1963-ųjų JAV prezidento Kenedžio kalba „Ich bin ein Berliner“ („Aš esu berlynietis“) – ir Kanclerio Frydricho Merco teiginys Vilniuje, kad „Lietuvos saugumas yra ir Vokietijos saugumas“, turi paralelių.
Džonas Fidžeraldas Kenedis (JFK) – prezidentas, kurio biografijos narstymas man artimas laisvalaikio užsiėmimas – į Vakarų Berlyną atvyko nerimastingu metu. Vietiniams žadėta, kad Vakarų valstybės juos apsaugos; kai 1961 m., iškilus Berlyno sienai, šis pažadas susvyravo.
Vakarų Berlyno gatvėse augo baimė ir pyktis. Meras Vilis Brantas (Willy Brandt) skubiai rašė JFK, jog sąjungininkų neveiklumas skatina sovietams „perteklinį pasitikėjimą savimi“ ir kelia „rimtą pasitikėjimo krizę“ pačių vakarų berlyniečių gretose.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) atvirai klausė, ar JAV iš tiesų ryžtųsi rizikuoti Niujorku ar Vašingtonu, kad išgelbėtų Berlyną ar Paryžių.
Jo manymu, nėra „akivaizdu“, jog JAV pirmos panaudotų atominius ginklus, jei SSRS užpultų Europą konvencinėmis pajėgomis. O konvenciniame dėmenyje sovietai turėjo milžinišką pranašumą: vien Rytų Vokietijoje SSRS laikė 20+ divizijų – neskaičiuojant pačios Rytų Vokietijos ar kitų bloko pajėgų.
1961–1962 m. JAV strategai pripažino, kad NATO akivaizdžiai stokoja tiek karių, tiek technikos, tiek logistikos priemonių, todėl pasitikėjimas atgrasymu svyruoja.
JFK suvokė, jog Berlynas tapo simboliniu JAV įsipareigojimų išbandymu. Jei Vakarų vokiečiai ar kiti europiečiai prarastų tikėjimą JAV ryžtu laikytis tvirtai, NATO grėstų subyrėjimas – ir sovietų įtakos plėtros sustabdyti nepavyktų.
Tuo pačiu reikėjo pasiųsti žinią namo, jog geografiškai tolimi Europos kraštai – strateginės svarbos JAV saugumui.
F. Mercas Vilniuje turėjo panašią misiją. NATO konvencinis karinis pranašumas prieš Rusiją – net ir šiai patyrus milžiniškus nuostolius agresijos metu Ukrainoje – labiau matomas popieriuje, nei „ant žemės“. Jei JAV įsipareigojimai aižėtų, situacija dar dramatiškai pablogėtų. Europoje per pastaruosius metus padaryti sprendimai – reikšmingi, tačiau dar neišsprendę ilgus metus besikaupusių bėdų.
Nerimo, kiek Berlynas ar Paryžius turėtų ryžto padėti Vilniui ar Varšuvai, netrūksta.
Vokietija – ne ta šalis, kuria įprastai skubama kliautis įsipareigojimų ginti sąjungininkus kontekste. Kiek paradoksalu, kad F. Mercui reikia sakyti, jog Lietuvos saugumas yra ir Vokietijos saugumas – juk toks įsipareigojimas duotas 2004-aisiais, mums stojant į NATO.
Tačiau būtent todėl žinia ir svarbi, nes žymi naują etapą. Ne iš gero gyvenimo, tačiau ne vien žodžiais – brigados dislokavimas turės ilgalaikes pasekmes.
F. Mercas nėra JFK, nors abu ir prasilenkė šiame pasaulyje (kalbos Berlyne metu F. Mercui buvo septyneri).
Vokietijos apžvalgininkai jau anksčiau rado F. Merco pirmosios kalbos parlamente sąsajų su JFK mintimi, kad dera „klausti ne ką tavo šalis gali nuveikti dėl tavęs, o ką tu dėl jos“. Tad stilistinių motyvų panašumas nėra svetimas.
Kalbos Vilniuje lyginimas su JFK Vakarų Berlyne visgi daromas avansu. Vakarų Berlynas spaudimą atlaikė, o siena – sugriuvo.
Sėkmės istorijai pakartoti reikės ne tik kalbų, bet ir atraitotų rankovių.
Artimiausio laikotarpio sprendimai parodys, kiek paralelė pagrįsta.
