Vikingai – viena iš labiausiai romantizuotų ir mistifikuotų istorinių bendruomenių. Filmai, serialai, žaidimai per dešimtmečius sukūrė įspūdingą, bet ne visada tikslų jų įvaizdį. Ar iš tiesų vikingai dėvėjo šalmus su ragais, ar jų kūnai buvo išmarginti tatuiruotėmis, ir ar tikrai jie gėrė iš priešų kaukolių?
Su Lietuvos nacionalinio muziejaus generaline direktore dr. Rūta Kačkute kalbamės apie žinomosios kultūros kuriamus stereotipus, jų poveikį keičiant mūsų požiūrį į istoriją ir ką apie vikingus iš tikrųjų sako istoriniai šaltiniai bei archeologiniai tyrimai.
– Žinomoji kultūra dažnai stipriai prisideda prie istorijos pažinimo, tačiau kartu neretai ją ir pagražina. Kaip vertinate šį balansą tarp mokslinių žinių ir jų garsinimo pramogų industrijoje?
– Popkultūra neišvengiamai vadovaujasi savo taisyklėmis – jai svarbus įspūdis, jausmas, tad istorija kartais pateikiama kai ką sutirštinant. Mokslininkai sau to leisti negali – mes remiamės įrodymais, o spėliojimams vietos paliekame kuo mažiau.
Mano kartu su bendrakuratore Egle Zaveckiene kuruota tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ atskleidžia daug įdomių faktų ir apie vikingus, daug prisidėjusius prie šios valstybės įkūrimo.
Visgi, jei rinktis tarp to, ar žmonės žinos apie vikingus, bet matys juos su ragais, kurių jie niekada neturėjo, ar apskritai nieko nežinos – geriau jau pirmas variantas.
Vaizdų kultūros laikais, jeigu apie tave nekuriami filmai – lieki nežinomas platesnei auditorijai. Net ir su pagražinimais tai yra proga kalbėti apie tikrąją istoriją. Nežinojimas atveria kelią manipuliacijoms, kurios jau daugelį metų vyksta Rytų Europos regiono istorijos atveju.
Pavyzdžiui, dažnai matome ekranuose vikingus, tačiau nematome Kijevo Rusios, kuri su jais buvo glaudžiai susijusi. Galbūt, jei šis vaizdinys būtų ryškesnis, ir mūsų požiūris į kai kuriuos dalykus šiandien būtų kitoks.
Vikingai ar skandinavai?
– Pradėkime nuo to, kas apskritai yra vikingai? Kaip istorikai apibrėžia šį terminą?
– Tai apsibrėžti labai svarbu, nes filmuose vikingais dažnai tampa visa tuo metu šiaurėje gyvenusi skandinavų bendruomenė, neskirstant jų į danus, švedus, norvegus. Patys vikingai savęs taip nevadino, šis žodis yra šiuolaikinės visuomenės išradimas, pradėtas taikyti žymiai plačiau.
Iš tikrųjų vikingavimas buvo gyvenimo būdas, užsiėmimas. Vikingais buvo vadinami žmonės, kurie rinkdavosi laivais keliauti tolimus atstumus, o tą darant – prekiauti ir plėšikauti, steigti kolonijas, rinkti duoklę iš toliau esančių teritorijų. Kodėl toks gyvenimo būdas?
Nes didžioji dalis tuo metu Skandinavijoje gyvenusių žmonių buvo žemdirbiai, o žemės užteko ne visiems. Daliai jų tekdavo ieškoti kitos veiklos.
Ir rašytiniuose šaltiniuose vikingas yra apibūdinamas kaip žmogus, užsiimantis vikingavimu. Tą labai tiksliai apibūdina pasakymas „išplaukė vikingauti“.
– Ar tiesa, kad ir mūsų kraštų gyventojai – baltai – priklausė vikingų pasauliui ir patys vykdė žygius?
– Žinoma, turime žinių, jog kuršiai taip pat vikingavo – keliaudavo, plaukiodavo ir kovodavo. Nors laivo nesame radę, bet yra išlikusios laivų kniedės, rašytiniai šaltiniai apie tai taip pat pasakoja. Kad ir pasakojimas apie Vidgaudą iš Sambijos, kuris bėga pas Danijos karalių ir prašo apsaugoti nuo Baltijos jūroje jį persekiojančių kuršių.
