Atsakymas į šį klausimą negali būti paprastas ir trumpas. Tiesiog pasakyti, kad tautinę tapatybę būtina išsaugoti, nes ji savaime vertinga, kad mūsų etninė kultūra, kalba labai turtinga, graži, vertinga ir t.t. – nėra pakankami argumentai, kad tai taptų kryptingais veiksmais.
Vertybinė tautinės tapatybės išsaugojimo klausimo pusė, reikia pripažinti, suprantama tik nedidelei visuomenės daliai, kuri, tą irgi reikia pripažinti, nėra lemianti priimant valstybėje atitinkamus sprendimus ir darant veiksmus. Minėtas siekis yra gyvybingas, jei tai suvokiama kaip būtina, neišvengiama išlikimo sąlyga, o prieš tai minėti vertybiniai argumentai tik sutvirtina šią būtinybę.
Tautinės tapatybės išsaugojimas stipriai susijęs su krašto savarankiškumu vienokiu ar kitokiu pavidalu – valstybės, autonominio vieneto. Tauta, neturinti nei vieno, nei kito, netenka gyvybiškai būtinų svertų ir atsparų savo išlikimui.
Prieš atsakant į klausimą, ar lietuviška tapatybė gali būti išlikimo sąlyga, tas ramstis, reikia pradėti nuo globaliame pasaulyje vykstančių procesų. Pirmoje dalyje tai ir nagrinėsime – kas yra tie globalizacijos procesai, kokių tikslų ir kas jų siekia, kokiomis priemonėmis tai daro, koks pasaulis laukia, jei globalioms jėgoms pavyktų pasiekti savo tikslų, koks lemiamas vaidmuo tenka valstybių savarankiškumui ir tautų tapatybės išsaugojimui.
Antroje dalyje nagrinėsime valstybių savarankiškumo ir tautų tapatybės išsaugojimo klausimus pasaulio regionalizacijos atveju, nagrinėdami ir konkrečiai Lietuvos – valstybės ir tautos – galimus scenarijus tokiame pasaulyje.
O trečioje dalyje panagrinėsime lietuvišką tapatybę, ypač jos pagrindą – senąją mūsų etnokultūrą ir pamėginsime rasti joje tai, kas būtų kaip būtina išlikimo sąlyga šiuolaikiniame ir ateities pasaulyje.
I dalis
Kalbant apie savarankiškumą, reikia, žinoma, kalbėti apie savarankiškumo lygį, nes absoliutaus savarankiškumo tikrovėje nėra. Ar valstybė yra savarankiška (pakankamai), galima, matyt, spręsti pagal tai, kaip ji geba priimti valstybės interesus, ypač ilgalaikius, atitinkančius sprendimus.
Tokie sprendimai galimi, kai valstybė savo rankose laiko pagrindinius savarankiškumą užtikrinančius įtakos svertus, išteklius, o jos piliečiai, pirmiausia jos politinis, verslo, intelektualinis elitas, turi pakankamai intelektinių gebėjimų suvokti, kas yra savarankiškumas, kodėl jis gyvybiškai svarbus, kaip jį užtikrinti ilgalaikėje perspektyvoje bei valios, drąsos priimti reikiamus sprendimus.
Ilgalaikę perspektyvą pabrėžiu, nes išlikimas ir yra galvojimas bei veiksmai į tolimą ateitį, tam netgi paaukojant trumpalaikę naudą, nes dažnu atveju ne visada pastaroji yra naudinga ilguoju laikotarpiu.
Žinoma, tikrovė sudėtinga, kiekviena valstybė įtakojama kitų valstybių, įvairių kapitalo grupuočių, ir, kuo mažesnė valstybė, tuo išorinė įtaka jai santykinai didesnė, tad sprendimai dažnu atveju yra vienoks ar kitoks kompromisas. Tačiau, kai valstybė savo rankose išlaiko esminius svertus, jos elitas turi suvokimą ir valią, padaroma viskas, kas įmanoma, kad sprendimai labiausiai atitiktų valstybės interesus.
Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau stiprėjo globalistinės nuostatos, keitėsi jėgų santykis tarp valstybių ir globalaus, transnacionalinio kapitalo pastarojo naudai. Ypatingą vaidmenį ir galią įgijo finansinis kapitalas. Sukurta pasaulinė finansinė sistema, padariusi JAV dolerį pagrindine rezervine ir tarptautinių atsiskaitymų valiuta (vėliau atsiradęs euras – dukterinė dolerio valiuta), sudariusi sąlygas jo emisijai savų (Vakarų šalių, pirmiausia JAV) poreikių ir tikslų tenkinimui, taip vadinama reiganomika, pradėjusi ir labai išplėtojusi masinį vartojimo kreditavimą ir su tuo susijusius finansinius instrumentus, sudarė iki tol neregėtas pelnymosi galimybes finansiniam kapitalui, kuomet, vaizdžiai kalbant, „pinigai darė pinigus“.
Labai sustiprėjo iš sukurtos finansinės sistemos taip pat labai gerai besipelnantis ir nuo finansinio kapitalo bei pasaulinio darbo pasidalinimo, pasaulinės prekybos priklausantis kitas transnacionalinis kapitalas, bei gana jaunas, sparčiai besivystantis IT kapitalas.
Toliau visą šitą tampriai susijusių ir bendrus tikslus turinčių kapitalų grupuotę, kurios šerdis yra finansinis kapitalas, aiškumo dėlei, vadinkime globaliu kapitalu.
Sukurtos finansinės sistemos atvertos galimybės kaupti didžiules finansines lėšas ir jų pagalba suimti į savo rankas pasaulio išteklius, galios svertus bei pajungti savo valiai valstybes, dvipolio pasaulio griūtis ir Vakarų pergalė šaltajame kare leido, kaip atrodė, pagrįstai tikėtis, kad įmanoma pasiekti viso pasaulio vienvaldystės.
