Gegužės 26 d., pirmadienį, įmonės ir žinomi žmonės kviečia visus puoštis baltiškais, tautiniais drabužiais – pradedamas tautinės tapatybės skatinimo veiksmas – skelbiamas Tautadienis! Tą dieną kviečiami visi ateiti į savo darbo vietas, į biurus, bendruomenes, viešas erdves ateiti apsivilkus baltišką ar tautinį drabužį ar nors kokią jo detalę. Tuo siekiama padėti prisijaukinti šį rūbą tiems, kurie gal net nėra jo vilkėję, ir paskatinti dažniau juo puoštis svarbiomis gyvenimo progomis.
Pirmąkart drąsiau puoštis su bendraminčiais
Kaip teigia projekto partnerio Vilniaus etninės kultūros centro vadovė Sandra Daugirdienė, sumanymo tikslas – paskatinti daugiau gyventojų puoštis savo tautinės tapatybės rūbais.
„Palaikome pilietiškų žmonių siekį išplėsti tautinių drabužių dėvėjimo erdvę už įprastų ribų – folkloro kolektyvų veiklos, Dainų švenčių, valstybinių renginių ar ugdymo įstaigų. Skatiname domėtis ir didžiuotis mūsų išskirtiniu tautiniu paveldu – raštais, simbolika ir giliomis prasmėmis, slypinčiomis tautiniuose bei baltiškuose drabužiuose.
Iš tiesų, jei niekada nesi vilkėjęs tautinio ar baltiško rūbo, tam gali prireikti drąsos. Tačiau pirmasis kartas – ypač drauge su bendraminčių būriu – būna ne tik lengvesnis, bet ir kupinas džiaugsmo“, – sako Sandra Daugirdienė.
Siekia pagausinti tautinį rūbą vilkinčių gretas
Prieš porą mėnesių darbus pradėję įgyvendinti sumanymą, rengėjai jau subūrė palaikytojų būrį. Iniciatyvos prasmę iškart įžvelgė ir lietuviškos įmonės.
„Mums kaip kepėjams lietuviškos duonos, kuri taip pat yra mūsų tautinės tapatybės dalis, ši idėja pasirodė artima ir prasminga. Smagu, kad ji kilo iš pačių žmonių. Todėl iškart mielai sutikome drauge ją kurti. Norisi, kad šis ypatingas drabužis prigytų kaip svarbių gyvenimo progų ar miesto renginių akcentas ir padėtų puoselėti tai, kas sava“, – sakė Artūras Kokoškinas, „Vilniaus duonos“ vadovas. Ši įmonė pirmoji patikėjo šia idėja ir prisijungė prie sumanytojų.
Palaiko ir žymūs žmonės
Sumanymas sulaukė palaikytojų ne tik tarp įmonių, bet ir tarp žymių Lietuvos žmonių: Beata Nicholson, Dovilė Filmanavičiūtė, Indrė Kavaliauskaitė ir kiti išreiškė savo palaikymą bei dalinosi savo nuotraukomis su tautiniais drabužiais.
„Nėra man gražesnio ir puikesnio drabužio už tautinį rūbą. Pernai išpildžiau ketverius metus puoselėtą norą ir užsisakiau pasiūti rankų darbo Dzūkijos krašto drabužius. Niekada nei su jokia suknele nesu gavusi tiek komplimentų – jaučiuosi visada su juo kaip karalienė. Toks jausmas, kad juo vilkint sparnai užauga, nes tiek meilės ir tiek rankų darbo į kiekvieną audinio gijelę ar dygsnį sudėta“, – dalinosi Beata Nicholson, puoselėjanti tautinių rūbų vilkėjimą renginiuose.
Nori, kad tautinis rūbas puoštų svarbias gyvenimo progas
Idėjos autorė, šio sumanymo komunikacijos partnerė ir etnokultūros mylėtoja Gitana Baliutavičienė sakė, kad mintis telkti bendraminčius šiai minčiai kilo pastebėjus, kad Lietuvoje tautiniai drabužiai vis dar yra daugiau folkloro koncertų, švenčių, liaudies kolektyvų atributas nei svarbių gyvenimo progų apranga.
