Senoji Katinautiškė – vienintelis Rytų Lietuvoje išlikęs etnografinis kupetinis kaimas, minimas nuo 1775 m. Apsilankymas čia labai mielas ir archajiškas.
Pravažiuoji Svylos upės tilteliu ir ant kalnelio atsiveria visas senojo kaimo grožis. Čia pirkios ir ūkiniai pastatai gražiai sutūpę aplink nedidelę aikštelę, taip tarsi liudija gyvenusių ir gyvenančių bendrystę, sutarimą, norą susiburti, vieniems kitus matyti. Niekas nesitvėrė tvorų.
Etnografiniai paminklai
Kiekviena sodyba – etnografinis paminklas, saugantis praeities likimus ir istorijas. Visai šalia – nedidelės kapinaitės, jos irgi gražiai įsilieja į kaimo peizažo drobę. Išėjusieji ilsisi čia pat, bet kada gali ir žvilgsniu juos aplankyti.
Rugpjūčio 16 d. kaimas kvietė į šventę ,,Kupetinis gyvenimo šokis per 250 metų“. Katinautiškė visus sutiko pasipuošusi – tiltelis švietė balionais, prie kiekvieno namo žydėjo margaspalvės gėlės.
Viename kluone buvo paruošta senųjų nuotraukų ir austinių rankdarbių paroda, rodyti filmuoti vaizdai. Renginys pradėtas Šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas Marijonas Savickas, kvietęs saugoti praeities paveldą, prisiminti šio kaimo mirusius žmones ir rūpintis nenykstančiomis vertybėmis bei gerais darbais.
Šventę vedė linksmoji gaspadinė Zosia, tarmiškai vis porinusi smagias istorijas, pristatinėjusi svečius ir muzikantus, kvietė skanauti šaunių gaspadinių paruoštomis vaišėmis: riebia koše, pyragais, kitais kepiniais.
Vyko žvakių liejimo pamoka su Laima Mikalkiene ir karpinių – su Raminta Dūdėnaite. Moterys gražiai pristatė Ceikinių kaimo bendruomenę.
Senosios Katinautiškės praeitis
Apie Senosios Katinautiškės praeitį pasakojo Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijos mokytoja Nijolė Keraitienė. Kaimas priklausė Dysnos dvaro Astraviškių palivarkui. 1939 m. kaime buvo 13 sodybų, dabar – 9 sodybos ir 26 pastatai. 1959 m. čia gyveno 46, paskui vis mažėjo ir dabar liko tik 3 nuolatiniai gyventojai. Savaitgaliais ir vasaromis žmonių padaugėja.
Senbuviai prisimena kaimo pievelėje vykusias kuokynes, buvusią karčiamą. Pavasarį, Svylai patvinus, kaimas tapdavo sala. Pokario metais čia bandą ganė būsimas profesorius Česlovas Kudaba. Įdomu tai, kad Senoji Katinautiškė patenka į ilgiausių vietovardžių sąrašą.
Savivaldybės mero linkėjimus ir saldžią dovaną šventėn susirinkusiems perdavė mero patarėjas Darius Lukoševičius. Ignalinos viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė džiaugėsi, kad senojo kaimo pagerbimo bendrai prasmingai veiklai susibūrė kultūros centro, bibliotekos, seniūnijos ir bendruomenės žmonės.
Ypač ji dėkojo šventės sumanytojai bibliotekininkei Audronei Filipavičienei. Šiame kaime saugoma ir puoselėjama jos vyro tėvų sodyba. Didžiasalio seniūnas Pranas Petkevičius Audronei įteikė padėką, dėkojo klebonui, šventės rengėjams, rėmėjams, visiems prisidėjusiems. Išdalintos dovanėlės, gėlės.
Savo prisiminimais dalijosi Zita, šiame kaime gimusi ir augusi, turinti savo ąžuolą galiūną, kurį jai gimus pasodino tėvai Melanija ir Kostas. Medį moteris kiekvienąkart atvažiavusi apkabina ir tarsi pajaučia senųjų laikų dvasią, jėgos pasisemia.
Na, o visus susirinkusius linksmino šauniai koncertavusi Ignalinos rajono kultūros centro kapela ,,Ringė“. Svajinga muzika ir romantiškos dainos daugumai priminė jaunystės metus.