Danijos žodiniame paprotyje yra išlikęs ir posakis „Saugok, Dieve, mus nuo kuršių“. Greičiausiai baltai įsitraukdavo ir į prekybos procesą, nes randama su tuo susijusių radinių – svarstyklių, kalavijų. Ypač tai pasakytina apie gyvenusius prie Dauguvos, kuri priklausė prekybos su arabais keliams.
Barzdos, tatuiruotės ir ragai
– Barzdos, tatuiruotės ir šalmai su ragais – žymūs išvaizdos sprendimai. Kiek tiksliai filmai atvaizduoja vikingų išvaizdą?
– Man asmeniškai labiausiai kliūva vikingo, dėvinčio šalmą su ragais, įvaizdis, nes jis niekaip nėra pagrįstas ir dar XIX amžiuje buvo suformuotas romantinių Wagnerio operų.
Būtent jose vikingai buvo taip pavaizduoti. Tai žymus sprendimas, bet turiu nuliūdinti – archeologai yra radę ne vieną autentišką vikingo šalmą ir nei vienas jų neturi ir neturėjo ragų.
– Iš kur tuomet toks įvaizdis?
– Greičiausiai šis įvaizdis kilęs iš dar ankstesnių germaniškų kultūrų, egzistavusių bronzos amžiuje, t. y. maždaug 2000 metų iki vikingų. To laikmečio archeologinėje medžiagoje yra randama šalmų su ragais, bet ir jie buvo dekoratyviniai – naudoti apeigoms, bet ne mūšiuose, kaip mėgsta rodyti filmai.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad yra ir teisingų detalių. Tai antakių ir nosies kaulą apsauganti šalmo detalė. Istorijų namuose veikiančioje parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“ turime tokį šal
mą, negana to – labai gražiai puoštą.
Šiuo eksponatu labai džiaugiamės, nes tai retas bruožas. Ši šalmo detalė dažnai pradingdavo arba nulūždavo. Tad galim pasidžiaugti, kad šios detalės filmai nepraleido.
– Serialuose dažnai vikingus matome ištatuiruotais kūnais. Kiek šis vaizdinys pagrįstas istoriniais šaltiniais?
– Filmuose vikingai dažnai būna išsitatuiravę nuo galvos iki kojų, nors istorinių, mokslinių to įrodymų nėra. Kažkokie piešiniai ant kūno galėjo būti. Jie aprašomi ir arabiškuose šaltiniuose, bet labiau pabrėžiamas kūno išpiešimas.
Tai nebūtinai buvo tatuiruotės, bet įrodyti negalime, nes išlikusių vikingų palaikų organinė medžiaga su laiku keičiasi, išnyksta. Mumifikuotų vikingų palaikų aptinkama labai retai, bet ir iš jų negalime tiksliai nustatyti, ar patys kūnai, oda buvo kaip nors puošta.
– Kokia prasmė slypėjo už vikingų kūno puošimo – ar tai buvo grožio, statuso ar galios ženklas?
– Tai galėjo būti priklausymo tam tikrai grupei deklaravimas, kaip ir dantų šlifavimas. Pastarąjį įsivaizduoti padeda parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“ rodoma kaukolė su dildytais dantimis.
Būtent Gotlande, pagrindiniame Baltijos jūros prekybos centre, išsiskyrė grupė žmonių, kurie rodė savo priklausymą vikingams nušlifuodami priekinius dantis ir įtrindami juos juoda derva. Nors buvo šlifuojamas tik danties paviršius, tai buvo skausminga procedūra.
Šioje saloje susitikdavo daug prekeivių iš įvairių kultūrų, kurie nebūtinai galėjo sklandžiai tarpusavyje susišnekėti. Dantys, kūno puošimas galėjo būti būdas išskirti save, tam tikras prisistatymas, kaip dabar naudotume vardo kortelę. Žinoma, tai galėjo būti ir būdas savo išvaizda bauginti kitus.
– Filmuose vikingai dažnai vaizduojami kaip aukšti, šviesiaplaukiai milžinai. Kiek toks įvaizdis atitinka tikrovę?
– Tiesa, kad patys skandinavai yra šviesaus gymio ir šviesių plaukų. Bet vėl sugrįžtame prie to, jog ne visi skandinavai buvo vikingai ir atvirkščiai – ne visi vikingai buvo skandinavai.
Tai nėra etninė grupė, todėl šie išskirtiniai bruožai negali būti jiems priskiriami, iš tiesų vikingų pasaulis buvo platus ir spalvingas. Taigi, vikingai galėjo turėti ir tamsius plaukius. Iš atrastų vikingų kapų taip pat žinome ir kad jų ūgis nebuvo toks jau įspūdingas.
