G. Skamaročius. Dievų Motinos Letuvos skulptūra Romoje

Man tai buvo stebuklas, kurį pagaliau suradau kaip ir kitus – besilankydamas vietose. Nuo pat vaikystės domiuosi senąja istorija, įvairiose „kultūrų pėdsakais“ ir panašių temų knygose nagrinėjau tai, ką rašė kiti. Ne paslaptis, kad tada ir dabar vyksta konkurencija tarp tautų ir valstybių, todėl dažnai kitų vertybės „nematomos“ ar naikinamos, istorijos klastojamos. Tarp rašančiųjų buvo ir tų, kurie laikėsi neutraliai, pateikdami apžvalgas ir jų detales. Nuojauta kuždėjo, kad detalėse yra kažkas daugiau nei vien tik „sutapimai“ mūsų tautos naudai. Tiesa, kai ką reikėjo skaityti tiesiog iš „atbulo galo“, daryti prielaidas dėl judėjimo krypčių bei atsisakyti išankstinių nuostatų religijų, ankstesniųjų pasakymų, autoritetų ir panašioms priklausomybėms.

Lietuvių kalba ir jai artimos, Saulės kultas ir gintaras kaip šio kulto dalis („Saulės akmuo“) bei papuošalas, senosios dievybės – tai pagrindiniai raktiniai žodžiai į šiuos atradimus.

Norėjosi pačiam pamatyti ir dar daugiau perskaityti, ypač vietose, o pakankamai ištyrus – drąsiai pasakyti „kas mes esame“.

Situaciją apsunkino ir tai, kad „pietinių“ šalių istorijos tyrėjams patiems aiškėjo, kad viena iš „barbarais“ įvardintų tautų yra jų pačių protėviai – senųjų Europos kultūrų kūrėjai. Dauguma jų pasirinko įdomią savo protėvių kilmės atsiradimo ir viešinimo formą. Jų šalyse gimę mūsų ir jų protėviai laikomi jų Dievais ir didvyriais, o ten nukeliavę (dar gimę Lietuvoje) – tarsi yra kitokios vertės ir nematytini. Dėl šios priežasties „atėjusiųjų“ beveik nematysite nei Graikijos, nei Italijos to laikmečio paveiksluose ar muziejuose, nei aprašymuose, nei šiandieninių suvenyrų parduotuvėse. Tai dar labiau stiprino norą rasti ir tą – „atėjusiąją“ fizine prasme, bent viename meno kūrinyje.

Dievų Motina Lietuvė, kaip „atėjusioji“, tik paminima įvairiuose eladų (dabar vadinamų graikais), etruskų bei lotynų (abeji dabartinėje Italijoje), turkų ir kitų kalbų senuosiuose įrašuose. Motina Lietuvė įvairiose šalyse ir laikotarpiais vadinama Letuva / Letuna / Leta / Latona / Lata / Lada / Litva ir kitais artimais vardais, bet visais atvejais – ji yra dvynių Dievų  Apolono ir Artemio Motina. Ji taip pat motinystės ir gimstamumo (santuokoje) dievybė globėja. Senesnėje „senovėje“ Apolonas (etruskų kalboje Apulas) buvo Saulės Dievas, o Artemis – Mėnulio Dievas. Keičiantis laikmečiams ir kraštams, dvyniams priskiriamos dievybės ar globojamos veiklos ir temos kaitaliojasi. Kai kur, Artemis pateikiamas kaip moteriškos lyties Dievas Artemidė.

Etruskai ir vienas iš stambiausių jų kultūros centrų – senasis Vėjų miestas (gyveno apie 37.000 žmonių) laikytini Romos miesto įkūrėjais. Beje, vėliau (apie 396 m. pr. m. e.) pačios Romos sugriautas.

Buvusiojo Vėjų miesto vietovė dar ir dabar vadinama šiuo vardu (itališkai Veio ir Vejo). Ji yra apie 18 km į šiaurę nuo Romos, greta dabartinio Isola Farnese miesto, prie upės, dabar vadinamos Kremera vardu. Domino istorinio miesto vardo lietuviškumas, esanti požeminė vandens saugykla sodų laistymui (dar ir dabar vadinama „Sodo“ vardu), bet kai pavyko išsiaiškinti, kad jame buvo Saulės kulto centras su Apolono šventykla, tapo aišku – ten bus dar daugiau.

Šioje šventykloje buvusi retos formos – besišypsančio Apolono skulptūra dabar yra Nacionaliniame etruskų muziejuje Romoje. Turėjau pats aplankyti, pamatyti ir patikrinti, kaip ten su tais vėjais, įrašais vietiniuose stenduose, aplinka.

Vietovėje gausu griovų, kalvų ir įdubų – tai formuoja skersvėjus. Mano apsilankymo dieną vėjas ten buvo pakankamai stiprus, tikras Vėjų miestas. Vėjų istorinio miesto paveldo ir aplinkos apsaugai įkurtas parkas, kurio lankytojų centras yra šio muziejaus filialas. Jo „centras“ aptvertas ir užrakintas, lankytojų centre vietinio darbuotojo nebuvo. Etruskų muziejaus Romoje darbuotojos sakė, kad: „laikinai, kol ras kitą darbuotoją“.

