiavimo užkulisius ir gavęs programą nutariau keletą valandų išlaukti Seimo nario Vytauto Sinicos inauguracinio prisistatymo į partijos pirmininko pozicijas. Jis ir atidarė suvažiavimą pasakymu, kad reikia gelbėti partiją, o esama netoleruotina vidinė Nacionalinio susivienijimo (“išsivienijimo”) situacija verčia imtis neordinarinių veiksmų, juolab visos insinuacijos dėl finansinės NS veiklos rinkimų kampanijoje praranda pagrindą – skolos dengimas prasidėjo ir viskas bus skaidru bei tvarkinga. Iš karto pasakau, kad nors kažkiek labiau pritariu ne “maištininkų”, o prof.V.Radžvilo šalininkų pusei, tačiau pasistengsiu būti nešališku, atskaitos orientyru pasirinkęs ne kažkurios NS grupuotės, o Lietuvos valstybės ir jos gyventojų interesus.
Suvažiavimo vyksmas
Suvažiavimo dalyvių tarpe Kovo 11-os akto signatarė pedagogė Irena Andriukaitienė, pasižmonėti iš Klaipėdos atvyko kita signatarė – teisininkė Zita Šličytė, gėlių puokštės susilaukė žinoma televizininkė Nijolė Baužytė, kuriai turėjau garbės padėkoti už įstabų LRT serijalą apie Lietuvos miestelius. Kultūrinį reikalą aptariau su kalbininke Jūrate Laučiūte, būtent, kurios straipsnis viename pirmųjų “Baltistica” numerių, raginęs atsisakyti siauro panbaltistinio požiūrio į mūsų kalbą ir kuo plačiau nagrinėti europinius kontekstus, mane patį pastūmėjo į tebetęsiamus mūsų kalbos ir kultūros tyrinėjimus. Susirinkusi publika, sklidinai užpildžiusi salę, taikliausiai apibūdintina kaip pusamžiai, šalia veržlios jaunimo bei garbios senjorų dalies.
Ilgos ir storokos suvažiavimo dalyvių eilės registracijos procedūra dėl dalyvių gausos užvilkino suvažiavimo pradžią geru pusvalandžiu, tačiau kai mandatų komisijos pirmininkas paskelbė, kad suvažiavime registruoti 320 nacionalinio susivienijimo narių ir tai gerokai viršija pusės aktyviųjų – NS nario mokestį mokančiųjų skaičių, tapo aišku, kad demokratijos buldozeris krestelės buvusią partijos vadovybę. Taip ir įvyko: nuobodžiame balsų skaičiavimo maratone suvažiavimas per keletą valandų priėmė visą eilę nutarimų, tarp kurių – dėl jo sušaukimo teisėtumo, dėl keleto NS valdybos sprendimų atšaukimo, kuriais V.Sinica ir keletas jo šalininkų pašalinti iš partijos. Pagaliau ir pats V.Radžvilas balsais „į vienus vartus“ bei partijos atsakingasis sekretorius A.Stankūnas atšaukti iš užimtų pareigų bei visa valdyba ir taryba paliuosuoti iš užimamų pozicijų „in corpore“.
Nesiimu aiškintis, kuri pusė NS įstatų atžvilgiu yra teisi: abi ne juokais sukonfliktavę pusės turbūt ras sau reikalingų argumentų ir viešinamų priekaištų kitai. Akivaizdu, kad tai kas vyksta yra ir Lietuvos tragedija: partija pretendavusi į intelektualios politikos formavimą susipliekė savo „smėlio dėžėje“ ir reitinginiai praradimai prieš savivaldos rinkimus yra neišvengiami: kur du pešasi, visada laimi trečias.