Tiesa, tam tikras grožio idealas tuo metu egzistavo. Yra manoma, jog tamsesnio gymio vikingai, neatitinkantys skandinavams būdingo šviesaus gymio ir šviesių plaukų įvaizdžio, galėjo dažytis plaukus šviesiai. Tą jie darė su stipriu muilo šarmu, kuris padėdavo pašviesinti plaukus ir barzdas. Kartu tai veikė kaip higienos priemonė.
– Ar galima sakyti, kad vikingai skyrė didelį dėmesį higienai?
– Vikingai savo higiena labai rūpinosi, o muilo šarmas ne tik pašviesindavo plaukus, bet ir padėdavo užkirsti kelią utėlėms. Didelį dėmesį higienai rodo ir tai, kad vikingai dažnai laidoti su šukomis, skustuvais, pincetais, adatomis, netgi krapštukais ausų sierai valyti. Šiuo atžvilgiu jie labai panašūs į romėnus.
– Koks buvo vikingų požiūris į barzdą – ar iš tikrųjų jie puoselėjo ilgų barzdų įvaizdį?
– Dėl ilgų barzdų taip pat galima diskutuoti. Mano minėtas rūpinimasis higiena kertasi su ilgų barzdų auginimu, kaip rodoma filmuose. Jos galėjo būti žymiai trumpesnės. Juk jeigu būtų buvusios tokios ilgos, nebūtų reikėję nei skustuvų, o jį nešiodavosi kone kiekvienas. Be to, ilga barzda nepadėdavo rūpintis higiena.
Necivilizuoti laukiniai?
– Kaip apibūdintumėte vikingus, o gal ir visus skandinavus – ar tikrai jie verti nelabai civilizuotų žmonių įvaizdžio?
– Kaip mes suprantame civilizuotumą? Tai buvo kitokia civilizacija nei klestinčios tuo metu kitur, bet jie nebuvo laukiniai ar necivilizuoti, tiesiog gyveno kitaip. Technologiškai skandinavai buvo labai išprusę, juk statė tokius išskirtinius ir sudėtingus laivus.
Tiesa, ir romėnai tokius statė, ir daug anksčiau, bet kalbame apie šiauriečius, kurie vystėsi uždaroje bendruomenėje. Tai yra jų pačių technologinis išradimas. Jų laivų konstrukcija leidžia plaukti labai negiliuose vandenyse, priartėti labai arti kranto. Tai išskirtina, nes aplinkiniai kaimynai to negalėjo padaryti, o burė leisdavo pasiekti didelį greitį.
– Tokį įvaizdį tikriausiai griauna ir platesnis žvilgsnis į šiauriečius? Kaip atrodė jų pastatai, amatai, pati visuomenė?
– Pati skandinavų bendruomenė, iš kurios didžioji dalis vikingų ir buvo kilusi, išplėtojo sudėtingą tikėjimo filosofiją, turėjo raštą, jų bendruomenės buvo pakankamai gerai parengtos, turėjo laisvų vyrų susirinkimą, skiriamą vadą, aukštuomenę ir elitą.
Tai buvo sudėtinga kompleksinė bendruomenė. Juk jiems reikėjo valdyti tūkstančius kilometrų besitęsusius prekybos kelius nuo Skandinavijos iki arabų kraštų.
Kalbant apie statinius, jie būdavo iš medžio ir su mūrine statyba irgi nelabai galima lyginti. Bet iš medžio jie statė labai didelius ir sudėtingus pastatus – ilgieji pastatai buvo didžiuliai, labai gražiai puošti.
Jeigu žiūrėtume į juvelyriką, tai ji tikrai buvo aukšto lygio, naudotos subtiliausios juvelyrikos technikos, tokios kaip filigranas, ornamentika taip pat buvo autentiška.
– O kaip dėl daug kur pabrėžiamo žiaurumo?
– Tikriausiai jo nebuvo daugiau nei kitur. Matyt, čia koją pakišo ne kas kita, kaip vertimo klaida. Paplitęs įvaizdis, jog vikingai gerdavo iš nužudytų žmonių kiaušų. Tai netiesa.
Danų kalboje žodžiai, reiškiantys kiaušą ir puodelį, labai panašūs, skiriasi tik viena raide. Kai kurie ankstyvieji vertėjai neteisingai interpretavo šį žodį, kas lėmė, jog atsirado klaidingas įvaizdis apie iš priešų kaukolių geriančius vikingus.
