Laisvės kovotojui kunigui Juliui Sasnauskui įteikta Laisvės premija

Šis Seimo sprendimas dėl Laisvės premijos mums dar kartą primena XX amžiaus 8–9 dešimtmečių Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo istoriją. Julius Sasnauskas buvo vienas jauniausių šio pasipriešinimo dalyvių ir vienas aktyviausių radikalios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekius kėlusios pogrindinės tautinės politinės organizacijos Lietuvos laisvės lygos narys. Dvylika metų paskyręs kovai už Lietuvos laisvę, J. Sasnauskas už ją sumokėjo savo laisvės kainą: užbrauktą galimybę baigti mokyklą ir studijuoti pasirinktus mokslus, KGB persekiojimą, kratas ir tardymus, galiausiai – kalėjimą ir tremtį.

Šių biografijos įrašų Julius sulaukė būdamas vos 21-erių. Juliaus Sasnausko pogrindinės veiklos istorija persipynė su ano meto Lietuvos, Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos disidentų Vytauto Bogušio, Birutės Burauskaitės, Petro Cidziko, Roberto Grigo, Kęstučio Jokubyno, Mečislovo Jurevičiaus, Sergejaus Kovaliovo, Algirdo Masiulionio, Marto Nikluso, Viktoro Petkaus, Jono ir Jadvygos Petkevičių, Jono Protusevičiaus, Romualdo ir Angelės Ragaišių, Nijolės Sadūnaitės, Andrejaus Sacharovo, Kęstučio Subačiaus, Vlado ir Genovaitės Šakalių, Sigito Tamkevičiaus, Antano Terlecko, Andriaus Tučkaus, Jono Volungevičiaus ir daugelio kitų istorijomis. Keletas iš jų – S. Kovaliovas, A. Terleckas, S. Tamkevičius ir N. Sadūnaitė – yra ankstesniais metais pagerbti Laisvės premijos laureatai. J. Sasnausko pogrindinio judėjimo veikla nebūtų iki galo nušviesta neprisiminus jo jaunesniosios sesers Leonoros Sasnauskaitės veiklos, lydėjusios metais vyresnį brolį svarbiausiuose pogrindžio darbuose.

Laisvės premijos kontekste taip pat svarbu atminti, kad nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išliko aktyvus kovotojas už tikėjimo, minties ir asmeninę laisvę, šią misiją jis nuosekliai vykdo kaip kunigas ir pranciškonų ordino vienuolis, publicistas, pokalbininkas, konferencijų dalyvis ir radijo laidų vedėjas. Kunigo J. Sasnausko visuomenę telkianti laikysena neabejotinai verta Laisvės premijos įvertinimo.  

Julius Sasnauskas gimė 1959 m. kovo 18 d. vilniečių Eugenijaus ir Dalios Sasnauskų šeimoje, augo su broliu Sigitu ir dviem seserimis Jolanta ir Leonora. Jau vaikystės ir paauglystės metais Julius patyrė sovietinės ideologijos ir tikrovės neatitikimus. Savo prisiminimuose jis rašė: „…Nebuvo labai sunku plaukti prieš srovę. Beveik nuoseklu, dėsninga.

Daug lėmė šeimos aplinka. Namai buvo pilni kažin kokio tarybinės tikrovės dėsnių ignoravimo, antitarybinės ironijos.“ Vienas pirmųjų sukrečiančių įvykių, turėjusių įtakos Juliaus pažiūroms, buvo 1968 metų Prahos pavasaris, kai komunistinės Čekoslovakijos demokratinės pertvarkos buvo nutrauktos, o taikūs visuomenės protestai numalšinti Varšuvos sutarties valstybių tankais. Po to sekė čekų studento Jano Palacho liepsnojanti auka Prahoje ir 1972 metais – Romo Kalantos Kaune, su lydinčiais antitarybiniais jaunimo protestais ir neramumais.

Savo, kaip anuomet ironiškai su klasės draugais vadino, „revoliucinę veiklą“ pradėjęs devintoje klasėje, 1975 metų pavasarį J. Sasnauskas susipažino su kaimynystėje, J. Garelio gatvėje, gyvenusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi, kuris 14 metų praleido lageriuose. Viktoro Petkaus asmenybė patraukė plačia erudicija, pasakojimais apie partizanų kovas, lietuvių politinių kalinių dalią Vorkutoje, Mordovijoje, oficialiai ideologijai priešingu XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykių vertinimu.

Kartu su bendramoksliais Antano Vienuolio vidurinės mokyklos moksleiviais Julius pradėjo patarnauti Mišių metų Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Viktoro Petkaus draugijoje susipažino su Antanu Terlecku, Kęstučiu Jokubynu ir kitais politiniais kaliniais, kurie atvėrė alternatyvią tikrovę, supažindino su nelegalia pogrindine spauda, organizuotu pasipriešinimu, davė pirmąsias disidentinės veiklos pamokas – leidinį „Lietuvos SSR baudžiamojo proceso kodekso komentaras“ ir garantuotą pažadą, „kad pasodins“. Tačiau, pasak Juliaus, labiausiai motyvavo A. Terlecko žodžiai: „Laisvės kovotojai, o ne režimo kolaborantai kuria Lietuvos istoriją.“ Kas būdamas septyniolikos negeistų tokių žygdarbių!

