Apie įvykius, susijusius su minėtos lentos pakabinimu, jau nemažai rašyta. Bet rašyta specialiai neakcentuojant šio konflikto teisinio, politinio aspekto. O jis, manau, svarbus ne tik šiai situacijai. Jis apnuogina ir kai kurias kitas Lietuvos problemas.

Nacionalinis susivienijimas sakosi leidimo pakabinti K. Škirpos atminimo lentą prie buvusios Pirmosios komendantūros pastato Vilniuje kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybę prieš tris metus. Pagal dabar galiojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999-06-07, Nr. VIII-1234) 28 straipsnį: „Prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau, kaip 30 dienų, jei įstatyme nenurodyta kitaip“.

Jei valdžios institucijos per šį 30 d. terminą nepriima sprendimo prašytojo byloje ir apie tai jam nepraneša raštu, nurodant neigiamo sprendimo argumentus, tai teisinėje valstybėje, skelbiančioje ne valdžios, o piliečių prioritetą (valdžios įstaigos (valdžia) tarnauja žmonėms“, Konstitucijos 5 str. 3 d.), piliečiai įgyja teisę traktuoti šį valdžios neveikimą-tylėjimą kaip pritarimą – šiuo atveju leidimo išdavimą. Valdininkų neveiklumas nėra teisinis pagrindas riboti piliečių teises.

Konfliktas tarp teisės ir įstatymo

Bet Vilniaus valdžia visa tai palaikė neteisėta veikla ir griebėsi operatyvaus smurto ne tik prieš Atminimo lentą, bet ir prieš ją gynusius. Mat remtasi ne minėtu teisinės valstybės principu, o jį paneigiančiu Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, kuris jau nustatė teisei ir teisinei valstybei priešingą tvarką: „Jei per prašymo nagrinėjimo terminą, nustatytą šiame įstatyme, nėra priimtas sprendimas, laikoma, kad priimtas neigiamas sprendimas, kurį asmuo gali apskųsti Administracinių ginčų komisijai“.

Čia palaiminamas ne tik valdžios neveikimas, jos arogancija piliečių atžvilgiu, bet ir pats neveikimas skelbiamas veikimu, t. y. daiktai vadinami netikrais vardais, o nepagarba asmens teisėms – pagarba.

Šitaip siekiama pirmiausia tarnauti ne piliečiams, o valdininkams, kad tais atvejais, kai jiems sunku surasti argumentų visuomenėje nepopuliariam neigiamam sprendimui pagrįsti, jie galėtų tokių argumentų visai nenurodyti, nutylėti, o tylėjimą, kaip minėta, traktuoti kaip neva argumentuoto neigiamo sprendimo priėmimą ir taip neveikimu riboti piliečių teises, kurstyti nesusipratimus tarp valdžios ir piliečių.

Konstitucinis piliečių (tautos) prioritetas valdžios atžvilgiu, būdingas teisinei valstybei, tokiu atveju slaptai keičiamas valdžios prioritetu, būdingu totalitarinėms, autoritarinėms valstybėms.

Leidimas skųstis, neturint, ką skųsti

31 straipsnis eina dar toliau. Leisdamas valdininkui, kaip minėta, per nurodytą terminą nepranešti pareiškėjui apie argumentus, nulėmusius jo prašymo atžvilgiu neigiamą sprendimą, kartu jis suteikia pareiškėjui teisę skųsti tokį jam nežinomą „sprendimą“ minėtai ginčų komisijai.

Čia nesunku įžvelgti užslėptą demagogiją: pareiškėjui suteikiama teisė, kuria jam sunku ar neįmanoma pasinaudoti. Mat pareiškėjas, nežinodamas jo prašymą neigiamai nulėmusio sprendimo argumentų, išdėstytų oficialiame rašte, faktiškai netenka ir realios teisės skųstis Adm. ginčių komisijai, nes tiesiog neturi ką skųsti.

Juk skundžiamas ne pats „neigiamas sprendimas“, o jo argumentai. Tik dėl jų komisijoje ar teisme vyksta ir gali vykti ginčas. Tai primena pasaką apie gervę, vaišinusią lapę iš siaurakaklio ąsočio.

Toks mąstymas buvo būdingas ir sovietams

Sovietų konstitucija skelbė sąjunginių respublikų teisę išstoti iš Sovietų Sąjungos, bet nenustatė tokio išstojimo įstatyminio mechanizmo, todėl leido valdžiai išoriškai atrodyti „demokratiškai“ ir kartu skelbti neteisėtu bet kokį bandymą pasinaudoti tokia „išstojimo teise“ ir griebtis smurto prieš bandančius šia teise pasinaudoti.

Akivaizdu, kad tarnauti piliečiams galima tik veikimu, priimant tiek pozityvius, tiek ir negatyvius sprendimus, bet kiekvienu atveju oficialiu raštu nurodant tokių sprendimų dalykinius ir teisinius pagrindus.

