„Gabalėliai Lietuvos: Europa“ – tūkstančiai kilometrų Europos lietuviškais keliais

Jau septynerius metus Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė su savo sumanymu „Gabalėliai Lietuvos“ keliauja po pasaulį dokumentuodami lietuvišką paveldą.

Po septynerių metų ekspedicijų Amerikoje, šiemet jie pasuko nauju keliu – dviejų mėnesių ekspedicija po Europą, kurios metu jie aplankė daugiau nei 100 svarbių lietuviškų vietų vienuolikoje šalių.

Rezultatas? Istorijų lobynas, atskleidžiantis nesutramdomą lietuvišką dvasią: nuo išskirtinių paminklų ir istorinių pastatų iki pokarinių lietuvių pabėgėlių stovyklų liekanų, nuo žymių lietuvių kapų garsiausiose Europos kapinėse ir lietuvių bažnyčių ir koplyčių iki paslaptingų erdvių, įkvėptų senojo baltų tikėjimo.

Visa tai ir dar daugiau – Gabalėliai Lietuvos, kurių ieško, tiria, fotografuoja, kurių istorijas jau daugiau nei dešimtmetį renka ir internete talpina Augustinas ir Aistė.

Dvi emigrantų bangos, kūrusios Gabalėlius Lietuvos Vakarų Europoje

Kaip pasakoja Augustinas, panašiu metu emigravusios lietuvių bangos skirtinguose pasaulio kampeliuose kūrė panašų paveldą. Daugiausiai po savęs pasaulyje paliko pirmoji banga (emigravo 1865–1914 m.) ir antroji banga (~1944 m.).

Amerikoje iki šiol stebina didingos prieškario emigrantų pastatytos lietuvių bažnyčios, pasklidusios po visą žemyną, bet Europoje analogų mažiau. „Jei prieš Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravo daugiau nei 300 000 lietuvių, į Vakarų Europą persikėlė vos iki 20 000.

Reikšmingesnė bendruomenė susiformavo tik Didžiojoje Britanijoje“, – aiškina Augustinas. Dėl to Londono Šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta dar 1910-aisiais, yra vienintelis svarbesnis pirmosios emigracijos bangos paveldo pastatas Europoje.

Tuo tarpu Antroji emigracijos banga, kilusi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Europoje paliko gerokai daugiau pėdsakų.

„Įdomiausios lietuviškos paveldo vertybės Vakarų Europoje buvo sukurtos būtent antrosios bangos – tai Vasario 16-osios gimnazija, įsikūrusi įspūdingoje Vokietijos pilyje, popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kunigų kolegija Romoje, Romos Verano kapinių lietuvių koplyčia, kur palaidotas ir vasario 16 d. signataras Kazimieras Šaulys, bei garsiojo V. K. Jonyno sukurta koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane – pasaulinėje katalikybės širdyje“, – pasakoja Augustinas.

Kas liko iš Europos dipukų stovyklų?

Kai antroji lietuvių išeivijos banga 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos bėgdama nuo artėjančių sovietinių armijų, ji buvo apgyvendinta eilėje vadinamųjų DP (Displaced Persons, dipukų) stovyklų – daugiausia Vakarų Vokietijoje.

„Vienas iš mūsų ekspedicijos tikslų buvo pamatyti, kas iš tų stovyklų likę šiandien. Norėjome įsitikinti, ar ten dar kas primena lietuvius,“ – pasakoja Aistė Žemaitienė.

Padėtis pasirodė labai nevienoda.

„Kai kur lietuviškų ženklų visiškai nebeliko – net jei stovykloje buvo pastatyti paminklai, išlikę jų nuotraukų, jie ilgainiui buvo sunaikinti, pamiršti,“ – priduria Augustinas Žemaitis.

Tačiau pasitaiko ir išimčių, pavyzdžiui, Augsburge išlikęs Jono Muloko sukurtas lietuviškas kryžius. Šis architektas, vėliau persikėlęs į JAV, ten tapo garsus, sukūrė gausybę JAV lietuivų bažnyčių ir išskirtinį naujovišką lietuvišką architektūros stilių.

„Taip pat įspūdingas pokario dipukų paminklas su Gedimino stulpais, Vyčiu, išliko Danijoje – jį išsaugojo patys danai“ – pridėjo Augustinas.

Kitur lietuviška DP stovyklų istorija buvo įamžinta naujais paminklais. Pavyzdžiui, Detmolde (Vokietija) buvusios stovyklos bendrabučio sieną papuošė joje gyvenusio filosofo Vydūno biustas ir atminimo lenta jam.

Vehneno stovykloje neišliko originalūs pastatai, kuriuose gyveno lietuviai – bet lietuviai savo protėviams ten pastatė naują kryžių ir paminklą.

Skaudžiausias ir kartu įdomiausias DP stovyklų palikimas Aistei – Fliosenbiurgo stovykla. „Dipukai čia buvo apgyvendinti uždarytoje nacių koncentracijos stovykloje, kur iki šiol išliko krematoriumas ir sargybos bokštas.

