Mažoji Lietuva, galima sakyti, – lietuvių periodikos ir lietuvių rašybos bei leidybos lopšys, kuriame užgimė ne tik liuteroniškas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, bet ir daugelis kitų leidinių, tarp jų ir jau atgimimo metais kultūros žurnalas „Rambynas“.
Dėl jo pasirodymo labai džiaugėmės, nes tai Mažojoje Lietuvoje buvo bene vienintelis kultūros žurnalas. Jo redaktorė ir leidėja buvo energingoji Diana Milašauskienė, dabar jau buvusi Rambyno regioninio parko direktorė.
Atrodo, žurnalas, gaudamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei Medijų rėmimo fondo dotacijas, sėkmingai žengė į skaitytojų namus, įstaigas, organizacijas su labai turtingu Mažosios Lietuvos paveldu.
Ir atrodė, kad šiam žurnalui pranašavome ilgą leidybos kelią, tarsi ir nebuvo jokių kliūčių jam, bet, deja, praeitą rudenį pasirodė pirmieji ženklai. Kaip sako pati leidėja, perrengtoje Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijoje iš esmės liko be darbo.
Prieš tai tas darbas iš Bitėnų nusikėlė į Rusnę, o ten jau pasiekė žinia, kad Dianos Milašauskienės etatas naikinamas, o kito darbo siūlymai buvo nepriimtini. Prabėgus kuriam laikui kreipėmės į Dianą su nelengvais klausimais.
– Kaip atsitiko, kad su tokiu dideliu metų įdirbiu teko atsisveikinti?
– Jūs labai teisingai pastebėjote, gerb. Juozai, dalinai priimtina pareigybė, kurioje dirbau po 2022 metų liepos 1 d. įvykusio saugomų teritorijų tinklo įstaigų perrengimo, 2025 metų sausio 1 d. buvo panaikinta, o pateikti darbo pasiūlymai buvo nepriimtini.
Man buvo pasiūlyta valstybės tarnautojo – kraštotvarkininko pozicija su 40 proc. mažesniu atlyginimu nei gaunu iki tol. Turbūt bet kuriam žmogui pasiūlius tokias sąlygas, jos nebūtų priimtinos, taigi ir mano sprendime nėra nieko keisto.
Yra normalu, kad į žymiai blogesnes sąlygas tiesiog neinama. Manau, kad gilesnių priežasčių, dėl ko tokios sąlygos buvo pasiūlytos 24 metus valstybei atidavusiam tarnautojui, reikėtų ieškoti dalinai nepasisekusios Lietuvos saugomų teritorijų reformos užkulisiuose.
– Kodėl buvo priimtas sprendimas nutraukti „Rambyno“ žurnalo leidybą?
– Šis sprendimas brendo pamažu. Tai susiję su keletu dalykų. Pirmiausia, kad leisti tokios apimties žurnalą reikalingas sumanymas ir suinteresuotų žmonių branduolys.
Ne paslaptis, kad leidinys gimė Rambyno regioninio parko širdyje ir iki paskutinio numerio buvo susijęs su Rambynu. Tai buvo natūraliai iš platesnio požiūrio į šią saugomą teritoriją išsivystęs leidybinis sumanymas.
Jis pradėtas leisti 2008 metais, įgyvendinant vieną iš tarptautinių projektų, skatinusių Rambyno regioniniame parke gyvenančius žmones atkreipti dėmesį į išskirtinę juos supančią gamtinę ir kultūrinę aplinką ir ją puoselėti.
Kai buvo reformuota saugomų teritorijų sistema ir Rambyno regioninio parko administracijos nebeliko, paraleliai vykdyta švietėjiška projektinė veikla taip pat patyrė sunkumų. Mano darbo vieta buvo iškelta į Rusnę, tiesioginis ryšys su Rambynu, kaip vieta, kur žurnalas gimė, buvo nutrauktas.
Kaip žurnalo redaktorė pradėjau ieškoti naujų bendradarbiavimo formų. Būti partneriu leidybiniame projekte siūliau naujai įsikūrusiai Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai.
Deja šis pasiūlymas nebuvo išgirstas. Dėl man nežinomų aplinkybių prisidėti kuriant leidinio turinį po saugomų teritorijų reformos atsisakė ir pats „Rambyno“ žurnalo sumanymo autorius Eugenijus Skipitis (pastaba: 2023 metų rugpjūtį jis staiga mirė).
Tad pastaruosius dvejus metus teko dirbti gana sunkiomis sąlygomis. Kalbu apie spaudos projektų rengimą bei vykdymą, sumanymų kofinansavimui reikalingų lėšų paiešką.
Antroji priežastis, žinoma, buvo žinia dėl darbo vietos panaikinimo. Šį iššūkį priimu drąsiai ir keičiu gyvenimo stilių ir kryptį.
Jeigu valstybei nebėra reikalingi kvalifikuoti specialistai ar vadovai, ji daro sprendimus. O gyvenimas eina toliau ir siūlo savo galimybes. Paprastai kai vienos durys užsidaro, atsiveria mažiausiai du dideli langai.
– Gal galime prisiminti, per tuos leidybos metus į kokius klausimus dėmesį kreipė žurnalo redakcija, kaip apskritai atsirado sumanymas leisti žurnalą „Rambynas“?
