Lietuvos biologinė įvairovė praturtėjo reikšmingais atradimais – „Sengirės fondo“ globojamame Moniškio (Žirgės) miške mokslininkai aptiko devynias iki šiol šalyje nefiksuotas grybų rūšis.
Šie radiniai dar kartą pabrėžia senųjų, žmogaus veiklos nepaliestų miškų svarbą ir jų išskirtinę savybę – išsaugoti rūšių įvairovę.
Moniškio (Žirgės) miškas, globojamas „Sengirės fondo“, toliau stebina mokslą
Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad šis miškas niekada nebuvo paliestas žmogaus ūkinės veiklos, o dabar tapo ir svarbių atradimų vieta – šįkart mikologai čia aptiko net devynias naujas Lietuvai grybų rūšis.
Reikšmingi ne tik Lietuvos biologinei įvairovei, bet ir pasauliniams tyrimams, naujieji radiniai patvirtina, kaip svarbu išsaugoti natūralias ekosistemas, nesikišant į jų natūralų ciklą.
Mokslinės ekspedicijos metu mikologė dr. Reda Iršėnaitė, tyrinėdama Moniškio mišką, aptiko devynias retas grybų rūšis, kurios paprastai neaptinkamos intensyviai naudojamuose miškuose.
Dar 2022 m. mokslininkė čia rado ir vienintelę Lietuvoje mėlynlakštės mažasporės (Baeospora myriadophylla) radimvietę – itin retą grybą, kurio pasaulyje yra vos apie 400 radimviečių.
„Moniškio miškas, su savo neliestu dirvožemiu ir gausia negyva mediena, yra tarsi laboratorija po atviru dangumi.
Čia formuojasi sąlygos, leidžiančios aptikti rūšis, kurios kituose miškuose nyksta arba jau yra išnykusios“, – sako dr. R. Iršėnaitė, vedusi šią mokslinę ekspediciją.
Nauji atradimai – neliestų miškų dovana
Per paskutines ekspedicijas Moniškio miške buvo užfiksuotos devynios naujos Lietuvai grybų rūšys – tai reikšmingas atradimas, atskleidžiantis neliesto miško mokslines galimybes.
Tarp jų – pakrantinis švelniabaravykis (Xerocomus ripariellus), augantis drėgnose vietovėse ir sudarantis mikorizę su gluosniais bei alksniais, bei glotnioji skėtukė (Parasola leiocephala), trumpai gyvenanti rūšis, kuri save susivirškina po keleto gyvavimo valandų.
Kartu su šiomis rūšimis buvo aptiktos ir kitos, klestinčios tik natūraliuose miškuose: gausiai ant yrančių drebulių auganti lenktakotė plikabudė (Homophron camptopodum), tamsioji dirvabudė (Agrocybe firma), švelnioji žvynagalvė (Cystoagaricus lepidotoides).
Nors šios rūšys labai retos, jų gyvybinė veikla palaiko miško ekosistemą.
Be to, buvo aptikta mikroskopinė rūšis Bactridium flavum ir mažai tyrinėti bei po atradimo šviežius lietuviškus pavadinimus įgavę plonasis nuosėdis (Cortinarius fuscogracilescens), smulkioji skylėtbudė (Polyporus parvivarius) ir vilnotoji miltbudė (Clitopilus baronii).
„Šie atradimai ne tik praturtina Lietuvos biologinės įvairovės sąrašą, bet ir patvirtina, kad kiekviena naujai atrasta rūšis yra gyvas įrodymas, kaip svarbu saugoti natūralius miškus“, – teigia dr. R. Iršėnaitė.
Nepaliesta gamta yra Lietuvos ir pasaulio biologinės įvairovės lobynas
2023 m. dirvožemio tyrimai ir biologinės įvairovės žvalgymai atskleidė, kad Moniškio miškas, išvengęs ūkinės veiklos, išsaugojo savo natūralumą.
Tokios nepaliestos vietos yra vertingos tiek gyvių įvairovei, tiek moksliniams tyrimams, kurie leidžia stebėti ir vertinti natūralius ekosistemų procesus, pavyzdžiui, medienos irimo ciklus bei kūnų sąveikas, formuoti veiksmingas gamtos apsaugos strategijas.
Gyvastinga mediena, kurios gausiai aptinkama Moniško miške, yra labai svarbus ekosistemos bruožas, suteikiantis prieglobstį daugeliui gyvių ir užtikrinantis sveiką miško veikimą.
Mikologė dr. Iršėnaitė pabrėžia, kad Moniškio miško struktūra yra turtinga – įvairaus amžiaus medžiai ir nuolat yranti mediena ir sudaro tinkamas sąlygas nykstančioms rūšims ir jų tyrimams.
„Negyva mediena ir neliestas dirvožemis yra pagrindiniai sengirių bruožai. Be jų nebūtų įmanoma išlaikyti tokios didelės rūšių įvairovės.
Jie užtikrina svarbius ekosistemos procesus ir sudaro sąlygas gyvybiškai svarbioms sąveikoms tarp kūnų, kurie negalėtų išgyventi intensyviai tvarkomuose miškuose.
Natūraliai yrantys medžiai ne tik maitina grybų bendrijas, bet ir palaiko visą ekosistemą – nuo mikroskopinių gyvių iki didesnių gyvūnų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso nuo šių procesų“, – teigia mokslininkė.
„Sengirės fondas“ palaiko ir skatina mokslininkus, tyrinėjančius neliestų miškų ekologiją ir biologinę įvairovę, kartu rengia švietimo programas pranešti visuomenei.
Mokslininkai, įskaitant dr. R. Iršėnaitę, pabrėžia, kad šįkart atrasti nauji kūnai yra tik pradžia, o tyrimai yra tęsiami.
Siekdamas ilgalaikės tokių miškų apsaugos, fondas nuolat ieško vertingų brandžių miškų išpirkimui ir apsaugojimui, bei kviečia visuomenę aktyviai prisidėti tiek finansiškai, tiek siūlant ar dovanojant miškus fondo globai.
Apie „Sengirės fondą“
„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus su visa juose esančia gyvybe, kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius, išskirtinai svarbius biologinės įvairovės išsaugojimui ir klimato kaitos pasekmių sumažinimui – sengires, atviras žmonių lankymui.
Fondo vizija – Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos, kur visi kūnai – lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.
Fondas sumanytas po sėkmingo filmo „Sengirė“ pristatymo Lietuvoje 2018 m., sulaukus didžiulio visuomenės susidomėjimo, taip pat nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo.
Įsteigtas 2020 m. sausį, „Sengirės fondas“ šiandien jau globoja virš 182 ha miškų – būsimų sengirių.
Augančios fondo bendruomenės dėka tęsiamos pagrindinės veiklos – miškų apsauga bei visuomenės švietimas.
Daugiau čia.
