D. Kuolys. Lietuvių laisvės kovos: 1863–1864 metų sukilimo patirtys (I)

„Skaito pas mus ir mokinas istorijų, kaip kitur dėl laisvės kovota, nes tenai randa pavyzdžių. Tik pas save, Lietuvos praeityj, to neieško“ [1], – taip istorikas Augustinas Janulaitis pradeda 1921-aisiais Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos Kaune išleistą knygelę, skirtą sukilimui priminti. Parengė ją papildęs dar 1918-aisiais Vilniuje Lietuvių mokslo draugijos susirinkime skaitytą paskaitą.

Taigi pateikdamas 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje tyrimų medžiagą, A. Janulaitis kviečia lietuvius mokytis laisvės kovų iš savo nesenos praeities. Sukilimas jam – ne svetimas, o savas: būtent toks pažintinas ir Lietuvos Respubliką ginantiems piliečiams pamokų teikiantis.

Kitokį požiūrį į 1863–1864 metų nutikimus Lietuvoje po šimtmečio išsako istorikas Darius Staliūnas. Jo teigimu, šiuos nutikimus lietuvių atmintyje rimčiau sureikšminę tik 2017-aisiais Gedimino kalne atrastų sukilėlių palaikų iškilmingas perlaidojimas ir 2022-aisiais „Rusijos eskaluotas karas Ukrainoje“.

Būtent šios aplinkybės paskatinusios „politikus ir istorijos inžinierius atsigręžti į 1863–1864 m. sukilimą kaip į įvykį, kurio atminimas galėtų telkti mūsų regiono šalis kovai prieš Rusiją“. Tačiau tokie „atminimo politikos“ veiksmai, pasak mūsų dienų istoriko, vertintini „kaip dirbtinis istorinio įvykio politizavimas“ [2].

Kiek anksčiau – 2008-aisiais – išleistoje studijoje „Savas ar svetimas paveldas?“ D. Staliūnas yra apibūdinęs sukilimą kaip XX amžiaus pirmos pusės lietuviams iš esmės svetimą dalyką: „1863–1864 m. sukilimas, kuriuo pagal kone visuotinį ano meto sutarimą siekta atkurti XVIII a. pabaigoje panaikintą valstybę, lietuviškajam etnonacionalizmui negalėjo būti „savas“, t. y. lietuvių istorijos dalis.

Šis sukilimas – tai lenkų ir sulenkėjusių lietuvių bajorų reikalas“ [3]. Taigi sukilimas buvęs svetimas lietuviams Vasario 16-osios Respublikoje, svetimas, be „dirbtinio politizavimo“ išliekantis, ir dabartiniais – Kovo 11-osios Respublikos – laikais.

Ir nors D. Staliūnas tvirtina, jog „reikia laikytis pozicijos, kad nėra teisingų ar neteisingų sukilimo interpretacijų“ [4], tiesos klausimas išlieka. Kaip jis išlieka svarbus ir holokausto, prieš Lietuvos gyventojus sovietų valdžios vykdytų represijų, pokario partizanų pasipriešinimo, Bučos žudynių Ukrainoje ir daugel kitų atvejų.

Todėl dera tyrinėti ir svarstyti, kurios sukilimo interpretacijos atveria pačių Lietuvos sukilėlių egzistencines tiesas, o kurios interpretacijos nuo jų išpažintų ir gintų tiesų nutolsta. Juk pasakoti apie praėjusio amžiaus pokario rezistenciją įmanoma ir remiantis partizanų tekstais, ir pirmenybę teikiant „liaudies gynėjų“, „tarybinių aktyvistų“, NKVD agentų liudijimams.

Taip ir šiandienos pasakojimą apie 1863–1864 metų įvykius galime grįsti ir sukilimui ištikimų jo dalyvių, ir priešininkų, stebėtojų, jo idealus išdavusių žmonių patirtimis. Tai mūsų pasirinkimo – ir akademinio, ir moralinio – reikalas. Beje, atsisakymas rinktis – taip pat pasirinkimas.

Lietuvos Skyrius – Lietuvos ir Rusios Tautai

Tad pamėginkime esamas skirtingas sukilimo interpretacijas patikrinti, pasitelkdami pačių sukilėlių tekstus. Štai, Vilniuje kovo 19 (31) dieną išleistu atsišaukimu vietos sukilėlių vadovybė – Lietuvos provincijas valdantis skyrius (Wydział zarządający prowincyami Litwy) – kreipiasi į „brolius lietuvius ir rusėnus“ (bracia Litwini i Rusini), į „Lietuvos ir Rusios Tautą“ (Naród Litwy į Rusi), į „Lietuvos ir Rusios Liaudį“ (Lud Litwy i Rusi), į „visų tikėjimų ir luomų tautiečius, Lietuvos ir Rusios brolius“ (rodacy wszystkich wyznań i stanów, bracia Litwy i Rusi).