Pastebėsiu, kad ir šiam suvažiavimui koją kaišiojo šimtmečius skaičiuojanti balsavimo ir iškeltų mandatų suskaičiavimo procedūra atėmusi tvankioje salėje bent pusantros valandos. Laikas, kuris galėjo ir turėjo būti skirtas pusšimčio naujų valdybos ir tarybos narių prisistatymui bent vienu sakiniu: “mane neramina tokia ir tokia problema, ją spręsiu tokiu būdu“. Nežinau Teisingumo ministerijos biurokratijos reikalavimų, tačiau, kad pribrendęs reikalavimas vadovautis balsavimuose, kuriuose trys šimtai „už“, du susilaiko, vienas „prieš“ – vizualia dauguma, dokumentuojama, beje filmuotos salės vaizdo įrašu yra akivaizdu: delegatų ir balsų skaičiuotojų „kankinimus“ tokiomis technikos laikams neadekvačiomis procedūromis visose partijose ar kitokiose konferencijose laikas baigti. Dar daugiau, užsitęsus suvažiavimo darbotvarkei, paties V.Sinicos laukta dvi su puse valandos prakalba dėl laiko taupymo tetruko … dvi minutes: „mano programa yra jos neturėjimas, partijos ideologija ir programa, kurią teks tobulinti – nesikeičia, o permainos bus partiniame veikime“.
Visa tai mane kažkiek nuvylė, nes vėl viskas vyko pagal bolševizmu modelį „vsio rešajut kadry“ – stigo programiškumo, nors salės energija ir rodė esamą neeilinį potencialą. Gi pati vyriausiųjų dalis neatlaikiusi karščių pamažu palikinėjo salę ir matėsi gal penketas atvejų, kai viena ranka kėlė du mandatus. Tai būtų, žinoma, visai nereikšminga nieko nelemianti smulkmena, jei ne tokios tradicijos persikėlimas į Seimo salę, kur būta skandalingų mygtukų spaudimų už to paprašiusį kolegą. Šiaip ar taip, man aktualiausi „Lietuvos kultūros kanono“ ir „Lietuvos metų kultūros knygos“ sukūrimo reikalai dėl laiko stokos bei išvargimo ir čia liko nuošalyje, nors šiuo metu yra pats tas „karštasis momentas“ – formuojama nauja naujos vyriausybės programa.
Ką daryti?
Suvažiavimo pertraukoje aptarinėjome, kas nutiktų jei, siekant „karo kirvių užkasimo“ nušalintasis iš pirmininko pareigų prof. V. Radžvilas būtų išrinktas jos garbės pirmininku su atitinkama partijos įstatų, kurie čia pat buvo keisti, papildymu. Dauguma sakė, kad V.Radžvilas jokiu būdu nesutiktų. Vistik, žinodamas Vytautą, kuris dar daugiau nė prieš tris dešimtmečius aiškino, kad krikščionybė yra vienintelė religija, kurioje išaukštintas pasiaukojimas dėl kitų, bent jau svarstytų tokios pozicijos užėmimą, jeigu ši pareigybė NS įstatų tvarka suteiktų garbės pirmininkui šaukti viešus debatus partijos viduje. Sakyčiau, kad ir toje pačioje Mokytojų namų salėje. Vienoje jos pusėje prof. V. Radžvilo komandos šimtinė – kitoje V.Sinicos. Svarstoma paeiliui detaliai ir nuodugniai: kuo ir kaip užpildysime išemigravusių iš Lietuvos paliktas buveines: pasienio kaimiškuose rajonuose gyventojų tankis į kv.km yra mažesnis nė vienas žmogus. Tai yra nacionalinė katastrofa, nes kaimas visada buvo valstybės demografiniu resursu, o ir Igno Hofmano atšaukimas iš žemės ūkio pareigų nieko gera nežada. Kita problema: kaip kovosime su kainų šėlsmu, sąlygotu konkurencijos rinkoje stoka, jos iškraipymu. Būtent, maisto produktų kainos, kaip rodo apklausos, didžiumai Lietuvos gyventojų yra problema nr.1. Ir nors NS programoje yra antioligopolinės politikos nuostatos, tačiau jų neatsirado nė vieno iš NS lyderių darbotvarkėje, nes jie yra humanitarai, neturintys nei reikiamo ekonominio išsilavinimo, nei daugelio disciplinų aprėpties reikalaujančio sisteminio mąstymo, kurio, beje, stinga visam Lietuvos politikos elitui. Pagaliau būtų galima vardinti dar dešimtį aktualių Lietuvos problemų, kurios laukia nesulaukia pačių karščiausių ir taip reikalingų debatų. Akivaizdu, kad tokiu elementariu būdu NS būtų įteisinta dviejų esamų grupuočių intelektualus varžymasis ir visa skilimo energija būtų nukreipta ne į tuščią ir žalingą neabejotinai metų metus truksiantį bylinėjimąsi, o į prasmingą dialogą, kuris turėtų vesti link labai konkrečių kreipimųsi į visuomenę ir valstybei reikalingiausių įstatyminių projektų.
