Ir žodis tapo ginklu

Geopolitiniai postūmiai

Jeigu geopolitika būtų kinas, tai šios savaitės scenarijų būtų rašęs ne Džimas Džarmušas ir ne Stenlis Kubrikas, o sudžiūvęs biurokratas nuobodžiaujančiu veidu: aplūžusia rašomąja mašinėle, sudėvėta, be juostelės, išklaipytu „tarpo“ klavišu.

Net Vakarų diplomatijos vaiduokliški perėjimai iš „gilaus susirūpinimo“ į „atsargų optimizmą“ nebegali pridengti fakto, kad morale grįsta, anksčiau buvusi įprastine, pasaulio tvarka ima ne šlubuoti, o vilktis lyg zombis Putino veidu iš pigaus apokaliptinio serialo.

Ukrainos frontas vis labiau primena 1917-ųjų Rusijos–Vokietijos pozicinį mirties šokį, tik be revoliucijos vilčių. Belgorodo kryptimi rusai desperatiškai bando išstumti ukrainiečių karius, o jų bevaises pastangas geriausiai iliustruoja bergždžias Maskvos deleguotų į Stambulą klounų reikalavimas Kijevui savo noru atiduoti jo kontroliuojamą driskyno teritoriją. Ukrainiečiai tvirtai laikosi gynyboje, bet neturi pakankamai amunicijos nei kontratakoms, nei normaliam kvėpavimui.

Po Rusijos patyčių Turkijoje Donaldas Trampas vėl ėmė klejoti apie savo asmeninį vaidmenį taikos procese, grasino sankcijomis Maskvai ir nepraleido progos įgelti Volodymyrui Zelenskiui. Tuo tarpu apie planuojamą Rusijos vasaros puolimą išgirdęs Amerikos Kongresas plačiai užmerkė akis ir nuėjo diskutuoti apie savo esamų ir buvusių prezidentų Alzheimerio būsenas.

Europa šį kartą labai rimtai susirūpino ir pareiškė esanti pasiryžusi perduoti „vis daugiau tankų“. Be kuro, be ekipažų, ir be konkrečių datų.

Rusija džiūgauja dėl tariamos pažangos, nors jos pažanga labiau primena žmogų, įkritusį į pelkę ir šaukiantį, kad jis čia taip šildosi saulėje. Fiureris Putinas ir jo sėbrai šventė ne tariamas pergales mūšio lauke, ne pasiekimus taip vadinamose taikos derybose, o visišką, galutinį vatnikų, ždūnų ir šiaip puskvaišių smegenų išplovimą.

Kremliaus propagandos mašina išspjovė naują montažą apie „Rusijos karių heroizmą“, šįkart – su dar daugiau emocingos muzikos ir dar mažiau faktų. Jei seniau Maskva išsijuosusi meluodavo dėl pergalių, tai dabar ėmėsi naujos taktikos – melo dėl tiesos egzistavimo apskritai.

Deja, bet šią savaitę kruvina mėsmale virto ir Gazos Ruožas, kuriame Izraelis pradėjo naują sausumos operaciją pavadinimu „Gideono vežimai“. Skambus biblinis tonas realybėje virto artilerijos ir bombų simfonija, kuri per vieną dieną nusinešė virš 140 gyvybių, o skaičiuojant nuo ketvirtadienio – daugiau nei 300. Ir nors Izraelis sako, kad naikina „Hamas“ infrastruktūrą, akivaizdu, kad šiuo atveju infrastruktūros negebama atskirti nuo civilių.

Tai žino ir JT, ir visi Arabų lygos šventikai, kurie susirinkę Bagdade garsiai rėkė apie ugnies nutraukimo būtinybę ir nutarė skirti 40 milijonų dolerių humanitarinei pagalbai Gazoje (ir Libane) – tarsi pinigai galėtų palaidoti vaikus švelniau.