– Vikingų moterys turėjo daugiau teisių nei kitose to meto Europos visuomenėse, tai turbūt irgi rodo aukštą civilizacijos lygį?
– Nemažai filmų ir serialų vaizduoja karingas moteris, užuot pabrėžę jų teises ir socialinį statusą; tiesa, seriale „Vikingai“ paliestos žemės nuosavybės ir vadovaujančių vaidmenų temos. Iš tikrųjų moterų vaidmuo vikingų pasaulyje buvo išskirtinis to laikotarpio Europos kontekste.
Pirma, tekėdama atsineštą kraitį moteris išlaikydavo savo nuosavybėje. Išsiskyrusi, nes skyrybos irgi buvo galimos, į savo šeimą ji grįždavo su savo kraičiu.
Svarbu ir tai, jog vyrui nesant namie žmona būdavo atsakinga už namų ūkį, vergus, tarnus, ūkyje dirbusius šeimynykščius. Žinoma, kad kartu su vyrais moterys leisdavosi ir į tolimas keliones, persikraustydavo įsikurti kitose teritorijose. Vyrui mirus moteris savo klausimus galėjo kelti net ir parlamente – tinge.
Jėgos ir mirties kultas
– Ar tikrai vikingų visuomenėje fizinė jėga ir karinė galia buvo svarbiausia vertybė?
– Iš tikrųjų tik maža dalis Skandinavijos gyventojų galėjo leisti sau būti apsiginklavus kalavijais, tai buvo labai brangus ir išskirtinis ginklas. Jį turėjo tik aukščiausi elito atstovai. Paprasti žmonės ginkluodavosi ietimis ar kirviais, tai buvo pagrindiniai to laikotarpio ginklai.
O ir jėga nebuvo vienintelis svarbus dalykas. Skandinavų sagose daug dėmesio skiriama tikėjimui. Tikėta ir garbinga mirtimi kovoje, kuomet patenki į Valhalą. Paprasta mirtis buvo laikoma ne tokia garbinga, bet ne dėl jėgos kulto, o dėl tikėjimo pomirtiniu gyvenimu – smurtinė mirtis nebuvo suvokiama kaip neigiamas dalykas.
Paminėčiau ir tai, kad jie turėjo daug dievų ir jėgos kultui buvo skirti tik keli dievai. Tai rodo, kad jėga nebuvo nurungusi kitų vertybių.
Ji buvo svarbi, bet tikrai ne vienintelė. Už fizinę jėgą tikrai buvo svarbesni jų diplomatiniai gebėjimai susitarti prekiaujant, taip pat įtikinti kitas gentis mokėti jiems duoklę. Filmuose jėgai skiriama daugiau dėmesio nei derybiniams įgūdžiams.
– Ką apie vikingų laidojimo papročius galime pasakyti remdamiesi archeologiniais radiniais ir kaip tai vaizduojama žin omojoje kultūroje?
– Žinomoji kultūra dažnai rodo dramatišką vaizdą: vikingas paguldomas į laivą, laivas išplukdomas į vandenį, padegamas degančiomis strėlėmis.
Tačiau archeologiniai radiniai atskleidžia kiek kitokią tikrovę. Dažniausiai vikingai buvo laidojami laivuose krante – laivai būdavo užkasami kartu su turtais ir kitomis įkapėmis. Laivai ne visada būdavo sudeginami, o jeigu kūnas degintas, tai apeiga vykdavo krante.
Svarbu suvokti, kad laivas buvo ne tik simbolis, bet ir didžiulė vertybė. Vien išausti burę galėjo užtrukti trejus metus nuolatinio darbo. Todėl rasti kartu su mirusiaisiais palaidoti laivai rodo, kokią reikšmę ir kainą turėjo šios laidojimo apeigos – tikėta, kad visa tai bus reikalinga kitame gyvenime.
– Ir baigdama norėčiau paklausti, kaip Jūs vertinate žinomosios kultūros pastangas sudominti istorija?
– Tokie serialai kaip „Vikingai“ sukelia susidomėjimą. Vieniems jis apsiriboja visų serijų peržiūra, kiti ima ieškoti istorinių knygų ar mokslinių straipsnių, kad suprastų, kas filme buvo tikra, neišgalvota.
Taigi geriau vikingai su ragais, kurių neturėjo, nei nieko apie juos, nes jeigu šis vaizdinys bent dalį žmonių paskatina žengti giliau – jau yra didelė nauda.
Pokalbis yra tarptautinės Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ dalis. Ji veikia Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) iki 2025 metų kovo 30 dienos, tad šią savaitę lankytojai turi paskutinę galimybę ją pamatyti. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus).