Skyrius praneša, kad „lenkų tauta sukilo, siekdama nusimesti gėdingą jungą“, ir kviečia „lietuvius ir rusėnus“, „sudarančius su Lenkija vieną nedalomą visumą“, „kuo glaudžiau suvienyti ir sutelkti visas tautos jėgas po nepriklausomybės vėliava“, imtis ginklų ir, kovojant su „Erelio ir broliško Vyties ženklu“, „išvyti priešą už mūsų sienų“.

Atsišaukimu „Lietuvos ir Rusios Tauta“ raginama prisiminti „amžių skriaudą“, kurią patyrė iš savo priešo – „laukinio užpuoliko“, ir už ją atsiteisti:

Priešas atėmė iš tavęs viską, kas sudaro moralinį ir materialų krašto gėrį. Tavo miestai, kadaise taip žydėję, sunaikinti; žemdirbystė ir prekyba nupuolusios, tavo tautiniai turtai tapo Maskvos banditų grobiu. Bet laukiniam užpuolikui to nepakako: atplėšęs tave nuo Lenkijos, su kuria tave jungė penkių amžių bendras gyvenimas, bendra šlovė ir laimė, kaip ir bendra nedalia, jis pamynė visas tavo teises, sunaikino visas laisves.

 Jau veik visą šimtmetį stengiasi jis tavyje sutrypti tavo tėvų tikėjimą bei kalbą ir visą šviesą užgesinti. Tavo bažnyčias išniekino arba griuvėsiais pavertė, uždarė tavo mokyklas, net Batoro universitetą – tavo pasididžiavimą prieš pasaulį. Jis atėmė iš tavęs viską, kas sudaro tautų gyvenimo turinį; net tavo dorybes jis vadina nusikaltimu, o Tėvynės meilę, švenčiausią žemišką jausmą, baudžia Sibiru ir botagu.

<...>

Visų tikėjimų ir luomų tautiečiai, Lietuvos ir Rusios broliai! Ar už Nemuno vykstančios didvyriškos kovos akivaizdoje <...> ir toliau negarbingai lenksime sprandus po gėdingu Maskvos vergijos jungu?

<...>

Broliai! Išmušė paskutinės kovos valanda. Lietuva ir Rusia, ištikimos vienybės įžadui, stos kaip vienas vyras į kovą už tikėjimą ir laisvę, už liaudies laisvę, gindamos savo nepriklausomybę, gindamos tvarką ir civilizaciją![5]

„Lietuvos ir Rusios Liaudis“ – krašto valstiečių bendruomenė – tuo pačiu atsišaukimu kviečiama:

Įsižiūrėk ir pažink, kas tave surišo. Toji pati carė Kotryna, kuri tavo Tėvynę suplėšė į gabalus, primetė tau caro Godunovo mongolišką įstatymą ir sukaustė tave grandinėmis. Jos laikais datuotas ir pirmas tavo žmonių surašymas, ir pirmas pagalvės mokestis, ir pirmas rekrutas. <...> Ten už Nemuno, kruvinuose susirėmimuose su tavo priešu vėl iškilo tavo sena ir tikra Lenkijos valdžia. Ji tau duoda nuosavybėn tą žemę, kurioje tu ir tavo tėvai gyveno, ir, kaip tau anksčiau žadėjo, ji padaro tave krašto piliečiu, laisvu, kilniu žmogumi. [6]

Taigi Lietuvos sukilėlių vadovybė kreipiasi į savo krašto visuomenę kaip į istorijos subjektą – „Lietuvos ir Rusios Tautą“. Ir ragina susigrąžinti Maskvos atimtą „tautos gyvenimo turinį“ – vėl tapti laisva, visaverte tauta.

Atsišaukimo tekste, kaip ir XVI–XVIII amžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje, brėžiama aiški takoskyra tarp civilizuotos, savo universitetu pasaulyje garsėjusios Lietuvos ir „laukinės“, „mongoliškos“, „banditiškos“, barbariškos Maskvos.

Lietuvos, Rusios ir Lenkijos kova su Rusijos imperija nusakoma kaip „civilizacijos gynimas“ nuo svetimos, priešiškos jėgos. Taip pat akcentuojamas šios kovos demokratinis pobūdis: ji vykstanti ne tik už „Lietuvos ir Rusios tautos“ tapatybę, jos tikėjimą ir laisvę, bet ir už „liaudies laisvę“ – už valstiečių teisę būti lygiais krašto piliečiais, kilniais žmonėmis.

Neatsitiktinai atsišaukime minima 1791-ųjų gegužės 3-iosios Konstitucija, lietuvių ir rusėnų bajorų „ištikimybė Konstitucijos tradicijai“. Sykiu tekste iškeliama ir kertinė lietuvių laisvės susigrąžinimo sąlyga: grumdamasi dėl savo tapatybės, Lietuva turinti stoti greta Lenkijos, eiti kovon su bendru Erelio ir Vyčio ženklu.

Ši sąlyga sukilėliams ano meto tikrovės akivaizdoje, matyt, atrodė savaime suprantama. Ji iš esmės neneigė Lietuvos savarankiškumo idėjos.