„Kada paskutinį kartą vilkėjote savo tautinį rūbą? Dažnas atsako, kad mokykloje ar kai dainavo, šoko ansamblyje. Jį išties dažniau turi kolektyvai, ansambliai, mokyklų bendruomenės. Svajoju, kad tai būtų ne vien ansamblių, o kiekvieno žmogaus, kuriam brangi jo šalis ir jo šaknys, drabužis. Kad jis taptų įprasta puošmena per tokias svarbias gyvenimo progas kaip vestuvės, krikštynos, jubiliejai, gaunant diplomą ar apdovanojimą, per visas valstybines šventes. O tam – reikia padėti visuomenei jį prisijaukinti. Ypač tiems, kurie niekad nėra jo vilkėję. Būtent toks ir yra Tautadienio tikslas“, – sakė Tautadienio idėjos autorė Gitana Baliutavičienė, kuri tikisi, kad šių metų sumanymas taps kasmetinis.
Ji pati neseniai išpildė savo svajonę ir užsisakė savo kilmės krašto, Rytų Lietuvos baltų, lietuvių genties, drabužius. Taip pat ateityje planuoja įsigyti Suvalkijos, tėčio gimtinės, tautinę aprangą.
Pasipuošusių lauks lietuviško kino seansas ir dovanos
Prie idėjos prisijungęs kinocentras SKALVIJA tądien pasipuošusiems Tautadienio dalyviams dovanos net tris lietuviško kino seansus. Vakare sumanymo partneriai, palaikytojai ir dalyviai susiburs žiūrėti Giedrės Beinoriūtės filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“.
Dalyvauti skatins ir apdovanojimais
Sumanymo partneriai dalyviams taip pat yra parengę konkursų su įvairiomis dovanomis, prizais, tarp kurių duonos vaišės dalyvių kolektyvams, etno užsiėmimai, žaidimai ir leidiniai, o pagrindinis apdovanojimas – galimybė laimėti asmeniškai pasiūtą savo kilmės krašto tautinę aprangą. Jos bus padovanotos net dvi: vieną sukurs tautinių drabužių kūrėjas Vilius Paškevičius, dar vienus tatinius rūbus dovanos „Rūta žalioji“.
Septynių dalių tautinės aprangos kaina prasideda nuo pusseptinto šimto eurų, mat audiniai audžiami, juostos pinamos, siuvinėjimai yra meistrų atliekami rankomis ir yra vienetiniai autoriniai kūriniai.
Tautiniai drabužiai populiarėja
„Per daugiau nei 15 metų esu sukūręs daug tautinių rūbų – kiekvienas jų man byloja apie žmogaus ryšį su savo kraštu. Iš kur kilęs – nuo šio klausimo pradedu, kai ateina žmogus siūtis. Tautinis drabužis nėra tik proginis rūbas – jis yra gilus priminimas, kas esi ir iš kur esi. Jis reikalauja pagarbos, kaip vėliava ar himnas. Jį vilkėdami padedame išsaugoti ir savo kultūrą, ir senuosius amatus“, – sakė anykštėnas Vilius Paškevičius, tautinių rūbų kūrėjas Vilniuje.
Dovanoja vertinantiems savo šaknis
„Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių ieško savo šaknų, tapatybės – o tautinis rūbas tampa gražiu ir prasmingu būdu tai išreikšti. Pastebime augantį susidomėjimą tiek tarp jaunimo, kuris kūrybiškai pritaiko aprangos detales kasdienybėje, tiek tarp šeimų, kur tautinis drabužis tampa šventine tradicija ar prasminga dovana artimajam“, – sakė Ilona Tamošaitienė, „Rūta žalioji“ kūrybos vadovė.
Baltų kostiumai žymi pažangios civilizacijos ženklus
Archeologė mokslininkė ir baltų genčių kostiumų profesionali kūrėja Dr. Daiva Steponavičienė, VšĮ „Vita Antiqua“ vadovė, vienam Tautadienio sumanyme dalyvaujančiam įmonės kolektyvui padovanos mokomąjį užsiėmimą apie baltų genčių aprangą.
2023 m. Lietuvos etninės kultūros globos taryba prilygino archeologinę baltų aprangą tautiniam, tinkamą vilkėti valstybiniuose renginiuose.