Tačiau lietuviai dipukai čia sugebėjo pastatyti paminklą stovykloje tada dar neseniai nacių nužudytiems tautiečiams. Tai buvo vienas pirmųjų memorialų nacizmo aukoms Vokietijoje, nes patys vokiečiai tada dar tokių paminklų nestatė“.

Vokietija taip pat buvo laikina stotelė Pirmosios bangos lietuvių emigrantams: tiesioginio laivybos maršruto Lietuva-JAV nebuvo, tad daug jų sėsdavo į transatlantinius laivus Vokietijos uostuose. Jų likimai ir patirtys įamžintos vietiniuose emigracijos muziejuose, pvz. Bremenhavene.

Išskirtiniausios Europos lietuviškos vietos nuo Punsko iki Italijos

Be dviejų pagrindinių emigracijos bangų palikimo, Augustinas ir Aistė tyrinėjo paveldą, kurio analogų nėra kitur pasaulyje. Viena tokių vietų – Punsko ir Seinų kraštas Lenkijoje.

Tai – vienintelė vieta pasaulyje už Lietuvos ribų, kur daugumą sudaro lietuviškai kalbantys gyventojai. „Skirtingai nei kitur pasaulyje, čia lietuviai dažniausiai tuokiasi su kitais lietuviais, taip išsaugodami savo kultūrą.

Nors jų tėra tik keli tūkstančiai, jie įkūrė penkis muziejus ir pastatė daugiau paminklų nei galėtume išvardyti,“ – pasakojo Augustinas.

Kai kurios vertybės neturi analogų niekur kitur pasaulyje, pavyzdžiui, Prūsų-Jotvingių gyvenvietė, priešistorinio baltų kaimo rekonstrukcija, kurią sukūrė vietos verslininkas Petras Lukoševičius – jis buvo vienas iš daugelio įdomių žmonių, kurių interviu įrašėme.

Punskas ir Seinai skiriasi nuo kitų lietuvių diasporos vietų tuo, kad jų gyventojai nėra emigrantų palikuonys – jų šeimos šiame regione gyvena jau tūkstantmečius. Tik tarpukario lietuvių-lenkų karas nulėmė regiono priklausomybę Lenkijai.

Ne tūkstantmečius, bet šimtmečius skaičiuoja gausybė bareljefų su Vyčiais, kuriuos po Europą paskleidė Lietuvos kilmingieji – nuo Lenkijos iki Florencijos.

Istorinių Vyčių gausu garsiausiose Europos vietose

Nuo salos, kurioje stūkso Paryžiaus Dievo Motinos katedra, iki į UNESCO pasaulio paveldą įrašytos Nansi Stanislovo aikštės, iki rūmų prie garsiųjų Romos Ispanijos laiptų.

„Po nesėkmingų XIX a. sukilimų prieš carą, daug kilmingų Lenkijos ir Lietuvos žmonių emigravo, jų diasporos centru tapo Paryžius” – aiškino Žemaitis.

Paryžius taip pat, ko gero, turi daugiausiai garsių lietuvių kapų tarp visų Europos miestų, nes ten jis it magnetas traukė meninikus. Pavyzdžiui, lietuvis grafikas Žibuntas Mikšys palaidotas vienose garsiausių pasaulio kapinių Perlašeze.

Lietuviai menininkai iki šiol dabina Europą lietuviškais paminklais. Pagal Gabalėlių Lietuvos bruožus, vien tai, kad pastatą ar paminklą sukūrė lietuvis/ė, nėra pakankama priežastis jį aprašyti. Svarbu, kad paminklas būtų įkvėptas Lietuvos istorijos, kultūros, asmenybių.

„Daugiausiai tokių skulptūrų yra Paudorfo apylinkėse Austrijoje – apie dešimt medinių lietuvių mitologija paremtų skulptūrų, sukurtų menininkų simpoziumų metu,“ – sakė Augustinas.

„Daug paslaptingesnė yra Perkūno totemo istorija. Jis netikėtai atsirado virš Doverio baltųjų uolų Anglijoje 2023 m. Jo autorius nežinomas, todėl vietos spauda net praminė jį „lietuviu Banksy“.

„Kai kurias lietuvių bendruomenes Europoje sunku priskirti konkrečioms emigracijos bangoms,“ – sakė Augustinas, paminėdamas Vengrijos lietuvių bendruomenę. Lietuviški paminklai ten pradėti statyti XX a. devintajame dešimtmetyje. Ta bendruomenė susiformavo dar Lietuvai esant okupuotai sovietų.

„Kadangi Vengrija taip pat buvo valdoma komunistų, emigracija į ją buvo paprastesnė net tais laikais, ypač dėl šeimos priežasčių. O gyvenimas Vengrijoje buvo laisvesnis nei okupuotoje Lietuvoje,“ – paaiškino jis.