Globalus kapitalas pastaruoju metu savo valiai ir siekiamam tikslui jau buvo pajungęs visas Vakarų valstybes, tarp jų ir iki šiol galingiausią pasaulio valstybę – JAV. T.y. globalaus kapitalo rankose atsidūrė Vakarų šalių valstybinės institucijos, ginkluotosios pajėgos, žmogiškieji ir kiti valstybių ištekliai.
Tad, kalbėdami apie globalų kapitalą, kalbame tuo pačiu ir apie taip vadinamą Vakarų pasaulį / Vakarus. Jo centras yra anglosaksiškos šalys – JAV ir D.Britanija (London Sitis). Žinoma, globalaus kapitalo viduje taip pat yra daug prieštaravimų, tarpusavio grumtynių, t.y. tikrai nėra viskas taip vienareikšmiškai sustyguota ir glotnu, tačiau iki visiškai neseniai jį vienijo bendras tikslas ir pasaulinės finansų sistemos teikiamos galimybės jį pasiekti.
Minėtas pasaulio vienvaldystės tikslas neišvengiamai reikalavo esminių pertvarkymų. Didžiausia kliūtis globaliam kapitalui pelnytis ir, panaudojant gaunamas didžiules lėšas siekti vienvaldystės – tai stiprios, savarankiškos, savo nacionalinius interesus suprantančios ir ginančios valstybės. O valstybės – tai pirmiausia jų žmonės, kiekvienoje iš jų apsijungę į visuomeninį darinį.
Stipriausiai visuomenę jungiantys yra tautinės tapatybės saitai – tai bendra kalba, tikėjimas, pasaulėvoka, vertybės, papročiai, likimas, šaknys, visi istorijos tėkmėje kartu išvargti vargai, patirti pralaimėjimai ir pergalės, pakilimai ir nuopuoliai, nenutrūkstamas kartų ryšys iš giliausios praeities į tolimą ateitį, t.y. visa tai, kas sudaro istorinę tautą, kuri ir kuria valstybę.
Taigi, norint susilpninti valstybes, pajungti jas savo besąlygiškai valiai, akivaizdu, kad reikia veikti per žmones, jų savimonę. Paprastai kalbant reikia, kad žmonėms valstybė taptų kuo mažiau reikalinga, svarbi, o jų ryžtas dėl jos kovoti, aukotis, įveikti sunkumus, stengtis būtų kuo mažesnis.
Kaip tai pasiekti?
Viena kryptis – įtikinti, kad dėl visų praeities nelaimių, karų, priespaudos, išnaudojimo ir t.t., kaltas pasaulio susiskaldymas į valstybes (taip pat tautas, religijas), kurios siekia savų tikslų, dėl ko tarp jų kyla neišvengiami prieštaravimai.
Iš to seka logiška išvada, kad, norint tuos prieštaravimus ir iš jų kylančias pasaulio bėdas mažinti ir galų gale visai panaikinti, reikia, kad valstybės nebeturėtų savų skirtingų interesų, jie būtų kuo labiau bendri.
Tikrovėje tas įmanoma tik jeigu valstybės išvalstybinamos, nes negali normalios valstybės neturėti kiekviena savo interesų.
Atitinkamai, kadangi kiekvienos valstybės šerdis yra ją formuojanti istorinė tauta, valstybių išvalstybinimas negalimas be tautų ištautinimo. Norint to pasiekti, reikia visa tai, kuo rėmėsi kartų kartos ir kurios išlaikė bei perdavė iki mūsų dienų tautinę tapatybę, pakeisti.
Reikia neginti kalbos, t.y. nedėti pastangų, kad žmonės norėtų kalbėti savo gimtąja kalba, išlaikant kalbos švarumą ir taisyklingumą, apsaugant nuo svetimybių, kuriant tautinius naujadarus, visa tai pateisinant, atseit, neišvengiama kalbos kaita, o iš tiesų pataikaujant „plaukimui pasroviui“, kas yra ne kas kita, o degradacija.
Reikia, prisidengiant deideologizacija ir savaiminiu rinkos reguliavimui (dalyku, kurio tikrame gyvenime beveik nėra), uždrausti valstybėms tiesiogiai kištis į švietimo, kultūros turinį, paliekant tai, atseit, pedagogų, kultūros darbuotojų pasirinkimui, taip pašalinant bet kokią atsvarą globalaus kapitalo brukamai ideologijai.
Reikia, neskiriant valstybės sisteminio dėmesio ir finansavimo, į paraštes išstumti etnokultūrą, kuri yra kiekvienos tautos tapatybės pagrindas, ją marginalizuojant, paliekant tai tik saviveiklai ir pavieniams entuziastams.
Reikia pasiekti, kad sąvoka „tautinė tapatybė“, o pas mus „lietuviška tautinė tapatybė“, taptų nepolitkorektiška, neigiamą atspalvį turinčia nacionalistine, kitas tautas (mažumas) įžeidžiančia, marginalia ir nevartotina.
Reikia ištrinti istorinę atmintį ir gilų istorijos procesų priežasčių pasekmių ryšio suvokimą, nutraukti kartų ryšius, taip iš žmonių padarant „vienadienius viščiukus“, mankurtus, kuriems pasaulis prasidėjo su jais, manančių, kad tai, kas atsitiko šiandien, prasidėjo šiandien ir to įvykio šaknys yra šiandien, o gili senovė, jei dar kuris apie tai susimąsto – tai jų tėvų, gerai dar, jei senelių laikai.
Reikia tradicines vertybes pakeisti kitomis.
