K. Stoškus. Apie tautos poetę, išdavystę ir desovietizacijos politiką? (III)

Pirma dalis čia.  Antra dalis čia.

Naivumo pamokos

S e p t y n i o l i k t a, žinoma, nėra jokio pagrindo neigti poetės naivumą. Apie jį galima spręsti iš daug ko:  iš vaikiško smalsumo pamatyti Maskvą, iš tikėjimo Stalino ir Rusijos teisingumu, draugiškumu bei istorine misija. Galų gale net iš šių  žodžių, kuriuos ji yra pasakiusi atsitiktinai sutiktai V. Sruogienei: „Aš parašiau poemą [apie Staliną], aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta duoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžią Lietuvą. <…> Aš pas jį ieškosiu teisybės.“ (V. Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, d. 2, Vilnius, 1997, p. 505).

Mums šiandien  juokingai atrodo toks įsipareigojimas. Už kilnių norų – visiškas nesusigaudymas, kas iš tikrųjų buvo Rusija Lietuvai. Bet nusivylusi A. Smetonos valdžia (kaip ir nemaža dalis kitų inteligentų) labai menkai suprasdama bolševikinę ideologiją, ji galėjo tikėti, kad su Stalino pašlovinimu įmanoma sumažinti Rusijos skriaudas Lietuvai.

Atrodo, nedaug kas yra pastebėjęs, kad pagrįstai keikiamoje „Poemoje apie Staliną“ patys poetiškiausi posmai yra skirti Lietuvai ir jos istorinėms kančioms išpasakoti.

Juk poema pradedama šiais posmais: „Kieno tu, žeme, ak kieno tu, / Penėtoja, maitintoja? / O, kad galėtų – ji bylotų,/ Ugnim ji spjaudyt imtų! / Tyli, nepasakai… Gal tų, / Kurie tave išniekino? / Gal tų, kur laistė prakaitu? / O gal tu žemė niekieno? / O Lietuva! Kieksyk parduota/ Ir išmainyta tu buvai! / Erškėčių dygiais vainikuota, / Vergijos dainas dainavai <…> / Ir caro batas mindė knygą, / Ir žodį gimtąjį užgynė užgynė, / Letargu Lietuva užmigo… / Naktis  juodyn, naktis ilgyn“.

Lietuvos vargams, carizmo priespaudai ir išsivadavimo iliuzijoms apdainuoti skirta apie 15 posmų. Šitokie posmai čia sudaro ryškų kontrastą sausam, proziškai primityviam revoliucinių įvykių aprašinėjimui. Tuo tarpu didžioji tų posmų dalis yra tokia skurdi, lozunginė, gremėzdiška, tuščiažodžiaujanti, jog susidaro įspūdis, tarytum jie būtų visai ne jos, net ne poeto parašyti. Kartais net atrodo, kad prie tų posmų yra prisidėjusi svetima ranka.

Net jeigu šioje poemoje to ir nebuvo (poema buvusi parašyta per vieną naktį), poetė negalėjo nejausti ideologiškai pritemptų posmų svetimumo savo poetinei dvasiai – stiliui ir visai mąstysenai. Pati Poetė yra sakiusi: „tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija“.

Kaip, rodos, galėjo būti jos ranka parašytas šitoks posmas: „Kalėjimai atsiduso trankiai, – / Laisve kvėpuoja draugai. / Laisvos mintys, laisvos rankos, – / Su šaknimis grius vargai“.

V. Daujotytė tą skirtuma paaiškina labai paprastai: „Tuo ji pabrėžė tvirčiausią ryšį tarp kūrėjo ir lyrinės kūrybos. Kai jausmo energiją poetė bandydavo pakeisti idėjomis, norais ar išankstiniais uždaviniais, nieko gero parašyti jai nepasisekdavo. <…>Lyrikas daugiausia semiasi iš savo paties išgyvenimų, jausmų, kurie provokuoja gyvenimą. Nemaža atitikmenų yra tarp poetės dienoraščių, meilės laiškų ir eilėraščių“. (V. Daujotytė. Populiariosios literatūrologijos versija. V., 2022, p. 396).