Skandinavai yra šiaurės germanai, tad ir pagoniškas tikėjimas buvo germaniškas, tik dievų vardų tarimas kiek skyrėsi- skandinaviškai Odinas, Toras, Frėja,Baldras, vakarų germanų tarmėmis- Votanas, Donaras, Frija, Balderis.
Tai išeitų, kad žemdirbiais Skandinavijoje galėję būti aisčiai (lietuviai), o prekybininkai vikingai – germanai. Tačiau maždaug nuo IX a. vikingų vaidmenį Baltijos jūros pakrantėje, žemėse prie Dauguvos, Dniepro upių perėmė, manoma kuršiai, bet veikiausiai tai prūsams artimesni karšuviai. Taigi veikiausiai Kyjivo Rusios įkūrėjais buvo jau vikingų vaidmenį perėmę karšuviai. Jie nurungę vikingus jau vykdė ir Dniepro, Nemuno, Dauguvos upėmis vykusios prekybos aptarnavimą ir palaipsniui perėmė duoklių už tai iš prie upių gyvenusių žemdirbių lietuvių (baltų) genčių rinkimą.
Šie klausimai yra Lietuvos istorikų darbas, tačiau jie, kaip regis, sėdi šlėktiškos Lenkijos istorijos laikotarpio dalykuose, neturinčiuose Lietuvai nei tautinės, nei valstybinės reikšmės, veikiau priešingai – lenkinančiais tai.
>Taigi, >Vilna
Skandinavai nėra šiaurės germanai, kadangi genetikas prof. dr. Vaidutis Kučinskas kn. “Istorija pareinant į Lietuvą (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) p. 94 taip rašo: “Skandinavijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmones yra to pačio genetinio branduolio žmones. Germanai, gi, buvo ir tebėra romanai. Apie jų konkurentus lenkus, nukariaujant prūsų žemes, istorijos analitikas Aivaras Lileika knygos 73 p. taip rašo:”Roma, kuri konkurencinėje kovoje dėl sausumos prekybos kelių į Kiniją ir Persiją rėmė polovcus, perkėlė tada šias chazarų bendruomenes į sarmatų vakarus tarp Vyslos ir Oderio, kur 966 m. juos perkrikštijo, apgyvendino sarmatų keltų pasienyje(ir) jos sostinė tapo Krokuva”. Knyga įsigyjama per Patogupirkti.lt.
Profesoriaus genetiko duomenys, kad “Skandinavijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmones yra to pačio genetinio branduolio žmones”, tik patvirtina tai, ką rodytų ir Skandinavijos toponimai, t.y. kad Vikingų laikais kaip žemdirbiai joje gyvenę šakniniai (vietiniai) žmonės buvę lietuvių (baltų) gentys. Taigi iš prigimties skandinavai nelaikytini šiaurės germanais, jie prie šiaurės germanų tapo priskirti tik pagal vikingų laikais įsigalėjusią germanų kalbą. Polovcų, ar pečianegų atsiradimas tarp Vyslos ir Oderio be abejonės sietinas su varžymusi dėl prekybos kelių upėmis (tarp jų ir gintaru) į Egiptą. Persiją ar net Kiniją. Ir tai lėmė lietuvių – prūsų (karšuvių) genčių vikingavimo įsigalėjimas, jo visiškas užvaldymas Dauguvos, Nemuno, Dniepro upėmis, gal ir Vyslos žemupyje bei su juo susijęs Kyjive Rusios atsiradimas (veikiausiai tai padaryta karšuvių genties) duoklėms ir muitams rinkti. Pats Rusios vardas reiškia duoklia (duoklė, pyliava). Kaip žodis, jis kilęs iš liet. rišti, ryšys, režtas, reža, ruožas, raikštis, ražas, grąža. Mat, duoklė buvo suprantamas kaip susisiejimas su dievu, su valstybe pareiga. Ji patvirtanama parašu. Žodis parašas yra priešdėlinis iš ‘pa’ ir ‘rašyti’, kuris yra giminingas minėtiems žodžiams ‘rišti, ryšys’. Netgi duoklės (pyliavos) Lietuvoje yra vadintos žodžiu paruošos. Pagaliau – ir žodis karšuvis yra visai galima, kad radęsis ir pirminio ‘karišuvis’, kuris sudarytas iš šaknies ‘-riš-‘. Tai, kad yra galimas riš-: rus-, rodo pvz. syn: sūnus, dym: dūmai pavyzdžiai. Šių duomenų pakanka – manyti, jog Rusią:Ruošią (Duoklinę) Kyjive įkūrė vikinguojantys karšuviai. Tai gal muziejuje rengtina paroda šia dvasia. Pagrindu tam galėtų būti minėta knyga.