Reikia, neribojant ir skatinant migraciją, sumaišyti skirtingų tikėjimų ir papročių tautas, rases, kad kiekviename krašte atsirastų kuo daugiau žmonių, neturinčių jokio ryšio su to krašto žeme, jo istorija, atmintimi, t.y., kad būtų kuo daugiau tų „vienadienių viščiukų“, mankurtų, kad visa ta masė galiausiai susilydytų į vieną be aiškios tapatybės.
Ypatingas vaidmuo sugriaunant žmogaus ir visuomenės, tautos pagrindus skirtas genderizmui. Tai, kas buvo laikoma liga (nenormalumas), pavadinus sveikata (normalumu) ir įtikinus tuo žmones, išplaunamas iš jų sąmonės bet koks objektyvios tiesios, teisybės, teisingumo, gėrio ir blogio suvokimas.
Genderizmo šalininkai paprieštaraus – tai nebėra laikoma liga. Bet iki nesenų dienų, tūkstantmečius, tai buvo laikoma liga ir didžiausia nuodėme. Ir tikrai naivu manyti, kad tas palyginti neseniai prasidėjęs to pripažinimas ne liga buvo tiesiog naujų mokslo atradimų pasekmė, o ne didžiulio globalaus kapitalo spaudimo pasekmė.
APA (Amerikos psichiatrų asociacija) 1973-aisiais nubalsavo už homoseksualumo išėmimą iš Diagnostinio ir statistinio vadovo po kilusių masinių homoseksualų protestų.
Ar dar kas šiandien tiki, kad gerai organizuoti masiniai protestai galimi be tai finansuojančios ir organizuojančios jėgos? Nėra abejonių, kad tai įvyko po globalaus kapitalo padiktuoto politinio sprendimo.
Pasvarstykime, kas yra normalumas, sveikata plačiąja prasme? Tai, kas užtikrina tęstinumą – kai gyvybė gimdo naują gyvybę ir savo veikla sudaro reikiamas sąlygas išgyvenimui, t.y., paprastai kalbant, kai gebama dirbti ir savo darbu užtikrinti savo ir savo palikuonių pragyvenimui reikalingus išteklius.
Nauja gyvybė gimsta iš vyro ir moters, kai jie yra atitinkamai sveiki fiziškai ir psichiškai, t.y. kai tarp jų yra trauka. Fizinių veiksnių, kaip labai aiškių, toliau nebenagrinėkime.
Žmogaus nebesitapatinimas su įgimta lytimi, t.y. vyru ar moterimi, užkerta galimybę gyvybei gimdyti naują gyvybę. Tai psichinis veiksnys ir tai yra liga, nenormalumas, nes tai nebeleidžia užtikrinti tęstinumo. Kaip ir visos ligos, ši liga gali būti įgimta, tačiau gali būti ir įgyta. Apsikrečiama ir užkrečiama ne tik fizinėmis ligomis. Psichinėmis ligomis taip pat.
Tačiau, kaip ir visame kame, dažniausiai nėra taip, kad yra arba / arba. Nedidelė dalis žmonių, tikėtina, serga lytinės tapatybės sutrikimo liga (kaip ir daugybę kitų ligų) iš prigimties, dalis niekada ja nesusirgs. Bet dalis yra daugiau ar mažiau paveikūs užkratui ir gali susirgti atitinkamomis aplinkybėmis.
Taigi, jei genderizmas labai gerai tarnauja globalaus kapitalo tikslui, reikia, kad šia psichine liga susirgtų kuo daugiau žmonių, o tie, kurie nesuserga, reikia, kad tai suvoktų nebe kaip ligą, o kaip normalumą. O dar geriau, jei jie patys pasijustų seрgantys, ne visai normalūs, riboti.
Negana to, net ir neturintiems lytinės tapatybės sutrikimo žmonės diegiama nuostata ir toks siektinas gyvenimo būdas, kad jie nenorėtų turėti vaikų, jais rūpintis, išlaikyti, pateisinant tai įvairiomis priežastimis – savirealizacija, planetos gelbėjimu, „gyvenimu sau“ ir t.t., kas irgi yra psichinė (socialinė) liga, nes tai irgi prieštarauja tęstinumui.
Tik ši liga ne įgimta, o užkrečiama. Reikia įpiršti nuomonę, kad dvi lytys yra nesantaikos bei blogio šaknys, kad vyriškasis pradas – tai agresyvus pradas, iš kurio kyla smurtas prieš silpnesnius, prieš moteris (nors tai iškreiptas vyriškumo suvokimas, nes tikrasis vyriškumas – tai silpnųjų gynimas).
Tai siekiama daryti jau nuo vaikystės, kai žmogus labiausiai paveikus, kad jis persiimtų genderizmu ir įsipainiotų į nuolatines dvejones, kuo iš keliasdešimt socialinių lyčių jis šiuo metu jaučiasi. Tačiau, kaip negalima smerkti, persekioti, neleistinai apriboti, taikyti bet kokią nepagrįstą prievartą bet kokia kita liga sergančių, taip negalima to daryti ir minėta liga sergančių (taip, reikia pripažinti, kad to būta, bet tai yra netinkamas atsakas, o ne netinkamas pačios esmės suvokimas).
Tiesiog reikia, kad tas užkratas bent jau neplistų iš prigimties sveikiems. Žinoma, žmogus – sudėtinga būtybė ir būna įvairių atvejų, pagrįstai netelpančių į iš esmės teisingo suvokimo apibrėžtis.
Pasišventimas, ypatingas kūrybiškumas, peržengiantis bet kokius apibrėžtumus ir reikalaujantis visiško atsidavimo bei panašūs išskirtiniai atvejai – tai suprantamos išimtys. Tačiau tai išimtys, o ne taisyklė. Ir toks elgesys yra nulemtas minėtų dalykų, o ne atvirkščiai.
