Sulaukiame nemažai visuomenės klausimų, kada bus galima išvysti visas Katedros požemiuose surastas vertybes (rodytos šių metų pradžioje buvo tik karališkosios insignijos).
Šiemet sukanka 40 metų nuo Vilniaus katedros lobyno atradimo
1985 metų kovo 23 dieną vykstant ventiliacijos įrengimo darbams buvo rastos Antrojo pasaulinio karo pradžioje slėptuvėje užmūrytos Katedros vertybės.
Šiame radinyje trūko karališkųjų insignijų, kurios buvo aptiktos su valdovų palaidojimais 1931 metais, ir Šv. Kazimiero koplyčią puošusių sidabro plakečių. Ilgai buvo spėliojama, ar šios vertybės tebėra paslėptos Katedroje.
2024 metų gruodžio 16 dieną, dalyvaujant Vilniaus arkivyskupijos, Bažnytinio paveldo muziejaus ir Valdovų rūmų muziejaus atstovams, Katedros požemiuose atverta antroji slaptavietė.
Joje buvo išsaugotos Lietuvos ir Lenkijos valdovų įkapėms skirtos insignijos
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro karūna; Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Elžbietos Habsburgaitės karūna, grandinė, medalionas, žiedas ir karsto lentelė; Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės karūna, skeptras, valdžios obuolys, trys žiedai, grandinė ir dvi karsto lentelės.
Šalia insignijų rastos 6 sidabrinės plaketės, puošusios Šv. Kazimiero koplyčią, ir nemažai votų: žiedų, auskarų, kryželių; kelios vyskupų insignijos. Tarp radinių buvo Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos epitafinė plokštelė.
Vilniaus Katedroje surastų vertybių būklė nėra gera
Ilgą laiką jos pragulėjo drėgmėje, mikrogrybų ir bakterijų prisodrintoje aplinkoje, sudėtos į geležinę dėžutę, suvyniotos į laikraščius. Geriausiai išlikę iš tauriųjų metalų padaryti dirbiniai.
Dirbiniams smarkiai pakenkė laikraščių mikrobiologinė pažaida ir dėžutės rūdys: jie aplipę supelijusio, sutrūnijusio laikraščio atplaišomis, geležies rūdimis, šios ne tik tvirtai prilipo prie dirbinių paviršių, bet ir paskatino jų nykimą.
Žinovai, apžiūrėję radinius, konstatavo tokias pažaidas: deformacijas, gilią metalų koroziją ir jos sąlygotas dėmes, vietinius patamsėjimus, atsisluoksniavimus, išgraužas, vageles, įdubimus, įtrūkimus, oksiduotų vario ir sidabro metalų junginių sankaupas.
Šiuo metu atliekami istoriniai ir technologiniai radinių tyrimai, sudarinėjamas restauravimo darbų eiliškumas ir restauravimo programos.
Tuo pačiu metu atliekami prevencinio konservavimo darbai
Radiniai saugomi tinkamo muziejinio klimato patalpoje, dezinfekuojami ir apvalomi šalinant sunykusį popierių, tinko ir cemento trupinius, kitus nešvarumus.
Pirmiausia į restauratorių rankas pateko reikšmingiausi ir brangiausi daiktai – valdovų insignijos. Kiti laukia savo eilės saugyklose. Vyksta lėtas ir sudėtingas procesas, kurio neįmanoma nei paskubinti, nei galutinai įvertinti finansiškai.
Šiuo metu vieną iš Barboros Radvilaitės insignijų – karališkąjį skeptrą – galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykstančioje parodoje „Karalienė, karalystė ir jausmai“. Tai pirmoji viešai rodoma vertybė – restauratoriams pateikus ekspertizės išvadą, kad skeptro būklė stabili, nuspręsta paskolinti jį parodai.
Visas Katedros požemiuose atrastas vertybes bus galima pamatyti 2026 metų vasarą žadamoje parodoje, kurioje bus papasakota Vilniaus katedros lobyno slėpimo ir atradimų istorija.
Nuo 1931-ųjų rudens, kai po potvynio vykdant Katedros avarinės būklės likvidavimo darbus buvo rasta Valdovų palaidojimo kripta; 1939-ųjų, kai prasidedant Antrajam pasauliniam karui, lobyno vertybės buvo paslėptos navoje ir požemiuose; iki 1985 ir 2024 metų atradimų.
Taip pat dar kartą skelbiamas surastų vertybių sąrašas. Jį galima rasti čia.
Parengta pagal Bažnytinio paveldo muziejaus pranešimą
Tai, kad ne Lietuva, o Lenkija yra buvusios Lenkijos karalystės valdžios vieta, taigi jai priklauso tos karališkosios insignijos. Jos nėra joks Lietuvos pasidžiavimas, o greičiau gėda dėl lietuvių didikų kaloboravimo su Lietuvą pasiglemžusia Lenkija. Tai dabar tegul tas savo insignijas Lenkija išsiperka iš Lietuvos ir kalba baigta. Rūpinkimės savo – Laisvos iki jogailiškos ir Vasario 16-osios atkurtos Lietuvos istorijos reikalais, jos palikimo tyrimu ir nušvietimu.
