Tai, žinoma, absurdiškas teiginys, bet būtent tokia, deja, yra naujo Konstitucinio teismo (KT) sprendimo esmė. KT išaiškino, kad Konstitucijai neva prieštarauja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktas, draudžiantis tokią informaciją, kuria niekinama konstitucinė santuokos ir šeimos samprata. Kairieji nesutiktų su pasirinktais žodžiais, bet jie remiasi būtent antikonstituciniu pripažinto įstatymo straipsnio tekstu, todėl teisingi.
Apie tai su Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku Laurynu Šedvydžiu diskutavome „Žinių radijo“ laidoje (nuoroda komentare).
Konstitucinis teismas šiuos sprendimu vis labiau virsta politizuota institucija ir šitas sprendimas irgi yra to pavyzdys. Ne kartą jau buvo ten perrašytas tiek pats Konstitucijos tekstas, tiek ir ankstesni to paties KT sprendimai tais pačiais klausimais. Čia panašiai politizuotas sprendimas. Nėr sunku suprasti, kodėl.
KT pirmininkas argumentavo, kad svarstytas straipsnis prieštarauja konstitucinei teisei skleisti ir gauti informaciją. Tai nesusipratimas. Teisė gauti ir skleisti informaciją niekaip nesuponuoja teisės skleisti savo pažiūras ar informaciją būtent viešai.
Paprastas pavyzdys – niekas negalime ateiti ir pareikalauti LRT ar „Žinių Radijo“ duoti eterio man ar jums savo pažiūroms paskleisti. Skleisti pažiūras mes turime teisę privačiai visada ir visi, o viešai, tai jau sprendžia ne vien pats asmuo ir tai nėra absoliuti teisė. Gi svarstytas įstatymas yra būtent apie viešosios informacijos poveikį.
Toliau – teisė skleisti ir gauti informaciją nereiškia teisės tą daryti būtent nepilnamečiams. Visas civilizuotas pasaulis, visos demokratinės šalys, į kurias lygiuojamės, sutaria, kad ribojimai, ką galima leisti rodyti nepilnamečiams nepažeidžia žodžio laisvės principo. Yra normalu drausti įvairius dalykus.
Vis daugiau šalių nepilnamečiams draudžia socialinius tinklus, draudžia telefonus mokyklose ir t.t. Daug demokratinių šalių daug rimčiau nei Lietuva žiūri į amžiaus cenzą kine ir neleidžia per jaunų vaikų į filmus.
Kiti aptariamo įstatymo punktai, 4 str. antros dalies visi dvidešimt keli punktai, kurių niekas nekvestionuoja ir neskundžia Konstituciniam teismui, dėl jų nesiginčija ir Konstitucijai prieštaraujančiais jų nepripažįsta – visi jie yra gyvas pavyzdys, kad kažkokios cenzūros, žodžio laisvės apribojimų čia nėra ir kad informacijos ribojimai nepilnamečiams yra normalu ir jokia cenzūra ir joks informacijos laisvės pažeidimas.
Taigi esmė: tai nėra ginčas nei apie žodžio laisvę, nei apie teisę į informaciją, tai yra grynai ideologinis ginčas apie tai, į kokią šeimos sampratos pusę stoja Konstitucinis teismas ir kokiai šeimos sampratai norima pasitelkti šitą ir visus kitus įstatymus.
KT sprendimas aiškiai stoja į pusę požiūrio, kad yra galimos įvairios šeimos formos, ne tik tarp vyro ir moters. Tuo tarpu, ligšiolinė įstatymo redakcija stoja į priešingą pusę, kad vis dėlto šeima yra tarp vyro ir moters. Nėra nieko akivaizdesnio ir paprastesnio.
Pabaigai priminsiu, kad nors Konstitucinis teismas, pasitaręs su dvasiomis, išrado (Konstitucijoje neparašyta), kad Lietuvoje gali būti įteisinta partnerystė, tai nereiškia, kad Lietuva privalo tai padaryti ar kad tai jau padaryta. Partnerystės ar jokios kitos vienalytės šeimos formos Lietuvoje įteisinta nėra.