Įdomu, kad kelias itin įspūdingas lietuviškas vietas sukūrė ne lietuviai, kaip antai „Sala Lituania“ Bardžio mieste Italijoje, pilna monumentalių meno kūrinių, pasakojančių apie Lietuvos istoriją ir kultūrą.

Nors Bardyje niekad nebuvo lietuvių bendruomenės, salę kurti įgalino mieste gimęs ítalas kardinolas Samorè, kuris buvo dirbęs tarpukario Lietuvoje, daug dėl jos stengėsi ir kardinolui dirbęs lietuvis kunigas Mincevičius.

Kokį paveldą kuria ir saugo dabartiniai emigrantai?

Po to, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, į kitas Europos šalis emigravo daugiau nei pusė milijono lietuvių. Ar naujieji emigrantai kuria naujas lietuviškas vietas ir saugo senas?

„Tai labai priklauso nuo bendruomenės“, – paaiškino Augustinas. – „Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kurioje yra daugiau naujų lietuvių imigrantų nei bet kur kitur, taip pat yra vieta, kur prarasta daugiausia senųjų lietuviškų vietų.

Londono Lietuvių namai ir Socialinis klubas, lietuvių sodyba Headley Park, lietuvių klubai Mančesteryje ir Bradforde visi užsidarė, nes nei nauji imigrantai, nei tas vietas sukūrusių dipukų vaikai jų neperėmė – priešingai nei atsitiko JAV.

Geriau Britanijoje išliko katalikiškos vietos

Londono lietuvių bažnyčia, Notingemo „Židinys“. Tai visai kitaip nei JAV, kur vyskupijos dažnai uždaro lietuvių bažnyčias net tada, kai jos puikiai gyvuoja, tuo tarpu kaip tik lietuviams priklausantys lietuvių klubai Amerikoje išlieka ilgiau.“

Vis dėlto yra ir dar džiugesnių pavyzdžių. Lietuvių imigrantai Jungtinėje Karalystėje sėkmingai rūpinasi dipukų įkurtomis lietuvių kapinių zonomis Notingeme, Bradforde, Londone ir Mančesteryje (pastarosios dvi zonos dar turi ir įspūdingus lietuviškus paminklus).

Tuo tarpu Šveicarijos lietuvių bendruomenė ypač sėkmingai pažymėjo su Lietuva susijusius pastatus atminimo lentomis. Nuo viešbučio, kuriame kadaise veikė lietuvių DP stovykla, iki vilos, kurioje Maironis sukūrė vienus garsiausių savo kūrinių.

Dabartiniai emigrantai iš Lietuvos taip pat daug prisidėjo prie Italijos ir Prancūzijos lietuvių paveldo vertybių tyrinėjimo, žinių apie juos skelbimo internete. Jie perėmė kai kurias senąsias lietuvių institucijas, pavyzdžiui, Vokietijoje esančią Vasario 16-osios gimnaziją.

„Mes taip pat nuolat bandome įkvėpti naujai atvykusius lietuvius Europoje atrasti senąsias lietuviškas vietas, lankyti jas ir jomis rūpintis,“ – sakė Augustinas Žemaitis. Kelionės metu Aistė ir Augustinas surengė 7 paskaitas suaugusiems ir pamokas vaikams, susitiko su šimtais lietuvių, išklausė jų pasakojimus, įrašė interviu.

„Stengiamės skleisti žinią apie įspūdingą ir gerai prižiūrimą lietuvių paveldą JAV ir kitur, skatindami Vakarų Europos lietuvius kurti ir puoselėti tokias lietuviškas vietas savo naujosiose šalyse,“ – sakė Augustinas.

Kur rasti ekspedicijos rezultatus?

Kaip įprasta, „Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos rezultatai išsamiai skelbiami internete ir prieinami visiems nemokamai.

Lietuvių paveldo vertybių užsienyje enciklopedija (čia) pildoma išsamiais straipsniais apie kiekvieną lietuvių paveldu turtingą Europos regioną ir šalį.

Dar daugiau nuotraukų reguliariai skelbiamos „Facebook“ ir „Instagram“ socialinių tinklų paskyrose „Gabalėliai Lietuvos“.

Filmai apie lietuviškas vietas ir interviu su lietuviais rodomi „YouTube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“.

Ekspedicijos dienoraščiai skelbiami svetainėje čia.

Šią ekspediciją iš dalies parėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Netrukus pasirodys ir „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ projekto autorių Augustino Žemaičio, Aistės Žemaitienės knyga-vadovas po lietuviškąją Ameriką su gausybe įdomiausių lietuviško paveldo vietų nuotraukų. Taip pat ir 14 miestų ar regionų žemėlapių su svarbiausiomis lietuviškomis vietomis Jungtinėse Amerikos valstijose.

Daugiau informacijos ir nuolatinius atnaujinimus galite rasti oficialiose „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėse ir socialiniuose tinkluose.