Nenoriu sakyti, kad prof. V. Radžvilas šiandien patyrė pralaimėjimą, nors formalioji daugumos pusė ir ne jo naudai. Jis vistiek nugalėjo ta prasme, kad jo suburtas, ugdytas NS susivienjimas – jaunesnė karta perėmė LAISVĖS žinią, apie kurią kalbėta ir rugpjūčio 23-ioje greta apleistų Vilniaus sporto rūmų. V. Radžvilo asmenyje Lietuvos valstybė pralaimėjo prieš keletą metų, kai nebuvo susitarta dėl bendro veikimo su filosofo, rašytojo – publicisto, žinomo visuomenės veikėjo, Sąjūdžio lyderio pradiniame jo etape 88-ais, Lietuvos politikos „Bairono“, olimpinio medalininko, plaukiko Arvydo Juozaičio grupuote dėl bendro veikimo. Paskaičiuokime: šiuo metu iš registruotų daugiau nė dviejų tūkstančių NS narių partinį mokestį susimokėjo bemaž ketvirtadalis laikomų aktyviais. Išryškėjęs supriešintų narių santykis: maždaug trys šimtai prieš dvi šimtines nieko gero nežada artėjančiuose Savivaldos rinkimuose dėl abiejų grupių potencialo ir jau įsibėgėjusios nesantaikos bei santykių aiškinimųsi prokuratūroje bei teismuose.
Sakyčiau, kad situaciją radikaliai gal pakeistų dar vienas veiksmas, beje, iš Lietuvos politinės fantastikos srities. Abiejų grupių sutarimu derėtų dar vienu NS garbės pirmininku už didžiulius nuopelnus jau įvertintus įvairiomis premijomis su tokia pačia vidaus debatų teise, pasikvietus išsirinkti minėtąjį A. Juozaitį. Įsivaizduokite, neabejotinai pilnutėlę salę besiklausančią trijų NS grupuočių – „frakcijų“ lyderių V.Sinicos, V.Radžvilo, V.Juozaičio disputo, kaip veiksime Lietuvos kultūros politiką. Tai būtų įvykis, nors taip ir nebūna. Vistik daugiau nė 70 tūkstančių rinkėjų – A.Juozaičio šalininkų atidavusių balsus už jį prieš šešetą metų būtų nemenka paspirtis pačiai audringų konvulsijų blaškomai NS su jos nauju lyderiu V.Sinica. Alternatyva yra aiški, arba plūduriuojanti su menka bure NS – vienas narys Seime, lieka menko įtakingumo dviejų susiriejusių sektų dariniu, arba ji pastiprėtų vidinių frakcijų įteisinimu įstatuose ir akivaizdaus politinio intelekto telkimu viešiems debatams. Gerai būna, kad ir politikoje lyderiai varžosi. Tačiau tai turi vykti džentelmeniškai, pagal aiškiai apibrėžtas taisykles, juolab, Lietuvoje dažnai lemia ne formalioji teisė, o politinė valia. Šios dienos, kad ir ne pats efektyviausias NS narių suvažiavimas bei veikimas, kaip tik pademonstravo politinės valios formavimo aktą – iššūkį į kurį derėtų reaguoti kuo nuosaikiau, netgi teisės prasme. Žinoma, V.Radžvilo grupuotė galėtų iki eilinio suvažiavimo kitais metais sutraukti dar du šimtus savo šalininkų, sušaukti savo neeilinį, kuriame dešimtimi nutarimų panaikintų šiandien V.Sinicos suvažiavimo priimtus, tačiau ar Lietuvai reikia tokio cirko, kai yra žymiai konstruktyvesnio veikimo kelias? Lietuvos valstybės ir jos gyventojų labui.