Pirmiausia, nebuvo tokios tautos kaip vikingai. Tai luomas. Galim kalbėti tik apie danų vikingus ar kuršių ,,vikingus”.
,,Iš tikrųjų moterų vaidmuo vikingų pasaulyje buvo išskirtinis to laikotarpio Europos kontekste.” – ar tikrai ? Moterys Lietuvoje turėjo didesnes teises, nei daug kur kitur Europoje dar ir po krikšto.
Jei Toporovas teisus teigdamas, kad germanai atsirado V a.pr.Kr. baltams susimaišius su kažkokiais ateiviais ir tai buvo prie Šiaurės jūros, tai danai ar švedai atsirado dar vėliau. Germanai germanizuodami kaimynus, plito į rytus. Patys danai atsirado Danijoj, išstūmę iš jos anglus. Kadangi slavai bent jau Lenkijos teritrorijoj atsirado dar vėliau, tai danai, plėsdamiesi į rytus, turėjo susidurti su baltais (aisčiais). Arba juos nugalėti, arba susitarti. Arba apeiti. Matom bendrus uostus Prūsijoj, ir matom, kad danų ar švedų prekybos vergais keliai Lietuvą aplenkia. Pradžioje Apuolės apiplėšimas, o paskui jau Danijos bažnyčioj ,,Dieve, saugok mus nuo karo, bado ir kuršių”.
Prūsų pirkliai Naugarde reikia manyti, bendradarbiavo su danų ar švedų pirkliais ar kariais. Ir rusų aukštuomenė, nors pačių jų kildinama iš ,,variagų”, kai kurios giminės save kildina iš prūsų (Ostankinai…).
Apuolės apiplėšimo laikais (IX a vidurys) lietuvių – karšuvių vikingavimas dar buvo menkas, gal tik Prieglių ir Kuršių marių pakrantes, t.y. gintaro prekybos kelius imant kontroliuoti. Lietuviai, karšuviai, baltai apskritai tuo metu gyveno dar žvejų ir žemdirbių gyvenimą.
Kas dėl didesnio moters vaidmens, teisių ir pagarbos jai, tai be abejonės ne vikingų, o lietuvių (baltų) gyvenimo palikimas. Netgi Gedeminne vardas gali būti, kad yra moteriškas, taipogi gali būti, kad tęsiant tradiciją, po mirties Vilnius buvo paliktas ne sūnui Jaunučiui, o dukrai Jaunutei. Ir gali būti, kad ją Kęstutis nušalino būtent dėl to, kad paveldėjimas moters linija Europoje jau buvo betapąs atgyvenusiu. Lietuvos istorijoje tai labai svarbūs faktai. Deja, netyrinėti. Didesnį moters vaidmenį ir pagarbą jai sąlygojo senosios Europos arba jos baltiška, senoviška pasaulėžiūra ir ūkinė pusė.
Viduramžių metraščiuose rašoma- koning Gedeminne van Lettowen ( vid. vokiečių žemaičių kalba) arbe lotynų Gedeminne Rex Letvinorum ( lotynų kalba) – Lietuvių karalius Gediminas . Jei Gedeminne būtų moteris, metraščiuose tikriausiai skaitytume- koningin Gedeminne van Lettowen arba Gedeminne Regina Letvinorum. Koningin, Regina-lietuviškai karalienė. Tad mokykitės lotynų ir vid. vokiečių žemaičių kalbų, nes dabar pasiklydote.
Tai kad vis kažkodėl tiems “kursams” nieko neišeina, – šaltinių lotyniškus užrašus iš Lietuvos vis skaitote tarsi ne “lietuviška” galva… Labiausiai tikra yra taip, kaip jo paties galva yra užrašytas titulas “Laiškuose”, o ten užrašyta: Gedeminne Letwinorum rex. Tai ne visai tas pats, kaip rašoma metraščiuose: Gedeminne Rex Letvinorum.
Gerbiama(s) Vilna, pirmiausia perskaitykite 1322 m. Gedimino laišką popiežiui Jonui XXII, tada komentuokite. Jis pasirašytas Gedeminne, Letwinorum et multorum Ruthenorum rex ( Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius). Kad Gedeminne yra karalius Gediminas ( vyras) , o ne karalienė Gediminė ( moteris) , manau, jau supratote?
