Gegužės 20 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Vilniuje, Antakalnio g. 6) pradėjo veikti paroda „Čiurlionis ir jo amžininkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“.
Čia, buvusiuose P. Vileišio rūmuose, 1907 m. Lietuvos visuomenė pirmąkart išvydo M. K. Čiurlionio tapybos ir grafikos kompozicijas. Dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui, ant rūmų menės sienų nušvis istorinių eksponatų galerija, lydima parodos rengėjų pašnekesio.
Projekcijas į buvusių P. Vileišio rūmų menės sienas papildė Pirmosios lietuvių dailės parodos dokumentų, artefaktų, nuotraukų, leidinių paroda.
Čia galima sužinoti, kas dalyvavo parodos atidaryme, ką Jonas Basanavičius taisė viešos kalbos rankraštyje, kas lankėsi parodoje, kiek kainavo bilietai, kur spausdintos afišos, taip pat lankytojai gali išsiaiškinti, ar raštelis lietuvių kalba su M. K. Čiurlionio autografu buvo rašytas jo paties ranka.
Apie tai, kaip M. K. Čiurlionio 150-ojo gimtadienio metais pavyko įprasminti 1907-aisiais vykusią parodą, ir šios parodos istoriją kalbėtasi su projekto vadove humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja Nida Gaidauskiene.
Pirmoji lietuvių dailės paroda svarbi ne tik kaip pirmoji lietuvių menininkų darbų paroda tuometėje Rusijos imperijoje, kurios dalimi buvo Lietuva, bet ir itin svarbus įvykis šalies kultūriniame gyvenime.
Vykstant šiai parodai buvo suformuluoti Lietuvių dailės draugijos įstatai. Vėliau ši organizacija rengė parodas, varžytuves, įkūrė Čiurlionio kuopą, rinko meno rinkinį, puoselėjo tautinio muziejaus sumanymą.
Galima sakyti, kad šios draugijos veiklos tapo pagrindu steigiant Lietuvos nacionalinės kultūros institucijas. Be to, Pirmąją dailės parodą galima laikyti vienu iš sumanymų, vedusių Lietuvą nepriklausomybės link.
– Priminkite, koks buvo paties Čiurlionio vaidmuo rengiant Pirmąją lietuvių dailės parodą?
– 1906-aisiais Varšuvos dailės mokykloje studijavusį M. K. Čiurlionį pasiekė žinia apie Pirmąją lietuvių dailės parodą. Jis atvyko į P. Vileišio rūmus jai pasirengti ir buvo pakviestas į organizacinio komiteto posėdį aukštu žemiau veikusioje „Vilniaus žinių“ redakcijoje.
Čia Čiurlionis susipažino su Vilniaus lietuvių kultūros žiedu: trimis broliais Vileišiais, J. Basanavičiumi, K. Puida ir kitais (su A. Žmuidzinavičiumi jie buvo pažįstami dar iš Varšuvos laikų).
Parodos atidaryme Čiurlionis pamatė ne tik miesto elitą, bet ir kitur gyvenančius žymius tautos šviesuolius. Užsimezgusios pažintys, įsitraukimas į lietuvių kultūrines iniciatyvas neabejotinai paskatino menininko sprendimą persikeli į Vilnių.
Rengiant šią parodą, Čiurlionis prisidėjo kaip talkininkas: kabino darbus ekspozicijai, atidarymo išvakarėse padėjo „Vilniaus kanklių“ chorui profesionaliau atlikti Tautišką giesmę (tuo metu jis dar nedirbo draugijos chorvedžiu); galimai kalbino parodoje dalyvauti savo mokytoją Kazimierą Stabrauską.
Pagrindiniu organizatoriumi Čiurlionis tapo rengiant Antrąją lietuvių dailės parodą. Pirmojoje jo paveikslai privertė susimąstyti lietuvių inteligentiją ar bent jos dalį, kas yra nemimetinis menas, kaip reiškiasi simbolizmas mene.