Bet eikime toliau. Kas galėtų garantuoti, kad pusiaukelėje įstrigusi poetė neturėjo tikro  troškimo išpasakoti Stalinui tiesą apie Lietuvos praeitį? O šiuo atveju jau tektų kalbėti apie poetės patriotinę misiją. Tik ši misija jai nepavyko. Ir negalėjo pavykti. Didžioji Lietuvos dalis Staliną žinojo ne iš laikraščių ir kairuoliškų knygų, o iš žiaurių žudynių, planinių tremčių ir kalėjimų.

V. Daujotytė ne be pagrindo rašo: „Jei matysime Salomėją Nėrį tik kaip „Poemos apie Staliną“ autorę, matysime tik silpnąją, menkąją jos dalį. Jei žvelgsime į ją nuo stipriausių eilėraščių viršukalnių, regėsime didžią lyrikę. Teisingiausiai apie Salomėją Nėrį yra pasakęs jos bendrakartis poetas A. Miškinis: „Graudi, deginanti jos lyrika ir yra tikroji jos biografija. Visa kita, mano manymu, šiandien jau nebeturi reikšmės.“ (Ten pat, p. 395). Su juo tikriausiai būtų sunku ginčytis net ir genocido centro direktoriui.                            

„Prie didelio kelio“ 

A š t u o n i o l i k t a, šitaip vadinosi poetės eilėraščių rinkinys, kurį baigiantis karui (1944 m.) ji parsivežė iš Rusijos su  O apie santykius su P. Veržbilausku net gėda kalbėti. Autorė fantazuoja, nes nežino, kad Ufoje poetė gavo pranešimą apie vyro sušaudymą, o grįžus į Maskvą, jos valdžia niekur neregistravo, todėl teko šauktis pažįstamų pagalbos, kad atsirastų galimybė sudaryti fiktyvią santuoką ir ten galėtų prisiregistruoti.

V. Daujotytė jį pavadino „S. Nėries testamentu“. Iš tikrųjų tas įvardinimas taikliai nusako ne tik iškentėto sugrįžimo būseną, bet ir visos kūrybos kvintesenciją (penktąją esmę, iškylančią virš žemės, vandens, oro ir ugnies). Tačiau iš leidyklos jis „išėjo pertvarkytas, su pakeistais akcentais“ ir kitu pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“. Tai gana korektiškas pavadinimas: šį rinkinį sudarė patys brandžiausi ir jau gerai žinomi eilėraščiai. Nors tai visai atitiko rinkinio poetinę dvasią, tačiau „poetės pirminė valia nebuvo įvykdyta“. Tik ji turėjo teisę nustatyti eilėraščių reikšmingumo tvarką, kurią diktavo jos skaudi gyvenimo patirtis.

Kaip žinoma, Poetė mėgo keliauti, apvažinėjo tiems laikams nemaža Europos šalių: Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Austriją, Švediją… Labai apgailestavo, kad nepavyko B. Sruogos organizuota kelionė į Maskvą.  Išvykimai iš savo namų jai visada buvo pats stipriausias tėvynės poetinės nostalgijos sužadinimo būdas. Jos romantiška natūra pajausdavo, kad gimtajame krašte jai beveik viskas buvo žymiai mieliau, jaukiau, šilčiau, subtiliau, reikšmingiau.

Bet dabar buvo visai kas kita – priverstinis buvimas. Užteko pirmųjų savaičių: „Nė vieno garso iš tėvynės negirdėjau per tris su viršum savaites – per tris baisaus košmaro savaites. Karo tremtiniai mudu su Balanduku. Kur mūsų brangus Tėtukas? Širdis alpsta pagalvojus. Koks staigus ir netikėtas atsiskyrimas. Siaubo dienos ir nauji pergyvenimai <…>. Rodos, vienas žingsnis, viena valanda – ir aš vėl būsiu tenai… Argi? – Juk lavonų kalnai ir kraujo upės jau skiria mane nuo Lietuvos. Ir tai tik pradžia.“ (Maskva, 1941. VII. 18) (Salomėja Nėris. Raštai III. Dienoraščiai, K., 1957, p. 428). Jai teko išgyventi „karo tremtinės“ būklę.

Tą būklę patvirtino ne tik itin autentiški dienoraščio liudijimai, bet ir jos skausmingi eilėraščiai. Ją slėgė iškentėtas atitrūkimas nuo savo namų ir artimųjų, vienatvė su dar 4-erių metų nesulaukusiu sūneliu atokiose svetimos Rusijos provincijose – Penzoje ir Ufoje. Rodos, dar taip neseniai Maskva traukė jos smalsumą. Dabar ji sugrįžta, iš ten pabėgdama, jausdama kaltę ir iš naujo atrasdama savo apleistą gimtinę.

