Valstybinė kultūros paveldo komisija liepos mėnesį tęsė apsilankymų ciklą po Lietuvos savivaldybes, šįkart aplankydama Vilniaus rajoną – kraštą, kuris jau ne vienerius metus išsiskiria nuosekliu ir strateginiu požiūriu į kultūros paveldą, ypatingai – į dvarų sodybas.
Čia jos tvarkomos sistemiškai, joms suteikiamos naujos funkcijos, į veiklas įtraukiamos bendruomenės, o savivaldybė kryptingai investuoja tiek savo, tiek pritrauktas lėšas. Kartu svarbu kelti klausimą – kaip šie tvarkymo darbai suderinami su paveldo autentiškumo išsaugojimu?
„Apsilankymas Vilniaus rajone tapo puikia proga įvertinti ne tik tai, kas jau padaryta, bet ir tai, kaip šiuolaikinis tvarkymas suderinamas su esminėmis paveldosaugos nuostatomis – tapatybės, autentiškumo ir išliekamosios vertės išsaugojimu“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Tvarkomi dvarai: tarp paveldo išsaugojimo ir šiuolaikinių funkcijų
Vilniaus rajonas išsiskiria išskirtiniu dvarų tankumu – jų čia skaičiuojama daugiau nei trisdešimt. Vilniaus rajono savivaldybė dvarus vertina kaip svarbią kultūrinės tapatybės ir bendruomenės stiprinimo priemonę.
Per pastaruosius metus sutvarkyta arba tvarkoma ne viena dvaro sodyba – Mozūriškių, Pikeliškių, Glitiškių, Maišiagalos dvarai. Jie tampa multifunkciniais centrais, kuriuose veikia bibliotekos, muziejai, kultūros įstaigos, amatų centrai.
Paskutiniu metu ypač daug dėmesio skirta Glitiškių dvarui, kuriam pritaikyti skirta daugiau kaip 3 mln. eurų, o prie šios sumos ženkliai prisidėjo pati savivaldybė.
Glitiškių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pradžios. XIX a. čia iškilo Jelenskių giminės dvaras – neogotikiniai rūmai, suprojektuoti architekto Augustino Kosakovskio.
Dvaras rusų kariuomenės buvo išgrobstytas per Pirmąjį pasaulinį karą. Šiandien rūmai restauruoti ir veikia kaip daugiafunkcinis kultūros centras.
Toks nuoseklus investavimas rodo aiškią strateginę kryptį. Vis dėlto lankantis kai kuriuose vietose pastebėta, kad restauravimo sprendimai dažnai telkiasi į pritaikymą ir veiksmingumą, o ne į autentiškumo atskleidimą.
„Sutvarkytuose interjeruose vyrauja naujoviškos medžiagos ir sprendimai, o kai kurios autentikos dalys liko neatskleistos ar neįtrauktos. Tai kelia klausimą, ar dvarai bendruomenėse suvokiami pirmiausia kaip paveldas, ar kaip kultūrinės infrastruktūros dalis“, – svarstė Paveldo komisijos pirmininkė.
Verbų pynimo paprotys – vietos tapatumo ženklas
Vilniaus rajonas išsiskiria nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimu. Vienas ryškiausių Vilniaus rajono tapatybės bruožų – verbų pynimo paprotys. Čekoniškių verbų ir buities seklyčia – ne tik parodų, bet ir švietimo erdvė.
Verbų pynimo paprotį šiuo metu siekiama įtraukti į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai ne tik simbolinis pripažinimas, bet ir svarbus žingsnis siekiant užtikrinti papročio tęstinumą bei žinomumą tarptautiniu mastu. Tačiau tai taip pat primena, kad nematerialaus paveldo išsaugojimui būtina platesnė institucinė parama.
„Pasak mus priėmusios darbuotojos, verbų pynimo ateitis kelia nerimo – nors pamokas lanko moksleiviai ir jaunimas, vis mažiau žmonių nori šį amatą tęsti profesionaliai.
Tai rodo, kaip svarbu ne tik rodyti papročius, bet ir kurti paskatas jų tęstinumui. Pastebėjome, kad šiandien dalį veiklų palaiko darbuotojų asmeninis užsidegimas“, – sako doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Mozūriškių dvaras, šiuo metu esantis tvarkymo procese, netrukus taps naujais namais verbų muziejui. Šiuo metu paroda veikia Čekoniškių buities seklyčioje, tačiau žadama perkelti ją į sutvarkytas dvaro erdves, kur bus sudarytos geresnės sąlygos saugojimui, švietimui ir lankymui.
Bendruomenių vaidmuo paveldosaugoje: tarp dalyvavimo ir bendrakūros
Vilniaus rajono savivaldybė deklaruoja strateginį požiūrį į paveldą – tai atsispindi tiek finansavime, tiek sisteminiame požiūryje į dvarų pritaikymą. Savivaldybė pabrėžia, kad pastaraisiais metais visos tvarkytos paveldo vertybės buvo atnaujinamos glaudžiai bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis – nuo funkcijų planavimo iki veiklų turinio kūrimo.
Tokia partnerystė yra svarbi ne tik vertybės gyvybingumui, bet ir kultūrinės tapatybės stiprinimui. Vienas iš pavyzdžių – Maišiagalos dvaras, kuriame Vilniaus krašto etnografinio muziejaus filialas, tradicinių amatų centras, Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro Maišiagalos skyrius, bibliotekos skyrius ir kt.
Šios erdvės sukurtos su bendruomenės įsitraukimu, tačiau apsilankymo metu išryškėjo, kad didžioji lankytojų dalis vis dar atvyksta iš kitur – todėl svarbu skatinti, kad jos dar labiau įsišaknytų vietos gyventojų kasdienybėje.
„Vilniaus rajonas rodo pavyzdį, kaip galima strategiškai ir nuosekliai žiūrėti į paveldą kaip į ilgalaikį išteklių. Akivaizdu, kad savivaldybė mato paveldą ne kaip atskiras vertybes, o kaip visumą, stiprinančią tapatybę, bendruomenės ryšius ir net ekonominį gyvybingumą.
Kartu norisi paraginti dar labiau gilinti požiūrį į autentiškumą ir tapatybę – kad tvarkymas ir įveiklinimas nesumažintų vertės, o ją atskleistų“, – sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Bendruomenių vaidmuo ypač svarbus rengiant atnaujintą Paveldo komisijos kuruojamą Savivaldybių paveldosauginį indeksą, kurio naujoje metodikoje numatytas atskiras dėmesys bendruomenių įsitraukimui.
Indeksas bus nukreiptas ne tik į finansinius ir kiekybinius duomenis, bet ir į tai, kaip paveldas veikia žmonių gyvenimą. Atnaujintą indeksą žadama pristatyti 2027 m. po apsilankymų visose Lietuvos savivaldybėse.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės žinovė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir gerininimo klausimais. Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių žinovų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