Čekistų tikslas ,,du lietuviai – penkios partijos” tuomkart pasiektas. Reiktų peržiūrėti partijos įstatus, pasitrenkant – ar partija turi būti pusiau sukarinta bolševikinio tipo, ar leidžianti įvairias nuomones, gal net frakcijas. Panašiai juk buvo Sąjūdyje. Ir aiškiai apsispręsti ką žodis pavadinime Nacionalinis reiškia – vienijimąsi nacionaliniu, t.y., visos šalies mastu, ar nacionalinius interesus išreiškiantis, gal net nacionalistinis susivienijimas. Man atrodo, partijos vadai ne supranta, kad kiekvienas jų veiksmas yra svarbus neatšaukiamas pranešimas visai tautai. Jei tauta praras tikėjimą savo vadais, ji gali prarasti tikėjimą ir pačia savim.
Parlamentaras išrinktas NS pirmininku: Radžvilas žada teisinį ginčą
– delfi.lt/news/daily/politics/sinicos-inicijuotame-suvaziavime-parlamentaras-isrinktas-ns-pirmininku-radzvilas-zada-teisini-ginca-120145381
Skandalas Nacionaliniame susivienijime: V. Sinica perėmė vairą, o V. Radžvilas ruošiasi teismams
– alfa.lt/aktualijos/politika/skandalas-nacionaliniame-susivienijime-v-sinica-pereme-vaira-o-v-radzvilas-ruosiasi-teismams/363384/
Komentaras “Alko” leidėjui Jonui Vaiškūnui –
Jonai,
dėkoju, kad nepamiršti, mūsų bendro siekio ir darbo – net dvejus metus paaukojome kartu bandydami bent kiek supurtyti “sisteminių partijų” rūmą. Reikėjo tiek daug patirti, žinant, kad patirti verta. V. Radžvilo požiūris-pozicija-asmuo tų dvejų metų kovoje buvo apgailėtinas fenomenas. Jis galėjo (kaip visuomet, taip ir dabar) tik vograuti, sakyti ilgiausias patriotinių konstrukcijų kalbas. Tai jo talentas ir jo teatro scena, tinkanti tik vienam artistui… Visa kita — jo anti-talentai. Jis gali suburti žalią ir nepatyrusį mąstymo pinklių jaunimą, gali sukelti studentus ir net dalį spaudos savęs gynybai, ir gali čia pat palikti visus; gali burti nepartinę partiją, kad jos nat galų pagalės neliktų… Gali nuodyti visus įtarumo nuodais. Jis pažada ateiti į spaudos konferenciją, ir jau kitą dieną paskelbtia, kad jo nekvietė. Jis gali pažadėti bendradarbiavimą, net su parašu, bet jau kitą dieną nebus nei jo, nei parašo. O jam ranką ištiesusieji bus apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmėmis ir išdavystėmis Tėvynei.
Taip, didžiausias jo talentas – mitų-priešų ideologinis kūrimas. Labai tinkantis tam tikro žanro paskaitoms, ir net universitete. Nes mąstymui-konstrukcijoms visa tai yra penas mir net aistra.
Be to, Jonai, koks gi jis Sąjūdžio — Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio “kūrėjas ir ideologas”? Gėda girdėti jau ne pirmus metus.
Tik savo fantazijose ir paskaitų-propagandos lauke jis yra “kūrėjas”
Deja, net į Tartiufo rūbą neįtelpantis.
Baigiu pereiti visą 1988 metų istoriją iš naujo, dabar jau nebe “kūnu ir krauju”, kaip anuomet, o tirdamas tų lemties metų rašytinius liudijimus ir vaizdo-garso palikimą. Gyvus atsiminimus rinkdamas. Radžvilo nėra jokiame “formate”, nė kvapo,
jokiame ryškesnio darbo lauke, niekur. Jis neveikė nei kaip “jaunimo sparno” vyras, nei kaip R. Ozolo sparno, “vyresniųjų” gynėjas. Apskritai jo nėra.
Romualdo dienoraščiuose, 2007 metais pasirodžiusiuose, Radžvilas kai kur šmėsteli, bet kaip kas? Kaip “jaunas mąstytojas”, kabantis ore, kaip kritikas. Jis neveikė jokioje akcijoje, jokiame mitinge, jau nekalbant apie lemtingus žygius.
Iš sykio, 1988 birželį, jis buvo net aršus Trispalvės pakėlimo priešininkas, aršesnis už išsigandusius vyresniuosius (V. Daunorą ir kt.).”Nelaiku, kaip nesuprantate?!” O buvo jau net vėlu.