Jis buvo visiškai kitoniškas, kėlęs klausimus apie metafizinę tikrovę – iš tąkart jo eksponuotų darbų užtektų paminėti ciklą „Pasaulio sutvėrimas“, paveikslą „Ramybė“…
– Papasakokite, kam kilo mintis parengti šią mūsų istorijos akimirką menančią parodą? Kuo rėmėtės atkurdami 1907-ųjų parodą su Čiurlionio darbais? Kaip vyko kūrybinis procesas?
– Mintis parengti parodą, kuri primintų apie čia vykusią Pirmąją lietuvių dailės parodą, tai vienam, tai kitam iš mūsų, institute dirbančių kolegų, ėmė kirbėti jau senokai. Vis sušnekdavom apie šį sumanymą su instituto direktore Aušra Martišiūte-Linartiene, noriai įsitraukusia į kūrybinę komandą ir prisidedančia prie projekto įgyvendinimo.
Pradžioje parodą įsivaizdavome tradiciškiau, tačiau kultūros paveldo registre esančio ansamblio savitumai skatino ieškoti naujoviškesnių sprendimo būdų.
Vis dėlto, atkurti parodą turbūt nebuvo pagrindinis tikslas: šiuolaikinei parodai svarbu interpretuoti istorinę medžiagą, pabrėžiant svarbiausias akimirkas, išryškinant, kuo ji svarbi dabarties žmonėms, ugdant jaunimo pilietinį sąmoningumą. Bet tarp daugybės žingsnių tikslo link yra ir istorinis tyrimas, ir tam tikri rekonstrukciniai judesiai.
Nustatant šios parodos eksponatus jau yra pasidarbavę muziejininkai, iš jų išskirsiu Laimą Bialopetravičienę, jos surengtą parodą, sudarytą katologą „Lietuvių dailė 1907−1914“; XX a. pradžios Vilniaus dailės gyvenimo panoramą yra gražiai atskleidusi meno istorikė, menotyrininkė Laima Laučkaitė. Tų tyrėjų – ne vienas.
Siekiant sukurti savo pasakojimą, ir man teko nerti į pirminius šaltinius – parodai rengiant vykusį susirašinėjimą, organizacinio komiteto pasitarimų protokolus − visą dokumentų šūsnį. Apie Pirmosios lietuvių dailės parodos eksponatus galima susidaryti vaizdą iš 1906 metais išleisto katalogo.
Tiesa, jame paskelbti tik autoriai ir jų pateiktų kūrinių sąrašas. Ten nėra nuotraukų, tačiau turime nufotografuotų eksponatų, keletą parodos interjero vaizdų. Remdamasi visa šia medžiaga, ėmiau susirašinėti su muziejų fondų saugotojais, kitais darbuotojais – taip mūsų partneriais tapo penkios atminties institucijos, archyvai.
Kai surinktą vaizdinę dalį parodžiau menininkui Sauliui Valiui, turinčiam didelę patirtį rengiant parodas, parodos koncepcijos vystymas įgavo pagreitį. Saulius vadovauja Čiurlionio draugijos valdybai, tad jo susidomėjimas buvo nuoširdus, o vizijos – drąsios, sykiu šiai erdvei labai tinkančios.
Į kūrybinę komandą įsitraukė menininkai Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius, subtiliai jaučiantys dokumentinę medžiagą, išradingai ją vaizduojantys. Esu dėkinga talkinantiems instituto kolegoms – Salomėjai Bandoriūtei-Leikienei ir kitiems.
– Kuo išskirtinė paroda „Čiurlionis ir jo amžininkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“?
– „Čiurlionis ir jo amžininkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“ sumanymas išsiskiria tuo, kad nėra buvę bandymų autentiškoje erdvėje iš istorinės medžiagos sukurti vaizdo projekcijų pasakojimą.
Lankytojas pasijuto tarsi atsidūręs ano meto menėje – juos apsupo dviejose išlikusiose interjero nuotraukose kabantys paveikslai, po truputį ėmė atgyti jų spalvos… Žiūrovas simboliškai perėjo tarsi per šešis kambarius (tiek jų užėmė istorinė paroda) per skirtingas temines atsklandas.
Yra išlikę įdomios medžiagos, kurią „prakalbinti“ bene paveikiausiai gali toks rodymo būdas – ryškėjant artefaktų detalėms, faktūroms. Be to, lankytojus sups per beveik 120 metų mažai pakitusi pastato vidaus puošyba.
Įsivaizduokite, net parketas − tas pats, tos pačios grindų plytelės, koklių pečius fojė; turime iš Pirmosios parodos pas mus užsilikusią kėdę, jau nekalbu apie su paroda susijusius artefaktus, leidinius ar rankraščius.
– Parodos atidarymas vyko net dvi dienas. Ko buvo galima tikėtis atidarymo renginiuose?
– Parodos atidarymo renginiai vyko gegužės 20 ir 21 dienomis – tuo metu vienas iš ansamblio pastatų pasipuošė per fasadą nusidriekiančiomis vėliavomis. Svečiai, kurių buvo laukiama kieme, buvo pakviesti įeiti pro duris, kurias varstė Pirmosios lietuvių dailės rengėjai ir lankytojai.
Tos durys – kaip kokiuose „Buratino nuotykiuose“ − buvo tarytum „pametusios raktą“, nevarstomos, o dabar ateinantiesiems atsivėrė gražiai restauruotos, apipavidalintos.
Lankytojų laukė šeši vaidybiniai pristatymai-ekskursijos, kurie atskleidė įdomių detalių apie šį naujoviškai lietuvių kultūrai taip svarbų įvykį. Kalbantis aktoriams, nuolat keitėsi trijose sienose šviečiančios vaizdo projekcijos, tad buvo patartina nepamiršti dairytis (šypsosi). Tai ne 3D akiniai, bet vis tiek įdomi patirtis, sustiprinanti praėjusio laiko iliuziją.
Nepatekusieji į atidarymą (dėl erdvių dydžio vienu metu galime priimti iki 25 žmonių) nebuvo nuskriausti – šiokiadieniams esame sukūrę garso įrašą, kuris lydėjo vaizdo projekcijas.
Pridursiu, kad vykstant parodai buvo galima pasiklausyti viešų paskaitų apie M. K. Čiurlionį ir jo amžininkus. Parengėme jų ciklą, tad kviečiame 150-o gimtadienio skirtos interneto svetainės ciurlioniui150.lt renginių kalendoriuje žvilgtelti į gegužės 23, birželio 6, 13, 20 dienas.
– Parodos atidaryme buvo galima išgirsti parodos rengėjų pašnekesį. Kaip jis vyko? Kokie ano meto veikėjai prabilo?
– Atidarymuose tarp paveikslų veikė teatro „Arbatvakariai“ aktoriai Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis, įkūniję A. Žmuidzinavičiaus ir Sofijos Gimbutaitės veikėjus.
Kodėl būtent jie? Žmuidzinavičius – buvo pagrindinis ano meto parodos rengėjas: jam buvo žinomos visos parodos detalės. O S. Gimbutaitė – nepelnytai užmiršta menininkų rėmėja − ji dalyvavo steigiant ne tik lietuvių, bet ir tarptautinę Vilniaus dailės draugiją, jos adresu buvo registruota Lietuvių dailės draugija…
Daugiau buvo galima išgirsti pristatyme. Šio pašnekesio scenarijų rašiau remdamasi visa šiandien prieinama memuaristine medžiaga, Pirmosios lietuvių dailės parodos recenzijomis – iš jų šaltinių ryškėja spalvingas XX a. pradžios kultūrinio sąjūdžio vaizdas.
2025 metais švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimtadirnį, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi.
Programą kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – nes žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, bet ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti.
Daugiau žinių apie šiai progai skirtą programą „Čiurlioniui 150“ rasite svetainėje ciurlioniui150.lt.