Draugystė su disidentais, mokykloje viešai reiškiami įsitikinimai greitai atkreipė partinių funkcionierių ir valstybės saugumo (KGB) dėmesį. Prasidėjo pirmosios represijos: 1976 m. kovo 19 d. ir balandžio 4 d. Julių kartu su keliais bendramoksliais tiesiai iš pamokų išsivežė ir tardė valstybės saugumo darbuotojai. 1976 metų vasarą, pabaigę 10 klasių Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus ir Algirdas Masiulionis buvo pašalinti iš Antano Vienuolio vidurinės mokyklos be teisės toliau mokytis dieninėse mokyklose.

1976 m. lapkričio 4 d. už Vėlinių žvakučių uždegimą Rasų kapinėse ant 1920-aisiais žuvusių Lietuvos karių kapų ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus kapo J. Sasnauskas buvo milicininkų sulaikytas ir sumuštas. Apie šį incidentą, taip pat apie persekiojimus per 1977 m. ir 1978 m. Vėlines, trukdymą pagerbti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus atminimą vasario 16-ąją, Julius Sasnauskas 1978 metais primins atvirame laiške Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto antrajam sekretoriui Valerijui Charazovui.

1977 metais J. Sasnauskas įsijungė į pogrindinės spaudos leidybą, ėmėsi redaguoti ir perspausdinti tekstus, kartu su A. Terlecku ir K. Jokubynu leido tautinės minties pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“. Julius gerai valdė plunksną, išmoko spausdinti spausdinimo mašinėle ir greitai įgavo vyresniųjų bendražygių pasitikėjimą. Kai kuriuos pogrindinius tekstus spausdino dar rašytojai Marijai Lastauskienei-Lazdynų Pelėdai priklausiusia spausdinimo mašinėle.

1977 metų rudenį J. Sasnauskas buvo paimtas į sovietų kariuomenę, nors medikų pripažintas kaip tarnybai netinkamas. Tarnavo Leningrado srityje karo statybininkų dalinyje. Sveikatai pablogėjus, 1978 m. rugpjūčio mėnesį iš karinės tarnybos buvo paleistas.

1979-ieji buvo disidentinio judėjimo pakilimo metai. Plėtėsi bendraminčių gretos, vienas po kito radosi nauji pogrindžio leidiniai, vis drąsesnis ir atviresnis darėsi disidentų tonas, bet kartu stiprėjo represijos, dažnėjo kratos. 1979 m. vasario 7 d.  Angelės ir Romualdo Ragaišių bute Vilniuje Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas dalyvavo spaudos konferencijoje su užsienio informacinių agentūrų „Reuters“, „France Presse“, laikraščio „Los Angeles Times“ žurnalistais, kurios metu informavo apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų teisių pažeidimus bei piliečių persekiojimą dėl politinių įsitikinimų.

Tais pačiais metais J. Sasnauskas dalyvavo viešose Lietuvos disidentų solidarumo akcijose – palaikant teisiamus Romą Ragaišį, Angelę Ramanauskaitę (šios akcijos buvo užfiksuotos retose kolektyvinėse Lietuvos disidentų fotografijose). Siekdamas išvengti įkalinimo už veltėdžiavimą, Julius Sasnauskas įsidarbino budinčiuoju Vilniaus valstybinio universiteto mokslo muziejuje (Šv. Jonų bažnyčioje). Nuo 1979 m. kovo iki suėmimo 1979 m. gruodžio 11 d., Šv. Jonų bažnyčia naktimis tapdavo pogrindinių leidinių spausdinimo vieta.

Muziejaus direktoriaus Vinco Žilėno kabinete Julius Sasnauskas redagavo, rašė ir daugino pogrindžio Lietuvos laisvės lygos leidinio „Vytis“ numerius, rengė ir spausdino kitus pogrindžio leidinius, informaciją apie Lietuvos disidentų teismus, atvirus laiškus Lietuvos SSR aukščiausiems pareigūnams apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.

Ši Juliaus Sasnausko parengta informacija pasiekdavo laisvąjį pasaulį, buvo publikuojama Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuvių periodinėje spaudoje, Rusijos disidentų leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“, perskaitoma „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvos Europos“ lietuvių laidose.

1979 metais Tartu mieste Julius Sasnauskas su Antanu Terlecku parengė kreipimąsi į laisvąjį pasaulį – Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą, raginantį pasmerkti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Dokumento tekstas buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ radiją ir platinamas kitais užsienio žiniasklaidos kanalais. Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo garsą lydėjo KGB kerštas – 1979 m. spalio 30 d. buvo suimtas Antanas Terleckas, o gruodžio 11 d. – Julius Sasnauskas.