Kaip tuo laiku suderėjo Lietuvos suverenumo ir vienybės su Lenkija nuostatos, liudija 1863-iaisiais sukilėlio bute Minske per kratą valdžios atrastas „Lietuvių katekizmas“. Jame klausiama: „Ar tu lietuvis? Lietuvis iš Dievo meilės; Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto; Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais“ [7].

Taigi ir laisvė, ir vienybė su lenkais čia iškyla kaip du vienas kitą papildantys lietuvio tapatybės ženklai. Tačiau išsaugoma ir pamatinė vertybinė seka: visų pirma laisvė ir savą tvarką krašte per šimtmečius užtikrinęs Statutas, o jau po jų – sąjunga su lenkais.

Galimą savarankiškumo ir vienybės dermę sukilimo išvakarėse teigia ir Vilniuje gyvenęs istorikas, knygų leidėjas Adomas Honoris Kirkoras. Laiške žmonai, būsimai sukilimo dalyvei, 1861-ųjų sausį rašo: „Argi Lietuva dėl to, kad būtų su Lenkija, turi nustoti būti Lietuva? Ne. Esu lietuvis ir niekad tas jausmas manyje nebus sunaikintas <…>. Turiu širdį ir jaučiu simpatiją Lenkijai tiek, kiek jos likimas yra susietas su mūsų“ [8]. 

Beje, Lietuvos provincijas valdančio skyriaus 1863-iųjų kovo mėnesio atsišaukime išdėstytos nuostatos atkartojamos krašto sukilimo vadų Vilniuje leistuose laikraščiuose „Laisvės vėliava“ (Chorągiew Swobody), „Žinios apie sukilimą Lietuvoje“ (Wiadomości o powstaniu na Litwie) [9].

Pirmojo laikraščio numerių viršuje – valstiečio sukilėlio dalgininko, laikančio vėliavą, pažymėtą Erelio ir Vyčio ženklu, piešinys. Antrojo laikraščio numeriai, kaip visi Skyriaus dokumentai, antspauduoti oficialiu Erelio ir Vyčio herbiniu antspaudu.

Kunigaikštystės tradicija

Lietuvos sukilėlių vadovybės skelbiamos idėjos nebuvo nei tuo akimirksniu kilusios, nei iš svetur atėjusios. Jos remiasi kelių amžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija.

Savarankišką lietuvių tautos pasakojimą iki 1863–1864 metų sukilimo Lietuvos visuomenei seka 1582-aisiais išleista, 1766-aisiais ir 1846-aisiais perleista Motiejaus Strijkovskio „Kronika“, 1650-aisiais ir 1669-aisiais pasirodęs Alberto Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorijos“ dvitomis, šiais kūriniais pagrįsti ir senųjų lietuvių „liuosybę“ aukštinę rankraštiniai Simono Daukanto darbai ir 1845-aisiais išspausdintas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, taip pat jo „Istorijos žemaitiškos“ rankraščiu paremta ir 1848-aisiais išleista Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“, 1835–1841 metais pasirodžiusi Teodoro Narbuto devyntomė „Lietuvių tautos istorija“.

LDK literatūros tradiciją XIX amžiaus pirmoje pusėje tęsia, buvusią laisvą Lietuvą heroizuoja Adomo Mickevičiaus, Vladislavo Sirokomlės, Juozapo Ignaco Kraševskio lenkiškai kurtos poemos, Silvestro Valiūno, Simono Stanevičiaus, Antano Baranausko lietuviški kūriniai, Tado Kosciuškos sukilimui skirtos bei kitos istorinės lietuvių liaudies dainos.

Atkreipkime dėmesį tik į kelių populiarių lietuviškų poezijos tekstų žodyną ir vaizdyną. Apie 1819–1824 metus sukurta ir visoje Lietuvoje dainuota bei nusirašinėta S. Valiūno, 1831-ųjų sukilėlio, „Biruta“ nukelia XIX amžiaus lietuvius į laikus, kai šie buvo „ponais ir gudų, ir prūsų“ [10] arba, kaip rašoma Dionizo Poškos 1824-aisiais paredaguotame tekste, „ponais Liet’vos, Kuršių, Prūsų“:

Ten, kol laimingos buvo dienos mūsų,
Kol buvom ponais Liet’vos, Kuršių, Prūsų,
Viežlyva, graži kaip rožė ar rūta
Kunigaikštienė gyveno Biruta. [11]

Tai buvusį Lietuvos suverenumą, turėtą savo krašto šeimininkų – „ponų“ arba viešpačių – savimonę išreiškiantys ir primenantys vaizdai. Buvusi lietuvių laimė siejama su jų laisve, su buvimu „ponais“ – ne tik Lietuvos, bet ir gudų [rusų], kuršių, prūsų.

Taigi sykiu skelbiama ir lietuvių, kuršių, senųjų prūsų giminystės idėja, kelta M. Strijkovskio, A. Kojalavičiaus, o vėliau ir D. Poškos, S. Daukanto darbuose. „Biruta“ iš esmės „sudemokratina“ istorinį lietuvių pasakojimą: didžiojo kunigaikščio Vytauto motiną Birutę daina paverčia „Palangos vargdiene mergaite“.