Nėra taip, kad, jei tapsi toks, tai jau būsi genialiai kūrybiškas ir išsilaisvinęs, arba reikia tapti tokiu, kad išlaisvintum kūrybinį potencialą. Daugybė genialių žmonių, kurių kūrybos vaisiais žavimasi, laikėsi tradicinių vertybių, kūrė šeimas ir turėjo palikuonių. Taip, ne visi jie gal buvo pavyzdiniai šeimos žmonės ir diduma šeimyninių rūpesčių gulė ant jų antrųjų pusių pečių. Bet tai irgi suprantama, turint omeny tokių žmonių kūrybinį polėkį, su tuo susijusius pakilimus ir nuopuolius, dvasines kančias, nepastovumą ir t.t. Nors tai irgi nėra taisyklė.
O štai diduma šiais laikais pasidavusių įtakai neturėti palikuonių vardan, kaip jie įsivaizduoja, „kūrybos“, tėra visiškos vidutinybės ir jų tokia nuostata nulemta išorės įtakos ir tai yra liga plačiąja prasme. Genderizmas nutraukia kartų ryšius ir tęstinumą, tuo pačiu sugriaudamas ir visus tautinės tapatybės saitus, nes jie perduodami iš kartos į kartą.
Taigi, genderinė politika naikina pamatinę tautų, taigi, ir valstybių išlikimo sąlygą. Būtent todėl bet kokie bandymai apriboti genderinės politikos skverbimąsi sulaukia pačios aršiausios globalistų reakcijos. Ir tai visai ne dėl menamų teisių ir laisvių.
Taigi, siekiama įdiegti nuostatas, kad tik ištrynus ribas ir skirtumus – valstybių, tautų, rasių, tikėjimų, religijų, lyčių ir t.t., t.y. pašalinus aukščiau minėtas nesantaikų priežastis, žmonija, sujungta taip vadinamų bendražmogiškų vertybių, pagaliau atvers kitą, šviesų, taikingą savo istorijos puslapį.
Per kontroliuojamą ir iš įvairių fondų, struktūrų finansuojamą švietimą, masinę kultūrą, žiniasklaidą, menus, taip pat įtakingus asmenis, organizacijas, pradėta kryptinga veikla keičiant žmonių, ir kuo nuo ankstesnio amžiaus, t.y. jau nuo vaikų, savimonę.
Švietimas, persunktas globalaus kapitalo ideologijos ir jo kontroliuojamas, gimdo iš pažiūros kaip ir raštingus, o dažnai ir turinčius aukštesnį išsilavinimą, didesnes pajamas, tikinčius mokslu, t.y. edukuotus, bet visiškai infantilius žmones, gebančius galvoti ir veikti tik nustatytuose rėmuose, esminiais klausimais suvokiančius tik vieną, oficialią „tiesą“, neturinčius kritinio mąstymo, kuris leistų ištrūkti iš to užburto rato.
Tiesa, tie edukuotieji daug kalba apie kritinį mąstymą, tačiau iš tiesų tai yra tik gebėjimas greitai atpažinti tuos, kurie nėra jų „tiesos“ rėmuose tam, kad juos tuoj pat išcancelinti. Tokiu būdu, pamažu, žingsnis po žingsnio, pasiekiama, kad kritiškai sumažėja žmonių suvokimas, kam reikalinga tauta, valstybė, ką reiškia tikras, o ne tariamas savarankiškumas, kad dėl jo reikia įdėti pastangų, kovoti ir tam reikia valios bei drąsos, kas yra ilgalaikiai nacionaliniai interesai, ypač, jei dėl jų reikia paaukoti trumpalaikes naudas ir t.t.
Tačiau toks žmogus globaliam kapitalui reikalingas ne tik siekiant pasaulio vienvaldystės. Dar labiau toks žmogus bus reikalingas, kai globalus kapitalas taps vieninteliu galios ir valdžios centru. Kai viskas jau tavo rankose ir nebelieka išorinės grėsmės, konkurentų, lieka vienintelis tikslas – išlaikyti vienvaldystę. O kas jai gali grėsti?
Ogi žmonių sąmoningumas, pasireiškiantis per jau aukščiau aprašytus dalykus. Kai rankose absoliuti valdžia ir visi įrankiai, leidžiantys kaip norisi paveikti žmonių savimonę, atrodytų, nėra taip sunku paversti žmones nesunkiai valdoma ir netgi pačią save kontroliuojančia mase, galvojančia ir besielgiančia pagal reikiamą algoritmą ir daryti su ja, kas reikalinga.
Kitaip, kaip tik išžmoginimu, to nepavadinsi. Didelė dalis pasaulio, visų pirma Vakarų, jau įžengė į taip vadinamą post humanizmą, tai ir yra išžmoginimas.
Prie to labai prisidėjo ir globalaus kapitalo diegiamas ateizmas. Paneigus Dievą (neprisiriškime prie jokios konkrečios religijos, juo labiau Dievo, kaip barzdoto senelio, sėdinčio ant balto debesėlio, vaizdinio), paneigiamas ir Žmogus.
Jei nėra Dievo, tai žmogus neturi sielos, o žmogus be sielos jau nebe Žmogus, o „mėsos gabalas“, kuriame vyksta cheminės reakcijos, kaip ir kiekviename gyvame padare, tik tiek, kad sudėtingesnės. Ir žmogus tada nebėra tikslas, jis tėra tik priemonė, kurią galima, jei tik tokia atsiranda, pakeisti kita, efektyvesne. Kaip, kad savo laiku arklius pakeitė, pvz., traktoriai.