Tuo pat metu Katare tarp teroristų „Hamas“ ir Izraelio vyko derybos. Klasikinė situacija: vieni norėjo kovoti iki galo, kiti – kalbėti apie taiką be jokių prielaidų, o treti – tiesiog išlikti gyvi. Bet nei Vakarai, nei Artimieji Rytai neturi nei politinio, nei moralinio, nei dvasinio autoriteto, kad galėtų sustabdyti šią beprotybę. Kai smurtas tampa kasdienybe, pasaulis moka tik pasikeisti foninę nuotrauką socialinio tinklo paskyroje.

Siurrealistinį geopolitinio saugumo paveikslą papildė šią savaitę Albanijoje vykęs Europos politinės bendruomenės viršūnių susitikimas – toks intelektualinis SPA centras nežinia nuo kuo pavargusiems sprendimų priėmėjams. Jame lig valiai buvo galima diskutuoti apie saugumą, tačiau neminint paties žodžio „karas“.

Ten, kur netoli Balkanų griuvėsių vis dar rusena neišspręsti konfliktai, Europos lyderiai postringavo apie ES ir JAV santykių „gilinimą“, tarsi šie būtų baseinas. Kalbėta ir apie „naujas saugumo grėsmes“, bet didesnį pavojų kalbėtojams, regis, kėlė ne jos, o skurdus pietų meniu.

Šis susitikimas dar kartą parodė, kad Europos politinis elitas veikia tarsi senstantis psichoanalitikas – puikiai diagnozuoja problemas, rašo skambias santraukas, bet nedrįsta imtis veiksmų.

Kai Ukrainos daugiabučiuose vaikams virš galvų sproginėja rusų paleistos raketos, o socialiniuose tinkluose dezinformacija plinta greičiau nei gripas, Briuselio vyrai ir moterys jau ketvirti metai kalba apie Europos autonomiją, „institucinį stiprinimą“ ir būtinybę imtis realių veiksmų.

Lūžio taškai

Šią savaitę žiniasklaidos antraštėse mirgėjo Kinijos žvalgytuvės Taivane, „Alternatyvos Vokietijai“ populiarumo augimas, kai kuriuose Vokietijos regionuose perkopęs 20 % ribą, ir miglota Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono „iniciatyva“ apie Europos strateginę autonomiją.

Bet mūsų dėmesį atkreipė Šveicarijos mokslininkų eksperimentas, kuris šią savaitę pagaliau išplaukė į platesnę viešąją erdvę. Tyrėjai, pasitelkę pažangų dirbtinio intelekto (DI) modelį, sukūrė tūkstančius socialinių tinklų komentarų, kurių tikslas buvo paveikti juos skaitančių žmonių nuomonę. Šie komentarai buvo ne šiaip eilinis „trolinimas“ – DI imitavo tikrus vartotojus, atkartodami jų kalbinius ypatumus, emocines reakcijas ir net ideologines abejones.

Rezultatas buvo stulbinantis – daugiau nei pusė tikrų vartotojų ne tik nesuprato, kad bendrauja su DI, bet ir pakeitė savo pozicijas po kelių „diskusijų“ su šiais sintetiniais pašnekovais. Tai yra didžiulė grėsmė, nebe hipotezė apie ateities pavojus, o empiriniai duomenys, įrodantys, kad sąmoningai paruošti algoritmai geba įtikinti žmones net labai jautriais klausimais: nuo karo iki klimato kaitos, nuo migracijos iki istorinių interpretacijų.

Tai kelia esminį klausimą: jei jau dabar universitetų laboratorijos gali sukurti tokį efektyvų manipuliavimo įrankį – ką jau kalbėti apie autoritarinius režimus, turinčius pinigų, motyvaciją ir visišką etikos nebuvimą? Šveicarijos eksperimentas yra ne perspėjimas, o didžiulė faktinė grėsmė: komentaras po komentaro, nuomonė po nuomonės ir realybė pakeičiama į įtaigesnę, pritaikytos norimybės, virtualybės versiją, kurią sukūrė ne žmonės, o DI modeliai.