Po šio sugrįžimo gana artimas žmogus  V. Mykolaitis-Putinas savo „Dienoraščiuose“ taip parašė: „<…> ji anaiptol nebuvo griežta, nuovoki komunistė-kovotoja, nors ir stengėsi viešai tokia atrodyti. Kaip kiekvienas „atsivertėlis“, ji neišvengė svyravimų. Nuo artimų ir patikimų žmonių ji to neslėpė, nors buvo labai atsargi ir baikšti. Aš manau, kad ji atvirai išsikalbėdavo su kun. M. Vaitkumi, kuris ją šelpė<…>.

Po karo grįžusi į Lietuvą iš Ufos, Baškirijos, seniems savo bičiuliams, ypačiai moterims, ji darė įspūdį labai baugščios, įtaringos, beveik persekiojimo manija sergančios įspūdį. Ji buvusi šnipinėjama, ji buvusi sekama! Jei pokalbyje dalyvaudavo trys žmonės, jau ji atvira nebūdavo. Mano žmonai, savo buvusiai gerai draugei, ji prisipažino, kad jei jųdviejų pasikalbėjimą girdėčiau net aš, tai ji atvirai jau kalbėti negalėtų. Daug ką buvo parašiusi, ji sunaikino.“ (V. Mykolaitis-Putinas. Dienoraščiai, V., 2013, p. 138).

„Nejau gyvenimas sugriautas?“

D e v y n i o l i k t a, šie taupūs žodžiai vyriausios kartos žmonėms viską pasako apie nugyventą laiką ir  kraštutinio susvetimėjimo jausmą. Jis galėjo būti įdiegtas tik tarp tų žmonių, kurie buvo patyrę masinių įskundinėjimų ir KGB  represijų. Šitos detalės net be žodžių pasako, kas buvo toji „beveik persekiojimo manija“ ir kokioj aplinkoj jai teko gyventi.

Kažkodėl šitas ypatingai svarus V. Mykolaičio-Putino liudijimas nesudomino nei D. Vilkelytės, nei jos instrukcijas vykdančios desovietizacijos komisijos. Todėl jie neigė vadinamąjį kritiškų oponentų „mitą, kad S. Nėris veikė ne sava valia ir dėl to krimtosi“. Kovodami su mylimiausia lietuvių Tautos poete, jie kartu traukėsi už šio kultūrinio pasaulio ribų, kurias palaikė patys tauriausi moraliniai, dvasiniai, poetiniai Lietuvos autoritetai.

Jų tarpe buvo ir poetas Just. Marcinkevičius, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs tautos patriotinių jausmų gaivinimui. Ne atsitiktinai jis vienas iš pirmųjų įvertino ir S. Nėries poeziją „Prie didelio kelio“: „<…>ką mes turime gražesnio, skausmingesnio ir švelnesnio už S. Nėries karo metų lyriką? Kokiose knygose randame tiek meilės, ilgesio, kančios ir sopulingo tikėjimo? Tartum gilus gilus atodūsis, tartum sunkiai tramdoma rauda ir vos girdimi pašnabždomis tariami žodžiai „Negesk, žiburėli, negesk!“

Tai nuostabiai švarūs eilėraščiai, juose beveik negirdėt „pašalinio triukšmo“ – lengvabūdiško optimizmo, pigaus rėksmingo patriotizmo ir kitokios bravūros. Tiktai begalinis ilgesys“. Jam antrino ir V. Daujotytė: „Geriausi S. Nėries karo metų eilėraščiai atsiradę iš meilės, ilgesio, kančios ir sopulingo tikėjimo. Galimybę sugrįžti į namus poetei reikėjo iškentėti ir kaip skausmingą gimtinės, artimųjų, žmoniško gyvenimo ilgesį“ (V. Daujotytė, op. cit., p. 407) ir ištarti šiuos pilnus skausmo žodžius: „Nejau gyvenimas sugriautas?“.  