„Baltų genčių rūbai – tai nebylūs liudininkai mūsų tūkstantmečių istorijos. Juose užkoduoti mūsų protėvių pasaulėvaizdžio ženklai, vertybės ir grožio samprata. Pažinti juos – tai iš tikrųjų pradėti pažinti ir save. Mūsų protėviai buvo aukšto meistriškumo ir estetikos kūrėjai. Mes paveldėjome ne tik aprangą – mes paveldėjome pažangios civilizacijos ženklus“, – sakė Dr. Daiva Steponavičienė, „Vita Antiqua“ vadovė.
Etnografinių regionų ir baltiškų rūbų įvairovė
Lietuva turi iš viso penkių etnografinių regionų skirtingus tautinius aprėdus: Dzūkijos (Dainavos), Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Suvalkijos (Sudūvos).
Taip pat keliolikos baltų genčių aprėdus, kurie kuriami atliekant archeologines rekonstrukcijas ir pasitelkiant kūrybą. Lietuvos teritorijoje gyveno šios baltų gentys: kuršiai, prūsai, sėliai, skalviai, žemaičiai, žiemgaliai, aukštaičiai, jotvingiai, latgaliai, lietuviai. Ne visų jų rūbai dar yra atkurti.
Kiek Lietuvos gyventojų turi tautinį arba baltų genčių aprangą?

Kol kas nėra duomenų, kiek Lietuvos gyventojų turi tautinį arba baltų genčių kostiumą.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautinės aprangos specialistės Danutės Keturakienės teigimu, vien šimtmečio Dainų šventėje dauguma dalyvių buvę pasipuošę tautiniais rūbais, o jų buvo apie 37 tūkst.
Norvegijoje, turinčioje stiprias tautinės tapatybės puoselėjimo tradicijas, apie 70 proc. moterų ir 20 proc. vyrų turi savo tautinį rūbą. Austrijoje – daugiau nei 50 proc. gyventojų turi tautinių drabužių. Ten tautinės tapatybės rūbas įprastas bet kurios svarbesnės gyvenimo ar šventės dalis.
Tautadienio sumanymo partneriai, draugai ir palaikytojai: „Vilniaus duona“, „Vilniaus etninės kultūros centras“, LRT, kinocentras „Skalvija“, „Vita Antiqua“ VšĮ, Tautinių kostiumų siuvimas, Viliaus Paškevičiaus ĮI, „Be ledo“, „Sway“, „Rūta Žalioji“, Beata Nicholson, Dovilė Filmanavičiūtė, Indrė Kavaliauskaitė, Rokas Radzevičius, ir kt.
Pritarčiau.Tačiau, kur pagal regionus yra etnografinių rūbų parduotuvės? Išvardinkite, prašau.
Tautadienio draugai:…„Vita Antiqua“… „Sway“…
Taip, – bet, regis, ar ne Beata Nicholson visokias “makalynes” giria, o kad tautiškai vaikus, jog protingesni augtų, yra būtina maitinti ir žaliais sūdytais ar parūkytais lašiniais, – anė žodelio…
Pasižiūrėjau į “Vita Antiqua” ir … oho! Tikra tautinių aprėdų gamintoja ir, netgi, nuomotoja ši VŠĮ yra. o nuostabiausia, kad šią įstaigą remia Vilniaus miesto savivaldybė. Nesitikėjau, atvirai pasakius.
Sveiki,
reikėtų pradėti nuo savo vardų ir šaknų pažinimo, kad žinotai, kurio krašto drabužį apsirengti, su pagarba, ne bet kam ir ne bet kaip. Pradžiai tik 2 pastabos – prašymai.
1.Rašoma, kad “Lietuvos teritorijoje gyveno šios baltų gentys: ….”. Nebijokime sakyti ir rašyti, kad būtent LIETUVOJE gyveno būtent LIETUVIŲ, ne “baltų” gentys.
2.Vienas iš etnografinių regionų yra įvardinamas Rusijos imperijos 1867-1914 Suvalkų gubernijos pavadinimą saugančiu “suvalkijos” pavadinimu, bet genčių sąraše, šiame krašte gyvenę žmonės pavadinami slavišku / stačiatikišku terminu “jotvingiais”. Nebijokite rašyti šio krašto pavadinimo ir gyventojų lietuviškąja forma: SŪDUVA, SŪDUVIAI, SŪDUVIŲ, SŪDUVIAMS, SŪDUVIŠKAS, SŪDUVAITĖ, SŪDUVIS ir panašiai.
Kai mintinai išmoksime savo vardus ir pavardes, ir pavadinimus, tautinis drabužis bus dar gražesnis.
Pritariu.
Jotvingių ir sūduvių vardai yra tą patį reiškiantys žodžiai. Senovėje lietuviai toliau nuo jų gyvenamos vietos, už tam tikros gamtinės ribos (miškų, girių, vandenų ir pan.) gyvenusiems žmonėms vardus duodavo pagal jų laikytų žirgų spalvą. Matyt, jotvingių ir sūduvių kaip žmonių gyventose vietose laikyti kaštoniškos spalvos arkliai. Ta spalva kaip žinoma yra juoda, juosva, suodžių, kaštonų spalvos. Pagal tai vienu atveju radosi žodis ‘juodvygiai/ juodvyčiai’, vartojant, tapęs jotviniai, jotviai, Jotva, kitu atveju – žodis ‘suodiniai’, tapęs – sūdinai, Sūduva, sūduviai.
Taip, kad su tuo, jog “jotvingiai” yra slaviškas, stačiatikiškas pavadinimas sutikti negalima.
I-II m.e. amžiuose lotyniškai ir eladiškai (graikiškai) rašę žmonės mus įrašė SUDINI vardu, nei viena iš šių kalbų šiuo vardu nevadina nei juodų, nei suodinų, taigi, nelogiška jūsų sugalvota vardo kilmės versija.
Sūduviai ir jotvingiai, kiek žinau, buvo vakarų baltai, turbūt, jie kalbėjo labai panašiomis tarmėmis. Sūduviai buvo šiauriau, o jotvingiai į pietvakarius nuo jų. Kadangi jotvingiai buvo slavų kaimynai, tai slavai kartais bet kuriuos baltus pavadindavo jotvingiais (jatviagi), nes slavams atrodė vienodi ar panašūs. Pvz. apie Vitebsko įkūrimą rašoma, kad Vitebską 947 m. įkūrė kunigaikštienė Olga nugalėtų jotvingių teritorijoje. Bet žinote, kur yra Vitebskas. Kokie ten jotvingiai? Ten turėjo būti rytų baltai. Gal lietuviai? Bet slavams, matyt, atrodė tokie patys.
O Vytautas Didysis sakė: „Prūsų kraštas – taip pat mano tėvų ir protėvių žemė, ir aš jos reikalausiu iki pat Uosos, nes čia yra mano tėvų palikimas!“ Vadinasi taip pat visus baltus suvokė kaip vieną tautą, laikė savais, kilusiais iš bendrų protėvių.
Betgi slavų kalba užrašytame pavadinime ‘jatviagi’ matome latvišką priesagą -ieši (-iagi = -ieši), plg. lietuviai = lietuvieši, latviai = latvieši. Taigi metraštyje dėl Vitebsko įkūrimo, pranešant, kad jis įkurtas jotvingių žemėje gali būti ir metraštininko klaida, parašant ne ‘latviagi’, o ‘jatviagi’. Taigi išeitų, kad iš tikrųjų Vitebsko žemėje 947 metais gyveno latvieši = latviai.
Latvis latviškai latvietis, latviai latviškai latvieši ( ” latviečiai”).Lietuvis bendrine latvių kalba- lietuvietis, lietuviai- lietuvieši (” lietuviečiai”).
-iagi = ieši – Kaip tokia nesąmonė iš viso ateina į galvą? Kam tokios absurdiškos fantazijos, kai kalbininkai yra atsakę į šį klausimą?
Slavai baltiškos kilmės savivardį jotvingiai suslavino į jatviagi. Žinoma, kad priesaga -ing- vakarų baltų kalbose atitiko lietuvišką priesagą –inink-. Taigi, savęs įvardijimas jotvingiai yra analogiškos darybos kaip Vakarų lietuvių savęs įvardijimas lietuvninkai, nes -ing- = -inink-.
Lietuviškos priesagos -inink- atitikmuo latvių kalboje yra -iek-, bet ne -iet- (dgs. -ieši).
Sūduviai buvo šiauriau, o jotvingiai į pietryčius nuo jų.
Jotvingiai, Jotva, Jotuva yra ne slaviški, o baltiški pavadinimai.
Tikslingiau vadinti ne baltais, o AISČIAIS