Deja, klaidinate – lotyniškame pasirašymo tekste kablelio po Gedeminne nėra. Jis padėtas tik lietuviškame vertime. Taip, beje, jį dedant yra iškreipiamas pasirašiusio asmens įsivardijimo teksto turinys. Manau, kad Gediminne yra arba moteriškas vardas, arba lietuviškas vietos (miesto – Vilniaus dalies) pavadinimas, užrašytas lotynų kalbos vienaskaitos kilmininko linksnyje. Tai va tai aš esu supratęs.
Gerbiama Vilna, susidaro įspūdis, kad gyvenate savo susikurtų istorinių fantazijų pasaulyje. Istoriniai šaltiniai , mokslų daktarų tyrinėjimai tamstai galimai nė motais.Beje , dėl kablelio nesiginčijų, bet , panašu, sugalvojote naują vardo formą Gediminne , kurios Gedimino laiškuose nėra. Yra tik Gedeminne. Kaip rex arba koning ( karalius) gali būti moteris, o jo vardas- miesto dalies pavadinimas?
Viskas grindžiama istorijos šaltinių, kalbos, archeologijos mokslų duomenimis, taip pat to meto viso vyksmo – gyvenimo, pasaulėžiūros, mitologijos, tikėjimų ir t.t. pažinimu. Kas dėl mokslo daktarų tyrinėjimų, tai tais požiūriais, kuriais kalbamau, jie istorijos faktų, regis, nėra tyrinėję. Aišku, kad Vilniaus vietovė yra lietuvių (baltų) sakralinė vietovė (baltų žemės ir dangaus ašis), kur vyriausiųjų žynių (Lizdeikų) buvo kalbamasi su Dievais, klausiama jų valios, tačiau šiuo požiūriu tautos mokslų daktarai Vilniaus detaliau ir laiku nėra tyrinėję, nes tauta šimtmečius buvo Lenkijos ir Rusijos užslėgta.
Jei trumpai sakant, dėl to galimo moters pasirašinėjo karaliumi, tai manytina, kad yra taip, kaip dar neseniai moteris teisėja, prokurorė pasirašinėjo sprendimus įsivardindama vyriškai – teisėju, prokuroru. Antru atveju, jei Gedeminne laikytume ne asmens vardu, o vietos, esančios Vilniaus dalimi, pavadinimu, užrašytu lotynų kalbos vienaskaitos kilmininko linksnyje, tai „Laiškų“ pasirašymas lietuviškai būtų skaitytinas: Gedeminos lietuvių ir daugelio rusų karalius. Labiausiai tikėtina, kad būtent žodis Gedminne ir yra senesnis Vilniaus ar jo dalies vietovės gramatiškai lotyniškai rašytas pavadinimas, nes “Laiškai” iš esmės rašyti miestams. Taigi miestas tais laikais rašė miestui, o ne asmuo asmeniui, išskyrus popiežių, kai rašyta asmeniui.
Jei manėte, kad tai bus rusai, kurie smogė pirmą tikrą smūgį Aukso ordai Europoje, spėkite dar kartą. Ta garbė atitenka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kylančiai galiūnei, kuri vis dar išdidžiai laikėsi savo pagoniškų šaknų. Susidūrimas įvyko vietoje, vadinamoje Sinie Vody arba mėlynieji Vandenys, pietų Ukrainoje. Europos karaliai, išgirdę naujienas, tikriausiai užspringo vynu. Galų gale, ne krikščioniškoji Europa smogė ordai pirmąjį didelį smūgį – tai Algirdas ir jo griaustinį garbinančių karių įgula. Netgi kryžiuočių riteriai, kurie paprastai buvo per daug užsiėmę kryžiaus žygiais, kad jiems rūpėtų, vėliau garsųjį Kulikovo mūšį (1380 m.) pavadino „antruoju Mėlynųjų vandenų mūšiu“, kuris parodo, kokia legendinė ši kova buvo. Užmirštas mūšis, sukrėtęs mongolus Ukrainoje ir Rusijoje. Žinome, kad 1362 m. atsitiko kažkas didelio. Žinome, kad didysis kunigaikštis Algirdas nugalėjo mongolus. Bet kaip tiksliai jis sumažėjo? Ukrainos istorikai, jie turi daug daugiau apie tai pasakyti. Šis mūšis buvo lūžio taškas XIV amžiaus Rytų Europoje – keitė galią, sukrėtė mongolus ir sukūrė pagrindą būsimiems