I dalis čia.
Tęsiame pasakojimą apie Vaitakiemio kaime gimusį Lietuvos partizaną Julių Mielkų-Lubiną.
Bunkeryje sužeistas Lubinas buvo nugabentas į Marijampolę ir tardomas MGB rūmuose. Pasibaigus tardymams, J. Mielkų išvežė į Marijampolės kalėjimą ir įgrūdo į bendrą kamerą, kurioje sėdėjo apie trisdešimt kalinių.
Po savaitės pervedė į mažesnę kamerą, kurioje buvo penkiolika žmonių. Čia jį išlaikė iki teismo dienos.
Kaliniai iš duonos pasidarydavo šachmatų figūras, ant gultų lentų išsibraižydavo šachmatų lentelę ir žaisdavo. Julius iš pradžių tik stebėdavo žaidžiančius, bet greitai ir pats išmoko.
Šachmatų žaidimas patiko. Jo metu nepastebimai bėgdavo laikas. Kaliniai kartais užtraukdavo net dainą. Tyliai, kad prižiūrėtojas negirdėtų. Julius pradėjo mokytis Morzės abėcėlės, kad po teismo, patekęs į vienutę, galėtų palaikyti ryšį su kitais ir pasidalyti naujienomis.
Kalėjime alkio kęsti neteko, nes dauguma vyrų gaudavo iš namiškių siuntinių. Kas negaudavo, su tuo gaunantieji draugiškai dalydavosi.
Julius siuntinių negaudavo, nes jo tėvai buvo išvaryti iš namų ir slapstėsi, bijodami tremties į Sibirą, o broliai ir seserys buvo išsisklaidę po visą Lietuvą.
Teismas prasidėjo 1947-ųjų gruodžio mėnesį. Į teismą buvo iškviestos kelios moterys – liudytojos. Jas klausinėjo, ar Mielkus dalyvavo sušaudant jų vyrus. Nė viena nepasakė, kad būtų jį mačiusi.
Tačiau tai didesnės įtakos teismo sprendimui neturėjo. Karinis tribunolas nuteisė Lubiną 25 metus kalėti lageriuose. Tuo metu tai buvo aukščiausia bausmė, nes mirties nuosprendžiai jau buvo panaikinti.
Po teismo Julių uždarė į vienutę. Vienam sėdėti joje Juliui neprisiėjo, nes kalėjimo kameros buvo perpildytos ir kalėjimo administracija į vienutes grūsdavo net ir po keturis kalinius.
Likimo bendrai patarė Juliui rašyti kasacinį skundą, nes taip ilgiau galėsiąs pabūti kalėjime, ne taip greitai išsiųsią į lagerį. Mielkus taip ir padarė.
Praėjo žiema ir pavasaris. Vasara jau ėjo į pabaigą.
Vieną 1948-ųjų rugpjūčio mėnesio dieną Julių pervežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą.
Čia jis susitiko su likimo draugais. Vienas iš jų buvo jurbarkietis, per kautynes sunkiai sužeistas ir be sąmonės paimtas į nelaisvę. Ligoninėje jį išgydė ir teisė.
Kitas aukštaitis, nuo Švenčionių, nenorėdamas pasiduoti rusams, šovė sau į galvą, bet lietė tik abi akis ir liko aklas. Jį nuteisė 25-iems metams.
Lukiškių vienutėse Julius daugiausia laiko praleido su ukmergiškiu Kaniu. Tai buvo puikus žmogus, turėjo labai gražų balsą. Ryšį su kitomis kameromis kaliniai palaikydavo Morzės abėcėle, nors už tai buvo griežtai baudžiama.
Ėjo 1949-ųjų žiema. Vienas kameros draugas pradėjo kalti Morzę. Julius jį pridengė, kad prižiūrėtojas nepamatytų. Prižiūrėtojas apkaltino Mielkų. Jis negalėjo gintis ar pasakyti, kaip buvo. Po valandos Julių išvedė septynioms paroms į karcerį.
Karcerio langas buvo išmuštas, pro jį švilpė vėjas ir ėjo šaltis. Nebuvo nei lovos, nei narų. Kad nesušaltum, reikėjo visą laiką judėti.
J. Mielkus pasakoja: „Vieną parą išbuvau nemiegojęs, bet kitos jau nebeišlaikiau ir pabandžiau numigti stovėdamas, atsirėmęs į šaltą mūro sieną. Bet koks ten miegas stovint.
Maisto davinys karceryje toks: du šimtai gramų duonos per parą ir puodelis virinto vandens (kipiatoko), trečią dieną pridėdavo dar dubenėlį skystos balandos (vadinamos sriubos).
Karceryje buvo šildymo sistemos vamzdis, kuris būdavo truputį šiltas. Bandžiau ant jo susirangyti ir pamiegoti, bet nepasisekė: vos užsnūdau – nukritau. Gerai, kad smarkiai neužsigavau.
Grįžęs iš karcerio jaučiausi nelabai gerai. Maniau, teks pasirgti, bet, ačiū Dievui, viskas praėjo laimingai, tik truputį pakosėjau. Draugas labai apgailestavo, kad aš atsėdėjau vietoj jo. Tačiau koks skirtumas, sakiau, kuriam sėdėti už bendrą reikalą, o be to, vis tiek jau kitaip nebus.“
1949-ųjų kovo mėnesį į kamerą atėjo KGB karininkas su popieriaus lapu ir sako: „Rašyk, kad sutinki važiuoti į lagerį be atsakymo į kasacinį skundą.“ Rašyti Julius atsisakė.
Nepaisant to, kitą dieną, t. y. kovo 16-tą, Julių išvedė iš kameros su daiktais ir išsiuntė į Vilniaus persiuntimo punktą, buvusį už geležinkelio stoties. Taip baigėsi jo aštuonių mėnesių sėdėjimas Lukiškių kalėjime ir prasidėjo ilga kelionė į Rytus.
(Bus daugiau)
