Bzura – pelkėtos upės vardas
Iš savo stovyklos netoli Sochačevo prie Bzuros upės patraukėme į pietus. Bzuros upės etimologijos lenkų mokslininkai negali pateikti. Visais tokiais atvejais mėginama pritempti, kad esą tai gali būti keltiškos kilmės hidronimas, nors keltiškų žodžių, kurie galėjo būti tokių hidronimų kaip Bzura etimonais, nepateikiama.
Todėl pateiksime baltišką etimoną – liet. buzė, buzurla „kemsynas, pelkynas, dumblynas“, kuris labai atitinka šių vietų aplink Bzuros upę (kairiuoju Vyslos intaku ties vidurine Vyslos tėkme) mūsų stebėtą tikrovę.
Važiuojant į vakarus apie keturiasdešimt kilometrų lietuvių, prūsų ir jotvingių keliu būtume pasiekę Mazovijos sostinę Plocką. Lenkų archeologai ties Plocku „ankstyvuosius slavus“ jau tvirtai randa nuo VII-VIII amžiaus, tačiau į rytus nuo mūsų stovyklos etninė padėtis dar ilgai galėjo būti kita.
Tai rodo ir aiškiai kaimynystėje esantys baltiški dešinieji Vyslos intakai Wkra *Vikra, skubri upė, Plona *Plona, plona upė, plonė, ir kt. Tad ir Bzuros upei galindų protėviai galėjo turėti panašų žodį, kaip liet. buzurla.
Baltai ir slavai Mazovijos archeologijoje
Kaip jau minėjome, „ankstyvųjų slavų“ archeologija šiaurinėje Mazovijos teritorijoje (į šiaurę nuo Vyslos) dažnai neatrodo pakankamai pagrįsta. Ją paremia neišraiškinga lipdytinė keramika (ne tik kad skirtinga nuo ankstyviesiems slavams priskiriamos Prahos kultūros (VI-VII a.), bet ir nuo panašiu laiku datuojamos Prahos-Korčako kultūros dab. Mažojoje Lenkijoje, keramikos).
Keramiką, kuri randama kai kur į šiaurę nuo Vyslos vadina „Korčiako kultūros paveikta keramika“. Kitas kriterijus, pagal kurį šių vietų archeologiniai radiniai jau priskiriami slavams, tai keturkampio plano žeminių liekanos gyvenvietėse. Tačiau tokios žeminės būdingos ir baltams, o nustatyti židinio vietą (slavams būdinga – žeminės kampe) nebūna paprasta. Degintiniai kapai, o tuo labiau su žirgais yra būdingi ir galinadams.
Pamarys: baltiškų upių ir aukštumų liudijimai
Įdomu, kad lenkų archeologai „matė“ ankstyvuosius slavus ir Pamaryje (į vakarus nuo žemutinės Vyslos, taigi, iki pat Baltijos), čia sukūrę „Žukuv-Krivitz“ kultūrą iš viso be jokio pagrindo (šiuo metu ši teorija atmesta, tuo labiau, kad daug ką rodo ir gausi baltiška toponimika į vakarus nuo Vyslos iki Oderio ir toliau, iki pat Elbės žemupio – ne tik hidronimai, bet ir vietovių pavadinimai.
Paminėsime tik arčiau esančius – Varta dešinysis Oderio intakas, Notecė, dešinysis Vartos intakas (ir šioje vietoje – istorinė pamarėnų tvirtovė Santok, *santaka. O ir pats Žukuvo toponimas yra susijęs ne su vabalu, bet su žūkle (prūsiškai zukis – tai žuvis). Tąpat reikėtų pasakyti ir apie vokišką vietovardį Krivitz, kuris gali būti ne tiek nuo kreivumo, kiek nuo baltų šventiko krivės, tuo labiau, kad netoliese viduramžių dokumentuose minimas Krivio kalnas (Criviser berg).
Taigi, ir vakarų slavams (vendams) priskirtos žemės dar ilgai buvo slavų gyvenamos pramaišiui su baltais. III-IV a. iš šių žemių išsikėlus rytų germanams, jose iš pradžių aptinkami prūsams artimi vakarų baltai, o ne slavai. Pamaryje galima rasti net Žemaičių kalną (Samaytenberg).
Į pietus nuo Vyslos vidurupio randama daug toponimikos, susijusios su Galinda ir galindais. Ankstyvoji Lenkijos onomastika, kurią pamini garsusis baltų ir slavų kultūrų tyrinėtojas, mitologas Vladimiras Toporovas savo straipsnyje „Galindai Vakarų Europoje“, Baltų-slavų tyrinėjimai, 1982, tą ir parodo: prie Pultusko ir Radomo (Mazovija), kuriuos pravažiavome – Golądkowo, Golentkowo (1240), de Golanthkowo (1426) Golantkowo, 1576, Golędkowo ir t.t., taip pat – istoriniuose šaltiniuose minimi asmenų vardai (Andream Golanda=*Galęda, 1458, ir kt.).