Šeima Lietuvoje teisiškai egzistuoja tik tarp vyro ir moters ar tarp tėvų ir jų biologinių vaikų. Ir todėl visiškai nuoseklu, sisteminga ir logiška, kad valstybė visuose su tuo kaip nors susijusiuose įstatymuose įtvirtintų būtent tokį požiūrį, jog šeima tik tarp vyro ir moters. Nes valstybė negali mokyti priešingai, nei pati teigia savo įstatymuose. Būtų didelė klaida dėl tokio gėdingo KT išaiškinimo Seimui imtis ištrinti šį įstatymo punktą.
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas
Spausdinti 🖨
Pastoviai „rasdamas” konstitucijoje tai, ko ten NĖRA, Konstitucinis teismas meta iššūkį įstatymų leidėjams. KT teigia: konstitucija leidžia niekinti šeimą, konstitucija leidžia tos pačios lyties asmenų šeimas. Tokiu būdu KT terorizuoja parlamentą, niekina rinkėjus ir pačią konstituciją.
Kodėl viešose apklausose niekad nebūna klausimo – ar pasitikite Konstituciniu teismu?! Nes tada ir paaiškėtų aukščiausio suvereno – TAUTOS – požiūris į KT.
Seimas turi padaryti galą KT diktatūrai ir savivaldžiavimui!
Tau rodo sėdmenis, ir teigia, jog tai – galva. Arba atvirkščiai (rodydami galvą, aiškina, jog tai sėdmenys). Tau sako žodį, tu žinai, ką jis reiškia, o pasirodo, jog jį naudojamas visai kita, nieko bendro su tikrąja neturinčia prasme (kaip kad šnipų, slepiančių, apie ką kalba, slaptakalbė). Jeigu chemikai taip improvizuotų reakcijai naudojamų cheminių medžiagų pavadinimais, jų laboratorija netruktų išlėkti į orą.
Vadink daiktą tikruoju vardu, žmonių neklaidindamas, nesidangstyk slaptakalbe, ir niekas neturės tau priekaištų.
Čia KT skelbiamas prieštaravimas Konstitucijai, matyt, yra dėl pačios informacijos kaip tokios skleidimo draudimo. Teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus gali būti ribojama tuo atveju, jeigu būtų daroma dorovės saugojimo tikslu. Matyt, KT šio tikslo draudime neįžvelgė, todėl įstatymą pripažino prieštaraujantį Konstitucijai. Taigi klausimas, ar įsitikinimai dėl šeimos yra dorovės dalykas.
Įstatymai turi atitikti Konstituciją, ideologijas gynė tik sovietiniai įstatymai. Nejaugi net šitai Sinica nesupranta.
o kodėl reikia galvoti kad teismo sprendimai yra teisingi, juk buvo nacių vokietijos teismai, stalino rusijos teismai, dabar yra fašistinės rusijos teismai, o kodel musų teismai jau kitikie. Teismai yra politikos priemonė
Todėl mūsų teismai yra teisingi, kad šalis yra demokratinė, o joje teismai yra nepriklausomi.
O kas šioje demokratinėje šalyje skiria teisėjus ? Demosas ? Ar, vistik, nomenklatūra ? Tai sovietijoje irgi buvo demokratija ?
Teisėjus skiria Prezidentas iš “demoso” atitinkama tvarka atrinktų į juos kadidatavusių asmenų, kurį, beje, į prezidento pareigas išrenka visuotinis “demosas” per demokratinius rinkimus. Taigi formaliai teisėjų skyrimas demokratiškas, tačiau kitas dalykas, kad teisingumo vykdytojų priežiūrą, turėtų atlikti “demoso” išrinkta valstybinė konstitucinio rango institucija, o ne pačių vykdytojų savivalda. Be šios institucijos valstybė jau 30 metų yra kaip be vieno šulo.
Man atrodo, viską parenka nomenklatūra. Negrabiai imituodama demokratines procedūras.
Be abejonės korupcija tapstant teisėjais ir prokurorais yra galima. Įkurus minėtą nepriklausomą teisingumo vykdytojų – teisėjų, prokurorų ir t.t. priežiūros ir kontrolės instituciją (inspekciją), renkamą visuotiniu balsavimu, sumažėtų korupcijos galimybės einant minėtas pareigas, taigi – ir interesai jas užimti.