Autorius yra politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius
Pamenu, kaip į Vilnių atvykęs Bušas jaunesnysis sakė, kad Lietuvos priešai yra JAV priešai. Taigi, kai už Lietuvos tokia galia kaip JAV, mes galime būti saugūs, nes kas gi norėtų pyktis su JAV, kuri tuo metu tikrai buvo supergalybė. Tuo metu mūsų siaurakakčiai patriotai vos ne alpo iš laimės ir buvo pagatavi bučiuoti ponui ranką.
Ir ką gi, praėjo kiek metų ir, kai JAV reikėjo, spjovė jie į Afganistaną ir dingo iš ten per porą dienų, palikę ant ledo visus savo rėmėjus. Kai dabar jiems reikia, spjauna jie į Ukrainą, nors žadėjo remti amžinai ir suviliojo kvailelius įsivelti į rimtą karą.
Jei jiems reikės, išeis iš Europos.
O mes vėl sąlam iš laimės, kad kažkas, dabar vokietis, čia mus gins?..
Negi dar nepasimokėme, kad jei didelė šalis dalina mažai šaliai tokius pažadus, tai reiškia tik viena – tai tik didelės šalies ineresas ir ji tiesiog naudosis maža, kol tai jai bus naudinga. Ir tuoj pat pames, kai bus naudinga pamesti.
Taigi, vietoj to, kad savo elgesiu sudaryti sąlygas, kad su mumis būtų naudingiau bendradarbiauti, nei mus užiminėti, mes vis bandome tapti kažkieno poligonu ir įkišti pirštus į tarpdurį. Kvailių šalis…
,,kai JAV reikėjo, spjovė jie į Afganistaną ir dingo iš ten per porą dienų, palikę ant ledo visus savo rėmėjus. Kai dabar jiems reikia, spjauna jie į Ukrainą, nors žadėjo remti amžinai ir suviliojo kvailelius įsivelti į rimtą karą.”
Paliko ant ledo visus rėmėjus Afganistane ir apginklavo Talibaną ne dabartinė administracija Huseinas Obama savo statytinio Baideno rankomis. Jie ir Rusiją suviliojo pulti Ukrainą. Kodėl Trampas tuos karus turėtų tęsti ? Jį tam amerikiečiai ir išrinko, kad juos baigtų.
,,Jei jiems reikės, išeis iš Europos.” O kodėl jie čia turėtų likti? Ginti Didįjį perkrovimą? Komunistinio lagerio statybą?
Tai aš juk tą ir sakau – JAV veikia vadovaudamosis savo interesais ir tik savo. Kai joms reikia, prižadės viską, kad tik darytum, kaip joms reikia, o kai panaudos ir būsi nebereikalingas, ar atsiras naudingesnė gakimybė, paliks be jokių skrupulų. Ir teisingai daro, nes JAV vadovybei turi rūpėti JAV gerovė. O mums turi rūpėti Lietuvos gerovė. Todėl neturime tapti, patikėdami pažadais, kažkieno tai įrankiu.
Dar nesukūrėme vieni patys tokio ginklo, kad kitam būtų naudingiau bendradarbiauti negu kėsintis mus pavergti…
Ir nesukursime. Valstybės saugumas – kmpleksiis klausimas. Jei su tavimi naudingiau bendradarbiauti nei pyktis,o juo labiau kariauti, tai ir bus bendradarbiaujama. Niekas nei iš šio nei iš to nekariauja, nes tai per brangiai kainuoja visomis prasmėmis.
Jis sukurtas ir be mūsų, tik nesinaudojam – tai sveikas protas ir savigarba.
Deja, pasaulyje yra sukurta kaip sveikas, taip ir nesveikas protas…
Už kitus mes pasirinkti negalim, bet bent patys rinkimės sveiką. Bent jau stenkimės.
Akivaizdu, kad tokiam istoriniam Vokietijos ryžtui dėl Europos laisvės išsaugojimo reikėjo lemtingo valdžios ir tautos apsisprendimo. Džiugu, kad jį Vokietija padarė.
Vokietijos valdžia jau apsisprendė Europą atiduoti islamistams, todėl viltį palikite už vartų.
Manau, ir Berlyne,ir Maskvos Kremliije, ir protingoms galvoms Viniuje aišku, kad grynai kariniu požiūriu mažai svarbu, ar Lietuvoje nėra, ar yra dar kokia papildoma brigada iš NATO. O politiniu požiūriu svarbu, nes bet koks karinis konfliktas nebebus vietinis. Pakankamai galinga Vokietijos brigada, kad va mus apgintų, ar nepakankamai – čia ne vietoj klausimas.