Vytautas, kartu ir Lietuvos valstybės galia, gimstantis iš liaudies merginos ir Žemaičių bei Lietuvos valdovo Kęstučio sąjungos. Tautos laimingos praeities vaizdai „Birutoje“, kaip ir S. Daukanto tekstuose, tampa ir numanomu laisvos ateities pažadu. „Šlovinkit, amžiai, Žemaičių Birutą!“ [12] – pabaigia savąją dainos redakciją D. Poška. 

Plačiai Lietuvoje ir Žemaitijoje dainuojama ir 1857-aisiais jauno poeto A. Baranausko parašyta giesmė „Dainu dainelę“ – savita poetinė S. Daukanto perteikto senojo LDK pasakojimo santrauka. Šioje giesmėje, kaip ir „Būde“, iškyla „plati Lietuva“ – su piliakalniais, „snaudžiančiais miškais“, šventais ąžuolais ir dievaičiais, su latviais, prūsais ir Kijevo rusais, su Dauguva ir Dunojumi.

Toje „amžinai buvusioje“ Lietuvoje gyvenę „žmonės laisvingi“ – „niekur nebuvo vergija“. Tik vėliau Lietuvos „nudraskyta ponystė krito“ – valstybė žlugo. Ir vis dėlto „ant laisvės leistiems Lietuvos žmonėms“ vėl „diena aušta“, Dievas siunčiąs pažadą, kad ateityje „nebus ponų ir dvarų“ [13]. Taigi, ir garbinga laisvų žmonių praeitis, ir prigimtinės lietuvių laisvės idėja dar iki sukilimo sukurtoje giesmėje aiškiai siejamos su Lietuvai auštančios dienos, su ateities aušros vaizdiniais. 

O 1858–1859 metais A. Baranausko parašytoje poemoje „Kelionė Peterburkan“ atpažinsime Lietuvos sukilėlių vadovybės atsišaukime po kelių metų skelbiamas pasipriešinimo nuostatas:

Šiandien rusai po maskoliais maskoliškai rėdos,
Lietuvos gi tikrus vaikus didžiai spaudžia bėdos.
Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda:
Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda!
Kad tu, gude, nesulauktum, ne taip, kaip tu nori,
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo priesakai nedori!

<…>

Neintveiksi, sūnau šiaurės: mūsų širdys tvirtos, –
Seniai buvo išmėgintos, seniai keptos, virtos!
Jau kryžiokai kalavijum mums krūtinėn kirto,
Ir nors Prūsus sau atskėlė, Lietuva nevirto! [14]

Taigi iš karališkųjų valstiečių kilusio jauno lietuvių poeto kūrinyje jo dienų Lietuva matoma šimtmečius besitęsiančių kovų už laisvę tėkmėje. Šiose kovose, nors ir praradę prūsus ir Prūsiją, lietuviai atsilaikę ir toliau dėl išlikimo su „gudu“, su Maskva, grumtis pasiryžę. Taigi Lietuvos pasipriešinimo, atsparos programa kylanti ne iš šalies, bet iš jos pačios, iš jos istorinės patirties.

Tai akivaizdžiai liudija ir sukilimo išvakarėse rašyti būsimų lietuvių sukilėlių tekstai. Jie verti atidesnio šiandienos žvilgsnio.

Būsimų sukilėlių nuostatos

Iš Sūduvos valstiečių kilęs lietuvių intelektualas Mikalojus Akelaitis, kurio tėvas dalyvavo 1831-ųjų sukilime ir mirė Sibire, o motinos patėvis kovėsi Tado Kosciuškos sukilime [15], sekdamas savo mokytoju ir vyresniu draugu S. Daukantu, dar prieš 1861-uosius liaudžiai lietuviškai sukuria „Trumpą papasakojimą apej Lietuwos wejkałus“. Vadovėlį, aprėpiantį Lietuvos praeitį nuo legendinio karaliaus Mindaugo tėvo „Rigwaldžio“ iki T. Kosciuškos, jis pradeda teigdamas tautos istorijos pažinimo svarbą kiekvieno lietuvio savivokai:

Praszokusiejaj žmogaus metaj yra jo didžiausiu turtu bej łobiu, padejimu nuwokos, proto ir paczios iszminties datirima jo ramstomos. [...] O! Kajpgi taj mejłu isztartie tuos žodžius: tejp dare musu tewaj! Žmogus kalbedamas tą kalbesi pajunta giłumoja szirdies sawę esanti tikrumi Lietuwininku, neissižadejusiu sawo tewu ir gimines sawosios. Jajgu tejpo dažnaj minejame tewus sawo, tejp labaj myliame sawo giminę ir tewiszkę, taj alwienamuj pridera žinotie wejkałus ir wisokius atsikimus tos musu gimines bej tewiszkes, gražios Lietuweles. Tajgi czion apej tą dalyką trumpaj pasznekesime.[16]

Beje, M. Akelaitis dar 1859-ųjų vasarį rašytame laiške J. I. Kraševskiui išdėsto sumanytą plačią lietuvių liaudies švietimo programą ir tvirtina: „Tautos istoriją privalo žinoti kiekvienas žmogus, tada tauta bus nemirtinga“ [17].