Nėra ištyrinėta, kur yra pietinė tokios onomastikos paplitimo riba. Gali būti, kad ji kažkur ties dabartine Lodze, vaivadijos centru centrinėje Lenkijoje.
Ankstyvaisiais viduramžiais Galindos vardą pirmąkart pamini Paulius Diakonas savo „Langobardų istorijoje“ (VIII a.): „Golanda“, kažkur prie „Mauringa“ (piečiau esantis Moravijos regionas, Moravos baseine?). Jordano „Golteskytha“ buvusi gotų kaimynystėje, kai šie jau buvo atsikėlę prie vidurinio Dnepro, greičiausiai susiję su kita galindų atšaka (toponimika, susijusi su *galind šaknimi randama ir į pietus nuo Pripetės (taigi, Volynėje, dab. Vakarų Ukrainoje).
Lodzės aukštumos – Gintaro kelio pervalka
Važiuodami pro Lodzę (lot. Lodzya antiqua), atkreipėme dėmesį, kad ji įsikūrusi aukštumose, takoskyroje tarp Vyslos ir Oderio baseinų (kažkada čia buvo daug upelių, tarp jų ir Luda, ties kuria vėlyvais viduramžiais buvo pastatyta daug vandens malūnų).
Įdomu, jog šios aukštumos vadinamos Garb Lodzienski, prūs. garbs „kalnas”, o dar įdomiau, kad į vakarus nuo Lodzės teka Neries upė (lenk. Ner), Oderio intakas. Į rytus nuo Lodzės teka Pylicos upė (lenk. Pilica, kurios etimologija gali būti susijusi su žodžiu „pilti, piltis”), kuri yra kairysis Vyslos intakas.
Padarėme išvada, kad ties Lodze turėjo būti viena iš Gintaro kelio pervalkų. Iš čia gali būti ir miesto pavadinimas (slavų kalbose lodka, ladja reiškią „valtį, laivą o čia juk nėra nei pajūrio, nei didelio ežero; baltų kalbose šį žodį atitinka liet. aldija, eldija „laivas“, žr. ir liet. aldui „greitam bėgimui žymėti“).
Skaistkalnio šviesa Jasna Guroje
Keliaudami į pietinę Lenkiją, užsukome į Čenstakavą, pagerbę Dievo Motiną. Katalikiška šventovė buvo įkurta ties senovine pagonių šventviete, žr. vienuolyną Jasna Guroje (atitinka latvių ir lietuvių šventvietės terminą *Skaistkalnis (žr. žemiau nuotraukas).
Racibužas – viena iš galindų pilių?
Pietinėje Lenkijoje, važiuodami gražiais vingiuotais keliais ir kalvotomis vietomis, nes autostradoje buvo kelių remontas, pasiekėme Racibužą (Mariampolės dydžio miestą, minimą jau nuo 1108 m.). Viduramžiais čia buvo vienas iš dviejų Racibužo-Opavos kunigaikštystės centrų. Šią kunigaikštystę Aukštutinėje Silezijoje vokiečiai vadino Troppau, greičiausiai nuo Opavos upės, kuris susidaro, susiliejus trims šakoms (žr. toliau).
Apsilankėme Racibužo kunigaikščių rūmuose (Piastų, lenkijos karališkos dinastijos pilyje). Racibužas – tai viena iš senųjų piliaviečių, kurioje anskstyvaisiais viduamžiais galėjo būti įsikūrusi viena iš penkių galindų „pilių apygardų“.
Bavarų Geografas (IX a. vid.) šias pilių apygardas, žemes vadino Golensici civitates. Šios apygardos minimos ir Vroclavo 1155 m. bulėje: gradice Golensiczeshe, žr. toliau, o toponimai su šia *galind šaknimi – ir vėlesniuose dokumentuose.
Liubomės piliakalnis ir Golensici žemės
Apie 11 km. nuo Racibužo yra Liubomia kaimas, o prie jo didelis piliakalnis, kuris jau tvirtai priskiriamas „galinsici genčiai“. Šią „gentį“ (reikėtų sakyti šias žemes) nuo seno įprasta priskirti „senovės slavams“.
O iš tiesų tai buvo galindų kolonijos Gintaro keliui saugoti ties Moravos vartais (nežinia, kada šie galindai suslavėjo). Liubomia kaimas galėjo įsikurti ir vėliau, o galėjo būti ir tikrasis pavadinimas vienai iš galindų apygardų (prūs. lubo – reiškia „slėnį, žemumą“, o nuo piliakalnio ir atsiveria didžiulis slėnis ties Moravos vartais). Liubomia, kaip ir prūsų Liubava, ties šiaurės Galinda, yra ne nuo slaviško žodžio, reiškiančio meilę.
Planai rytdienai
Kitos dienos ryte planuojame aplankyti Šlionsko Vodzislavą. Šiame miestelyje yra muziejus. Muziejuje yra ekspozicija apie archeologinius Liubomės piliakalnio tyurinėjimus ir apie visas „golensici“ žemes.
Ekspedicijos antros dienos vaizdai (nuotraukų užrašus įkelsime vėliau):
Žinau tą jausmą, važiuojant tais kraštais, kai pakelės vietovardžiuose smegenys pačios atpažįsta kažką lietuviško ir pradeda ieškoti to pirminio oavadinimo.
Ir dar labai keistas jausmas apima, kai jauti lyg ir kokį artimą protėvių šauksmą, ir tuo pačiu jau tokį tolimą…
Na su Bzūros upės ir kitų ten esančių upelių etimologijomis, tai pakvipo 19 a. lygis. Dėl Bzūros pavadinimo, tai pirmiausiai drėtų patikrinti ar nėra semantinio (prasminio) ryšio su Sochačevo pavadinimu, jų abiejų pavadinimų atsiradimą siejant su gintaro prekybos keliu, ėjusiu per tas vietas.
Kad, kažin, ar vandenvardžių pavadinimai gali turėti sąsajų su gintaro keliu. Pavadinimai yra kur kas senesni, kai prekybos dar nebuvo. Vietovardžiai – kas kita.
Wkra, Plona, Bzura šaknys yra pietų slavų sandaros, kai jie arba pameta balsį po pirmos raidės, arba sukeičia vietomis. Pvz., Krk ir Wkra – po w tikrai turėjo būti balsis. Ar tai i – kodėl gi ne. O balsės perkėlimo pietų slavų pavyzdžiai: vartai – vrata, varnas – vraniec, karvė – krova. Bzura visiškai tikėtina buvo Buzra, o Plona galėjo būti ir Polna.
Prisiminiau vieno vietovardžio sulenkėjusioje Lietuvos dalyje etimologijos istoriją. Buvo Polki. Aiškinta, kaf tai nuo “poliaki – lenkai”, vėliau nuspręsta, kad tai nuo “pelės – Pelkiai”. Ir tik pažvelgus plačiau, t.y. kad šalia yra alkakalniai, sumota, kad tai “Paalkiai”, kurie sulenkinus tapo “Polki”.
Tad Plona gali būti iš Polna, o pastaroji iš Paalna.
Atsiprašau – “pelkės – Pelkiai”
Dešiniųjų Vyslos intakų Wkra, Plona lietuviškumas (galindiškumas) akivaizdus. Pavadinimas Vkra laikytinas žodžiu *Vakara, giminiuotino su vakaras, vakarai pagal tai, kad yra į vakarus tekanti upė, plg. Lietuvoje Vakarinis – ežero vardas, pagal tai, kad yra vakarų pusėje. Intako pavadinimas Plona laikytinas lietuvišku žodžiu *Palona, giminiuotinu su upėvardžiais Palonas, Palonis Lietuvoje, dzūk. žodžio palios – balos, raistas reikšme, t.y. pelkėjimą patiriantis – tekėjimą beveik praradęs, “suplonėjusio” tekėjimo vanduo.
Bet, kadangi nieko nepasakyta apie Plona upės tekėjimo vietas, tai prie to, kas pasakyta, turiu pridurti, kad Plona gali būti ir iš liet. žodžio piltis, išsipilti, tuomet jos pavadinimas būtų pagal tą požymį, kad jos vanduo išsipila į didesnę Vyslą, taigi žodis – Plona – reikštų tiesiog – intakas.
Nesulaukiame IV dalies. Gal šauni kompanija vakar alučio vakarą padarė?🙂
Jeigu Lodzės aukštumos yra – gintaro kelio pervalka, tai jose galėjo būti pasislėpę plėšikai, kurie užpuldavo gabenančius gintarą, kailius ir kitas prekes. Yra toks gal ne visai lietuviškas tarminis žodis “zladziejai”, kuris reiškia piktadariai. Taigi Lodzė gali būti iš landzia/ landa/ landynė, kaip vietos, kurioje slėpėsi plėšikai, pavadinimas. Su tokia pavadinimo semantine kilme dera ir lot. Lodzya antiqua bei lenk. Garb Lodzienski pavadinimai, susidedantys iš senovę ir kalną reiškiančių žodžių.