Veikiantys asmenys: mokinys ir mokytoja.
Mokinys – Sąjūdžio dalyvių anūkas ir sūnus. Apie tai, kaip buvo, žino iš senelių ir tėvų.
Mokytoja – praeityje aktyvi komunistė, dabar aktyvi Lietuvos Nepriklausomybės mylėtoja. Neseniai labai nudžiugo, radusi anų laikų raudoną vėliavą ir saviškį komunistų partijos narės bilietą. Dar geriau paslėpė giliai lagamine. Ką gi, laikai neramūs. Jeigu kas… Kas žino…
Didžiausia dabartinių laikų problema – kokią vėliavėlę įsisegti į atlapą: ar lietuvišką trispalvę, ar ukrainietišką? Geriau būtų nepersistengti, bet jokiais būdais negalima, kad kas nors suabejotų dėl patriotizmo išraiškos pakankamumo.
Kalbėdama apie Sąjūdžio metus, mokytoja visada pabrėžia: „Mums buvo sunku siekti laisvės, bet mes negailėjome savęs, todėl ją ir iškovojome.“ Net susigraudina, pasakodama savo prisiminimus.
Labai nudžiugo, išgirdusi pasakojimą apie tai, kad anais laikais net ir komunistų ideologiją skleidusios institucijos viršūnėlėse būta tokių, kurie lyg disidentai ir partizanai toje institucijoje kovėsi už laisvą Lietuvą. Tiesa, apie savo tėvus, dirbusius NKVD struktūrose, mokytoja niekada neprisimena.
Taigi tada, kai mokytoja per pamoką liepė mokiniui papasakoti apie Baltijos kelią bei Sąjūdį ir, paklausė, kas Sąjūdį įkūrė ir koks buvo komunistų vaidmuo jame, mokinys susimąstė.
Iš tėvų ir senelių jis žinojo apie reakcinių komunistų veiklą daugelyje Lietuvos rajonų, jam buvo papasakota, kaip buvo persekiojami kai kurie Sąjūdžio žmonės, kaip juos mėtė iš darbų, kaip drąsūs ir iki šių dienų taip ir nežinomi jaunuoliai sovietų metais rizikavo savo ateitimi ir vis keldavo trispalvę. Juos gaudė ir baudė NKVD ir KGB, bet jie ir vėl iškeldavo.
Jis taip pat žinojo, kad Sąjūdį įvairiose Lietuvos vietose kūrė labai daug žmonių ir kad vieno kokio nors Sąjūdžio Kūrėjo nebuvo. Mokinys žinojo daug.
Bet… reikėjo gero pažymio.
Todėl ėmė ir papasakojo istoriją taip, kaip labai mėgo Mokytoja: apie disidentus patriotus Aukštosios partinės mokyklos viršūnėse, apie visokius tada niekam nežinomus tipelius, dabar aiškinančius, kad būtent jie kūrė Sąjūdį, ir būtinai apie tą vieną vienintelį Sąjūdžio Kūrėją.
Mokinys paminėjo dabar išryškėjusią negerovę: atsiranda tokių, kurie niekina komunistų vaidmenį Sąjūdyje.
Mokytoja nudžiugo tai išgirdusi ir, pagyrusi už labai teisingą naująjį Lietuvos istorijos matymą, parašė gerą pažymį. O po to susimąsčiusi pridūrė: „Tikrai, viskas buvo taip, kaip mus ir mokė dar anais Sovietų Sąjungos laikais. Apie Vadą. Atėjo Jis, iškėlė ranką ir parodė, kur link mums eiti. Ir mes visi nuėjome.“
O vėliau ji dar pratęsė: „Neatsitiktinai ir dabar, kai tik vyksta koks nors Nepriklausomybės ar Baltijos kelio minėjimas, tai, be valstybės vadovo, susirenka dar ir tie, kurie vis geriau ir geriau prisimena, kaip viskas tada buvo ir kokį pozityvų vaidmenį kuriant Sąjūdį tada atliko įvairių sovietinių struktūrų darbuotojai, tikrieji to meto patriotai. Juk būtent jie laimėjo Sąjūdį, o ne tie, kurie tik su savo trispalvėm vėliavėlėm bėgiojo ir, atvirai sakant, visiems trukdė.“
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas
– Kalbų lygyje: 30% Lietuvos žemių yra supirkę užsienietiški fondai. Tokią žinią pasakė milijonierius ūkininkas, kuris dalį žemės savo veiklai nuomojasi iš vokiškų fondų.
– Tikrovėje, nežinia.
– Katastrofa.
– Lietuva nepastebimai tampa Palestina 2.
(žinia)
1996 birželio 20 ir 2003 sausio 23, a_p_s_i_š_a_u_k_ė_l_i_a_i seimo nariais a_n_t_i_k_o_n_s_t_i_t_u_c_i_n_i_u būdu keitė 47 straipsnį (Lietuvos žemės tema) svetimšalių (o_k_u_p_a_n_t_ų) naudai (o tuometiniai prezidentai skelbė pakeitimus) nepaisydami konstitucijos (2 str, 4 str, 3 str, 9 str, 6 str, o taip pat) 153 straipsnio nuostatos, kuriame parašyta:
“(153 straipsnis) Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, …”.