1980 metų rugsėjį bendrabyliai A. Terleckas ir J. Sasnauskas buvo teisiami „už dalyvavimą nelegalių leidinių bei kitokios antitarybinio turinio literatūros gaminimą, dauginimą ir platinimą“. KGB Juliui Sasnauskui duota pravardė „Ryšininikas“ (rus k. -„Связник“). 1980 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas Julių Sasnauską nuteisė vieniems metams ir šešiems mėnesiams lagerio ir penkeriems metams tremties.

Prisimindamas kalėjime praleistus metus (1980–1981 m.) Julius Sasnauskas rašė: „Žiūrėdavau į tą kelių kvadratinių metrų ploto kambarėlį, siaurutę metalinę lovą, langą su dvigubom grotom ir stebėdavausi, kad pusantrų metų čia galėjo tilpti visas pasaulis. Dieną naktį kameroje spingsėjo lemputė – lyg signalas pulti prie knygų. <…> Kas vakarą klaupdavausi ant kelių prie savo lovelės. Prižiūrėtojai mėgino uždrausti, bet paskui numojo ranka. Kai dabar pagalvoju, tuose požemiuose turbūt buvo mano tikrasis noviciatas, vienuoliškoji ir kunigiškoji formacija, nes vėliau nieko panašaus jau nepavyko sukurti.“

1981 m. gegužės 28 d. Julius Sasnauskas buvo ištremtas į Parabelės kaimą, Tomsko sr., Vakarų Sibire. Tremtyje dirbo santechniko, katilinės kūriko ir krovėjo darbus. Kasdienybę praskaidrindavo retkarčiais iš Lietuvos atvykstantys namiškiai ir bičiuliai. 1986 m. gegužės 29 d. išleistas į laisvę J. Sasnauskas grįžo į Lietuvą ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą.

1987 m. liepos 4 d. Lietuvos laisvės lygos narių pasitarime, kuriame dalyvavo Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Jonas Protusevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Volungevičius, Julius Sasnauskas ir Leonora Sasnauskaitė, nuspręsta 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengti mitingą, skirtą Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti. Antanas Terleckas atsiminimuose nurodė: „Julius pasiūlė mitingo vietą – skverelį netoli Šv. Onos bažnyčios, kuriame pastatytas paminklas Adomui Mickevičiui.“

Į mitingą Julius atvyko į marškinius įsisegęs ženkliuką su užrašu „Lithuanian power“, kuris neprasprūdo pro akis nei KGB, nei tuometiniams Lietuvos televizijos reporteriams. Antanas Terleckas atsiminimuose nurodė: „Julius pasiūlė mitingo vietą – skverelį netoli Šv. Onos bažnyčios, kuriame pastatytas paminklas Adomui Mickevičiui.“ Į mitingą Julius atvyko į marškinius įsisegęs ženkliuką su užrašu „Lithuanian power“, kuris neprasprūdo pro akis nei KGB, nei tuometiniams Lietuvos televizijos reporteriams.

Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo žymėjo J. Sasnausko disidentinės veiklos pabaigą ir naujo gyvenimo etapo pradžią – 1987 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Dar 1979 m. ketino ten studijuoti, tačiau nebuvo priimtas. Mintys apie kunigystę neapleido visus 10 metų. Grįžęs iš tremties 1986 metų rugpjūtį Telšiuose įstojo į pranciškonų ordiną, tuomet dar veikusį pogrindyje.

Pirmuosius įžadus po kelerių metų davė pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. 1987–1992 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje, tačiau kunigo šventimų negavo. 1992 m. birželį Kretingoje davė amžinuosius (iškilmingus) pranciškonų ordino įžadus. 

1994–1997 metais J. Sasnauskas gyveno ir mokėsi Kanadoje. 1995 m. birželio 4 d. Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijoje, per Sekmines, diakoną Julių Sasnauską vysk. Paulius Baltakis OFM, pranciškonų provincijolas Placidas Barius OFM ir kun. Edmundas Putrimas įšventino į kunigus.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išlieka svarbi Lietuvos viešojo gyvenimo figūra:  Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno vienuolis, LRT eteriu transliuojamos katalikų radijo „Mažoji studija“ darbuotojas ir vadovas, publicistas, knygų apie religiją, tikėjimą, įtaigiai papasakotų, autoironija ir subtiliu humoru dvelkiančių atsiminimų autorius.

1998 m. J. Sasnauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2005 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2009 m. – Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, 2013 m. apdovanotas Marijos žemės kryžiaus 4 laipsnio ordinu (Estija), 2016 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Juozo Tumo-Vaižganto premija, 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. 2012 m. J. Sasnauskui įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, o 2020 m. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Lietuvos Respublikos Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius