Rusėnų etnokultūrinės įtakos viduramžių lietuviams, dažnai pabrėžiamos nelietuviškoje mokslinėje literatūroje, iš tikrųjų egzistavo. Jų poveikio socialiniai objektai, atrodytų, buvo santykinai riboti, bet tai – Lietuvos valdžia: Gediminaičių dinastijos narių, jų bajorų ir aptarnaujančių pirklių, tiek lietuvių, tiek rusėnų, susigyvenimas su rusėnų nešamais kultūros reiškiniais, jų perėmimas ir pritaikymas lietuviškam vartojimui.
Tačiau po Lietuvos ir Žemaitijos katalikiško krikšto (1387–1417) suteiktos socialinės ir politinės privilegijos lietuvių bajoriją iškėlė virš rusėnų, o jų etnokultūrinės įtakos buvo nustumiamos į visuomenės paraštes. Tiesa – laikinai.
Per krikštą viešpačiai Jogaila ir Vytautas lietuvių kalbą įtvirtino kaip krikščionišką Lietuvos Bažnyčios.
Lietuvių ir rusėnų skirtumų išryškinimas liudija, kad po krikšto lietuviai, t. y. jų diduomenė ir bajorija, atsirėmę į katalikų tikėjimą, ėmė stiprinti ir saugoti savąsias etnokultūrines-istorines tradicijas, aiškiai apibrėžiančias visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių bendrumą, kurį mes galime pavadinti Vėlyvųjų viduramžių gentine tauta.
Lietuviai netruko „atrasti“ savo ikikrikščionišką, seną ir autoritetingą itališką (romėnišką) praeitį, kurioje jungėsi garbinga kilmė, prigimtinė pagonybė ir, kaip „Analuose“ (XV a. antroji pusė) akcentuoja Jonas Dlugošas, sava lotynų kalba, pavirtusi lietuvių. Su lotynų susietai lietuvių kalbai buvo suteikta istorinio prestižo.
Protėvių kalbos sureikšminimas nukreipiamas į etninio atskirumo įtvirtinimą, kuris turėjo įveikti etniškai svetimų faktorių dominavimą: pagelbėjo savą valstybę valdantiems lietuviams atmesti Lenkijos globą, o LDK rusėnams priminti pirmapradę lietuvių viršenybę (J. Suchocki).
Tokie lietuvių Vėlyvųjų viduramžių etnokultūrinės „tautos“ savimonės požymiai viduramžių Europos etnokultūriniuose paribiuose „frontyruose“ yra žinomi. Tai kalbinio nacionalizmo arba politizuotos kalbinės savimonės reiškinys, kai priklausymo bendrai kalbinei, – LDK būtų katalikiškai lietuvių, – bendruomenei jausmas panaudojamas politinėms pretenzijoms formuluoti (R. Bartlett).
Iš tikrųjų, po krikšto atsiranda duomenų, kai vardijamuose lietuviškumo požymiuose galima pastebėti etnosą vienijančią lietuvių kalbos jėgą, naudojamą valdžios politiniams uždaviniams spręsti.
Kai Vytautas 1405 m. padėjo Vokiečių ordinui malšinti sukilimą Žemaitijoje, į jį ir jo kariuomenę, t. y. bajorus, „iš girių“ su graudžiais prašymais ir vaitojimais pagalbos kreipėsi žemaičiai. Prašymuose nesunku išvysti jų lūpomis sakomus bendrumo su lietuviais kriterijus: žemaičiai yra nuolankūs ištikimi Vytauto pavaldiniai, nes gyvena jo valdžioje, su lietuviais yra viena giminė ir tauta una gens et unus populus, t. y. bendros kilmės, kalbanti ta pačia kalba ir turinti vienodus papročius. Jų ryžtą neatsiskirti nuo lietuvių be kita ko palaiko nenoras priklausyti svetimiems „vokiams“ Vakkis Ahridlis.
Tokį stiprų etnokultūrinės savimonės pareiškimą į žemaičių lūpas deda Dlugošo ranka XV a. antroje pusėje, todėl siužetas galėjo būti paveiktas jo išsilavinimo aspektų. Visgi ši konstrukcija yra ankstesnė. 1420 m. kovo 11 d. laiške Romos imperatoriui Zigmantui didysis kunigaikštis Vytautas, atmesdamas Vokiečių ordino pretenzijas valdyti Žemaitiją, tvirtino, kad lietuviai ir žemaičiai yra tos pačios kilmės, kalbos ir gyvenamos teritorijos žmonės.
Sunku pasakyti, ar tokias pat stiprias senas lietuvius ir žemaičius siejančias jungtis jautė Vytauto laiške minimi žmonės, tačiau jų valdovui toks klausimas tarsi nekilo – visi buvo Vytauto valdžios subjektai. Kita vertus, Vytautą spaudė politinės aplinkybės: politinė-diplomatinė kova dėl Žemaitijos susigrąžinimo savo valdžion.
Šiame kontekste teisinga įtarti, kad lietuvių homines vienybė buvo sukurta politinėje kovoje teritoriniam ir etnokultūriniam Lietuvos ir Žemaitijos bendrumui pagrįsti, kad virš jos skleistųsi teisėta Vytauto valdžia. Iš istorijos šaltinių patikimai žinome, kad Vytauto laiške pristatytos idealios lietuvių ir žemaičių vienybės nebuvo iki XV a. vidurio.
Lietuvių ir žemaičių vienybės konceptas kaip XV a. raštingų profesionalų literatūrinė konstrukcija atsirado ginčuose su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos atgavimo. Tačiau svarbu, kad lietuvių valdovas Vytautas, spręsdamas lietuvių gyvenamų žemių sutelkimo klausimą, „prabilo“ lietuviškai, politinėje kovoje panaudodamas išorinius objektyvius etnokultūrinius argumentus, kurie jam tiko lietuvių ir žemaičių bendrumui pagrįsti.
Iš tikrųjų, gimtoji kalba lietuvių valdžiai ir diduomenei – nors tikra etnokultūrinė vienybė buvo abejotina – padėjo įsisąmoninti savo lietuvišką tapatybę, todėl neturėtų stebinti instrumentinio gimtosios kalbos vartojimo faktai XV a. istorijos šaltiniuose. Jie susiję su Vytauto ir lietuvių diduomenės (ponų) politika, varžant lenkų įtakas, susitelkiant bendriems veiksmams prieš jų ponijos inkorporacines (unijines) pretenzijas.
Antai, Lucko suvažiavime 1429 m. karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas dėl jo karūnavimosi Lietuvos karaliumi, kad nesuprastų Jogailos lenkų palyda, tarėsi lietuviškai. (Beje, lenkai suprato.) Dlugošas pasakoja, kaip iš Krokuvos 1440 m. į Vilnių Lietuvos valdytoju atsiųstą karalaitį Kazimierą lietuvių didikai išsirinko didžiuoju kunigaikščiu, atskyrė nuo lenkų palydos, ir, bijodami, kad dėl prigimtinių jausmų nebūtų palankesnis lenkams nei lietuviams, priskyrė jam vietinius dvarionis, mokė savo kalbos bei papročių. Po kelerių metų lietuvių tautos teisės turėjo būti garantuotos Kazimiero karališkajame dvare Krokuvoje.
1446 m. jį išrinkus Lenkijos karaliumi numatoma, kad ten patarnaus dvarionys (tarnai), atstovaujantys ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalbai, t. y. į lenkus ir lietuvius skirstė pagal vartojamas kalbas.
Lietuvių kalbos vartojimas griežtai diegiamas Lietuvos katalikų bažnyčioje. Antai, 1447 m. Kazimiero privilegijoje bajorijai lietuvių kunigams suteikiama pirmenybė užimti bažnytines pareigas, o kitos tautos atstovas, t. y. lenkas, pareigų galėjo tikėtis, jei neatsirastų tinkamo LDK piliečio.
Tikinčiųjų ganyme lietuvių kalba buvo tokia svarbi, kad 1453 m. karaliaus Kazimiero kapelionas Sendzivojus iš Čechlo, įkalbinėjamas užimti Vilniaus vyskupo pareigas, jų atsisakė, karaliui pasiteisindamas lietuvių kalbos nemokėjimu, kurios išmokti nesitikėjo.
Lietuvių diduomenės palaikomas lietuviškumas, instrumentalizuojant gimtąją kalbą, suteikė prestižo vardui Lietuva su išvestiniu jos gyventojo vardu lietuvis, nesvarbu kuriai šio vardo formai: lietuviškai, rusėniškai, lenkiškai, lotyniškai. Lietuvių ponai nesileido žeminami 1448 m., kai atmetė lenkų ponų pasiūlymą atsisakyti valstybės pavadinimo Magnus Ducatus Lithuaniae, ir tapti Lenkijos Karalystės dalimis, pasidalijus į Lietuvos, Žemaitijos, Rusios provincijas. Šalies pavadinimas lietuvių ponams teikė garbę, šlovę ir tarptautinį garsą, todėl jo atsisakymą laikė gėdingu.
LDK visuomenėje teikiant pirmenybę lietuviškumo veiksniui, didieji kunigaikščiai ir lietuvių diduomenė visgi „sugrąžino“ iš užribio rusėnus, nuo XV a. 4-tojo dešimtmečio dėl politinių ir socialinių priežasčių ėmę naikinti lietuvių krikšto metu jiems įvestus suvaržymus. Bet tai jau buvo lietuvių katalikų diduomenės dominuojama ir konstruojama socialinė, politinė ir teisinė LDK erdvė.
Iš tiesų, rusėnai, po krikšto nustumti į žemesnę socialinę ir politinę padėtį, kaip visuomeninio gyvenimo veiksnys objektyviai negalėjo likti „pažeminti“. XV a. lietuvių ir rusėnų diduomenes jau siejo dviejų šimtmečių suartinančios politinės ir kultūrinės patirtys bendros Gediminaičių dinastijos valdomoje valstybėje. Socialinę, politinę ir teisinę abiejų LDK etnosų privilegijuotųjų sluoksnių integraciją palengvino iki krikšto patirta pagonių lietuvių ir rusėnų akultūracija jų kontaktiniuose paribiuose „frontyruose“.
Lietuvių valdančioje dinastijoje nuo XIV a. pirmosios pusės veikusį kalbų sąveikos modelį vartoti lietuvių ir rusėnų kalbas ėmė įsisavinti lietuvių diduomenė. Rusėniškumo „įsileidęs“, „prisiglaudęs“ prie Gediminaičių dinastijos kunigaikščių stačiatikių kilmingas lietuvis galėjo tikėtis socialinio ir politinio pranašumo.
Taip atsirado būrelis aukštakilmių stačiatikių tikėjimą priėmusių lietuvių, kuriems pagal 1387 m. krikšto sąlygas buvo pasiūlyta priimti katalikų tikėjimą. Nuo Jogailos ir Vytauto valdymo laikų (1377–1430) rusėnų kalbai atiteko valdymo ir teisingumo vykdymo dokumentavimo funkcija, ji tapo kone pagrindine rašto kalba diplomatiniuose ryšiuose su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, Moldavija, totorių ordomis.
Būtent didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo laikais rusėnų kalba tvirtai prigijo LDK raštvedyboje: centrinės ir vietinės valdžios, teisės ir teisingumo struktūrose ir pan.
Kita vertus, rusėnai, įtakingosios jų diduomenės grupės, iki XVI a. vidurio gimtosios kalbos nelaikė savo tautiškumo požymiu, kuriuo būtų siekta primesti rusėnišką savimonę bet kuriam išmokusiam šią kalbą ne rusėnui, arba kuris prisidėtų prie rusėnų etnokultūrinės bendrijos politinės įtakos stiprinimo LDK.
Perfrazuojant Ernestą Gelnerį (Ernest Gellner), uždaras raštingų rusėnų sluoksnis nei turėjo etnokultūrinės galios, nei naudojosi išplėtota švietimo sistema, nei valdė poveikio įrankius, nei buvo gavęs politinę užduotį paversti rusėnų kalbą valstybine etniškai ir politiškai segmentuotoje LDK, t. y. įveikti visuomenės susisluoksniavimą, izoliaciją ir diegti kultūrinį vienodumą ir tarpusavio bendravimą, dėl kurių būtų pasikeitusi lietuvių privilegijuotojo sluoksnio (bajorų luomo), (ir gal net liaudies) etnokultūrinė orientacija ir kalbiniai prioritetai.(Neraštingai didžiajai daugumai etninės Lietuvos gyventojų XV–XVI a rusėnų raštas valstybės administravime iš viso buvo bereikšmis.)
Rusėnų kalbos vartojimo nelydėjo joks socialinis, politinis ar etnokultūrinis (dvasinis) poveikis, kuris būtų pakeitęs lietuvių diduomenės didžiai gerbiamo valdovo Vytauto laikais gimusį etnokultūrinį katalikišką lietuviškumą, konsolidavusį lietuvių etnokultūrinę diduomenę labiau už rusėnų.
Tačiau lietuvių diduomenė taip pat nepanaudojo lietuvių kalbos kaip santykių su lenkais atveju XV a. viduryje rusėnų politinėms įtakoms varžyti, nes jų kalba iki XVI a. vidurio nekėlė grėsmės lietuviams jokioje gyvenimo srityje.
Netgi atvirkščiai. Rusėnų raštijos ir jų diduomenės pasaulietinės kalbos „prosta mova“ pažinimas ar išmokimas palengvino XV a. sparčiai besiformuojančio bajorų luomo, ypač lietuvių ponijos, socialinį atsiribojimą nuo lietuvių prasčiokų, liaudies. Lygia greta natūraliai stiprėjo horizontalūs politiniai luominiai ryšiai su LDK rusėnų privilegijuotaisiais sluoksniais.
Antai rusėnų kalba buvo paskleista galimos lietuvių ir rusėnų socialinės-politinės bendrijos idėja, kurią Palemono legendoje išdėstė lietuvių valdančioji diduomenė. Didžiųjų kunigaikščių nuolaidos rusėnams ir bendras palankumas jiems, – katalikų Bažnyčios hierarchus išskyrus, – sukūrė socialines, politines ir teisines prielaidas atsirasti lietuvių ir rusėnų privilegijuotųjų sluoksnių vienybei, vadinamai lietuvių (LDK bajorijos-šlėktos) politine tauta. Tačiau rusėnų kalba neturėjo reikiamų savybių tapti šios bendrijos kalba, nes tapo tik vienu iš instrumentų valdančiųjų sluoksnių socialinei-politinei vienybei ir stabilumui išsaugoti.
1501 m. kovą didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Ponų tarybos pasiuntinys Erazmas Ciolekas audiencijoje pas popiežių apie tautų ir kalbų santykius LDK pasakė, kad lietuviai įsikibę vartoja savo kalbą, ir plačiai naudoja rusėnų. Jis paaiškino, kad šioji – grakšti ir lengvesnė, be to rusėnai sudarė beveik pusę valstybės gyventojų. (Aiškiai matuoti privilegijuotojo luomo dydžiai.) Cioleko pateiktas kalbų vartojimo modelis atskleidžia aukščiau minėtus socialinius ir politinius tapatybių pasikeitimus LDK valdžios viršūnėse.
Lietuvių ponija nesipriešino etnokultūrinei, rusėnų kalbos, komponentei, nes su rusėnais vienijantys socialiniai-politiniai, luominiai interesai buvo svarbesni. Lietuvių kalbos atstovaujamas lietuviškumas taip pat netrukdė rusėnams kurti vienybę su lietuviais. Regime „tautos“ požymių įgyjančią privilegijuotojo luomo bendriją, politinę (bajorų) tautą, kaip socialinę, politinę tarpregioninės vienybės formą. Ji daugiakalbė: vartojamos lietuvių, rusėnų ir, žinoma, lenkų kalbos. Matyti, kad LDK politinės (bajorų) tautos kalbų santykiai nesukūrė fundamentalaus disbalanso, kuris būtų sureikšminęs vieną iš kalbų, o kitas dvi išstūmęs iš tradicinių vartojimo sričių.
Nevykstant lietuvių rusėniškai asimiliacijai, rusėnų kalba LDK valdančiojo elito bendravime žodžiu negalėjo tapti vienintele. Rašomoji lotynų ir stiprėjanti lenkų kalbos XV a. nekonkuravo su rusėnų. Universalus europinis prestižas saugojo lotynų kalbą nuo konkurencijos su bet kuria kita kalba kone per visus LDK gyvavimo amžius.
Šnekamoji lenkų kalba, pirmiausia į Lietuvą ateinanti su lenkų dvasininkais per krašto sukrikščioninimo darbą, XV a. pabaigoje įsiviešpatavusi Lietuvoje didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus dvare, XVI a. iškilo iki prestižinės kalbos, kurią vartojo lietuvių ponija, rusėnų diduomenė, ir lietuvių bajorija. Pirmieji pasišventę lietuvių raštijos veikėjai – Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas – puikiai mokėjo lenkų kalbą raštu ir žodžiu.
XVI a. pirmoje pusėje į visuomeninę veiklą Lietuvoje įsiliejo smulkioji ir dalis viduriniosios bajorijos, panašios į minėtus lietuvių raštijos veikėjus, sustiprėjo lietuviškų magdeburginių miestų, Vilniaus ir Kauno, piliečių bendruomenės. Šie LDK visuomenės sluoksniai nebuvo palankūs rusėnų kalbai, o konkrečiais teisiniais veiksmais stiprindami lietuvių, lotynų ir, ypač, lenkų kalbų vartojimą, objektyviai varžė jos įtaką.
Tai sukėlė rusėnų atsaką XVI a. 7-tą dešimtmetį, kuriuo buvo siekiama išsaugoti „prosta mova“ vartojimą valstybės administravimo raštijoje, anot karaliaus Žygimanto Augusto, – seną LDK paprotį.
Kalbų vartojimo konfliktus atnešė humanizmo kultūros ir Reformacijos idėjų plėtra LDK, skirstanti gimstančias Ankstyvųjų naujųjų laikų tautas pagal jų vartojamas kalbas. Šių idėjų pritaikymą Lietuvoje atrandame Mykolo Lietuvio, LDK kanceliarijos sekretoriaus Venclovo Mikalojaičio veikale „De moribus tartarorum, lituanorum et moschorum“. Parašytuose karaliui Žygimantui Augustui maždaug 1548 m. paaiškinimuose jis pristatė aštrias vidines socialines, politines, kultūrines problemas LDK, įvertino svetimos rusėnų (maskvėnų) kalbos vartojimo keliamus pavojus. Jo mintys paliudija, kad LDK privilegijuotasis bajorų luomas tuo metu aklinai „užsidarė“ nuo prastos lietuvių liaudies, todėl nestebina jo naujas požiūris į gimtųjų kalbų santykius LDK. Iš romėnų kilusių lietuvių didikų ir bajorų lietuviškumą jam reprezentavo romėniška kilmė ir gimtoji – jau lotynų – kalba.
Nors savai meto lietuvių kalbai Mykolas Lietuvis davė naują pavadinimą – „pusiau lotyniškos kalbos“, t. y. nevadino lietuvių, bet dėl ryšio su lotynų kalba priėmė ją kaip garbingą, turinčią įgimto kilnumo, todėl kartu su lotynų gynė nuo svetimos rusėnų (maskvėnų) kalbos, prisistatančios nieko dorybingo savyje neturinčiais rašmenimis, įsigalėjimo. Jos atvirai nemėgo. Taigi, politinėje (bajoriškoje, šlėktų) tautoje lietuviška etnokultūrinė komponentė išliko, bet jau buvo atsiskyrusi nuo to meto gyvosios lietuvių kalbos, ir keitėsi, stiprindama gente lituanus, natione polonus tapatybę.
Savos „pusiau lotyniškos“ kalbos išaukštinimas ir svetimos rusėnų (maskvėnų) atmetimas atskleidžia, kaip humanizmo kultūros ir Reformacijos idėjų poveikyje Lietuvoje XVI a. viduryje ėmė rastis Ankstyvųjų naujųjų laikų etnokultūrinio lietuvių tautiškumo idėjos, maitinamos lietuvių kilties savarankiškumo ir gyvosios liaudies kalbos.
Naujojo lietuviškumo idėją palaikė lietuvių katalikiška dvasininkija, o nuo XVII a. pirmosios pusės ją ėmė puoselėti Vilniaus jėzuitų akademijos intelektualai, beje, pradėję kurti netgi nedrąsų lietuvių tautinės istorijos naratyvą, kuriame ieškojo ne romėniškos lietuvių kalbos ir tautos kilmės (A. Vijūkas-Kojalavičius). Tuo tarpu politinė (bajorų) tauta netapo nei lietuvių, nei rusėnų (baltarusių) moderniųjų tautų pirmtakėmis ir ilgainiui įsiliejo į lenkų tautą.
Autorius yra Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas
Įdomus straipsnis, tik paskutinis sakinys netikslus. Yra ir kitų koncepcijų (Kiaupienė aprašė), kad politinė tauta susideda iš dvasininkijos, bajorų, kultūrinio elito, miestiečių valdininkų ir panašiai. Tai gal tiksliau būtų, kad dalis “sulenkėjo”, o kita dalis įsiliejo į modernią lietuvių tautą.
Citata: “Dlugošas pasakoja, kaip iš Krokuvos 1440 m. į Vilnių Lietuvos valdytoju atsiųstas 1453 m. karaliaus Kazimiero kapelionas pareigų atsisakė, nes nemokėjo lietuvių kalbos .” Puiki dokumentika, kurią papildysime knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 24 p. dokumentika:
1. Janas Dlugošas (1415 – 1480), Žalgirio mūšio dalyvio Dlugošo sūnus, gyvenęs laikais, kai Lenkijos valstybės sostinė buvo dar Krokuvoje, pažymėjo, jog “Šv. Stanislovo Katedra buvusi pastatyta pagoniškos šventovės vietoje, o “šventąją ugnį prižiūrėjo mergelės, kaip Romoje vestalės.”
2. Motiejus Strijkovskis (1547 – 1593) rašė, kad slėnyje buvo Perkūno šventykla, kur buvo deginama amžinoji ugnis ir kad toje vietoje pastatyta Vilniaus Katedra.
KLAUSIMĖLIS: kodėl, tad, mūsų strateginiai partneriai lenkai sakote, jog “Vilno naše?”.
Todėl, kad vaidilutės, Petkūno šventykla buvo labai seniai, o pastaruosius kelis šimtus metų Vilnius buvo daugiausia lenkiakalbis miestas, čia labai daug sukurta lenkų kultūros perlų, tad lenkams Vilnius labai savas, artimas, brangus.
Vilniaus sulenkėjimas neatsiejamas nuo visos Lietuvos lenkėjimo, lietuviškumo nykimo. Ir tai pirmiausia pačių lietuvių kaltė.
Nors man kartais atrodo, kad tikras lietuviškumas – kalba, su ja susijusi pasaulėvoka nesuderinami su ekspansine pasaulėvoka ir su tuo neišvengiamai iš esmės kintančiai gyvensenai. O ja reikėjo persiimti, norint atsispirti agresijai ir nebūti sunaikintiems.
Betgi Dlugošo pasakojime lietuvių pavadinimu įvardijama kalba, iš tikrųjų reiškė rusėnų kalbą, kuri vadinosi lietuvių pagal šalies LDK pavadinimą. Na, pagal buvusią ir esamą tradiciją – kaip Lenkija – lenkų, Rusia -rusių ir t.t. Tikrąją pagonišką lietuvių kalbą Lenkijos raštininkai vadino “prosta mova”, tai reiškė ne kaip “prastą”, o kaip įprastą (prosta iš lenk. ‘prosto’ – paprastai, įprastai), prigimtą kalbą. Taigi, papildau, kad nesiklaidintumėte faktuose – kokią kalbą į Vilnių siunčiamas kapelionas privalėjo mokėti.
ATSAKYMĖLIS: kaip atrodė Perkūno šventykla, kurios aukure viršuj buvo sudegintas ir jos vidaus konstrukcijoj urnoje palaidoti senojo lietuvių tikėjimo pagonio (paganus, lot. sodietis, valstietis) kunigaikščio Vytauto Didžiojo palaikai, su vaizdu ir aprašymais galima perskaityti knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis) 26 – 29 p. O tai, kad Vilnių įkūrė dzūkai, pagal užrašą runomis akmenyje (rastas nuridentas į Neries upę) galima perskaityti tos pačios knygos 28 – 29 puslapiuose. KLAUSIMĖLIS 2: kodėl, tad, mūsų strateginiai partneriai lenkai, užgrobę Vilnių ir naujausiais laikais įvedę ten lenkakalbystę, vistiek sakote, jog “Vilno naše?”
O gal Vilnių įkūrė dakai, nes legenda apie tauro nukovimą ir geležinį vilką turi siekti me. pradžią, nes šios šios legendos prasmė yra vyriško prado įsigalėjimą, karių luomo, geležinių ginklų įsigalėjimą. O tai mūsuose atsitiko m.e. pradžioje, o tuo netu kaip tik romėnai nukariavo Dakiją ir iš jos plūdo pabėgėliai.
Dakijos teritorija – tai senovinė Europos sritis, apėmusi teritorijas, maždaug sutampančias su šiuolaikine Rumunija ir Moldavija. Knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 33 p. yra parodytas baltų šventyklos – formato dalies skyriuje Lietuviai dakuose ir pas save” (APSL II psl. 32 – 35) matom baltų šventyklos dakų Sarmizegetusoje (Dunojaus upės baseinas), kurioje kalendorius buvo vedamas ugnimis moliniuose žibintuose, vaizdas. Parodyta ir šventyklos, kurią pastatė sarmatų sudinų gentis, darbo pradžios laikas: 20.300 m. pr. Kr. Knygos e-formato dalies skyriuje “Lietuviai dakuose ir pas save” tinkamai yra aprašytas ir šios paleoastronominės lietuvių šventyklos darbas. Nustebti nereikia, nes 1.410 m. Žalgirio mūšio metu planetoj iš viso gyveno tik 425 mln. gyventojų. Nežiūrint į tai, ten, Dunojaus tuometės upės baseine, skambėjo ir mūsų daina: “Anoj pusėj Dunojėlio/pievelės žaliavo/Grėbė pulkas mergužėlių/Daineles dainavo. Toks pat kalendorius, tik daug mažesnis, grįžus sudinams dzūkams iš Sarmizegetusos po ledynmečio į Lietuvą atgal, stovėjo ir prie Vilniaus Jupiterio Griausmavaldžio šventyklos Vilniuje, puslapio nr. 28 ofsetinėje knygos dalyje sakantis, kad Vilniaus miesto pagal archeologinius ir astronominius duomenis įkūrimo data yra 7.275 m. pr. Kr. laikas. Prosit!
Sarmizegetusoje (Dunojaus upės baseinas) įžiūrėčiau sudurtinį žodį sudėtą iš kamieno Sarm-, jungiamojo balsio ‘i’ ir antro kamieno zeget-. Šį ‘zeget-‘ giminiuočiau su liet. žiogras, sen. ilyrų zakra – vilkas, be to, šią reikšmę turime senajme Vingio parko pavadimime – Zakretas. Ši reikšmė sutaptų su tuo, kad vilkas lietuvių tautosakinėje, mitinėje sąmonėje laikomas laiko, kas bus – žinotoju. Tai yra išreikšta ir Gedimino sapne. Kadangi Sarmizgetusos šventykloje buvo atliekamas astronominis laiko skaičiavimas, tai, atsižvelgus į visa kas paminėta, šiame sudurtiniame pavadinime lietuviškas ir ilyriškas vilką reiškiantis žodis yra visai galimas. Sarm- tikėtna reiškia vilko (laiko) spalvą, kuri gali būti ne tik širmas, bet ir raudonas – liet. šermukšnis, latv. sarkans – raudonas. Juk mitinėje sąmonėje likimą lemia atitinkamos spalvos daikto pasirodymas. Pvz. daina: “Man besemiant vandenėlį ir atplaukė juods laivelis”…, arba iš pasakos – „jeigu gyvas pieno puta, jei negyvas – kraujo puta“… matyt, yra paveldas – iš tos sąmonės.
Gal galite nurodyti mokslinį šaltinį, kuriame rašoma, kad zakra ilyrų kalba reiškė vilką? Moksliniame darbe rašoma, kad ilyrų kalba vilkas- ulka ( albanų kalba, kuri yra dalinai yra ilyrų kalbos palikuonė ,vilkas-ujk), ( John Wilkes. The Illyrians. Wiley, 1992)
Tai paimta iš rusų mokslininkų V.Toporovo ar V.Ivanovo mokslinų darbų jiems tyrinėjant mitopoetinius tekstus dar sovietiniais laikais. Dabar tiksliai tų darbų pavadinimų neprisimenu (tektų pasiknisti popieriuose), bet tai įsiminiau pastebėjęs to mitopoetinio ilyrų žodžio zakra giminingumą su liet. žodžiu žiogras, kuriuo apie Ukmergę, Širvintas vadintas vilkas, taip pat tai, kad Vingio parkas vadintas Zakretu (tai taip pat giminingas žodis) ir kad sename tekste apie parką skaičiau, kad jame paslaptingai periodiškai lankydavosi vilkas. Dėl albanų ir lietuvių kalbų artumo dar galiu pridurti, kad minėti mokslininkai pabrėžė dargi jų gramatinį artumą, nurodant konkrečiai tų pačių priesagų naudojimą veiksmažodinių daiktavardžių daryboje. Taigi senųjų ilyrų ir lietuvių kalbų artumas moksle nėra nepastebėtas.
Lenkėjimas buvo neišvengiamas . Juk jų buvo ir yra ~~ 11 kartų daugiau. Jie buvo turtingesni. Arčiau pažangesnės Vakarų Europos.
Tais laikais jų nebuvo daugiau. Istkrijos eigoje, lietuviams, o plačiąja prasme baltams slavėjant, jų daugėjo mūsų sąskaita ir santykis keitėse.
O dėl pažangos… Švitrigaila ir jį palaikantys kažkodėl suvokė, kad savarankiškumas svarbiau, o štai lietuviškoji diduomenė labiau viliojosi taip vadinamos pažangos blizgučiais ir bevelijo likti po lenkais. Kai nėra vidinio savo vertės pajautimo, tai nėra ir atsparumo.
Kai Gediminas pakvietė Europą į Vilnių, nepagalvojo, kuo tai gali baigtis. Nepagalvojo, jog arčiausia mūsų – Lenkija, jau tada šitiek aisčių žemių pasisavinusi (savąjį „od moža do moža” planą vykdžiusi).
Jei tai padės, grobuonis, jei reiks, krikščionio kaukę užsidės, apsimes tau Tiesą nešantis. Ir spjaut jam į 10 Dievo įsakymų…
Tik nereikia kaltinti kitų. Patys kalti, kad nutautėjam. Tarp tautų, valstybių, civilizacijų visda yra konkurencija, siekis plėstis kitų sąskaita. Jei užsileidi ant galvos, jei paties valia ir savivertė per menka, jei pritrūksta išminties – tai nėra ko kaltinti kitų
Tikra tiesa.
Etruskai sulotynėjo ne todėl, kad lotynai buvo turtingesni ar pažangesni, bet agresyvesni ir vieningesni. Tas pats ir su lenkinimu. Be to už jų stovėjo Roma. Baltai virš dviejų šimtų metų kariavę su vokiečiais ir slavais, prarado pajūrį ir daugybę žmonių, žuvusių, išvarytų į vergiją ir nutautintų. Likę atsilaikė tiek, kiek pajėgė tokiomis aplinkybėmis.
>+++
Etruskai lietuviai nebuvo tokie, kad būtų sulotynėję. Apie tai skaitykite kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” (Patogupirkti.lt) p. 36 – 40 skyriuose “Lietuviai etruskai Italijoje” ir “Lietuviai Padujoje”. Gero skaitymo.
P. S. Sarmizegetusoje – sarmių (sarmatų) čia Degusoje, minėjau anksčiau, buvo baltų šventykla su struktūrine astronomijos observatorija ir degančia ratu ugnele aplinkui ratu vedamu kalendoriumi. Tad, lėktuvu – į Rumuniją, o iš ten su turistine grupe observatoriją galima pasiekti netrukdomai. Grupės gidas, tačiau, nesugebės paaiškinti, kaip tas kalendorius veikė. Apsistokite palapinėje su minėta knyga (kapinių lempelę su žvake viduj, manau jau turėsite) nusipirkite ir kalendorių (reikia turėti dar kompasą, kad žinotumėte kur Šiaurė) padarykite veikiantį. Nuobodu nebus. Iki
Nereikia iškraipyti žodžių sau palankiai. Sarmisegetusa – tai Sarmise-getusa / Sarmatų-getija. Dakai buvo getai. Iš kur traukiate iš getijos dekusą?
Baltai nebuvo getai. Getai – tai dakai, trakai, galai. Kaip save vadino baltai (juk ne baltais) – nežinoma. Nors nėra abejonių, kad jie save suvokė kaip vieningą etninę grupę, nes savo pakraščius vadino galais. Vakaruose ir rytuose galindai, šiarėje žemgaliai ir latgaliai, pietuose, manau,tai galytė / galicija.
Getai savo pakraščius taip pat vadino galais. Jau minėti galai, o Dakijos rytiniame pakraštyje buvo galatai. Tik getų gyvenama terotorija buvo labai ištęsta iš rytų į vakarus, tad turėjo du galus.
ir dar toliau iki Galiu /Keltu prie Atlanto ….
Sarma,Sharma,Sarmata nukelia mus i tolima praeiti ir giminyste su Getais ,Indijos Brahmanais/Zyniais,Sanskritu ir
seniausia islikusia gyva indoeuropieciu
Baltu kalba ….jau Basanavicius apie tai rase …
Sarmata mūsu kalboje yra tapatu dora. Manau, kad sarmatai – tai ne kokios tai tautis pavadinimas, o tikėjimo pavadinimas. Ir jis galėjo apimti daug plačiau, nei tik baltus.
Nes kitaip neįmanoma paaiškinti, kaip šis žodis mūsuose reiškia dorinę sąvoka.
ka manote apie getu vardus :
Zalmoxis ir Gebeleizis ?
Taigi, ką čia su ta ‘sarmata’, yra liet. žodžių širmas, širma, šarma, Šarmaitis ir t.t.
Dauguma airių kalba angliškai, keltišką airių kalbą gaeilge moka mažiau, negu trečdalis airių, bet ir airiai, kurių gimtoji kalba yra anglų, taip pat laiko save airiais, o ne anglais.
Matote, Rimvydai, esu atidžiai išstudijavęs Algirdo Juliaus Greimo “Semiotika” ir su ja susijusią semantiką. Žinodamas, kad lietuvių kalba yra senesnė už sanskritą, pavadinimus senus su garsų nuslydimais į vieną tai į kitą pusę, atstatinėju į lietuvių, o ne į kokią nors kitą kalbą. Tada – prasmė tų pavadinimų atsistato ir gaunasi, jog Sarmise-getusa iš tikro yra Sarmių s(i)a degusa. Jeigu taip nebūtų, Sarmizegetusos kalendoriaus veikimo principo ugnelėmis iki šių dienų niekaip nebūtų ir pavykę atkurti. Praktika, beto, ratu einančio kalendoriaus su ugnele pas seno tikėjimo romuviečius yra tiek Kaune, tiek Raseinių rajone, tiek Utenoje, tiek, pavyzdžiui, ir Beržytėje. Mes su jumis kalbame apie du skirtingus dalykus. Tad, jei grupė mūsų žmonių nuvyktų su palapinėmis į Sarmizegetusą, šį paleoastronominį baltų lietuvių kalendorių “užvestų” dirbti iki tol, kol baigtųsi žvakių ir, sakysime, žemaitiško alaus atsargos. Dėkoju.
Matot, jūs viską grindžiate teiginiais, kuriais neabejojate, bet kurie nebūtinai yra teisingi. Greimas gal ir iškilus, bet nereiškia, kad absoliučiai teisus. Lietuvių kalba senesnė (šiaip reikėtų sakyti archaiškesnė) už sanskritą? Yra daug kalbininkų, kurie taip nemano.
Getai yra istoriniuose šaltiniuose, rašytiniuose, minimi, nurodyta ir jų gyvenama teritorija ir t.t. Tad paimti ir aiškų žodį get-usa, kuri yra būtent getų žemėje, pavadinti degusa, įkeldinti ten baltus, tai jau atleiskite…
O tai, kad šventviečių principas tiek getuose (dakijoje), tiek baltuose tarkim, toks pats – tai gal nieko nuostabaus? Galų gale, jei getai, bėgdamj nuo romėnų, pasiekė mūsų kraštus, jie galėjo čia įrengti tas šventyklas – štai jums ir jų tapatumas.
Žodžiu, reikia ne aklai sekti abrozdėliu (Greimu) ir faktus pritempinėti prie jo teorijos, o žiūrėti kritiškai ir logiškai.
Priedo, maža išstudijuoti. Ten pateikiami principai. Bet nagrinėjant kiekvieną konkretų atvejį, reikia taikyti ne tik principus, kurie taip, padeda, nes yra sususteminti kelrodžiai. Bet reikia ir paprasčiausio suvokimo, gebėjimo suvokti paselkmės priežasties ryšius ir bet kokių išankstinių nuostatų, klišių atsisakymo. Antraip tai tampa faktų pritempinėjimu prie norimo.
>Rimvydas
Apsirinkate, Rimvydai, kad seku prof. Greimu aklai, nes jo teorija yra patikrinta praktikoje. Ši praktika aprašyta kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” e-formato skyriuje APSLII 34 psl. skyriuje SARMIZEGETUSA. Ji agrįsta akmens, rasto Vaišvydavoje prie Kauno, runiniu užrašu SARMA (nuotrauka). Neskaitant dar to, kad, tiek Rumunijos šventvietė, tiek Vaišvydavos akmuo, tiek Jupiterio Griausmavaldžio šventykla, ant kurios pamatų Vilniuje stovi Katedra, irgi yra susijusi su Jupiteriu, ir, galų gale su mūsų tautosakiniu Elniu Devyniaragiu. Kalbėdamas apie mokslinius dalykus, Rimvydai, aš niekuomet nejuokauju. Gero skaitymo.
Užrašas SARMA bylotų, kad Vaišvydava turėtų būti upelio įtekėjimo ar ištekėjimo į kitus vandenis vietovėje. Kokie tie vandenys šiuo atveju galėtų būti?
Ant griūvančio į marias Kauno marių kranto, Kažin.
Matyt, požeminiai šaltiniai, tekantys į marias. Iki pastatant HES , šaltiniai tekėjo į Nemuną. Gaila, kad sovietmečiu pastačius hidroelektrinę ,užtvindyti keli kaimai ir gražūs pušynai…
Taip, bet čia svarbu, kaip buvo iki marių padarymo?
Tokią grupę žmonių, beje, galėtų organizuoti istorikas prof. Alfredas Bumblauskas. Jis, kaip žemaitis, žemaitišką alų gerdamas paleoastronominį Sarmizegetusos baltų lietuvių kalendorių galėtų užvest dirbti amžiams. Svarbu, tik, kad alaus tinkamas kiekis jam būtų į palapinę nuolat pristatomas.
“…Profesorius Alfredas Bumblauskas pirmiausia pasveikino autorę už drąsą imtis temos, kuri „iki šiol karšta ir aktuali“. Žymus Lietuvos istorikas apgailestavo, kad iki dabar lietuviai dažnai yra kupini antilenkiškų stereotipų ir daug įvykių yra tiesiog nutylimi. „Pavyzdžiui, antrasis Paulo Hymenso planas. Ten taip pat buvo kalbama apie autonomiją, kur lenkų kalba turėjo būti oficiali šalia lietuvių kalbos. Deja, apie tai tylima“, – sakė profesorius.Profesoriaus nuomone, Vilnija turėtų būti traktuojama kaip lygi su Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija. t. y. kaip penktasis etnografinis Lietuvos regionas. „Lietuvos lenkai nėra paprasta tautinė mažuma. Jie yra istoriškai vietiniai gyventojai, kurie atspindi visą šio krašto istoriją“, – sakė istorikas…” bernardinai.lt/2019-03-19-istorike-lenku-autonomijos-bandymas-neatsirado-vakuume/
Prof. Bumblauskas… 🙁 …
Tie, kas pats bei jo protėviai kaimynės užgrobtos Rytų Lietuvos žemėje gyveno, kas tarpukariu savo kailiu viską patyrė, artimųjų neteko, kitaip visa tai matė ir pasakojo…
Čia tai visiška nesąmonė. Lenkiškumo Vilniuje ir aplink jį beveik nebuvo dar 15 amžiaus viduryje. Hymenso planas – tai gryniausia “lenkiška” politika lietuvių atžvilgiu. .
>Juokaujate…
Supratote mane teisingai: kadangi žemaitis istorikas Alfredas Bumblauskas tikino, jog lenkai nėra tautinė mažuma, o istoriškai Vilnija yra lenkų, už bausmę turėtų jis nuvykt į baltišką Sarmizegetusos šventyklą ir pažymėt ugnele Jupiterio pasirodymo danguj apskritą kalendorių. Pargrįžęs, apčiupinėt pamatus ir įsitikint, kad Vilniuj 7.275 m. pr. Kr. jau irgi senai stovėjo čia baltų statyta Jupiterio Griausmavaldžio šventykla tuomet, kai lenkai nebuvo atvykę dar net į Europą. Už bausmę Bumblauskas Seime turėtų dabar atsiprašyt savo tautą dėl savo teiginio, kad lenkai Vilnijoje vietiniai yra šio krašto gyventojai.
>Kažin
Ši vieta yra priešais Pažaislio vienuolyną ir ten tekėjo, kol nebuvo užtvenktas dar Nemunas, upelis vardu Žaisa.
Buvo kartu ir Aivaras Lileika. Jis pastebėjo, kad šalia, beveik vandeny, guli mažesnis dar kiek akmuo su Perkūno ženklu. Tačiau neatsimenu, kaip jis atrodė. Gal Aivaras pats atsimins?