Bet — įsteigti Romualdui Ozolui jis — figūra. Kur mes kaunamės su Ozolu iš principo, kur jis iš esmės įtarus ir neteisus “jaunimo sparno” (mūsų 6-o) drąsos atžvilgiu, Radžvilo nėra nei viename sparne. (Ozolas buvo keistoje būsenoje, nes ryšininkavo tarp L:PS IG ir LKP CK mums nė nežinanty; todėl nesupratome jo pataikavimo net N. Mitkinui.) Neparašęs nė vieno straipsnio į “Sąjūdžio žinias”, tik intrigavęs prieš jas (iš esmės aišku, kodėl). “Sąjūdžio žinios” buvo ledlaužis, bet jam jų nereikėjo. Nes juk jos negalėjo skelbti jo ideologinių fantazijų.
Buvo jis reikalingas? Buvo, kaip lektorius paskaitoms. Kai savuoju “tanko mąstymu” išgąsdindavo ir žmones, ir valdžią — ir, paradoksas, vienu metu net naudingas buvo Sąjūdžio plėtrai, nes “ne-komunitiškai kalbantis”.
Bet pakaks.
Didesnio intriganto ir pavyduolio nebuvau sutikęs. O galiausiai — šmeižiko.
Labai gailiuosi, kad tenka šitai pasakyti.
Ką kalbėti apie žmogų, kuris būdamas “tautininkas” … Ak, betgi kodėl tai reikia sakyti? — bet pasakysiu: ar esi, Jonai, matęs kada, ar girdėjęs, kad Radžvilas būtų dainavęs liaudies-tautos dainą su savo žmonėmis, bendražygiais, draugais?
Jo “Lietuvoje” dainos-gyvenimo nėra, ten tik ieškoma priešų, puolama ir intriguojama.
(Nors … gal klystu? Nes negirdėjau — gal dainavo?)
Rūstybei nereikia bendruomenės. Ir Tėvynė jai — asmeniškam naudojimui.
Jonai, darai daug ir esi dorai atviras. Nenuolaidžiauk “niekšybės paslapčiai”, kaip
pasakytų Antanas Maceina. Neverta. Vis vien apšmeiš, paspirs.
Bendražygiai visa tai seniai žino ir tiesiog kenčia. Tik kam, kodėl kenčia?
Vytautas Sinica jau tiek buvo Radžvilui atsidavęs, kad net gaila jo buvo žiūrėti ir klausyti. O, prašau: vos aukštesnis pasirodė esąs — ir jau priešas. Nenustebčiau, jeigu buvęs patronas paskelbs jį net “Maskvos agentu”. (Ilgiausioje filipikoje.)
Rašau visa tai, o juk taip neįdomu – seniai viskas perdegę
Atleiskite, broliai ir sesės, gal per daug pasakiau.
Pagarbiai visiems –
Arvydas Juozaitis
A.D. 2025-09–06
ar cia tas Juozaitis ? Istorines klaidos autorius ?
laiku ir vietoje neliko abejingas, nenutylėjo. DĖKOJU p. Arvydui!
Gal Jo atsiliepimas paskatins ir kitus atsiliepti į tai, kas dabar V.R. dėka mūsų Tėvynę ištiko? Juk dar daug jų yra – Sąjūdžio dvasios įkvėptų žmonių!
Nenutylėjo, kad ne tą išrinko ?
Galiu tik patvirtinti tai, ką prisimindamas Sąjūdį sako Juozaitis, kad 1988 metais “Radžvilo nėra jokiame “formate”, nė kvapo, jokiame ryškesnio darbo lauke, niekur. Jis neveikė nei kaip “jaunimo sparno” vyras, nei kaip R. Ozolo sparno, “vyresniųjų” gynėjas. Apskritai jo nėra”. Man taip pat jis kokia nors vieša veikla iki Sąjūdžio suvažiavimo nėra įsiminęs. Tad, kai kartais žiniasklaidoje rašoma, kad jis 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, tai tuo suabejoju, – turbūt, tai redakcinė klaida. Jį viešai besireiškiantį prisimenu tik jau po Sąjūdžio suvažiavimo 1988m. rudenį, galbūt, dar rengimosi jam periode.
