Pradėtos 10-osios Lietuvių kalbos dienos. Šiauliai sieks atsisakyti rusiškų keiksmažodžių

Vasario 13 d. Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, atidarymo iškilmėmis ir moksline konferencija „Šiauliai – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2025: šiauliečio kalbinė tapatybė“ pradėtos dešimtosios Lietuvių kalbos dienos.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkei dr. Violetai Meiliūnaitei ir Šiaulių miesto savivaldybės merui Artūrui Visockui pasirašius simbolinę sutartį, Šiauliai oficialiai paskelbti 2025-ųjų Lietuvių kalbos dienų sostine.

„Visi, kas moka kalbėti lietuviškai, yra išskirtiniai žmonės, nes mūsų kalba – viena gražiausių pasaulyje“, – sakė meras A. Visockas.

Padėkojęs bibliotekos darbuotojoms Jurgitai Januševičiūtei-Taralei ir Kristinai Mikliuvienei už sumanymą siekti Lietuvių kalbos dienų sostinės vardo, meras pasidalijo savo vizija – siekti, kad Šiauliai taptų miestu be svetimų kalbų keiksmažodžių.

Pasak jo, norint išreikšti susikaupusius jausmus, lietuvių kalboje nepritrūks stipresnių žodžių ar posakių. Ir tuoj pat pateikė nuotaikingą pavyzdį: „Visi žino, kad pietiniame Šiaulių rajone gyvena apuokas, tad taip lengva sakyti: „Eik tu, apuoke!“.

„Keiktis sveika“, – rašytojo Antano Škėmos žodžiais mero sumanymą palaikė VLKK pirmininkė V. Meiliūnaitė. Pasak jos, šie metai – Šiaulių metai. Miestas auga, pagal Rimanto Kmitos romaną pastatytas filmas „Pietinia kronikas“ muša žiūrimumo rekordus, o laimėtas VLKK konkursas miestui suteikė Lietuvių kalbos dienų sostinės statusą.

Galbūt simboliška, kad keletą pastarųjų metų jį iškovojo miestai „ant rubežiaus“: Gargždai, vėliau Biržai, o šiais metais – Šiauliai.

„Dairomės į savo tapatybę, ieškome, kas esame ir kokie įvairūs esame kalboje“, – sakė Kalbos komisijos vadovė, primindama, kad sostinės vardas pakylėja, skatina stengtis. Šiauliečiams V. Meiliūnaitė linkėjo degti ir šviesti, kad visi sumanymai pavyktų ir tęstųsi.

Sveikindama konferencijos dalyvius Seimo narė Rima Baškienė sakė, kad didžiuojasi Šiauliais, o labai norėjo atvykti, kad padėkotų „kalbos žmonėms“. Konferencijos dalyvius pasveikino ir bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė.

Konferencijai pirmininkavusi kalbininkė profesorė dr. Genovaitė Kačiuškienė trumpai apžvelgė Šiaulių miesto kultūros žmonių bei kalbininkų indėlį puoselėjant lietuvių kalbą.

Pasak jos, ne veltui Šiauliai vadinami saulės miestu, nes ir Lietuvių kalbos dienų sostinės vėliavoje, ir logotipe vaizduojama stilizuota saulė. Šią atributiką sukūrė Šiaulių technologijų mokymo centro Vaizdinės reklamos gamintojo specialybės mokytojos dailininkės-dizainerės Vitolda Veriankaitė ir Enrika Stanaitienė.

Šiauliečiai pirmą kartą Lietuvių kalbos dienų istorijoje sukūrė vėliavą, kuri nuo šiol taps pereinamąja – baigiamajame renginyje bus perduota VLKK atstovui.

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Jolanta Vaskelienė skaitė pranešimą „Naujadarai Šiaulių krašto rašytojų tekstuose“. Daugiau nei 20 metų naujadarus tyrinėjanti mokslininkė pasidalijo įžvalgomis apie Šiaulių krašto rašytojų kūriniuose vartojamų naujadarų darybos būdus, vartosenos ypatumus.

Ilgametis LKD Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkas kalbininkas Algirdas Malakauskas skaitė pranešimą „LKD Šiaulių skyriaus išskirtinumas: nuo lietuvių kalbos diktantų iki viktorinų“. Draugija pirmoji Lietuvoje pradėjo rengti lietuvių kalbos diktanto varžytuves miesto gyventojams.

Iš viso surengti 25 lietuvių kalbos diktanto konkursai, skirti Motinos dienai. Taip pat organizuoti 22 diktanto konkursai Tarptautinei gimtosios kalbos dienai paminėti ir pan.

Kalbininkas dr. Juozas Pabrėža savo pranešimą „Žemaičių kalbos ir žemaičių rašto tvirtinimas“ skaitė žemaitiškai. Žemaičių kalba, pasak lektoriaus, dabar išgyvena didelį pakilimą. „Yra ne tik stipri ir gyva, bet ir skamba plačiau ir garsiau“. J. Pabrėža pasakojo apie tai, kas nuveikta kalbamu klausimu.

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Rūta Kazlauskaitė skaitė pranešimą tema „Kaip kalba šiauliečiai“.

Trijų knygų apie vakarų aukštaičių šiauliškių patarmę autorė turėjo nuvilti žemaičių tarmės šalininkus įrodžiusi, kad Šiauliai yra vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės plote. O Žemaitija, pasak jos, prasideda už Bubių. Lektorė aptarė pagrindines patarmės ypatybes ir pakomentavo tekstų pavyzdžius.

Paaiškėjo, kad žodžiu „šiaulytis“ pavadinamas tas, kuris yra nuo Šiaulių krašto ir kalba aukštaitiškai, o „šiaulytuoti“ – kalbėti vakarų aukštaičių tarme. Tačiau, kaip teigia R. Kazlauskaitė, Šiauliuose, kaip ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, gryna tarme nekalbama.

Rašytojas Rimantas Kmita yra pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrėjas, kuris savo romane „Pietinia kronikas“ aktualizavo šiaulietišką patarmę. Knygos žinomumą greičiausiai lemia ne tiek tarminės ypatybės, kiek žargonas, kuris yra atpažįstamas kaip savas, būdingas aprašomam laikmečiui.

Konferencijoje M. K. Čiurlionio kūrinius atliko jaunasis pianistas, Šiaulių miesto savivaldybės stipendininkas, Šiaulių UNESCO klubo premijos laimėtojas, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokinys Povilas Ušinskis.

aTip pat skambėjo Šiaulių Dainų muzikos mokyklos mergaičių ansamblio „Gintarinė saulė“ (mokytoja Eugenija Balvočienė, koncertmeisterė Irina Tautkuvienė) atliekamos dainos, svečius kanklių skambesiu žavėjo Šiaulių sporto gimnazijos mokinė Ugnė Vasiliauskaitė.