Taigi, šį kartą buvusio Vėjų miesto centro ir Apolono šventyklos griuvėsių likučių aplankyti nepavyko. Pavyko pamatyti viešai prieinamus Kremero upės krioklius (kaskadas), požeminę Sodo vandens saugyklą, dirbtinį urvą kalne ir daug daug ąžuolų upės pakrantėse bei netoli jos. Už keletos kilometrų taip pat yra „kapena“ – kalno šlaite iškaltų etruskų kapinių urnoms bei katakombų griuvėsiai.

Vėjų miesto Apolono skulptūrą turėjau rasti Etruskų muziejuje. Dideliam džiaugsmui ją radau gausios ekspozicijos pabaigoje, taip, kaip ir buvo parašyta informacinėje muziejaus medžiagoje.

O pagrindinis stebuklas buvo visai šalia. Greta savo sūnaus stovėjo ir pati jo Motina – Lietuvė. Tiesa, čia ji vaizduojama rankose laikanti dar kūdikiu esantį Apoloną (viršutinė kūdikio dalis nudaužta). Prie jos skulptūros įrašyta Latona – lotyniškąja vardo forma, nors etruskų muziejuje, etruskų kalbine forma turėtų būti Letun‘a).

Etruskų muziejus rašo, kad Apolono statula (skilusi į keletą dalių), kartu su kitų statulų fragmentais Vėjų mieste buvo rasta 1916 m. gegužę. Dievų Motinos Lietuvės ir Apolono skulptūros yra natūralaus dydžio, rankomis padarytos iš molio ir išdegtos, vėliau nudažytos. Abejos skulptūros datuojamos 510-500 m. pr. m. e., t. y. sukurtos prieš 2524-2534 metus. Statulos buvo priskirtos garsaus molio skulptorių (koroplastų) kartos meistro Vulkos rate dirbusiam „Apolono meistrui“, menininkui iš Vėjų. Senovės šaltiniuose Vulka minimas kaip pirmojo etruskų karaliaus  Tarkvinijaus Prisko užsakytos Jupiterio statulos, kuri buvo skirta Kapitolijaus triadai (apie 580 m. pr. m. e.) šventykloje ant Kapitolijaus kalvos Romoje, kūrėjas.

Italijos mokslininkas etruskologas Gaetanas de Sanktis teigia, kad etruskai į dabartinę Italiją „atėjo iš kažkokio krašto šiaurėje apie 1800 metus prieš mūsų erą“, t. y. maždaug prieš 3824 metus.

Panašiai rašoma ir ELados (dabar Graikija) atveju. Tiesa, eladai / graikai rašė, kad ateiviai iš šiaurės atėjo bent 3-4 bangomis. Mūsų protėviai su Dievų Motinos Letuvos (Letos) kultu bei Gintaro prekybos keliais judėjo ne tik šiaurės-pietų kryptimis, bet ir tarp dabartinių Italijos, Graikijos, Turkijos bei kitų kraštų, tačiau tai detalės kitiems straipsniams.

Marija Gimbutienė kėlė keletą mūsų kilmės ir istorijos versijų. Jos nuomone Senosios Europos (sakralinis) raštas, o tuo pačiu ir kultūros pamatas centrinėje Europoje („šiaurėje“) buvo sukurtas gerokai anksčiau (apie 5500 m. pr. m. e.) nei „pietuose“ – Elados (Graikijos) Egėjo jūros areale ar Kretoje, ar Kipre. Logiška, kad jeigu tarpusavyje giminingas raštas vėliau atsiranda Europos pietinėje dalyje, tai ir jį turėjusios tautos dalis ten keliavo bei raštą turėjo atsinešti iš šiaurės.

Diskusijų nelieka vienu atveju – šiandien yra tik vienas kraštas į šiaurę nuo Italijos ar Graikijos, kuris dar ir dabar turi Letuvos formos vardą.

Ir tai ne tik Lietuva, ir ne tik Latvija (vok. Letland) – tai bendra mūsų senoji tauta, o šiandien abejos šalys kartu sudėjus, taip, kaip buvo dar iki Livonijos ordino atsivilkimo į mūsų kraštus. „Livonijos kronikos“ autorius Henrikas Latvis (lotyniškai Henricus de Lettis, gimęs apie 1187 m.) rašė, kad iki šio ordino įkūrimo prie Baltijos jūros, buvo viena bendra letų (letuvių) tauta. Tiesa, jo laiku, jau padalinta į tris skirtingas teritorines priklausomybes: Letoniją, Letiją ir Letigaliją.

Bendros Letuvos valstybės, federacijos ar panašiais pagrindais, ar pradžiai bent broliškesnių santykių atkūrimas tarp abejų valstybių (Lietuvos ir Latvijos) yra ateities ir kitų straipsnių tema, o šiandien galime didžiuotis, kad esame Saulės namų ir Dievų Motinos Letuvos (Letos) šalimi, Europai ir pasauliui padėję sukurti senąsias kultūras ir civilizacijas.