Mokslininkai analizuoja ne tik naujausias žmonių judėjimo ir socialinių grupių skaidymosi, arba segregacijos, tendencijas. Įdomu pažvelgti į mūsų valstybės ir miestų kelių šimtmečių istoriją. Tai – istorinės geografijos tyrimų sritis, padedanti tiksliau atkurti šalies vystymosi procesus. Ji atskleidžia ne tik elito, bet ir eilinių žmonių gyvenimo sąlygas, jų judėjimą. Bene daugiausia istorikai gali pasakyti apie Vilnių, nes apie šį miestą sukaupta gausiausia archyvinė medžiaga.
Pirmieji turistai Lietuvoje
Ką šiuo metu žinome apie Vilniaus gyventojus ir turistų apsilankymus? Ar tais laikais irgi migruota? Miesto istorija atkuriama, remiantis vietinių žmonių pasakojimais ir svetimšalių stebėjimais. Lyginti verta, nes svetimšaliai fiksuodavo detales, kurių vietiniai nepastebėdavo.
Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narys, istorikas dr. Tomas Čelkis, tyrinėjantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų gyventojų judėjimą, pažymi: „Svetimšaliai paprastai miestą vertindavo lyginamuoju požiūriu, nes absoliuti jų dauguma irgi buvo miestiečiai. Vilnius jiems neatrodė itin išskirtinis. Dažniausiai jų dėmesį patraukdavo vieta – jiems įspūdį darė, kad miestas yra tarp kalvų, prie dviejų upių.“
Kodėl tai buvo pabrėžiama? Kelionės tuo metu buvo varginančios ir ne visada saugios. Vandens keliai didino miesto pasiekiamumą ir patrauklumą. Kai XV a. pasirodė Europos miestų aprašymai, atsirado ir nuorodos, kaip geriausiai juos pasiekti. Taip pat miesto svečiai žavėjosi Vilniaus laukine gamta, kuri supo miestą. Pastatyta mūrinė gynybinė siena irgi buvo vienas iš turtingo miesto simbolių. Svetimšaliai visa tai fiksuodavo, jiems tai priminė, ką matė Vakarų Europoje.
Didžioji reforma
Galima teigti, kad tuo metu daugiausia buvo keliaujama pačioje LDK. Ši vidinė migracija ir jos kryptys priklausė nuo susiformavusio gyvenviečių tinklo ir politinių sprendimų. XVI a. viduryje, 1547 m., buvo įgyvendinta Valakų reforma. Iki šios reformos LDK kaimų sodybos buvo statomos neplaningai. T. Čelkio manymu, kaimų „pervežimas“ prie dvarų iš dalies priminė kolūkių formavimąsi sovietmečiu.
Senosios gyvenvietės buvo perkeliamos prie naujų ir kuriami centrai su dvaru, bažnyčia ir kt. Po reformos kaimai buvo pertvarkyti į gatvinius – sodybos išrikiuotos viena eile palei gatvę, o už sodybų plytėjo dirbami laukai. Tai buvo vienas didžiausių to meto LDK gyventojų vidinės migracijos procesų.
Kita vertus, negalima pamiršti, kad nuo XVI a. iki XVII a. pirmosios pusės LDK vyko didžiulis miestų ir miestelių augimas. Buvo išduodama daug privilegijų, leidimų prekiauti ir t. t. Šis procesas kūrė kitokią visuomenę. Šiuolaikiniu požiūriu, miesteliai, kuriuos aprašė svetimšaliai, neatrodo įspūdingi. Dauguma jų nuo kaimo skyrėsi tik teise prekiauti. Šie miesteliai jau turėjo rotušę, tačiau apskritai gyvenimas tuo metu visur buvo gan skurdus.
Kaip teigia istorijos geografas, dalis miestiečių jau išgyveno iš savo amato. Kažką jie gamindavo: kirpdavo, ausdavo, siūdavo, skersdavo gyvulius. Dalis tų miestiečių buvo kaimo gyventojai, turėję dirbamų laukų už miesto ribų. Miestų teisė traukė kaimo amatininkus, nes juose buvo daugiau potencialių klientų. Na, o augant paklausai, daugėjo ir miestelius aplankančių meistrų.
Tyrėjai nustatė, kad ir LDK, kaip ir Vakarų Europoje, egzistavo keliaujantys amatininkai. Tokie užsieniečiai keliaudavo po didžiuosius Lietuvos miestus ir taip uždarbiaudavo. Tokių amatininkų daugėjo, nes jie sugebėdavo išgyventi dėl savo sumanumo. Jie stengėsi tapti miestiečiais. Tačiau iš esmės šalyje dominavo vidinė migracija.
Apie išorinę migraciją istorikai kalba analizuodami sostinės Vilniaus vystymąsi. T. Čelkis teigia, kad yra šiek tiek duomenų, patvirtinančių, jog iki XVII a. Vilnių lankė užsieniečiai. Tokių atvejų nedaug – jie skaičiuojami šimtais. Tai buvo natūrali migracija į rytus – prekybos tikslais arba ieškant nuotykių. Žmonės atvykdavo, pagyvendavo mieste pusmetį ir išvykdavo.
Surengta migracija
Imigracijos procesus bene pirmasis XIV a. ėmė skatinti Lietuvos valdovas Gediminas. Jis išsiuntė kelis laiškus į Vakarų Europą. Kai kuriuose jų pristatė ir Lietuvos ūkio plėtros programą: į kraštą buvo kviečiami amatininkai, pirkliai, žemdirbiai.