Akivaizdu, kad šitie žodžiai rodė ir tam tikrą jų būsenų giminystę Poetės likimui. Tai buvo pats iškalbingiausias ir autentiškiausias poetės išsipasakojimas apie tuos išgyvenimus, kurie po karo ją parvedė namo. Sustodama prie atskirų eilėraščių grupių, Daujotytė pirmiausia atkreipia dėmesį į tokią eilių ypatybę, kuri tuometines dvasines būsenas dažnai ėmė reikšti klausimų forma. 

„Klausimai skamba 1941 m. pabaigos eilėraščiuose: „Kur tėviškė, kur Lietuva?“ („Rugsėjo žvaigždės“); „Dagilėli, ko taip čypsi gailiai? / Ar netekęs draugo, ar išalkęs? („Dagilėlis“); „Nejau gyvenimas sugriautas?“ („Vėlinės“); „Bet kam gi, kam čia guostis?“; „Kur atvedėt jūs, kryžkelės, / Lietuvišką smūtkelį? („Pusnys“). Šiame kontekste išryškėjo tuo metu S. Nėriai patys svarbiausi ne tik tėvynės ir artimųjų ilgesio, bet ir tremtinio, benamio, klajūno motyvai. Su tokiais jausmais ji paskutinį kartą sugrįžo namo…

Seimo dviveidystė

D v i d e š i m t a,   kad pradėtume suprasti, ką reiškia tas išsipasakojimas, turėjo praeiti daug laiko. Ir tik po to, kai desovietizacijos komisija nuėmė išdavystės atsakomybę nuo visų pagrindinių politikų ir kolaborantų galvų, kad ją užkrautų ant žymiausios lietuvių tautos poetės atminimo.

Bet kodėl tik praėjus 32 metams po sovietinės sistemos sugriuvimo, Seimui šovė į galvas mintis priimti  desovietizacijos įstatymą. Kam jis reikalingas? Kaip jis gali būti taikomas tokiam istoriniam laikotarpiui, kurio jau seniai nėra.

Viena iš šio įstatymo iniciatorių P. Kuzmickienė  šį apsisprendimą sieja su užsitęsusiu Rusijos  karu Ukrainoje: „Kalbėdami apie karo priežastis istorikai išskiria neįvertintą komunizmo ideologiją, už nusikaltimus nenuteistus raudonuosius diktatorius.“

Šis  įstatymas leisiąs „ne tik nuimti ženklus, bet ir diskutuoti apie režimą ir jo nusikaltimus, aiškiau apsibrėšime santykį su komunistine praeitimi. Jame neliks vietos režimo romantizavimui, o komunizmas ir nacionalsocializmas bus suprantami kaip blogis, mums svarbi šių režimų įveika“. Kaip matyti, šiam įstatymui buvo suteikta vos ne maginė galia. P. Kuzmickienės įsivaizdavimu, šis įstatymas tolinsiąs Lietuvos visuomenę nuo nostalgijos sovietmečiui, kartu labiau susiesiąs  lietuvius su demokratiniu Vakarų pasauliu. Bet tikriausiai  pamatęs, kad įstatymas tokios galios neturi, po pusmečio Seimas sugalvojo galingesnį įstatymą. 

2023 m. balandžio 28 d. buvo pranešta, kad nuo gegužės 1-osios dienos įsigalioja  viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas. Akivaizdu, kad desovietizacija turėjo būti pirmaeilis Seimo uždavinys, išspręstas jau pirmaisiais nepriklausomybės metais kartu su spontanišku svarbiausių okupacinės valdžios paminklų pašalinimu. 

Gal jau tada Seimas turėjo parodyti,  nuo ko išsilaisvinanti valstybė privalo atsiriboti (pasmerkti bei atmesti) ir ką išsaugoti ateičiai kaip lietuvių kultūrinį palikimą, reikšmingą  tautos atminčiai, jos gyvybingumui palaikyti, visai valstybės istorijai praturtinti ir jos gyvenimo tradicijoms pratęsti? Bet jis to nepadarė. Turbūt ir padaryti negalėjo, nes sovietizmas atgimstančiai valstybei buvo ta negatyvi, tamsi praeitis, nuo kurios ji stengėsi kuo greičiau atitrūkti. Bet kaip tik dėl to išliko galimybė išdavikų ieškojimus paversti savotišku politikų „bizniu“; bene pačiu pigiausiu ikirinkiminių kampanijų jauku.