Iš pirmo žvilgsnio, neįsigilinus, galima manyti, kad tai, kas skelbiama, t.y. pasaulyje atsiradus vienam galios ir valdžios centrui (globalaus kapitalo grupuotei suėmus į savo rankas visą galią ir valdžią) bei nelikus priežasčių kilti nesantaikai ir karams, yra tiesa. Juk ribotame pasaulyje su ribotais ištekliais, esant beribiams atskirų besivaržančių galios centrų (valstybių, kapitalo grupuočių) plėtros poreikiams, neišvengiamai tarp jų kyla grumtynės ir nesantaika su visais to pasireiškimo pavidalais, tarp jų ir karais. Ir jei Vakarai (globalaus kapitalo buveinė) – „žydintis sodas, baltas ir pūkuotas“, apsuptas „agresyvių laukinių džiunglių“ – nugalės, visame pasaulyje „sužydės sodai“ ir įsivyraus palaima.
Tas „rožinis“ pastarųjų kelių dešimtmečių vaizdinys tikrai labai gajus. Žvelgiant paviršutiniškai tikrai galima manyti, kad Vakarai pagaliau atrado vos ne rojaus žemėje formulę ir kad visiems visko visada užteks, ir visas pasaulis gali taip gyventi, tereikia tik prisijungti prie Vakarų, perimti jų vertybes, gyvenimo būdą, t.y. kuo labiau tapti panašesniais į juos.
Bet tai tėra apgaulė ir saviapgaulė. Didelė tos gerovės dalis, kuria dar vis, nors ir pradėjusia sparčiai menkti, mėgaujasi Vakarai ir prie jų tiesiogiai prisijungę, t.y. tas „žydintis sodas“, buvo sąlygota Vakarų dominavimu ir galimybe sukurtų mechanizmų, taip pat ir pasaulinės finansų sistemos, dėka siurbti išteklius (gamtinius, kapitalo, žmogiškuosius, ypač intelektualinius, finansinius ir t.t.) iš viso likusio pasaulio.
Gaunami didžiuliai finansiniai ištekliai globalaus kapitalo buvo naudojami ne tik plečiant savo įtaką visame pasaulyje, bet ir palaikant aukštą pragyvenimo lygį Vakarų šalyse. Tai buvo reikalinga dėl dviejų tikslų. Pirmas – įdiegti visiems nuomonę, kad Vakarai tikrai rado visuotinės gerovės užtikrinimo būdus, tad, viską, ką jie daro yra teisinga ir gerai. Kad, galų gale, Vakarai yra tapatu sąvokoms „pažanga, gėris, teisingumas, gerovė“ ir t.t. Ypatingai pabrėžiant, kad Vakarai – tai pažanga.
Su ta pažanga klausimas labai nevienareikšmis. Negalima techninės, technologinės, ekonominės pažangos sutapatinti su žmonijos, žmogaus pažanga. Per tūkstančius metų žmonija neabejotinai padarė didžiulę techninę, technologinę pažangą.
Tačiau ar žmonija ir žmogus kaipo toks tikrai padarė pažangą? Kuo labiau giliniesi į tai, tuo daugiau randi argumentų, kad ne, kad, gal netgi priešingai. Tačiau techninės, technologinės ir kitos regimos pažangos tapatinimas su apskritai žmonijos ir žmogaus pažanga itin paveikus ne tik masėms, bet ir elitui, taip ir intelektualiniam.
Taip pat labai gajus infantilus požiūris, kad valdžios siekio, apie kokį rašėme, Vakaruose nėra. Kapitalo grupuotės taip, yra, bet jos siekia tik pasipelnyti. Tokie, mano manymu, klaidingi vertinimai tapę dogma. Atitinkamai, visi istorinių ir dabarties įvykių bei procesų vertinimai, paremti tokiu dogmatiniu požiūriu, bei, jų pagrindu daromi sprendimai ir veiksmai yra daugiau ar mažiau klaidingi. Kiek yra tai suvokiančio, t.y. į šios dogmos spąstus nepatekusio elito, net ir intelektualinio?
Minėta dogma, įtikėjimas ja ir iš to kylantys vertinimai bei veiksmai yra labai stiprus ginklas, nes bet koks kitų šalių ir / ar nuomonių priešinimasis Vakarams iš karto sutapatinimas su priešinimusi viskam, kas pažangu, gera, teisinga, nes Vakarai sėja ir plečia tik gėrį, teisingumą ir pažangą. Ir tai daro iš „geros širdies“, be kokių ten didesnių savanaudiškų tikslų.
Tai iš tikrųjų suveikė ir didžioji dalis Vakarų šalių, ypač buvusios socialistinės stovyklos, o taip pat ir kitų šalių žmonių vertina „kas yra kas“ ne pagal jų veiksmus ir tų veiksmų tikrąsias priežastis, o pagal įkaltą šabloną – viskas, ką daro Vakarai, yra gera, teisinga ir tarnauja pažangai, o ką daro jų priešininkai – negera, neteisinga ir yra antipažanga. Ir tos iš Vakarų, t.y. iš globalaus kapitalo, ateinančios inciatyvos – perduoti kuo daugiau valstybių savarankiškumo viršnacionaliniams dariniams, mažinti tautinį sąmoningumą stiprinant kosmopolitines nuostatas, genderizmo politika ir visa kita, kas išvalstybina valstybes ir ištautina tautas – tapatinamos su neišvengiama pažanga, vis didesniu gėriu ir teisingumu, o priešinimasis tam – tai nesusipratusių tamsuolių marginalų bandymai priešintis tam ateinančiam gėriui ir pažangai.
Kitas tokio Vakarų, kaip visuotinio gėrio, suvokimo įskiepijimo tikslas – užtikrinti globaliam kapitalui stabilumą savo kieme (Vakaruose), kol pasaulio vienvaldystės tikslas dar nepasiektas, nes globalaus kapitalo kontroliuojamos ir jo valiai pajungtos valstybės (pirmiausia Vakarų) su savo ištekliais yra labai stiprus papildomas išteklius kovoje su dar besipriešinančiomis valstybėmis ir nacionalinėmis kapitalo grupėmis.