Su komentare pateiktu jo charekterizavimu visiškai sutinku, tik nemanyčiau, kad tai sąlygotų jo būdas, o ne – galimai politinis interesas. Ta prasme iškalbingas gali būti komentare pateiktas faktas, kad “iš sykio, 1988 birželį, jis (Radžvilas – mano) buvo net aršus Trispalvės pakėlimo priešininkas, aršesnis už išsigandusius vyresniuosius (V. Daunorą ir kt.)”. Tai, kad ne Trispalvės, o galimai vėliavos su Vyčiu (valstybingumas su Lenkijai) jo idėja galėjo būti, rodytų ir tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo imtos viešai skelbti “kito pasirinkimo” strategijos idėjos. Tad, ar kartais Nacionalinio susivienijimo (NS) partijos įkūrimas ir toks garsinimasis nėra ėjimas tos idėjos įgyvendinimo link?
Deja, tos jo propaguotos “kito pasirinkimo” idėjos Juozaitis gal be reikalo komentare neprisiminė, kadangi Radžvilas neseniai Lietuvos valdžiai būtent viešai priekaištavo, jog ši politiškai neina Lenkijos valstybės keliu, t.y. “nacionališkai” nesivienija. Taigi toks- charakteris, ar ne tik…
Paskaitai Juozaitį, kitus ir pasijunti tarsi grįžęs į 1988-1990 Sąjūdžio , laisvės laukimo, permainų laukimo metus. Tai tikrieji žmonės ir kūrėjai, kurių nesugadino nuolatinis buvimas valdžioje, nešvarus ir nekontroliuojamas pasipinigavimas iš valstybės ir piliečių, įsigytos vilos ir jachtos bei kitos valstybės gyvenimo negerovės. Jų Sąjūdžio dvasia išliko nepakitusi.
Visi šitie Sąjūdžio pirmeiviai…Savo metu kažkokiu stebuklu padarė savo darbą…bet dabar atrodo tokie neveiksmingi. Radžvilas bent – sąmoningai ar ne – sukūrė pora partijų. Landsbergis 90-tais padarė savo. Kiti sukūrė laikraščius, partijas…Bet dabar to maža …Lietuvai nelabai svarbu jų asmenybių tobulumas ar tarpusavio nuoskaudos. Svarbu kad laiku būtų padarytas reikalingas veiksmas. Jei užpuola priešas, organizuokim gynybą, užuot aiškinęsi kas labiau mėgsta lietuviškas dainas ar didžkukulius. Nesiplūsdami kiekvienas suraskim sau vietą tame darbe.
Koks čia tas “Landsbergio 90-aisias padarymas”! Padarė Reiganas, Techer, Gorbačiovas ir Tautos Sąjūdis. Sąjūdžio aktyvas ėjo Laisvės atkūriman va bank – tam palanki buvo JAV – Landsbergis negalėjo to nevykdyti. Iki Sąjūdžio jo disidentų, kovotojų už Lietuvos laisvę gretose nebuvo.
—-ėjo Laisvės atkūriman va bank – tam palanki buvo JAV—-
Ne, JAV valdžia visai nebuvo palanki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui.
Tai gali patvirtinti visi, kurie tada žinojo kas ir kaip realiai vyksta…
JAV palanki buvo ta prasme, kad kategoriškai nepasakė – “ne”.
Kalbant apie Landsbergį, tai jo esminis nuopelnas tame, kad sausio įvykių metu jis nepridėjo į kelnes ir nepabėgo kaip Albertas Šimėnas.
Dar pridurčiau kietą Landsbergio poziciją SSSR deputatų suvažiavime bei kietu bendravime su Gorbačiovu, o taip pat gerų santykių su Jelcinu ir jo aplinka užmezgimas.
Būtent čia labai pravertė įgimtas Landsbergio gudrumas, suktumas bei intrigavimas… 🙂
O visi kiti jo nuopelnai yra iš esmės tik propagandos išpūsti…
P.S. Sąjūdžio jėga buvo tame, kad atsirado keli tūkstančiai jaunų žmonių, kurie jau mokėjo ir sugebėjo organizuoti žmonių mases, buvo susieti artimais ryšiais nuo senesnių laikų ir žinojo ką ir kaip reikia daryti…
čia kažkas paminėjo LRT? – Šiuo metu LRT vadovė susijaudinusi:
ŽR: Girdžiu tavo nuomonę: Ką valdantieji ruošiasi daryti su LRT?