Tiesa, reikėjo įrodyti, kad valstybė jau gana civilizuota. Todėl Gediminas minėjo ir Vilniuje pastatytas katalikų bažnyčias. T. Čelkis pabrėžia, kad tai buvo vienas pirmųjų oficialių mėginimų kolonizuoti šalį – stiprinti visuomenę „kokybiškai gabesniais“ gyventojais. Netgi ir archeologai pastebi, kad tuo metu Vilniuje pradeda rastis kokybiškesnių dirbinių.
Miestai LDK egzistavo nuo Viduramžių, tačiau istorikas atkreipia dėmesį į įdomų niuansą: turtingam bajorui gyventi mieste, miestiečio name nebuvo garbė. Garbė buvo turėti dvarą. Į miestus bajorai suvažiuodavo tik žiemoti, nes gyvenant kažkur užkampy būdavo nuobodu.
Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad iš nuobodulio bajorai sąmoningai skatindavo konfliktus su kitais bajorais – taip turėdavo pretekstą bylinėtis ir važinėti į teismus mieste. Šis „pomėgis“ padėdavo prasiblaškyti, susitikti su įvairiais žmonėmis. Žiemą atvykti į miestą bajorui buvo gan populiaru ir madinga. Jie turėdavo nuosavus namus ar užmiesčio rezidencijas. Tai leisdavo jiems atsidurti arčiau valdovo dvaro.
Mokslininkas pateikia pavyzdį iš metraščių, atskleidžiantį, kaip periferijoje gyvenę didikai geidė žinių iš miesto. Pavyzdžiui, vienas toks bajoras, matyt ne stipriausios sveikatos, davė savo patikėtiniui pinigų ir liepė jam nuvykti į sostinę, pasisukioti smuklėse, surinkti paskalų ir grįžus perpasakoti, kaip verda miesto gyvenimas.
Migracijos ir konfliktai
Kas gyveno LDK, kaip žmonės keliavo ir kodėl? į šį klausimą sunku atsakyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, išliko labai mažai istorinių šaltinių. Be to, tuo metu valstybėje gyventojų buvo nedaug, todėl žmonių judėjimas sunkiai pastebimas. Nors dažnai vyko kariniai konfliktai, tai nelabai trukdė viešajam gyvenimui.
Kunigaikščio Gedimino laiškai liudija, kad siekiant skatinti prekybą ir judėjimą valstybėje, buvo kuriami vadinamieji saugūs taikos ruožai. Jie turėjo užtikrinti, kad pavyzdžiui, prekeiviai galėtų saugiau nuvykti iš Vilniaus į Rygą. Tokie kelio ruožai vadinti „per ietį“. Tai reiškė, kad metant ietį iš vienos ar kitos kelio pusės, ji neturėtų pasiekti keliaujančio žmogaus.
Tokiose vietose buvo draudžiama kariauti arba plėšti pirklius. Priešingu atveju tai reiškė valdovo įžeidimą, už kurį grėsė sankcijos. Šią taisyklę iliustruoja viena labai įdomi akimirka iš XIV a., kunigaikščio Kęstučio laikų. Tai buvo pats intensyviausias karų metas, bet prekyba irgi vyko labai aktyviai. Vokiečių ordinas sulaukė skundo iš Vroclavo miesto, kad į Rusią važiuojama ne per Vroclavą. Paaiškėjo, kad Vokiečių ordino žmonės tiesia prekybos kelią per Lietuvą.
Beje, žmonės, gyvenę karo pakraščiuose ir pafrontės linijose, nesipriešindavo nei vokiečių ordino riteriams, nei Lietuvos kariams. Nors apskritai karas pasienio zonas ištuštindavo.
Karo laimikiai
Apie gyventojų deportacijas tuo metu žinių beveik nėra. Tačiau karo grobis dažnai būdavo žmonės, o prekyba vergais buvo labai pelninga. Šio verslo nesibodėjo nei kryžiuočiai, nei pagonys lietuviai. Įvairiuose metraščiuose galima rasti duomenų, kad vyrai buvo žudomi, o vaikai ir moterys – parsivedami kaip karo grobis.
Todėl nenuostabu, kad dabartinėje Aukštaitijoje galima rasti kaimų, kuriuose gyvena lenkai. Vokiečių ordino tyrinėtojas Verneris Paravičinis, parašęs ne vieną knygą apie Vokiečių ordino žygius, pasakoja, kad vienas trokštamiausių vokiečių riterių karo trofėjų būdavo vaikai.
Gali būti, kad žymus kronikininkas Henrikas Latvis, XIII a. parašęs Latvijos Livonijos kroniką, buvo pagrobtas būdamas vaikas, išvežtas į Vokietiją, pakrikštytas ir išmokytas kelių kalbų. Galbūt todėl jo pavardė būtent tokia. Įdomu, kad šitas kronikininkas mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lyvių bei estų kalbas. Tokie faktai rodo, kad migracija vyko įvairiais būdais.
Istorikų tyrimai apima labai įvairias sritis – nuo politinių procesų vertinimo iki kasdienio žmonių gyvenimo ir jų kelionių. Tai praplečia mūsų supratimą apie protėvius, jų elgesio motyvus ir pačios valstybės vystymąsi. Ne veltui sakoma, kad kiekviena karta turi iš naujo pažvelgti į istoriją ir ją atnaujinti, papildyti naujais faktais ar interpretacijomis ir kartais pasimokyti iš klaidų.
Kalbėjosi Rolandas Maskoliūnas
