I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia;
IV dalis čia;
V dalis čia;
VI dalis čia.
Tęsiame pasakojimą apie Vaitakiemio kaime gimusį Julių Mielkų-Lubiną, kuris už partizaninę veiklą buvo nubaustas 25 metams tremties ir išvežtas į Sibirą.
Julius ketvirtą kartą aplankė Lietuvą
Jis, pasisvečiavęs pas gimines, rugsėjo pradžioje lėktuvu išskrido per Maskvą į Karagandą.
Čia jis pardavė savo turtą, atsiskaitė su darboviete, susikrovė savo daiktus ir po 20-ies gyvenimo Kazachijoje metų grįžo į savo gimtąjį kraštą.
Tėvynėje Juliaus laukė daug naujų rūpesčių: kur ir kaip apsigyventi, kaip prisiregistruoti, gauti darbą ir kt. Jis laikinai apsistojo pas savuosius Vilniuje.
Tačiau tenai butas ankštas, vieno kambario, o jame jau gyveno tėvai, trys seserys ir trys broliai. Mielkų dukros lankė Kazlų Rūdoje mokyklą: vyresnioji 5-ą klasę, o jaunesnioji 3-ią.
Mokytis joms buvo sunku
Mokytoja neatsižvelgdavo į tai, kad mergaitės ką tik grįžusios iš Kazachijos, kad joms sunku įsisavinti lietuvių kalbos gramatiką, ir vis rašydavo „kuolus“.
Teko ieškoti mokytojo, kuris padėtų dukroms užpildyti lietuvių kalbos spragas.
Julius Mielkus pasakoja: „Aš pradėjau dirbti miškų ūkyje, statybos brigadoje, bet buvau neapiformintas, nes nebuvau prisiregistravęs.
Taip dirbau apie du mėnesius. 1969 m. pabaigoje nuvykau į Marijampolės pasų skyrių prisiregistruoti.
Skyriaus viršininkas pasižiūrėjo į mano pasą ir sako, kad be Vilniaus sutikimo jis negali registruoti, sako, užklausiu Vilnių ir, kai ateis atsakymas, pranešiu.
Gal po savaitės gavau pranešimą atvykti į Marijampolę. Nuvažiavus viršininkas pasakė, kad Lietuvoje gyventi negaliu, ir patarė važiuoti į Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį ar į Latviją.
Grįžęs sakau žmonai, kad reikia važiuoti į Vilnių tartis su broliais, ką daryti toliau. Pirmiausia užėjau pas jauniausią brolį Mindaugą ir jam papasakojau apie savo reikalus.
Išklausęs jis man sako: „Jei nebijai kolūkio, važiuok į Naujamiestį pas mano uošvį. Jis dirba kolūkio pirmininku, jis tave priims.“
Brolio uošvis be didelių prašymų Julių priregistravo, priėmė į fermą dirbti ir davė nedidelį namelį pradžiai apsigyventi. Fermoje Julius dirbo daug ir sunkiai.
Susitaupę pinigų, Mielkai pasistatė Naujamiestyje nedidelį mūrinį namą su ūkiniu pastatu, užaugino ir išmokslino dukras bei sūnų. Dukros ištekėjo, susilaukė vaikučių.
2000 m. netikėtai baigėsi Juliaus gyvenimas, pilnas kilnių darbų ir meilės Tėvynei, šeimai, artimiesiems ir būsimoms kartoms.
Juliaus pusseserė Gražina Markauskienė pasakoja: „Išskirtinės buvo Juliaus laidotuvės. Prie kapo su juo nuoširdžiai atsisveikino jo bendražygiai, artimieji.
Ypatingą pagarbą jam parodė mirusį laidojęs ir gerai jį pažinojęs Naujamiesčio klebonas Algirdas Dauknys.
Apžvelgdamas Juliaus nueitą gyvenimo kelią, šias įsimintinas minutes Jis pavertė tobula Gyvosios istorijos pamoka. Visa esybe jutome į paskutinę kelionę palydėję Lietuvos didvyrį.
Buvome labai natūraliai ir kartu subtiliai pakviesti (ypač jaunimas) savo darbais ir siekiais tarnauti Dievui ir Tėvynei.“
Julius Mielkus už meilę ir auką Tėvynei, kuriai atidavė gražiausius savo gyvenimo metus, buvo pripažintas Lietuvos laisvės kovų kariu savanoriu.
Lietuvos archyvų departamento 2000-aisiais metais išleistame dokumentų rinkinyje „Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945–1952 m.)“ yra Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymas Nr. 5, rašytas 1947 m. vasario 8 d., kurio 8-ajame paragrafe rašoma:
„Už narsumą, ilgą tarnybą ir sumanumą kovoje su žiauriuoju okupantu už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę apdovanoju Vytauto rinktinės 4-tos kuopos Vado pavaduotoją Lubiną […]
Juostele „Už Nuopelnus Kovose“.
Pagrindas: Rinktinės Vado raportai Nr. 257 ir 260
Originalą pasirašė Apygardos vadas Žvejys
Nuorašą pasirašė Adjutantas Tranas“
Tos pačios knygos pabaigoje (514–515 psl.) yra išvardytos Juliaus Mielkaus-Lubino partizanavimo metu užimtos pareigos.
Tenai rašoma, kad Julius Mielkus-Lubinas nuo 1945 m. buvo Perkūno rinktinės 4-os kuopos būrininkas, nuo 1946 m. birželio mėnesio – Vytauto rinktinės partizanas, nuo 1946 m. pabaigos – 4-os kuopos 2-o būrio vado pavaduotojas, o nuo 1947 m. – 4-os kuopos vado pavaduotojas.
2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus Dekretu (Nr. 1574) Julius Mielkus apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
(Pabaiga)