– ziniuradijas.lt/laidos/girdziu-tavo-nuomone/ka-valdantieji-ruosiasi-daryti-su-lrt?video=1
„Premjerė Inga Ruginienė […] pažymi, jog LRT turėtų veikti ne kaip komercinio pobūdžio kanalas, o skleisti daugiau visuomenei aktualių, socialinių žinučių.”
Berods, žada LRT iždą patikrinti.
Lietuvos gyventojai susideda iš dviejų dalių:
TAUTA – apie 300 tūkst. šviesuolių
LIAUDIS – 2.5 mln.
Pirmųjų stalo knyga yra A.Šapokos istorija.
Antrųjų – V.Petkevičiaus DURNIŲ LAIVAS.
Todėl SEIMUOSE maždaug 130 LIAUDIES atstovų ir tik 11 nuo TAUTOS.
Tiek Radžvilas, tiek ir Sinica apeliuoja į Tautą, kai būtinas įdirbis liaudėnuose. Tačiau neturint galimybės kalbėti LRT, belieka menkos tarpusavio intrigėlės
simboliška, kad netyčia man susidėliojo pseudonimo raidelės ĄĄ. Tai ženklas, kad NS gresia Amžinas Atilsis
NS kankina paauglystės bėdos. Išaugs ir praeis. O NS turės kad ir labai skaudžią, bet naudingą patirtį.
Tie, kam partija buvo reikalinga tik, kad pagaliau valdovais taptų, galės ją palikti ir susikurti sau tokią, kurioje jausis saugiai, kur niekas kitas nedrįs kėsintis į jų sostą.
Daug žmonių į NS žiūrėjo ir vis dar žiūri, kaip į paskutinę Lietuvos viltį. Jei ji neatlaikys, neišliks, tai… ?
į nieką, kaip bebūtų gaila, NS neišaugs – slaptų skaldytojų tebėra abiejose pusėse. Kad ir partijas, ir visą Lietuvą yra apėmęs paralyžius, geriausiai rodo negalia tvarkytis prieš kainų šėlsmą. Šeši didžiųjų prekybos tinklų savininkai kasdien plėčia 2.8 mln. tautiečių ir liaudiečių neadekvačiai aukštomis iškraipytos rinkos kainomis, o šie, kaip ir partinės viršūnėlės nieko nedaro – nesirūpina, kad būtų regeneruota smulki prekyba ir rastųsi konkurencija už pirkėją kainų mažumu. Nei Radžvilas, nei Sinica neturi ekonominio-socialinio mąstymo, kaip ir Lietuvos politinis elitas
Apmaudu, per tiek užmiršau pavardę banditų nužudyto Žmogaus. Tai buvo ginkluotų banditų siautėjimo laikais. Jis, berods, iš Kaišiadorių buvo.
Jo Gyvenimo Tikslas buvo – VAIKAMS PALIKTI LIETUVĄ.
O mūsų, o užsirūstinusiojo ant neklusnių partiečių koks tikslas?
Šį privačių prekybininkų kasdieninį 2,8 mil piliečių apiplėšinėjimą labai lengva nutraukti ir jų prekybą padaryti visiškai žmonišką net tokioje “bananinėje respublikoje” kaip Lietuva. Tereikia atgaivinti buvusi valstybinį prekybos sektorių, kuris dirbtų su normaliu, pav. 6-10 proc. pelnu. Tada tikrai pradėtų veikti visų laukiamas rinkos konkurencijos dėsnis, išlyginantis kainas ir pelnus. Bet tam reikia tik mažmožio–kad valstybės valdantieji imtūsi šio valstybei naudingo sprendimo. Bet ar tai įmanoma? Lietuvoje vargu. Tam yra keletas priežasčių. kurių neminėsiu.