Tai siūlai išbraukti virš 600 metų istorijos? Lyg jos nebūta? O tai kur ta tauta buvo tą laikotarpį, kad vėl apsireiškė vasario 16, kovo 11? O kaip tada XVI a., kai buvo vos ne lietuviškumo atgimimas – LDK pradėtos leisti lietuviškos knygos, raštai lietuvių kalba?
Taip, buvome Lenkijos vasalai, taip, tai mūsų diduomenės nebranda. Bet imti ir taip išbraukti… istorija nėra tik juoda ir balta. Gėdingi laikotarpiai irgi mūsų dalis, iš kurių verta pasimokyti.
Taip, išbraukim LDK – nes aukštuomenė lenkėjo, o tautinis susipratimas vėlavo, išbraukim carinį laikotarpį – nes valdžios vieta buvo Ingrijoj, išbraukim sovietmetį, nes valdžios vieta buvo Maskvoj, išbraukim Vilniją, nes jos valdžios vieta buvo Varšuvoj. Išbraukim Smetonos Lietuvą – nes jis buvo diktatorius. Dabartinį laikotarpį nuo įstojimo į ES taip pat išbraukim, nes valdžios vieta Briusely.
Joks išbraukimas LDK gyvenimo iš regiono, iš Lietuvos istorijos ir pan. nesiūlomas, siūloma į tuos laikotarpius žiūrėti kritiškai – kaip ne lietuvybės savastį, kaip ne laisvo lietuvio, smaugiamos lietuvybės gyvenimą. Aukštinant ir iškeliant visus veiksmus, kuriais siekta nors sulaikyti lietuvybės, jos kalbos smaugimą, laisvesnio – ne lenkiško, vėliau ir ne rusiško gyvenimo siekimą. Taigi pasigilintume kas yra išreikšta, užuot “bobutiškai” puolus į paniką…
Na tai ačiū Dievui, o aš jau maniau… Jau tos bobutės.
Man tai vis tik per daug kaltinimų kitiems – smaugiama lietuvybė, Lietuvą pasiglemžusi Lenkija ir t.t.
Nereikia kaltinti kitų už jų siekį plėstis. Reikia kaltinti tik save už negebėjimą ginti savo savastį.
Man itin iškalbingas yra etninės lietuviškos diduomenės elgesys po Vytauto Didžiojo mirties. Švitrigaila, tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pasuko LDK savarankiškumo, vasališkų saitų su Lenkija nutraukimo keliu. Ir tam pasipriešino būtent etniniai lietuviai didikai, kurie bevelijo likti “po Lenkija”. Jie organizavo perversmą, paskyrė didžiuoju kunigaikščiu Kęstutaitį (Kęstučio anūką), nuo ko prasidėjo pilietinis karas. O Švitrigailos siekius palaikė būtent rusėniška diduomenė, ypač Polocko. Taigi, rusėniška diduomenė buvo kur kas brandesnė. Ir tai, matyt, nieko nuostabaus, turint omeny jų valstybingumo istoriją ir konkrečiai Polocko, kaip labai stipraus ir savarankiško centro.
Taigi, lietuviai jau tada parodė, kad trūksta valstybinio mąstymo, išminties, gebėjimo žvelgti toli į ateitį.
Aiškinimas to fakto, kad Polockas palaikė Švitrigailą, didesniu rusėnų negu lietuvių diduomenių brandumu, yra ne kas kitas kaip buitinės sąmonės supratimo produktas. Beje, kaip yra ir Lenkijos vykdyto lietuvybės prislėgimo faktų kaip tokių išvardinimo čia komentare – laikymas “kito kaltinimu” pačiam esant kaltam atveju.
Na, o apie tos sąmonės samprotavimą, kad Lnkijos ir Rusijos “siekis plėstis” yra kaip ir šventas, nėra ką ir kalbėti, tai jau girdimas ir girdimas iš Putino “švento” siekio Rusiją plėsti į visą Ukrainą, be to, dar žmonių nepamiršti ir trėmimai, žudymai Rusijai siekus plėstis – statyti komunizmą Lietuvoje…
Skutai, ką žmonijos istorijoje buvę nuolatiniai karai rodo? Kad visi nuolat siekė plėstis ir, kadangi erdvė ribota, susidūrimai neišvengiami.
Bet pats matai tik sau po nosimi ir tuneliu, todėl visas paties pasaulis kaip turgaus bobos – siauras, bet rėksmingas ir kategoriškas – Rusija do Lenkija, Lenkija do Rusija.
Kas belieka, – “bobuliška” emocija…
Kas belieka tam, kuriam Soldinas nuo saldu, o Gardinas nuo gardu.
Prisiminiau Vingių Joną…😁
Žiemą Vilniaus katedroje rastos valdovų insignijos ir kiti lobiai įrašyti į Kultūros vertybių registrą
– alfa.lt/aktualijos/kultura/ziema-vilniaus-katedroje-rastos-valdovu-insignijos-ir-kiti-lobiai-irasyti-i-kulturos-vertybiu-registra/-40376806/