Paryžiuje 1862-aisiais lenkiškai sukurtame „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aprašyme“ (Opisanie Wielkiego Księstwa Litewskiego) M. Akelaitis, kaip ir kiek vėliau Lietuvos sukilėlių vadovybė savo atsišaukime, vaizduoja „civilizuotos tautos“ susidūrimą su Lietuvą pavergusios Maskvos barbarybe: XIX šimtmetyje iškirstas „nuostabiausias girias, kurių visa Europa Lietuvai pavydėjo“, uždarytą Vilniaus universitetą – „Lietuvos širdį“, sunaikintą Lietuvos Statutą, „atvirų teismų formą“ ir patį teisingumą, sutraukytus „religinius ryšius, meilės ryšius“, išgrobstytas bibliotekas ir archyvus, demoralizuotą šalį, kuri iki pavergimo išpažinusi „respublikonizmo idėjas“.

„Pasikartojo Lietuvoje tai, kas prieš dvylika amžių vyko Aleksandrijoje, užpultoje laukinės Mahometo išpažinėjų ordos“, – teigia M. Akelaitis ir lygina Rusijos imperatorių Mikalojų II su Neronu, Kaligula ir Jonu Žiauriuoju [18]. 

Paryžiuje rašytame darbe būsimas sukilėlis radikaliai supriešina laisvos, civilizuotos istorinės Lietuvos ir vergiškos, barbariškos Maskvos pasaulius: „Žiaurūs istoriniai įvykiai akimirkai atskyrė Lietuvą nuo Lenkijos ir prievarta prilipino ją prie Maskvos, tarsi pasauliui norint įsitikinti, kad civilizuota tauta niekada nesileis įtraukiama į barbarybę“ [19].

Lietuvių tautos ateitį siedamas su valstiečių išlavinimu, jų pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis, M. Akelaitis sielvartauja, kad pavergtai Lietuvai nepavykę išvengti imperinės Rusijos tvarkos įtakos, kad rusų liaudį valdančios „komunistinės taisyklės“ [„zasady komunistyczne“] prasiskverbusios į Lietuvos kaimą.

Pastebi: „Be to, toje [rusų] visuomenėje komunizmas, praryjantis individualią nuosavybę ir reikalaujantis ne asmens, bet bendruomenės teisinės atsakomybės, nepakenčia asmeninės laisvės, kurios nebuvimas toks naudingas despotizmui! Taigi rusų liaudis niekada nepasieks tikros laisvės, kol jos tikrovėje išliks komunizmas.“ [20]

Poetas Julius Anusavičius, būsimas sukilėlis, vėliau tremtyje lietuviškomis eilėmis išaukštinęs Lietuvos kovotojus ir tėvynei sudėtą jų auką [21], 1863-iųjų išvakarėse sukuria skambų karo maršą „Nebeskuskit, broliai, ūsų“, kuris sovietmečiu dėl stiprių antimaskvėniškų nuostatų negalėjo būti įtrauktas į jo kūrybos rinktinę. Maršas kviečia lietuvius „mušti rusą“, kad Lietuva vėl būtų laisva – „valna“. Sykiu pripažįstama, jog lietuvių laisvei „reik, kad lenkai valnais būtų“:

Nebeskuskiet brolej usu
Ejsma tojos muszty rusu
Nors je miestos użsydara
Dosma aniems, dosma gara.
Diewy Tawa mes sunumis
Buk tikt praszom buk su mumis.
Oy barzdoczej bus jum sunku
Kad Lietuwa pakiels runku
Jiej iszlikty noret swejkie
Biekty grejtaj biekty rejkie.
Diewy Tawa ir t. t.

Gana puncziu gana knutu
Rejk kad Lenkaj wałnajs butu
Yr mes su jejs wałnajs draugie
Busma gudus [rusus] toj iszsmaugie.
Diewy Tawa ir t. t.

<…>

Kitą metą cziesy tamy,
Jau giedosma pragrinżdamy
Wiwat wałna buk Letuwa;
Żiemiu [Šiaurės] smakas jau prażuwa.
Diewy Tawa mes sunumis
Buk tikt, praszom, buk su mumis! [22] 

Poetas, sukilėlis, tremtinys Eduardas Jokūbas Daukša, kalbininko Kazimiero Kristupo Daukšos sūnus, yra palikęs lietuviškų ir lenkiškų eilėraščių rinkinį. Jame greta užsirašytų lietuvių liaudies dainų ir S. Valiūno „Birutos“ atrasime ne vieną tekstą, aukštinantį Lietuvos praeitį, Vilnių, „Gedimino miestą“. Jame – ir 1858-aisiais sukurtos, draugui Antanui Valickiui skirtos eilės:

Mes vienos puokštės du žiedai,
Tikri broliai, vienos motinos vaikai.
Puokštė, motina yra šventoji Lietuva,
Mes jos teisėti vaikai, jos sūnūs.