Vien dėl to išdavikų ieškojimo politika  nesibaigia ir, matyt, dar ilgai nesibaigs.  Ar ne su tuo bizniu yra susiję genocido ir rezistencijos tyrimų centrui adresuojami Seimo reikalavimai griežtinti desovietizacijos politiką ir net sukurti pačią desovietizacijos komisiją. Ar negalėjo  šiems reikalavimams pamatus pakloti įstatymais įtvirtinta pavojingiausia Seimo dviveidystė. Kaip gali visuomenė  pasitikėti tokia Seimo politika, kuri vienu įstatymu reikalauja išviešinti sovietinį gyvenimo būdą ir jos ideologiją, o kitu iki šiol slepia  pačios žiauriausios KGB sistemos vykdytojus.

 Kada desovietizuosis Seimas?

(P i r m o j i   i š v a d a). Kadaise lengva ranka ji pažadėjo 25-eriems metams išsaugoti įslaptintus prisipažinusių KGB agentų sąrašus, o vėliau juos net prailgino iki 75-erių metų, kad kiekviena atėjusi valdžia galėtų toliau tęsti pačią gėdingiausią tautos išdavystės politiką. Akivaizdu, kad Seimas net nėra pagalvojęs, jog jo LAISVAI PASIRINKTI ilgamečiai įsipareigojimai globoti ir slėpti nuo visuomenės akių KGB agentų sąrašus ženkliai pranoko tą PRIEVARTINĘ tarpukario Lietuvos  Ministrų kabineto išdavystę, kuri buvo įvykdyta po Rusijos ultimatumo.

O ką jau kalbėti apie geriausios Lietuvos poetės Salomėjos Nėries „literatūrinę išdavystę“, metų metus tęsiamą ne tik politikų, bet ir visos masinės žiniasklaidos.  Įslaptinęs KGB agentų sąrašą, Seimas buvo priverstas slėpti ne tik savo tautos išdavystę, bet ir savo perdėm pragmatinius interesus.

Užuot pasirūpinęs savo sukurto genocido centro stiprinimu ir patikimų specialistų telkimu, jis jį naudojo savo partiniams tikslams įgyvendinti ir ne kartą šiurkščiai pažeidė jo autonomiją. Atleidinėjo pačius kvalifikuočiausius jo darbuotojus, o galų gale net  įkūrė visuomenę supriešinusią komisiją, kuri galėjo tik imituoti desovietizacijos politiką.  Reikia daug įžūlumo ir ciniškos drąsos, kad savęs nedesovietizavęs Seimas, imtų desovietizuoti pilietinę visuomenę. 

Neįmanoma suprasti, kaip Seimas gali sąžiningai įgyvendinti  valstybės desovietizacijos politiką, pats savęs nedesovietizavęs, t. y. neapsivalęs nuo išdavysčių politikos. Nors daug metų Seimu žmonės pasitiki mažiausiai, jis keistis nenori. O gal  neįstengia, todėl atsakomybę permeta savo rinkėjams. Dabar tokia nemalonių sprendimų atsikratymo mada. Galų gale jis privalo baigti tuos išsisukinėjimus. O tik tada imtis to darbo, kurio reikalauja iš visuomenės ir kurio  pirmaisiais Nepriklausomybės metais neužbaigė mūsų revoliucingi tautiečiai.

Nebūtų daug prieštaravimų, jei tektų pašalinti vadinamuosius „balvonus“, t. y. vien tik okupacijos ir sovietizacijos tikslams parinktų, tačiau jokios pozityvios kultūrinės įtakos neturėjusių, beveik niekam nežinomų personažų biustus. Tačiau to neturtų būti daroma tais atvejais, kai paminklais ir kitais atminimo ženklais yra pažymėtos talentingos, įtakingos asmenybės savo istoriniu, išliekamuoju, tautos galias stiprinančiu reikšmingumu žymiai  peržengia sovietizacijos ir okupacijos nubrėžtas ribas.

Lietuva negali švaistytis talentais vien dėl to, kad  jiems nepavyko susiorientuoti painiose okupacijos sąlygose, ir todėl prisitaikydami prie sovietmečio represijų jie neišvengė klaidų, nė iš tolo neprilygstančių valdžios išdavystėms. Kad būtų išvengta konfliktų su pilietine visuomene, sovietmečio ženklų šalinimo sprendimus šiandien turėtų priiminėti ne valdžios įstaigos, o pati pilietinė visuomenė, kuriai su tais paminklais teko kartu gyventi. Tik jiems priklauso teisės ir pareigos juos globoti, su jais sugyventi arba juos šalinti.