Būtent eksponentinis DI įtakos augimas socialinių tinklų ekosistemose, drįstame teigti, ne bus, o jau yra didesnė grėsmė žmonijos saugumui nei nykstamai mažai tikėtinas branduolinio ginklo panaudojimas. Jei iki šiol psichologines operacijas vykdė ir propagandą platino pigiai samdyti troliai su prastu lietuvių ar anglų kalbos supratimu, šiandien jie kalba tavo aplinkos dialektu, „mėgsta“ tas pačias grupes ir atsako greičiau, nei spėji suabejoti. Jie – tai DI botai.

„X“, „TikTok“, „Telegram“, „Facebook“ pildosi vizualiai nepriekaištingais, emocijomis grįstais vaizdo įrašais, kuriuos sukūrė DI. Vaizduose – jauni ukrainiečiai, kviečiantys taikai, „drąsūs“ rusų kareiviai, naikinantys neegzistuojantį fašizmą. Tai – naujas informacinis režimas, kuriame emocijos užgožia racionalų mąstymą ir psichologinį atsparumą. Dešimtys 5–15 sekundžių „rylų“, turi užduotį devynis iš dešimties per pusvalandį įtikinti tariamu ukrainiečių žiaurumu, sukurtu iš sintezuotų kadrų ir surežisuotų garsų. Kol analitikai tikrina faktus, kol etikos komitetai svarsto taisykles, melo bombos seniai susprogdintos tūkstančiuose nieko neįtariančių galvų.

Dar pavojingiau tai, kad vakarykščiai DI įrankiai, kuriuos kūrė geranoriški IT inžinieriai, šiandien jau yra atviri visiems. Bet kas gali generuoti įtikimus naratyvus per kelias minutes, o jų sklaida socialinėse platformose pasiekia milijonus. Kol oficialūs kanalai dar derina „komunikacijos strategiją“, sugeneruotas Nausėda iš jūtūbo skelbia apie susprogusį Astravą. Realybė tapo šimtus kartų lėtesnė už melą.

Vakarų visuomenės, kurios manė galinčios išlaviruoti tarp informacijos laisvės ir saugumo, šiandien išgyvena naują kognityvinio disonanso krizę: viskas atrodo tikra, viskas emocinga, ir viskas – reikia reaguoti dabar. Kova dėl protų, virtusi kova dėl antraščių, peržengė asmeninio vartotojo ribas. Niekada nemiegantis, visas pasaulio kalbas žinantis, prie kiekvieno individualiai prisitaikantis, psichologines silpnybes išnaudojantis, per minutę dešimtis milijonų vartotojų pasiekiantis Dirbtinis Intelektas informacinį karą perkelia į visiškai naują, žmogui nesuvokiamą lygį.

Nuomonės formavimas, politiniai užsakymai atrodo kaip nekalti vaikų žaidimai smėlio dėžėje, kai supranti, kaip šį įrankį panaudos – jau naudoja – Pekinas, „Hamas“ ar Maskva.

Mūšio linija

Mūšio linija šią savaitę persikėlė į informacinio karo požemį. Jei prieš pusmetį kalbėjome apie HIMARS ar „Leopard“ tankus, šiandien kalbame apie tai, kas dedasi „Telegram“ kanaluose, „X“ platformoje ir/ar „TikTok“.

Rusija šią savaitę aktyvavo naują propagandos bangą, skirtą ne tik išoriniam pasauliui, bet ir pačiai Ukrainai. Pagrindinis tikslas – pasėti abejonę. „Ukraina negali laimėti“, „Zelenskis pavargo“, „Vakarai pavargę“, „Putinas jau nugalėjo, tik jūs dar to nesupratot“.

Tai nėra šiaip dezinformacija. Tai – jau aptartas itin pavojingas informacinis ginklas, kuris naikina pasitikėjimą, o kartu ir atsparumą. Jei karys nebežino, ar jo šalis verta jo kovos, jei valstybės vadovas abejoja, ar jo sąjungininkai tikrai stovi kartu, jei visuomenė ima manyti, kad „gal jau gana“ – pergalės skinamos ir pralaimėjimai renkami ne fronte, o žmonių galvose.

Kremlius šią savaitę vertėsi per galvą bandydamas įtikinti, kad Rusija nugalėjo „strategiškai“, kad „Ukraina neturės jokių galimybių atgauti Donbaso ar Krymo“, kad „taika dabar būtų išmintis“. Bet išmintis be teisingumo – tai tik bailumas su diplomatine šypsena, kuria Vakarų sostinėse norima uždengti kapituliacijos šešėlį.

Kai sprogsta informacinė bomba, lavonų nelieka – lieka uždelsto veikimo, bet strateginės pasekmės. „Reikia derėtis“, „Ukraina negali laimėti“, „Putinas vis tiek neišnyks“ – naratyvai, atspindintys nuovargio, kuris dangsto moralinę kapituliaciją, cinizmą.

Kaip ir visuose praėjusio ir šio amžiaus konfliktuose, karas galiausiai laimimas (ar pralaimimas) ne kulkomis, o tikėjimu, kuris šiandien yra visiškai devalvuotas. Psichoperantai Kremliuje ar Pekine nebesiekia tavęs įtikinti – jie tik nori, kad tu abejotum. Abejotum viskuo. Ištrintum prasmes. Skirtumą tarp aukos ir agresoriaus, tarp gynėjo ir užpuoliko, tarp fakto ir simuliakro. Kai viskas yra „kompleksiška“, niekas nebesvarbu, niekas nebesureikšminama.

Tokia yra šiandienos mūšio linija – ne Zaporiožėje, ne Donbase, o tavo ekrane. Tavo „fyde“. Tavo komentaruose. Ar atsilaikysi, kai tavo emocijas bandys sukelti DI sukurta motina, kuri „neteko dviejų sūnų, nes Zelenskis nori NATO“? Ar sugebėsi atsirinkti, kai kiekvienas faktas turės „kontrargumentą“, kiekviena auka – tariamą priežastį, o kiekviena pergalė – menkinančio sarkazmo ir patyčių debesį?

Ukraina vis dar laikosi. Ir vis dar tiki. Bet tikėjimas trapus, kai jį kasdien skaldo tūkstančiai algoritmų sudėliotų taiklių abejonių. Šią savaitę Ukraina labiau nei bet kada anksčiau primena biblinį Jobą – kentėjimo epicentrą, kurio istoriją visi komentuoja, bet niekas nenori suprasti. Ar dar kas nors iš tiesų nori, kad ji nugalėtų?

Volčanskas šią savaitę tapo ne tik geografinės krypties, bet ir moralinės įtampos epicentru. Rusija padidino atakų skaičių nuo dviejų iki penkių per dieną – tai nebe vien karinis manevras, tai – signalas. Ne Kijevui, ne NATO, o pačiai Ukrainos visuomenei: „mes grįžtame ne kaip grėsmė, o kaip neišvengiamybė“. Artilerijos pliūpsniai, diversijos, dronų smūgiai – visa tai tapo nebe fronto linijos, o civilinės egzistencijos realybe.

Volčanskas nėra Maskvai reikalingas karine prasme, jis reikalingas simboliškai. Įsiveržimas į Charkovo sritį, artėjant prie paties miesto, siunčia Vakarams tą pačią žinią, kurios jie vis dar nenori girdėti: Putinas nesustojo, nes niekas jo nepriverčia sustoti. Kiekvienas pasistūmėjimas čia – tai ne taktika, o politinė žinutė, kurią perskaityti gali bet kuris, išskyrus Vakarų žiniasklaidą. Volčanske ši savaitė reiškė tai, ką rusai vadina „pamiškės kantrybe“ – smaugi lėtai, bet be atokvėpio.

Pasaulis tapo tylus. Ne todėl, kad nebėra žinių – o todėl, kad jų per daug. Ne todėl, kad niekas nekalba – o todėl, kad visi rėkia. O kai visi rėkia, girdisi tik fonas. Toks šią savaitę ir buvo – fonas karo, melo, nuovargio ir imitacijos. Bet net šiame fone dar galima išgirsti šnabždesį – iš fronto, iš sugriauto buto, iš bažnyčios rūsių, iš laiško, rašyto ranka.

Tai tylus šnabždesys, kuris sako: „Mes dar čia.“ Ir tai – kol kas – vienintelė tikra žinia.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.