Tas akmuo su Perkūno ženklu yra svarbus, tai duotų pagrindo manyti Žaisos upelį buvus Žaibsos, t.y. su Perkūnu susijusiu vardu.
Paveiksliukui rašinio pradžioje pozavo Dainius Razauskas ir Liudvikas Jakimavičius ?
Pašlaptiš…
Per amžius nepuoselėję lietuvių kalbos lietuviai prarado daug nutautėjusių žmonių ir teritorijų. Lietuva dabar būtų buvusi bent dvigubai didesnė, jei lietuvių kalba būtų išlikusi ten, kur buvo dar prieš 2-3 šimtmečius. Aplinkiniai plėšrūnai atplėšė ne tik Lietuvos teritorijas, bet ir pasinaudodami lietuvių abejingumu savo kalbai, lengvu perėjimu prie svetimos kalbos jau neigia ar iškraipo net lietuvių egzistavimą, savinasi lietuvių valstybės istoriją, tapatybę. Bet lietuviai vis tiek nepasimoko ir net dar išlikusioje teritorijoje ir turėdami nepriklausomą valstybę ir toliau stengiasi nepuoselėti savo valstybinės kalbos statuso, stengiasi dergti lietuvių kalbą destruktyviais pasiūlymais dėl pavardžių rašybos ir galūnių, stengiasi teisiškai įkurti tautines mažumas, kurioms bus neprivaloma valstybinė kalba, nes jiems būtų įteisintas jų kalbos naudojimas jų teritorijose, leidžia išsaugoti šalies gyventojus dezintegruojančias kitataučių mokyklas. Toks nesugebėjimas pasimokyti iš savo istorijos, iš savo klaidų yra liguistas ir mirtinai pavojingas, garantuoja, kad tauta ir toliau mažės, nyks.
Dėl TM – jei iš tiesų laikytųsi tarptautinių įstatymų ŽT, TM, imigracijos ir karų bei okupacijų palikimo klausimais, kaip ir kitose Vakarų valstybės, Lietuva PRIVALĖTŲ savo šalies TM PRIVALĖTŲ sutekti vidurinį išsilavinimą mokyklose VALSTYBINE kalba, ir NEDRAUSTI TM (bet ne kitiems kitataučiams) steigti savaitgalio mokyklėles savo gimtajai kalbai mokytis… Kadangi save TM pristatantys neatitinka nė vieno šiam statusui gauti privalomo reikalavimo, gal VSD jau laikas pasidomėti to reikalaujančių lojalumu mūsų valstybei?
>Ne apie didvyrius daina
Trampas tautininku pasidarė iškart, pasirašęs dekretą su tekstu, kad valstybine kalba rašyt ir kalbėt privalu visiems, gyvenantiems Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išvada: mūsų VSD laikas pasidomėti tų, kurie save pristato Tautinėmis Mažumomis, nors pagal tarptautinę teisę tokių Lietuvoje nėra, lojalumu mūsų valstybei.
Tik šis vienas realus laiko ir aplinkybių dabartinei Lietuvai komentaras. Kam komentuoti tai, kas buvo prieš šimtus, tūkstančius metų? Kokia iš to nauda Lietuvai? Juk ir dabar vyksta tas pat–lietuvių nutautėjimas, savo valstybės nevertinimas, jos nekūrimas, išdavimas, pardavimas. Pasitraukus rusinimo pavojui, lenkinimas puola visa jėga. Teisėtai, įstatymiškai bjaurojama lietuviška rašyba, pavardės, tradicijos. Kam Lietuvai reikalingi 7 ar 9 TV kanalai lenkų kalba? Ir tai eina iš seimo, ministerijų.
Autorius sako, kad „rusėnų etnokultūrinės įtakos viduramžių lietuviams, iš tikrųjų egzistavo“. Tačiau kas buvo tas rusėnų vardu pavadintas etnosas, kaip ir kada jis etninėse lietuvių žemėse atsirado, iš teksto nėra aišku. Tarsi būtų kažkokia nepaaiškinama duotybė, nežinia kas ji buvusi ir kokiu etniniu pagrindu susidariusi. Vargu ar yra pagrindo lotyniškų šaltinių rutheniais vadintą gentį tapatinti su rusiniais, kurių vardas, akivaizdu, nuo Kyjivo Rusios pavadinimo. Ruthenių vardas taptintinas su žodžiu rytas, rytenis, aušra, taigi su aukštaičių pavadinimu. Kurie kaip rytinė lietuvių dalis galėjo būti apkrikštyta pagal Rytų apeigas kartu su Kyjivo Rusios krikštu, kaip duoklę jam mokėjusi teritorija. Tokiu atveju lotyniškuose Gedimino laiškuose minimi ‚ruthenorum‘ laikytini etniniais lietuviais aukštaičiais, tarp jų galėję būti tiek Rytų apeigų, tiek katalikų krikščionių. Todėl kalbėti apie etnokultūrinio pobūdžio įtakas politikai viduramžiais vargu, kad būtų pagrindo. Juolab, kai LDK gyvavo etninėse lietuvių, t.y. etniškai ir kultūriškai mažai besiskyrusiose, žemėse. Su kalbų pavadinimais po katalikiško krikšto Lenkijos karalysteje atsidūrusioje LDK yra daug neaiškumų. Manyčiau, kad Lenkija „prosta mova“ vadino „pagoniškąją“ lietuvių kalbą, tikriau visas jos tarmes, o lietuvių kalba – vadino LDK kanceliarinę „rusėnų“ kalbą pagal tai, kad ji buvo LDK raštinių kalba. Paprastai pagal tradiciją šalies ir jos kalbos pavadinimai sutampa. Taip rusėnų kalba gavo lietuvių kalbos pavadinimą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad po krikšto LDK buvusio „rusėniškumo“ nustūmimas trumpam į paraštes buvusi grynai religinio pobūdžio katalikiška Jogailos priemonė, kad sumažinus Rytų bažnyčios įtaką LDK, kurią laikė atsinešęs į karalystę kaip jam priklausančią nuosavybę.
Tokiu atveju autoriui bandyti guostis Jogailos ir Vytauto veiksmų lietuviškumu vargu ar yra pagrindo.
Rusėnais ( rusini) buvo vadinami vis rytų slavai, nepakliuvę Aukso ordos valdžion ( dabartinių ukrainiečių ir dalinai gudų protėviai).
Ačiū, – kalbėjau ne apie žmones, o kokia kalba LDK raštuose buvo vadinama lietuvių pavadinimu.
“Tuo tarpu politinė (bajorų) tauta netapo nei lietuvių, nei rusėnų (baltarusių) moderniųjų tautų pirmtakėmis ir ilgainiui įsiliejo į lenkų tautą. ” Gal gerb. straipsnio autoriui reikėtų pasiskaityti istoriko bajoro Mykolo Balinskio ( slapyvardžiai Auszlawis, Usztaritojis, Mokitinis) 1835 m. išleistą knygą “Vilniaus miesto statistinis aprašymas”,kurios 61 p. rašoma- Vilniaus miesto gyventojai pagal kilmę yra lietuviai,vokiečiai, žydai ir rusai. Kitų tautybių atstovų tiek mažai,kad atskiro skyriaus jie sudaryti negali. Rašytojas bajoras Vladislovas Sirokomlė ( laikė save lietuviu, o ne lenku ar rusėnu,nors savo protėvių lietuvių kalbos nebemokėjo) savo 1857 m. išleistoje knygoje ” Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą” rašė: kad Stakliškėse net bajorai noriai kalba lietuvių kalba. Matyt, tas dalies bajorų “įsiliejimas į lenkų tautą ” galėjo įvykti po 1920 m. Lenkijai okupavus rytinę Lietuvą.