– Kaip jau minėjau, žurnalas almanachas „Rambynas“ buvo projektinės veiklos rezultatas. Patį sumanymą leisti žurnalą tokiu pavadinimu subrandino bitėniškis Eugenijus Skipitis.
O 2007–2008 metais vykdyto PAF MPP (Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa) projekto „Baltųjų gandrų apsauga Rambyno regioniniame parke, ugdant gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą ir telkiant kaimo bendruomenes“ metu atsirado finansinė galimybė šią leidybinę sumanymą įgyvendinti.
2008 metais išleistas pirmasis žurnalo numeris. Pasibaigus sumanymui, leidybinis sumanymas buvo toliau vystomas. Didžiausia iššūkis buvo finansai, kol pabandėme pretenduoti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) paramą. 2011 metais mums pasisekė laimėti šio fondo varžytuves.
Žurnalo žinomumas augo. Žurnalo redakcija lietė pakankamai daug temų ir klausimų, susijusių su Mažosios Lietuvos etnoregiono istorija, kultūra ir gamta. 14 metų buvo vykdomas tęstinis spaudos projektas šiame žurnale. Jis vadinosi „Rambynas–Mažosios Lietuvos etnoregiono savitumo išsaugojimui“.
– Prašytume įvardyti žurnalo bendradarbius, leidėjus, redaktorius, maketuotojus, fotografus, kas Jums talkino, kokie garsūs autoriai rašė ir t. t. Kur buvo platinamas žurnalas?
– Leidžiant žurnalą pirmiausiai bendradarbiavome su Rambyno regioninio parko direkcija. Rambyno regioninio parko logotipas puošė žurnalo pirmąjį viršelį nuo pat 1-ojo numerio, išleisto 2008 metais iki 14-ojo numerio 2018 metais. Žurnalas buvo puiki išskirtinių Rambyno parko vertybių viešinimo priemonė.
Bendradarbiavome su įvairiomis leidyklomis, spaustuvėmis, redaktoriais, maketuotojais, daugybe autorių. Pirmuosius numerius spaudai parengė leidykla „Voruta“, UAB „Trakų žemė“, VšĮ „Vorutos fondas“, vėliau leidyklos paslaugų atsisakėme ir nuo 2015 iki 2024 metų bendradarbiavome su tauragiške dizainere-maketuotoja Kristina Kazlauskiene.
Žurnalo tekstus redagavo Edita Komarova, Vilma Vaivadienė, Deimantė Jasaitytė, Deimantė Račiūnienė, Jolanta Kasiliauskienė. Leidinį spausdino „Standartų spaustuvė“, spaustuvė „BALTO print“, spaustuvė „Spauda“, spaustuvė „Petro ofsetas“.
Leidinys visada buvo gausiai iliustruotas, todėl dar vadintas žurnalu-almanachu. Leidinio viršelių apipavidalinimui daugeliu atveju buvo naudojamos leidinio sudarytojo Eugenijaus Skipičio autorinės nuotraukos. Straipsnius rengė eilė puikių Mažosios Lietuvos etnoregione gyvenančių, iš jo kilusių ar jį tiesiog pamilusių autorių.
Visus išvardinti būtų sunku, bet paminėsiu garsius ir daug kartų rašiusius.
Straipsnius rengė
Vacys Bagdonavičius, Giedrė Skipitienė, Martynas Purvinas, Vytenis Almonaitis, Juozas Vercinkevičius, Bernardas Aleknavičius, Anatolijus Jakimovas, Vytautas Juodkazis, Edmundas Mažrimas, Drąsutis Brazauskas, Valdemaras Šimėnas, Vladas Kasperavičius, Viktoras Milašauskas, Mindaugas Kairys, Bronius Makauskas, Inga Radavičiūtė.
Justina Daunorienė, Juozas Šikšnelis, Olegas Fediajevas, Arūnė Arbušauskaitė, Saulius Sodonis, Liudvika Burzdžiuvienė, Darius Kiniulis, Vilma Vaivadienė, Rima Palijanskaitė, Sigitas Stonys, Saulina Jokubauskaitė, Kęstutis Demereckas, Indrė Skablauskaitė, Antanas Stanevičius, Romas Jarockis, Egidijus Bacevičius.
Petras Šmitas, Irena Seliukaitė, Bernardas Paukštys, Edita Barauskienė, Elena Stankevičienė, Asta Šimkuvienė, Brita Storost, Laima Žemgulienė, Vytautas Žeimantas, Eugenijus Bunka, Diana Stungurienė, Robertas Maziliauskas, Dalia Kiseliūnaitė, Marytė Gečienė, Aksavera Mikšienė, Norbertas Stankevičius, Vytautas Gocentas, Algis Davenis.
Andželika Špiliova, Kristina Dargužienė, Daiva Zarankaitė- Kiniulienė, Audinga Leliukaitė, Eugenijus Šaltis, Dainius Kinderis, Linas Tamulynas, Vytautas Čepas, Gintaras Skamaročius, Asta Bartkevičiūtė, Regina Jokubaitytė, Marius Ščavinskas, Valmantas Mickevičius, Roza Šikšnienė, Birutė Servienė, Daiva Bartkienė, Diana Milašauskienė.