<…>

Kai išsivadavimo šūkis suskambės,
Ne Maskvos ar Lenkijos vardu,
Bet Lietuvos vardu, būk kovojančių gretose! [23] 

Taigi „šventosios Lietuvos sūnums“, poeto teigimu, į būsimą kovą dera stoti tik dėl savo „motinos“, kautis tik „Lietuvos vardu“. Šiame rinkinyje esama E. J. Daukšos pieštuku įrašytos pastabos: „Žymiai naudingiau rašyti atsišaukimą į lietuvius kaip į lietuvius, bet ne lenkus… <…> Žymiai energingesnė ir naudingesnė būtų tokia lietuvių pagalba kokiai nors tautai ir jai pačiai, jei greta kosmopolitinio klausimo dėl laisvės, lygybės etc. būtų kalbama apie tautos dvasią, [kreipiamasi] į brangiausią šalį, į taip stipriai mylinčią ir giliai jaučiančią lietuvių tautą“ [24].

Kautynėse žuvęs Šimonių girioje kovojusio būrio vadas Jurgis Skeberdis prieš sukilimą lietuviškai „daug rašė apie laisvę ir vergiją“, „rengė spaudai savo raštus“, skaitė eilėraščius savo draugams – būsimiems sukilėliams [25]. Išliko tik maža jo raštų dalis: keli eilėraščiai su komentarais ir pradžia straipsnio „Kodėl Lietuva vergauja?“.

Rankraštyje aprašoma būsimos knygos išvaizda: viršelyje turįs būti „šaunus žirgas“, o ant jo – „narsus raitielis su pakieltu šobliu“, taip pat – „Aušros vartai“.

Eilėraštis „Lietuvos Širdis“ pradedamas pavergtos tautos vaizdu: „Aptemes – nuliudies stovi Vilnius / Ir visa Lietuvos tauta – / Kur seniau buvo taip prakilnus / O dabar – po koju paminta“.

O baigiamas paguodos žodžiu: „Biet nieraudok Lietuvi… / Dar karta i giria pažvielk – / Kaip par užolus vietra kaukie! / Bet jie žaliavo – žaluoy ir žaluos…“. Šias eiles lydi prierašas: „Nie diel savies ir nie diel savo garbies aš stenguos, biet dieliey savo miliamos ir brangiosios Tautos – Tievinies… Nies augštus [aukšti] protavimay diel savies tik vien butu amžina vergijos naktis!..“. 

Eilėraštyje „Tėvyne, pabusk!“ kreipiamasi į „Giediminą, tautos tievą“, kuris dar kartą turėtų vesti lietuvius „unt vainos“ ir nužvelgti laukus, „kur ruskiey ir Waršavos pasilgi poliakai [pasiilgę lenkai] / Sava brolius laužan kraun“.

Taigi „Gedimino tauta“ atskiriama nuo Varšuvos lenkų. Eilėraštyje „Savo seselėms ir broliams“ sakoma, kad šie neteisingai maną, jog „Witauto giminie“ jau išmirusi. Tvirtinama, kad būtent seselės ir broliai šiandien esą tokia giminė: „Mies ieisim unt prieki narsiay / Ir kelsim sienaji Lietuvos Sosta / Mies, Sostinies vaikay“. O šio kūrinėlio prieraše teigiama: „Lietuvos p–tr. [patriotų] mamaities ira Witauto giminie; Lietuvos p–tr. [patriotų] tievai ira Wit[auto] giminie“.

Eilėraštyje „Lietuvi, pabusk!“ klausiama: „Ar ilgai iš Wit. [auto] giminies / Strienuotas [stiprias strėnas turintis] viras neišieis???“. Po šiuo eilėraščiu – pastaba: „Per daug putoja musu Lietuviškasis kraujs! Sugriauti netaisibi – vergiju mies geidžiam“[ 26]. Prozos tekste „Kodėl Lietuva vergauja?“ dėstoma:

Šešioliktame amžiaus pabaigoje kad Lietuvos Karalius Augusts Zigizmunds buvo no augštosios ir perpolekiejusios [sulenkėjusios] š(l)ektos nužuditas, tai su tuo ir pasibaid(g)ie musu kulturos rašiba. Poliaku dvasia perjiemie visa Lietuvos aristokratija ir bajoru širdis, kurie tadu ir liengvai padarie spaudima unt savo žiemesniu broliu. Ir vot, šitie poliaku gieismay pradiejo arditi Lietuviu Tautos pamotus, kuruos kunigaikštis Witautas su didielieis vargais buvo pamurijis.