Tačiau tie išteklių srautai, keliaujantys iš viso pasaulio į Vakarus, mažta, nes pasaulyje ekonomiškai stiprėja kitos šalys ir, atitinkamai, stiprėja pasipriešinimas ir galimybės priešintis tokiam neteisingam išteklių perskirstymui Vakarų naudai. Reiganomikos pradėtas ekonomikos skatinimas per paklausos didinimą dalinant prieinamas paskolas irgi negali būti begalinis (jis ir buvo sugalvotas kaip laikina priemonė). Įsiskolinimo lygis (tiek privatus, tiek viešasis), jam vis augant, anksčiau ar vėliau pasiekia kritinę ribą, kai daugiau augti nebegali, nes skolos aptarnavimas pernelyg brangiai kainuoja, tad tai nebesukuria papildomos paklausos, kuri skatintų ekonomiką.
Finansinės sistemos galimybės „daryti pinigus iš pinigų“, emituoti rezervinę valiutą, per tai skatinti ekonomikos augimą irgi baigtinės, t.y. negali veikti neribotą laiką. Rezervinės valiutos poreikis taip pat pasiekia įsotinimo ribą ir papildoma emisija ekonomikos nebeskatina, o sukelia vis stipresnę infliaciją.
Tad ta Vakarų ekonominė gerovė, kuri taip apsuko galvas daugeliui, nėra, kaip dabar madinga sakyti, tvari, nes tam, kad ji veiktų, ji turi turėti galimybę nuolat plėstis. Vakarų sukurta ir jiems palanki finansinė ekonominė sistema jau priėjo liepto galą, nes plėstis nebėra kur. Taigi, globalus kapitalas turėjo ribotą laiką gauti didžiulius finansinius išteklius, kuriuos galėjo panaudoti siekiant pasaulio vienvaldystės.
Tas pats ir su Vakarų tapatinimu su sąvoka „demokratija“. Tai šiuo metu jau tėra tik propagandinė iškaba. Juk demokratija – tai ne tik teisė laisvai reikšti nuomonę, bet ir galimybė tai daryti viešai ir pasiekti plačiąją visuomenę (o ne tik savo namų virtuvėje ar siaurame rate).
Tačiau, kai globalus kapitalas užvaldęs visas bent kiek reikšmingesnes žiniasklaidos, socialinių tinklų priemones, švietimą, kultūrą ir t.t., tikrovėje Vakaruose jau turime globalaus kapitalo diktatą, pereinantį, o kai kur jau ir perėjusį į diktatūrą.
Už kitokią nei visame (o iš tiesų tik Vakarų) demokratiniame (o iš tiesų globalaus kapitalo diktato) pasaulyje priimtą, taip vadinamą pažangią ir (kaipgi be to) tolerantišką, nuomonę, pvz., genderizmo (tvirtinant, kad yra tik dvi lytys – vyras ir moteris), taip pat kitais esminiais klausimais, gresia ne tik būti išcancelintam iš edukuotos visuomenės į marginalias paraštes, bet ir netekti darbo, susidorojimas. Tokių atvejų Vakaruose daugybė.
Taigi, pasaulyje atsiradus vienam galios ir valdžios centrui, pasaulis „nesužydės sodu“, nes tokiam sodui visame pasaulyje nėra išteklių. Ir, kas dar svarbiau – to visiškai nereikia vienvaldę galią įgijusiam globaliam kapitalui, nes jo pagrindinis tikslas, pasiekus šį, taps, kaip jau minėta, vienvaldės galios išlaikymas šalinant vidines grėsmes su jau aprašytais veiksmais žmonių atžvilgiu.
Tiesa, sveikas protas vis tik sako, kad tokia pasaulinė vienvaldystė kažin, ar galima. Globaliam kapitalui paėmus pasaulinę valdžią į savo rankas, neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, kiltų nesantaika grupuotės viduje, nes kiekvienas stengtųsi būti išrinktuoju tarp išrinktųjų.
Ir tai neišvengiamai įvyks anksčiau ar vėliau. Net jeigu pirmoji nugalėtojų karta ir sugebės susitarti ir susiturėti, tai ją pakeisianti karta tikrai ne. Juk jie irgi žmonės, jų, išrinktųjų, ne tiek jau ir mažai, o juk peštynės prasideda ir tarp dviejų, ir tarp brolių.
Bet panašu, kad pasaulinės valdžios siekiančios globalaus kapitalo grupuotės tai nestabdo. Matyt, galvojama įprastai – kai nugalėsime ir turėsime, tada žiūrėsime ir veiksime atitinkamai pagal naujas aplinkybes ir galimybes. Pasitikėjimo savimi ir gebėjimo virtuoziškai veikti naujomis neapibrėžtumo sąlygomis iš jų neatimsi.
O dabar reikia atsakyti į labai svarbų klausimą – kodėl valstybės politinis, verslo, intelektualinis elitas, kurio rankose ir yra valstybės valdymas, turi būti gyvybiškai suinteresuotas išsaugoti ir stiprinti valstybės savarankiškumą, rūpintis, pirmiausia, valstybę kuriančia pagrindine, istorine tauta, taip pat ir visais kitais jos piliečiais, t.y. ugdant Žmogų?
Juk tai labai atsakingas, sunkus darbas, dažnai tenka aukoti asmeninius ir / ar grupinius interesus vardan bendrų, trumpalaikę asmeninę ir / grupinę naudą – vardan bendrų ilgalaikių tikslų. Ir visa tai didžiulio išorinio spaudimo iš globalaus kapitalo pusės sąlygomis, kuomet pagundos pasiduoti ir išduoti labai didelės. Juk pirmas parsidavęs parsiduoda brangiausiai, o likęs kovoti iki galo gali būti visiškai sužlugdytas ir netgi sunaikintas.