konfliktams. Tačiau kai kurie mokslininkai abejoja, kad taip nutiko. Tai tiesa – kai kurie tai vertina kaip lemiamą susidūrimą, kiti abejoja. Viduramžių įrašai neturėjo griežto faktų tikrinimo. Pirmieji tikri mūšio aprašymai pasirodo tik XV amžiuje. Vienas iš seniausių paminėjimų kilęs iš Lietuvos metraščių, ypač pasakojimuose apie Podolę, parašytų praėjus šimtui metų po mūšio. Ir iki to laiko, kai 1940-aisiais mokslininkai pradėjo gilintis į šaltinius, jie turėjo dirbti su iš esmės viduramžių nuogirdomis. Bet štai ką mes žinome: Mėlynųjų vandenų mūšis pakeitė žaidimą. Lietuvai tai buvo didelis žingsnis siekiant tapti regionine jėga. Šiuolaikiniams ukrainiečiams šis mūšis suvokiamas kaip akimirka, kai jie išsivadavo iš 120 metų trukusio totorių valdymo ir prisijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
youtube.com/watch?v=7r__62lo678
Vis dėlto manytina, kad smūgis Ordai prie Melsvųjų vandenų, nėra pirmas lietuvių smūgis prieš totorių užpuldinėjimus. Pirmąjį lietuvių smūgį totoriams sudavė dar Mindaugo tėvas Rimgaudas, tapęs lietuvių kariuomenės vadu buvo Litvojumi vadintas. Tas smūgis Mindaugo tėvo Litvojaus (Rimgaudo) tai visiškas totorių sutriuškinimas (rus. po golovu porazil, reiškia kad kautynėse žuvo ir priešo aukščiausieji karo vadai) Mogilnos (lietuviškai Kapkos (Kafkos) mūšyje įvykusiame apie 1228- 1229 metus Kryme, užimant ir ten buvusią totorių turėtą Kafkos tvirtovę. Tai, kad ukrainiečius nuo totorių nuolatinių puldinėjimų apgynė paprašytas šiaurinėje pusėje nuo jų valdęs garsus Litvojus, mena ir ukrainiečių legendos. Be to, tai, kad po šio pergalingo Litvojaus mūšio neliko totorių užpuldinėjimo grėsmių, bylotų ir Genujos prekybos centro įsikūrimas tuo metu Kryme (Kerčėje, Marijupolyje ) faktas. Taigi galima sakyti, kad mūšiu prie Melsvųjų vandenų, vadovaujant Algirdui, pakartota tai, ką lietuvių kariuomenė, vadovaujama Mindaugo tėvo – Litvojaus (Rimgaudo), buvo atlikusi prieš 130 metų Kapkos (Magilnos) mūšyje Kryme ir Juodosios jūros ukrainietiškoje pakrantėje kovoje su totorių puldinėjimais.
Vilna
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
Vis dėlto manytina, kad smūgis Ordai prie Melsvųjų vandenų, nėra pirmas lietuvių smūgis prieš totorių užpuldinėjimus. Pirmąjį lietuvių smūgį totoriams sudavė dar Mindaugo tėvas Rimgaudas, tapęs lietuvių kariuomenės vadu buvo Litvojumi vadintas. Tas smūgis Mindaugo tėvo Litvojaus (Rimgaudo) tai visiškas totorių sutriuškinimas (rus. po golovu porazil, reiškia kad kautynėse žuvo ir priešo aukščiausieji karo vadai) Mogilnos (lietuviškai Kapkos (Kafkos) mūšyje įvykusiame apie 1228- 1229 metus Kryme, užimant ir ten buvusią totorių turėtą Kafkos tvirtovę. Tai, kad ukrainiečius nuo totorių nuolatinių puldinėjimų apgynė paprašytas šiaurinėje pusėje nuo jų valdęs garsus Litvojus, mena ir ukrainiečių legendos. Be to, tai, kad po šio pergalingo Litvojaus mūšio neliko totorių užpuldinėjimo grėsmių, bylotų ir Genujos prekybos centro įsikūrimas tuo metu Kryme (Kerčėje, Marijupolyje ) faktas. Taigi galima sakyti, kad mūšiu prie Melsvųjų vandenų, vadovaujant Algirdui, pakartota tai, ką lietuvių kariuomenė, vadovaujama Mindaugo tėvo – Litvojaus (Rimgaudo), buvo atlikusi prieš 130 metų Kapkos (Magilnos) mūšyje Kryme ir Juodosios jūros ukrainietiškoje pakrantėje kovoje su totorių puldinėjimais.