>Kažin
Net krūptelėjau. Nes labai logiškai tai pastebėjote, Kažin. Dėkoju.
Upelio pavadinimo Žaibsa atkūrimas bei to akmens su Perkūno ženklu išsaugojimas yra labai svarbus ankstyvosios Lietuvos istorijos paveldas, galimai susijęs su konkrečiais istoriniais įvykiais. Ką manytumėte su Aivaru Lileika apie tai. Be to, kryžiaus pastatymas sovietmečiu marių užlietų kaimų atminimui išsaugoti – taip pat yra mįslingas faktas. Ar tuo metu kryžiaus pastatymas Vaišvydavoje negali būti susijęs su ten užliejamoje dalyje stovėjusios kokios krikščioniškos koplyčios atminimui išsaugoti.
Akmenį griūvančiame krante nufotografavau, o tas kitas akmuo su Perkūno ženklu buvo kiek po vandeniu. Dėl koplyčios paklausiu.
>Kažin 7 d. ago
1. Rumšiškių bažnytėlė su varpine iš Kauno marių dugno yra iškelta ir perkelta į Vaišvydavą. 2. Rumšiškių šv. Onos koplytėlė iš Kauno marių dugno yra iškelta ir perkelta ant Kauno marių kranto. Dėkoju.
Bet kaip greitai savo nuožiūra “atkūrėte” upelio pavadinimą🙂 o kodėl Žaisa negalėjo būti Gaisa? G perėjimas į Ž yra įprastas dalykas. O žodis Gaisa yra kalboje.
O dėl Perkūno ženklo ant akmens, kuris po vandeniu. Tai kodėl jo nenufotografavo? Nelabai matosi? Tai gal tas ženklas tiesiog vaizduotės padarinys, pamačius kokį keistesnį nelygumą, neryškų po vandeniu? Kažkaip labai daug tų “faktų” iš serijos “kažkur skaičiau, dabar reikėtų paieškoti”, “mačiau, bet nenufotogravau, nes…” ir pan.
Bet kai žmonės nežino, kaip ledynai perneša akmenis, kai ledynmetis baigėsi prieš 70 tūkst.m. ir pan., tai nėra ko stebėtis.
Tie klausimai mano akiratyje yra seniai. Vaišvydavos pavadinimą laikiau sudarytu iš dviejų kamienų su jungiamuoju balsiu ‘y’. Tokia žodžių daryba lietuvių kalboje yra. Sande -dava įvelgiau galimą ‘deva/dievas’. Vaišv- ‘švies(v)a reikšmes. Senojoje pasaulėžiūroje perkūnija buvo suvokiama kaip neišskiriamos dvynystė reiškimasis – žaibas ir trenksmas (šviesinis ir garsinis reiškinys). Indoeuropiečių pasaulėvokoje yra pavadinimas ‘dioskūrai” – dievo dvyniai, latviai turi ‘dieva dėli’ – dievo sūneliai. Lietuvių kalboje manau dvynystė išreikšta žodyje perkūnija, laikant kad per-/por(a) = du. Kaip žinoma lietuvių vieno iš dievų vardas yra Deveriksas. Tai taip pat dvikamienis žodis, kurio sandas -riksas laikomas perkūnijos reiškiniu, t.y. rykšte – žaibu arba riksmu – trenksmu. Tokiu atveju faktas, kad ten buvo akmuo su Perkūno ženklu bei tai, kad keistai skambantis upelio vardas Žaisa pritinka būti aiškiu žodžiu Žaibsa (žaibsta, žibėti, žybsnis, pavardės Žibas, Žibėnas), tik galutinai patvirtino buvus vietą Perkūnui garbinti. Taigi iš iktolinių tyrimų turint minėtus duomenis ir žinias, ieškoti Žaisoje Gaisos būtų grybavimas…
Būtų gerai paieškoti vandenyje to akmens bei kitos senovės faktų apie tą vietą. Mat, ji gali būti susjjusi ir su kitu svarbiu senosios Lietuvos istorijos įvykiu.
O gal pasirodys, kad tas akmuo ledynmečiu prieš 70 tūkst. metų lietuvių luotais iš Skandinavijos atplukdytas.
>Rimvydas
Akmuo buvo vandenyje atokiau. Pavasaris šaltas. Neįmanoma buvo pasiekti jį su guminiais batais, neprisisėmus vandens, kad galima būtų nufotografuot iš viršaus tą Perkūno ženklą, nors plika akimi iš tolo jis buvo įžvelgiamas. Tad baik, Rimvydai, py…votis, nes ir pats, atsakant, supy…votas būsi taip, kad visą gyvenimą to neužmirši.
O, kaip ledynai perneša akmenis, – tai įšalusio akmens kabėjimo būdu juose. Ištirpus ledams, nusėda akmuo ant žemės vietoje, kur jis tuo metu buvo. Dėkoju.
Kieti argumentai🙂 kaip tas Perkūno ženklas akmenyje, kuris giliai raibuliuojančiame vandenyje ir toli, nufotografuoti negalima, bet šiaip labai gerai matėsi🙂
Ir kaip čia nepy…, kai iš tokių “įrodymų” konstruojamos grandiozinės koncepcijos?
Supratau, kad tą akmenį matėte jau marioms esant, tai tada jo galima paieškoti ir dabar. Gal galite nusakyti to ženklo išvaizdą. Ar A.Lileika “girdi” ką čia apie tą atvejį kalbame. Gal jis dar ką pasakytų. Ten yra dar Marvos upelis, jo pavadinimas taip pat paslaptingas. Be to, ir žodis SARMA gali būti ten be svetimas, jį taptinant su šarma – šerkšnu. Šarma taip pat lango stiklus, medžius išrašo, kaip ir žaibas dangų. Taigi kita tarmių žaibas galėjo būti vadinamas šarma, šerkšnu. Juolab, kad “šėriau jam per veidą” reiškia trenkti, suduoti per veidą. Mitologiškas yra ir šermukšnio pavadinimas ir jo medžio veikimas. Taip, kad be abejonių Vaišvydava yra su Perkūno garbinimu susijiusi vieta.
Manai nepažinau tavęs, kad esi lenkiškas arba rusiškas trolis? Išsidavei vietoj Perkūno raidę G siūlydamas panaudoti, kadangi griaustinis lenkiškai reiškia Grzmot, o rusiškai Grom. Atsimink tokį savo keliantį neapykantą tarpe tautų “promachą” visam gyvenimui, avine tu nelaimingas. O, jei esi rusiškas trolis, tai tavo “promachu” amžiname atilsyje esantis Romanovas taip pasipiktins, kad sn..kį taip išdaužys, kai būsi su juo pragare, jog maža net tarp velnių tikrai tai nepasirodys.