Tad, parsidavus vienam, kitam, kyla lavinos pavojus ir nespėjęs perbėgti gali atsidurti labai nepavydėtinoje padėtyje. Tai gal daug labiau verta valstybės elitui nekovoti už savo valstybę, o įsilieti į globalų kapitalą, tapti jo dalimi, „sėdėti prie vieno stalo“ ir „dalintis po lygiai vienu pyragu“? Na tai kas, kad, greičiausiai, ne visas elitas ten pateks, o tik įtakingiausi, galingiausi. Bet juk jie ir sprendžia ir, jei jiems nei šilta nei šalta dėl masių, tai taip pat nei šilta nei šalta dėl dalies ne tokio reikšmingo elito.
Bet štai čia ir yra esminis klausimas – ar jie tikrai gali tikėtis tapti globalaus kapitalo pilnaverte dalimi, „sėdėti prie vieno stalo“ ir „dalintis po lygiai vienu pyragu“? Žinant, kas yra globalus kapitalas, o ypač jo šerdis – finansinis globalus kapitalas, t.y. kas tos pačios įtakingiausios šeimos, atsakymas vienareikšmis – ne.
Tie žmonės, ne vieną šimtmetį, kartų kartas esantys valdžios olimpe, o tai reiškia, kad išlaikę iš kartos į kartą valdžią kasdienėse nuožmiausiose grumtynėse, niekada nepripažins sau lygiais tų, kurie, jų požiūriu, „tik vakar“ savo valstybėlėje tapo kažkuo. Jie sau lygiais nelaikė netgi dalies Vakarų, taip pat Rusijos imperijos aristokratų, valdančiojo elito, kuris, vis tik, nebuvo „vienadienis viščiukas“ ir netgi turėjo daugybę giminingų sąsajų su to meto Vakarų valdančiuoju elitu. Priedo – kas gi geranoriškai dalinasi aukščiausia valdžia, ypač su „vienadieniais viščiukais“, kurie pasidavė ir tarnavo, kad ir kaip uoliai nerdamiesi iš kailio?
Valdžia ne duodama, ji paimama nuožmiausiose grumtynėse. O ypač pasaulinė. Tad pasidavusių valstybių buvęs elitas ne tik, kad nesėdės prie to paties stalo, bet netgi nebus antrasis ar trečiasis, o n-tasis ešelonas nuo valdžios ir galios centro.
Jei, pasidavęs globaliam kapitalui, valstybės elitas vienareikšmiškai netaps lygiaverte jo dalimi, tai kuo jis taps ir kas jo laukia?
Čia reikėtų vertinti dviem etapais – kol globalus kapitalas dar sieks savo tikslo – pasaulio vienvaldystės ir kai jis tai pasieks. Pirmame etape pasidavęs valstybės elitas taps svetimos valios vykdytoju. Politinis elitas taps tik šalies, kuri išoriškai dar vadinsis valstybe, administratoriumi, neturintis jokios galimybės pats spręsti esminius vis dar valstybe vadinamo krašto klausimus.
Gal daliai save politikais besivadinančiųjų toks vaidmuo ir tenkins, bet negaliu patikėti, kad nebus tokių, kurių tai neslėgs ir jie su tuo lengvai taikstysis (nors… dėl bent jau Lietuvos nesu tuo tikras). Tas pats ir su verslo elitu – neįtikinama, kad jiems užtenka būti tiesiog turtingais žmonėmis ir džiaugtis verslo sėkme. Kuo stambesnis ir įtakingesnis verslas, tuo ir jo galimybės bei norai įtakoti valstybės gyvenimą didesni. Toks verslas peržengia tik „pinigų darymo“ tikslą.
Verslo sėkmė ir iš to gaunami ištekliai jau tampa priemone platesnei savirealizacijai, siekiu aktyviai, nors dažnu atveju ir iš užkulisių, dalyvauti visose valstybės valdymo srityse. Bet tokia galimybė, netekus valstybės savarankiškumo, bus itin apribota. Intelektualinis elitas apskritai praras pagrindą po kojomis ir degraduos, nes įstatytas į jį varžančius rėmus, jis taps tiesiog propagandiniu ruporu.
Peštis tarpusavyje dėl jau tik asmeninių ir grupinių interesų griežtai iš išorės nustatytuose rėmuose – štai kokia laukia perspektyva politiniam, verslo ir intelektualiniam elitui praradus savo valstybės savarankiškumą. Ar tai priimtina ambicingiems, valdžios, pripažinimo, galios trokštantiems, galų gale šeimininko, globėjo jausmą turintiems žmonėms?
Bet yra ir dar viena, mano manymu, didžiulė grėsmė elitui, praradusiam savo valstybės savarankiškumą, ypač verslo elitui. Valstybė, tapusi visiškai priklausoma nuo išorinio galios centro, paprasčiausia administruojama teritorija, neturi jokių svertų apsaugoti jos elito kapitalą, sukauptą turtą, nuo paprasčiausio susidorojimo, nes ji yra visiškoje išorinės galios valdžioje.
Sąskaitas galima įšaldyti, lėšas, turtą, verslus nusavinti, pasodinti į belangę, o kraštutiniu atveju ir pradanginti. Neteisėta? Na negi visas politinis ir verslo elitas neturi nė mažiausios dėmės savo praeityje? Ir net jei tai musė, iš jos nieko nereiškia padaryti dramblį, kai, jei labai reikia, jį galima padaryti ir iš nieko.
Kol dar globalus kapitalas pakeliui į savo tikslą, taip bus elgiamasi tik su tais, kurie atkakliai bandys nepaisyti nustatytų rėmų ir krypties, tačiau, pasiekus tikslą, tai, kas buvo iki tol, gali pasirodyti tik žiedeliai. Apie tai, kokių žmonių reikės pasaulinę vienvaldystę pasiekusiam globaliam kapitalui, jau kalbėjome – išžmogintų, paverstų klusnia ir pavojaus nekeliančia mase.