Pareigą pasirūpinti į tokių paminklų likimu galėtų priimti  teisėti tų vietų šeimininkai, kurių aplinkoje tie paminklai be jų pritarimo buvo pastatyti. Tik jie privalėtų susitarti, kad nekiltų tarpusavio konfliktų, ir gauti valdžios leidimą, ar šalindama tuos paminklus, ji nepažeidžia paminklų apsaugos įstatymų. Kad to būtų išvengta reikėtų pasimokyti iš šiandien Seimo primestų paminklų naikinimo vajų.

Ne be reikalo apie šį pavojų per „Žinių radiją“ šįsyk prabilo Respublikos Prezidentas G. Nausėda. Jo manymu, blogiausia, kad „vadovaujamasi kažkokiais žurnalistės rašinėliais, kuri tikrai negali pretenduoti į gilų dalyko išmanymą ir tuo vadovaujantis priimami sprendimai“. Didžiausia problema esanti ta, kad sukiršinama akademinė bendruomenė  ir visuomenė.  <…visa tai veda tik <…> į mūsų vienybės silpnėjimą ir, tiesą sakant, tampa netgi nacionalinio saugumo neigiamu veiksniu.“ (Prezidentas kritikuoja Desovietizacijos komisiją, sako matantis sukiršintą visuomenę | 15min.lt).                            

Įstatymas laikams, kurių jau nėra

(P i r m o j i  i š v a d a) Seimas paskelbė, kad pagal naująjį įstatymą, „bus draudžiama propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant:

1) simbolius ar pateikiant informaciją, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos;

2) asmenis (kai žinoma, kad šie asmenys veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms), organizacijas, įvykius ar datas, simbolizuojančius totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinę okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą“. (Gegužės 1-ąją įsigalioja viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas – Naujienos).

Čia kalbama, kad  „įamžinant ar atvaizduojant“  žinomus simbolius ir asmenis, kurie „veikė ar veikia“ okupacinėse struktūrose, draudžiama propaguoti autoritarinius ir totalitarinius režimus. Ten pat paminima ir sovietizacija. Tačiau ji nukreipė visą dėmesį į praeitį. Pasidarė sunku suprasti, kuo čia dėtas karas. Juk sovietinės sistemos seniai neliko nei Rusijoje, nei Ukrainoje. 

Sovietizacija čia minima  kaip praeitis, įžvelgiama dabartyje per jos išlikusius pėdsakus. O tų pėdsakų ieškojimas ir jų trynimas  traktuojamas kaip „demokratinė priemonė, skirta gintis nuo anticivilizacinių režimų“.  Jeigu tikrai buvo norima sustiprinti kovas su totalitarizmu ir autoritarizmu, taip ir reikėjo rašyti. Kam buvo reikalingas įstatymas, paslėptas po išnykusio socializmo iškaba? Galima įtarti, kad jis atsirado padėjus painioti, o gal net ir slėpti tikruosius politikų ketinimus.

Šiaip ar taip, bet įstatymų leidėjai į vykdomosios valdžios rankas lengvai atidavė visų praeities įvykių ir žmonių nuopelnų vertinimus, kuriuos gali kvalifikuotai atlikti tik profesionalūs istorikai. O turėdama savo rankose mėgėjiškai nustatinėjamus vertinimus, ji gavo teisę daryti galutinius sprendimus ir iš tautos atminties trinti viską, ką tik panorės. Net visą sovietmečio epochą. Sudaryti regimybę, kad ten visi buvo kolaborantai.

Kadangi pagal įsigaliojusį įstatymą, šis draudimas yra taikomas ne patiems totalitariniams bei  autoritariniai režimams ir jų ideologijoms, o tik su jomis susijusių asmenų ir simbolių įamžinimui ar atvaizdavimui, susidarė regimybė, kad desovietizacijos komisijai užtenka sunaikinti viešųjų erdvių simbolius, atvaizdus bei datas, kad desovietizacijos politika būtų įgyvendinta. Bet tai buvo pati primityviausia iliuzija ir saviapgaulė. Ideologijos slypi ne ženkluose, o žmonių galvose.