„ Jonas 2025-09-07 , 10:58
Susipainiojo NS. Ne kartą rašiau, kad vadovaujant Radzvilui NS neturi ateities, bet NS valdyba to nesuprato. ”
Bet kaip antraštė laviruoja –
„Nacionalinis susivienijimas „atšaukė“ šį šeštadienį planuotą partijos suvažiavimą. Vyks konferencija (papildyta)”
Jau lyg ir nebuvo drausta, nebuvo žmonės lauk iš partijos drebiami. Viso labo tik apsigalvojo dėl paties renginio turinio, pavadinimo, ir tiek…
Pilnai sutinku su formaliąja teisės puse, bet neužmirškime, kad politikoje dažniausiai nulemia jos – politinės valios formavimas, o ne įstatymo ar įstatų eilutė. Kas kad teismai po penkių metų bylinėjimosi pripažins Radžvilo pusę buvus teisia. Gi VRK dėl juridinės kliauties kitais metais elementariai gali neregistruoti į rinkimus nei tų nei tų. Vakarykštis gerai sustyguotas suvažiavimas buvo politinės valios aktas, parodomosios demokratijos triumfas, su kuria, deja, negalima nesiskaityti, nes bent 270 eilinių delegatų yra kažkiek paklydę, bet permainų nuoširdžiai norintys žmonės
Kaip jau sakiau priš Aliaskos susitikimą: ukrų karas bus perkeltas į naują dimenciją. Europos karas prieš Rasiją neišvengiamas. Kuo užsiima Lietuvos vištgaidynas ?
Daugeliui, turbūt, įdomu, kaip tas karas tarp Europos ir Rasijos atrodys. Čia labai pravartu pasižiūrėti kas vyksta Palestinoje. Ten Vakarai rašo naują karo kodeksą. Čia parodoma, kaip reikia elktis su priešu. Akmens ant akmens neturi likti. Biblija. Putinas visada vadovaujais fizika: veiksmas vygus atoveiksmiui. Bet jis nekenčia išdavikų. Kaip elgis su Lietuva ?
Tavo putinas vadovaujasi ne fizika, o ”zekų” aplinkos ”poniatkėm”. Neužmiršk , bet ką čia kalbėti, kremliaus gandosklaidos atstovui tai nesvarbu.
>Budweiser
Izraelis su Palestina nėra Europa. Izraelis su Palestina yra Vakarų Azija (World Atlas, Kingfisher, London, p. 88).
Tai kas čia ta “išdavystė” būtų?…
Sielos pardavimas Šetonui….
Ar tik ne DI išmonė – yra…
>Kažin
Nieko tokio.Trolis Budweiser, – galimai iš strateginės partnerės, sielą savo Šėtonui pardavęs senai yra, tai ten visi trys ir susitiksime.
SUVAŽIAVIMO REZULTATAS: Radžvilas sutelkė NS, šiuo metu ši partija skilo, tad kitais metais VYRiausia rinkimų komisija dėl teisminio ginčo, kuris tęsis bent penkis metus, neregistruos nei Radžvilo, nei Sinicos sąrašo. Kam tai naudinga? kremliaus agentūrai
>Kęstutis K. Urba
Logiška. Todėl derėtų, kaip sakiau, NS įsilieti į Lietuvos Regionų partiją, jeigu tik ši pas save juos priims.
Niekur jiems nereikia įsilieti. Tegul susikuria internetinę vietą bendravimui su tauta ir rengia viešas diskusijas. Tada pritrauks ir atsirinks žmones.
kas per nesąmonė…regionų partiją Ukrainoje kuruoja kremlius. Lietuvoje gal tas pats modelis. Jei taip jau nori, tai tegul Regionų partija liejasi į NS
>Kęstutis Urba
Nežinau kas ką kuruoja. Esu toli nuo to. Derėtų abiem pusėm susitikti ir aptarti tai be ambicijų.
abejoju ar derėtų
Derėtų dėl to, kad, pakeitus pavadinimą, galima būtų prašyti Atvirą Lietuvos Fondą gauti iš jo finansinę paramą. Kiti vien taip galimai egzistuoja, vaidindami kartu vos ne antrą Lietuvos Prezidentą.
,,galima būtų prašyti Atvirą Lietuvos Fondą gauti iš jo finansinę paramą” – prašyti Soroso pinigų ?
>+++
Sorošo pinigai eina per Musk’ą.
Tai Maskas Europoj įkūrė tuos 300 ar kiek ten nevyriausybinių organizacijų ?
Almantas Stankūnas. Politiniai impotentai ir pragmatikai:
susivienijimas.lt/straipsniai/almantas-stankunas-politiniai-impotentai-ir-pragmatikai/