Neigiamo sprendimo priėmimas reikalauja net ir didesnio valdininkų loginio aktyvumo, negu teigiamo sprendimo atveju, nes reikia išsamiai nurodyti atsisakymo išduoti leidimą argumentus – esminę sprendimo dalį, kurią ir galima ginčyti Administracinių ginčų komisijoje. To nedarant sąmoningai ar nesąmoningai iškeliamas minėtas valdžios pirmumas prieš piliečius, o su juo legalizuojama ir atitinkama valdžios savivalė piliečių atžvilgiu.

Be to, atsižvelgiant į Lietuvoje esančią elgesio paminklų atžvilgiu situaciją, valdžios smurto aktas prieš Škirpos Atminimo lentą ir ją pakabinusius piliečius pažeidė ir kitą teisės ir Konstitucijos principą – visų piliečių lygiateisiškumą: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“ (29 str.).

Bet Vilniaus savivaldybė ir Vidaus reikalų ministerija laikėsi priešingo principo – piliečių nelygybės. Škirpos atminimo lenta Vilniaus savivaldybės ir Vidaus reikalų ministrės sprendimu, kaip „neteisėtai pakabinta“, sunaikinama pavydėtinu operatyvumu (kitą dieną po jos pakabinimo), o štai Naujoje Vilnioje pastatyta stela lenkų okupacinės kariuomenės įgulos buvimo šioje vietoje (1922–1939) šimtmečiui paminėti jau stovi daugiau kaip metus, nors oficialiai irgi skelbiama kaip neteisėtai („be savivaldybės leidimo“) pastatyta ir dar propaguojanti Lietuvos žemių okupaciją.

Matyt, Vilniaus merui ir minėtos ministerijos vadovei atrodo, kad Lietuvos žemių okupaciją šlovinantys paminklai yra lietuvių tautai didesnės vertybės, negu pastangos pagerbti 1941 m. Lietuvos valstybės atkūrimo idėją ir ją kėlusius asmenis.

Bet norint susivokti šiuose teisei priešinguose valdžios selektyviuose veiksmuose, pasirodo priežasties reikia ieškoti ne Konstitucijoje, ne teisėje, o „šešėlyje“. Mat noras skirtingai traktuoti neskirtingus dalykus išplaukia ne iš įstatymo, o iš jėgų, esančių šalia įstatymo: noras įsiteikti žydų politikams verčia valdžią operatyviai naikinti K. Škirpos Atminimo lentą (kaip „neteisėtai“ pakabintą), o noras įsiteikti lenkų politikams tokią pat „neteisėtai“ pastatytą stelą – toliau toleruoti.

Ar ne tai turėdama galvoje Jūratė Laučiūtė 2024-06-23 klausė: Ar Lietuva Europos Sąjungos užkampis, kurį valdo visokios mažumos?

Ne visų piliečių valdžia

Šioje situacijoje pasirodo faktiškai valdo tie, kurie pagal Lietuvos Konstituciją tokios valdymo teisės neturi, bet kurią įgyja pagal „šešėlio teisę“. Iš „šešėlio“ kylantys poveikiai laikomi labiau įpareigojančiais negu visų piliečių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje ir teisinės valstybės doktrinoje.

Gal dėl to visa tai mažai „įdomu“ ir Respublikos prezidentui, prokurorams, Konstitucijos pašauktiems ginti Lietuvoje konstitucinę tvarką ir viešą interesą.

Ta proga galima pasidomėti ir kitu klausimu – ar kas iš Lietuvos pareigūnų piktinasi ir dėl Pietryčių Lietuvoje tebestovinčių Armijos Krajovos paminklų, irgi propaguojančių tą pačią Lietuvos okupaciją ir ją įgyvendinusius totalitarinius režimus, nors tai draudžia 2023 06 01 priimtas Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Nr. 2023-11126 (Kiekviena okupacija, kaip žinia, negali būti įgyvendinama kitaip, kaip tik smurtiniais totalitariniais režimais: vadinasi, kas propaguoja okupaciją, tas būtinai turi propaguoti ir totalitarinius režimus, jų ideologiją).

Tik „šešėliui“ veikiant, ir galima suprasti, kodėl atskiri Lietuvos pareigūnai darosi labai ryžtingi vienų paminklų atžvilgiu ir visai neryžtingi kitų, nors ir vienus, ir kitus pripažįsta „neteisėtai pastatytais“.

Kartu tai padeda įminti ir seną paslaptį, kada visų piliečių išrinkta ir visiems piliečiams pasižadėjusi būti vienodai teisinga valdžia, staiga tampa ne visų piliečių valdžia.

Autorius yra profesorius, teisės filosofas ir teoretikas, habilituotas mokslų daktaras