Į tą elementarų faktą vienas iš pirmųjų atkreipė dėmesį egzotiškos knygos „Grūto parko lyrika“ sudarytojas V. Paulauskas: „Galima sudeginti visas knygas, nugriauti visus paminklus, perrašyti istorijos vadovėlius, bet praeitis nepasikeis. Dažniausiai praeitį pakeisti beviltiškai siekia tie, kurių nieko neišmoko išmintingi istorijos žingsniai.

Tokiems lengviausiai perdažyti praeitį, pakeisti jos vaizdą kaip gatvių vardus. Bet gatvė juk nuo to nepasikeičia!“ (Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940-1990. V., p. 10). Išstumtos iš  viešo gyvenimo ideologijos irgi nedingsta.                           

Ženklų naikinimo karštinė

(A n t r o j i  i š v a d a) Naikinant istorinius autoritarizmo ir totalitarizmo ženklus, ideologijos tik įslaptinamos ir paliekamos pogrindinei (konspiracinei) plėtotei. Tada jos dauginasi per ryšius su autoritarinių šalių propaganda ir personalinius kontaktus. Kartu sunaikinama galimybė aiškinti žmonėms (ypač jaunimui), kas yra istorinė atmintis ir tenka mokytis, kokiais simboliais tos ideologijos  kadaise buvo reiškiamos.

Karo sąlygomis tai gali būti ypač pavojinga, nes atimama galimybė kontroliuoti ideologijų sklaidą. Naiviausia manyti, kad patys ženklai propaguoja režimus ir jų ideologijas. Propaguoja ne ženklai, o patys žmonės, kurių galvose dauginasi įvairiausi interesai, svajonės ir tikslai, o kartu saugomos ir atitinkamus režimus prisimenančios ideologijos, nostalgijos bei jų ženklai.

Nepasakytume, kad to visai nesuprato Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Sakydama, kad genocido ir rezistencijos tyrimų „centras įstatymu yra labai aiškiai įpareigotas kalbėti su visuomene ir paaiškinti, kodėl vieną ar kitą pavadinimą reikia keisti ir ką reiškė susidūrimas su totalitariniu režimu“, ji mąstė gana blaiviai.

Anot jos, „tai yra visai kitas pokalbis, gali būti parodos, diskusijos, konferencijos, straipsniai Tuo metu komisijos posėdį paversti savo transliacijų išsibandymu ir tokiu būdu komunikuoti visuomenėje, stipriai abejoju, ar tai tinkamas kelias. Įstatymas to tikrai neapibrėžia, įstatymas kalba apie visai kitokį bendravimą“. (Kuzmickienė apie desovietizacijos komisijos darbo atnaujinimą: tikiuosi LGGRTC atsakomybės – LRT). Puikiai pasakyta. Kaip tik šiais žodžiais ji aštriai kirto savo pačios ir jos bendraminčių sukurtai desovietizacijos komisijai, kuri šito kaip tik nesuprato.

Kuzmickienė teisingai sakė: „Perprasdami ideologijas, atpažindami jų ženklus didiname visuomenės atsparumą dezinformacijai ir propagandai“.  Bet ši moteris kažkodėl nepastebėjo, kad pats jos kurtas desovietizacijos įstatymas buvo dviprasmiškas. Po juo buvo paslėpti du skirtingi dalykai:

1) „totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas“ ir

2) nauja viešųjų objektų, pažeidžiančių šį draudimą, pripažinimo, pašalinimo ar pakeitimo tvarka.“  

Šis įstatymas įpareigojo komisiją priimti sprendimus savo atsakomybe ir kartu atstovauti genocido centrą. Bet centras siekė Seimo reikalaujamos viešumos, o komisija, turėdama 22 puslapių Vilkelytės instrukciją, visus sprendimus ėmė priiminėti visiškai savo nuožiūra ir net nemėgino tartis su visuomene. Viešuma desovietizacijos komisiją tik erzino, todėl konfliktas buvo „užprogramuotas“.

Todėl viename iš pirmųjų bendrų posėdžių desovietizacijos komisija savavališkai transliavimą nutraukė ir kreipėsi į Seimą pagalbos. Tai buvo ženklas, kad pats Seimas susipainiojo ir dėl vienas kitam prieštaraujančių įstatymų, ir dėl viena kitą neigiančių institucijų.

Bus daugiau