O kam jų tiek daug, ir ar reikia, kad jie taip neblogai gyventų, kaip, kad gyvena dabar Vakaruose? Juk tam naudojama daug išteklių, o jie ne begaliniai, plataus masto ūkinė veikla, kokia yra dabar, alina Žemę, teršia ją. Kai vienvaldė valdžia rankose, kapitalo dydis prarandą tokią svarbą – jo dydis buvo svarbus, kai jis buvo įrankis siekiant tikslo. Jį pasiekus, galima apsieiti ir su daug mažesniu kapitalu, nes jo ir taip per daug, kad sunaudotum savo poreikiams.
Turint rankose visus išteklius, ekonominius ir finansinius svertus, galima visiškai kontroliuoti visą ekonominį gyvenimą. Smulkūs ir vidutiniai verslai tegul lieka privačių verslininkų rankose, bet visi stambūs, o ypač strateginės reikšmės, turi būti tik globalaus kapitalo rankose.
Ir nebereikia tokios apimties gamybos, paslaugų. Apie ką tai? Ogi apie tai, kad tas pasidavusių valstybių verslo elitas, kuris, globaliam kapitalui siekiant tikslo gal dar, būdamas paklusnus, ir išlaikys savo verslus bei kapitalą, bus neabejotinai „išbuožintas“ tą tikslą pasiekus. Tai ir minėto saugumo globaliam kapitalui klausimas – smulkus verslas niekada nesukaups didesnių išteklių ir, atitinkamai galios, kas gali kelti pavojų. O stambus verslas gali, tad, kad nekiltų galimas pavojus ir opozicija vienvaldystei, būtina pašalinti stambų verslą, nepriklausantį globaliam kapitalui, jį perimant į savo rankas.
Taigi, globalaus kapitalo vienvaldystė logiškai ir neišvengiamai reikštų absoliutų totalitarizmą su pagrindinės žmonių dalies išžmoginimu, verslo „išbuožinimu“, buvusio politinio elito pavertimu klusniais tarnais, vykdančiais vietinės teritorijos, kurios dargi bus perdalintos, kad nebeprimintų buvusių valstybių sienų, administravimo funkcijas.
Kažkaip labai nepanašų į tą vaizdinį, kuris buvo peršamas kelis dešimtmečius, kad, jei visas pasaulis taptų globaliais Vakarais ir tų Vakarų vadovaujamas, tai galų gale Žemėje įsivyrautų palaima.
Iš to seka kaip ir paprasta išvada – norint galų gale nepatekti visiems, tame tarpe ir elitams, į absoliutaus totalitarizmo pragarą su visomis aukščiau aprašytomis jo apraiškomis (nors negalima atmesti, kad paveiktos reikiama linkme sąmonės dėka dauguma ten jausis laimingi. Kvailio laimė…), reikia visomis išgalėmis ginti ir stiprinti valstybių savarankiškumą.
Dėl bendravalstybinių ilgalaikių tikslų ir ilgalaikės naudos sugebėti atsispirti trumpalaikėms pagundoms, naudoms, asmeniškumams, nes parsidavę ir pasidavę, net ir išlošę trumpalaikėje perspektyvoje, ilgalaikėje vis viena pralaimės, ir jei ne jie, tai jų vaikai tikrai.
Gebėjimas galvoti į ateitį neįmanomas be gilaus praeities suvokimo, o tai, savo ruožtu, neįmanoma be istorinės atminties, kartų tęstinumo ir perimamumo suvokimo. Ginti ir stiprinti valstybės savarankiškumo neįmanoma be jos žmonių sąmoningumo ir juos į visumą, t.y. į valstybę sudarančią ir kuriančią tautą, sutelkiančių gilių ir stiprių saitų.
O tauta gali būti stipri tik gerai suvokdama savo tapatybę, jos svarbą, ją saugodama, puoselėdama, brangindama ir kaskart kurdama. Šių dienų tautinė tapatybė – tai keliasluoksnis „pyragas“, kurio storas ir tvirtas pagrindas – tai iš amžių glūdumos mus pasiekusi senoji etnokultūra, iš kurios atėjo ir tautos kalba, pasaulėvoka, papročiai ir kitas nematerialus (pirmiausia) ir materialus paveldas. T.y. tai, kas ir yra skiriamasis tautos tapatybės bruožas, nes, kuo vėlesni laikai, tuo daugiau bendrybių. Pvz., šiandien viso pasaulio žmones veikia daugmaž tie patys globalūs veiksniai ir jie kaip tik trina tautų skirtumus.
Čia prieiname pirmą išvadą – tautinių tapatybių naikinimas, t.y. ištautinimas, žmonių išžmoginimas ir su tuo susijęs valstybių išvalstybinimas yra būtini globalaus kapitalo veiksmai jam siekiant vienvaldystės pasaulyje, o, jam pasiekus šį tikslą, neišvengiamas absoliutus totalitarizmas ir galutinis didžiosios dalies žmonių išžmoginimas / post humanizmas. Tai kelias į visaapimančią degradaciją.
Ir priešingai – tautinio sąmoningumo, valstybių savarankiškumo stiprinimas, tai yra visaapimantis augimas, tobulėjimas, nes tam reikia didelių dvasinių, protinių, valios pastangų, yra vienintelė priemonė nenusiristi į absoliutaus totalitarizmo pragarą Žemėje.
Rojus Žemėje yra utopija, geresnio pasaulio siekis per tobulėjimą yra tikrovė (realizmas), tačiau totalitarizmo pragaras Žemėje yra žmonijos susinaikinimas ir tam negalima leisti įvykti.
Bus daugiau