Ir broliai. Jus suprantat, kad viargas niegali buti kareivis? Taip pat viargas niegali buti proto kulturos statitojas, kura [kuri] reikalauja šventai Tautiškos liuosibies, katra galietu užugditi cziela ir svieika protavima. <…> Aš noriu, kad Lietuvos Tauta ir visa Giediminiška kielts [kiltis, gentis] jimtu diel savies primiera [pavyzdį] iš senuju graikonu ir t. t.   Tiktai pier kentiejimus gimsta švienta ir gaugpusinga Tautos laisvie. <…>

Biet mies budiekim, ir aš misliju, kad musu dabartinies kartos galiunai busimie tie, kas garbingai pabaigsimie kunigaikščio Witono [Vytauto?] didieji darba ir su šobliais rankosie išpliešim aplaistus dirvonus ir tarpe ju <…> galietu ramiai sulsieti [ilsėtis] Lietuvos artojay… [27] 

Beje, įsidėmėtinas ir J. Skeberdžio kovų draugo Lauryno Medeikos, jau grįžusio iš tremties, liudijimas: jo būrio vadas ir kiti ūkininkų vaikai „nesutiko su ponais“ – „tarp sukilėlių nebuvo vienybės, bet prieš carizmo jungą ėjo visi bendrai, o nugalėjus carizmą, kiekviena pusė manė susitvarkyti savaip“. Pasak jo, J. Skeberdis ir žuvęs, buvęs priešų sukapotas kardais, kai išsigandę ponai ir panelės raiti iš mūšio lauko pabėgo [28].

Dar prieš sukilimą, 1861-aisiais, lietuviai ne tik išsiverčia ir Klaipėdoje lietuviškai išsileidžia patriotinę lenkų giesmę „Dieve, kurs Lenkiją“ (Boże, coś Polskę), bet ir ją iš esmės perkuria. Tais metais Lietuvos bažnyčiose jau giedama „Giesmia“, kurioje kalbama ne apie Lenkiją, bet apie „mūsų tėvynę“. „Wiezdiek ant lietuwiu“ [žiūrėk į lietuvius], „Wisus iszwalnik, atriszk nog newales“, „Gražink <…> laisvi tiwini viel sawa waikialiu“, – prašoma „Diewo miliausio“ perkurtoje giesmėje.

Kartu su šia giesme jau 1861-aisiais giedama ir sulietuvinta tautinė lenkų giesmė „Dar Lenkija nepražuvo“ (Jeszcze Polska nie zginęła). Pradedama ji kitais žodžiais: „Neprapułs musu Tiewini pakoł mes giwinsma“. Aukštinami giesmėje blizgančiais dalgiais ginkluoti „Lietuwiu powstancey“ [sukilėliai], stovintys „kajpo muras“. Kviečiama: „Ejkiem brolej wisi draugiej kur Nemonas płaukie“. Žadama: „Ponaj bajoraj ir mużikaj, bus taj liga wiena“[29]. Taigi prieš sukilimą lietuviai persirašo, lietuviškam patriotizmui palenkia pamatinius patriotinius lenkų tekstus.

Kad 1863–1864 metų ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje rėmėsi krašto istorinių kovų už laisvę tradicija, liudija ir Lietuvos bajoro Konstantino Kalinausko raštai. Vienas būsimų vadų sukilimo išvakarėse stengiasi, primindamas LDK istoriją, seną civilizacinę lietuvių ir maskvėnų skirtį, į Lietuvos tautą įjungti ir kovai prieš Maskvą sutelkti baltarusių valstiečius. 1862-ųjų spalio 12-ąją Vilniuje ranka surašyto baltarusiško laikraščio „Mužikų tiesa“ (Mużyckaja prauda) šeštame numeryje K. Kalinauskas žemdirbiams vaizdžiai dėsto:

Jūs, Vaikeliai, turbūt nežinote, kas tokie esate, kaip vadinasi ši žemė, kurioje mūsų tėvai gyveno, kurioje mes gyvename ir mūsų vaikai gyvens, kas joje dėjosi nuo senų laikų, kaip maskvėnas ją pasigrobė ir kodėl jis iki šiol mus tebelaiko. Kad kiekvienas jūsų nebūtų tarsi nieko neišmanantis gyvulys, o žinotų viską, kas privalu laisvam žmogui žinoti, aš rašau šį laišką. <…>

Žemė mūsų nuo amžių amžinųjų vadinasi lietuvių, o mes vadinamės lietuviais [Ziemlia nasza z wiekow wiecznych nazywaści sia litouskaja, a my to nazywajem sia Litoucy]. Kadaise ir mūsų protėviai turėjo savo karalius, kurių drąsa karuose ir teisingumas teismuose buvo žinomi visame pasaulyje. Todėl prie Varšuvos gyvenę lenkai mūsų karalių išrinko ir savo karaliumi. Nuo anų laikų mes, Vaikeliai, esam prisiekę per amžių amžius gyventi kartu su lenkais, kartu į karus eiti, turėti vieną vyriausybę, vieną tikėjimą ir visoje plačioje mūsų žemėje visiems vienodą laisvę. <…>

Ir būtų buvę gera mūsų šalyje. Bet, mūsų nelaimei, kaimynystėje gyveno Maskvos caras. Jo šalyje, Vaikeliai, jokios laisvės niekados nebuvo ir niekas nebuvo tikras dėl savo gyvybės. Todėl Maskvos caras išsigando, kad jo liaudis, pamačiusi mūsų laisvę, nepradėtų maištauti ir, [keršydama jam] už visas [pražudytas] galvas, neišsirinktų savo carų. Todėl jis pradėjo su mumis kovoti, bet niekaip negalėjo mūsų nugalėti ir kokias tik besiųsdavo kariuomenes, mes visada jį išvarydavome. [30] 

Pasak „Mužikų tiesos“, tik susidėjęs su vidaus priešais, su išdavikais Maskvos caras sugebėjęs laisvą mūsų kraštą užkariauti. 1831-aisiais prieš maskvėnus sukilęs jaunimas ir miestiečiai. Dabar ateinąs laikas greta jų į kovą stoti ir valstiečiams: „Vaikeliukai, valstiečių kilmės broliai mano, išsiskirsime su Maskvos plėšikų valdžia, ir teisinga laisvė bus mums dovana už mūsų darbus, už mūsų pralietą kraują išvarant Maskvos skėrius“ [31]. Baltarusių žemdirbiai raginami susiprasti esą lietuviai ir įsijungti į amžius trunkančias lietuvių ir lenkų grumtynes su maskvėnų tironija.

Taigi pagrįstai to meto Lietuvos gyventojų nusistatymą Maskvos atžvilgiu Vilniaus generalgubernatorius dar prieš sukilimą išsiųstame pranešime Rusijos imperatoriui yra nusakęs taip:

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Žemaičių apskrityse bajorai ir šiaip žemaičių kilmės gyventojai pasirodė tiek pat, jei ne dar daugiau negu patys lenkai, nusiteikę prieš vyriausybę, ir nė kiek negalima tvirtinti, kad tas jausmas būtų pasiskolintas iš tų pastarųjų, o ne įgimtas jiems patiems.[32]

Svarbi ir 1863-iaisiais, jau sukilimo dienomis, generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo užrašuose įterpta pastaba apie Lietuvą: „visas kraštas buvo užkrėstas maištingos dvasios, palaikomos kunigų, dvarininkų ir bajorų“ [33].

Vertas dėmesio ir Lietuvoje, Antano Mackevičiaus būryje kovojusio anoniminio lenko sukilėlio liudijimas apie jam lietuvio tartus žodžius: „Jūsų [lenkų] tautoje yra milžiniško pasiaukojimo ir užsidegimo, bet trūksta ištvermės. Jūs pamirštate, kad Maskvos negalima palaužti per kelis mėnesius, kad ši kova yra milžiniškos grumtynės, kuriose visa mūsų dabartinė karta turės padėti savo galvas, atpirkti mūsų tėvų nuodėmes ir laimėti buities teisę būsimoms kartoms“ [34].

Nuorodos (literatūros sąrašas – II straipsnio dalyje):

[1] Janulaitis 1921: 3.
[2] Staliūnas 2024: 31.
[3] Staliūnas 2008: 28.
[4] Staliūnas 2008: 8.
[5] Rok 1863: 77, 79.
[6] Rok 1863: 78.
[7] Talvirskaja 1967: 7; Aleksandravičius, Kulakauskas 1996: 24.
[8] Kirkor 1978: 65; Aleksandravičius, Kulakauskas 1996: 152.
[9] 1863–1864 metų sukilimas 2013: 129, 187.
[10] Valiūnas 1976: 31.
[11] Valiūnas 1976: 34.
[12] Valiūnas 1976: 36.
[13] Baranauskas 1994: 40–43.
[14] Baranauskas 1994: 50–51.
[15] Biržiška 1965: 359.
[16] Akelaitis 1861: 1–2.
[17] Lietuvių kultūros veikėjų 1992: 85.
[18] Akelaitis 1862: 134–135, 160–161, 184, 201, 203–205, 362, 373; Griškaitė 2009: 236–237, 244, 249.
[19] Akelaitis 1862: 363.
[20 Akelaitis 1862: 71.
[21] Anusavičius 1980: 223–224.
[22] Anusavičius 1938: 309.
[23 Ant upės 1987: 187; 1863–1864 metai Lietuvoje 1991: 117. Reginos Mikšytės pažodinis vertimas iš lenkų kalbos.
[24] Ant upės 1987: 237.
[25] Šimonis 1959: 196.
[26] Skeberdis 1938: 295–298.
[27] Skeberdis 1938: 299–301.
[28] Šimonis 1959: 197–199.
[29] 1863–1864 metų sukilimas 2013: 75–77, 82–83.
[30] 1863–1864 metų sukilimas 2013: 102–103.
[31] 1863–1864 metų sukilimas 2013: 102, 104–105.
[32] Aleksandravičius, Kulakauskas 1996: 150.
[33] 1863–1864 metai Lietuvoje 1991: 55.
[34] Amžininkai 2013: 67.

Bus daugiau