A. Kairys. Istorija tapusi praeitis (I)

Manau, kad ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų.

Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.

Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai.

Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.

Čia prisimintini buvusio tiesioginio valdymo vadovo Šalčininkų rajone Arūno Eigirdo žodžiai, pasakyti 2011 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien. Valstybinės komisijos Rytų Lietuvai veiklą prisimenant“.

Dirbant Valstybinėje Rytų Lietuvos komisijoje pirmaeiliu uždaviniu (…) buvo žinių, būtinų procesų, vykstančių rytų Lietuvos rajonuose, pažinimui rinkimas.

Ir ne tik žinių rinkimas, bet ir jų sklaida. Reikia prisiminti, kad komisijai teko veikti žinių blokados sąlygomis: Lietuvos televizija buvo okupuota ir Rytų Lietuvos rajonų gyventojai matydavo tik Maskvos bei taip vadinamos „kaspervizijos“ programas, pradžioje nebuvo ir nepriklausomos rajonų spaudos.

Todėl nemažiau reikšmingas Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos darbo baras buvo (žinoma, pagal galimybes) skleisti nemelagingas žinias apie Lietuvos valstybėje vykstančius procesus, nuostatas tautinių mažumų atžvilgiu, okupanto vykdomus smurtinius veiksmus.

Teko dirbti Valstybinėje komisijoje Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti ir kitaip pavadintuose junginiuose po jos pertvarkymo (Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas prie LRV, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LRV) ir kuruoti šių rajonų švietimą.

Kaip atrodė tuo metu mokyklos, domėjomės kartu su anuomete Švietimo ministerija ir buvome dažni svečiai tiek Šalčininkų, tiek Vilniaus bei kituose Rytų Lietuvos  rajonuose.

Asmeniniame archyve liko daug medžiagos, kuria norėčiau pasidalinti.

Taigi užsukime į 1993 metų Šalčininkus. 1992 /1993 m.m. rajone veikė 53 įvairiakalbės mokyklos: iš jų 11 lietuvių, 4 rusų, 22 lenkų, 1 lietuvių-rusų, 15 rusų-lenkų dėstomosiomis kalbomis.

Palyginti su 1991/1992 m.m.,  padidėjo 8-iomis lietuvių, 2 rusų, 7 lenkų, 3 rusų-lenkų kalbomis mokyklų; nebeliko mišrių lietuvių-lenkų, bei lietuvių, lenkų, rusų mokyklų.

Atsiskyrusios Dieveniškių, Baltosios Vokės, Eišiškių, Jašiūnų mokyklos yra vienose patalpose. Naujai įsisteigusios lietuviškos pradinės mokyklos įsikūrė arba darželiuose (Dainavos, Tetėnų), arba atskirose patalpose (Kalesninkų, Mištūnų).

Kol kas prasčiausios sąlygos iš gyventojų išnuomotame name įsisteigusioje lietuviškoje Mištūnų mokykloje.

Pažymėtina, kad 5,8 proc. mokyklų dirba dviem pamainomis (respublikos vidurkis 4,3 proc.). Bendrojo lavinimo mokyklas lanko 5 683 mokiniai. Iš jų 656 mokosi lietuvių kalba, 2616 – rusų ir 2411 lenkų kalba.

Palyginti su praėjusiais mokslo metais 100 padidėjo mokinių skaičius lietuviškose klasėse, beveik 300 lenkiškose ir sumažėjo 364-iais rusiškose. Teigtina, kad daugelis rusiškų klasių mokinių pereina arba į lietuviškas, arba į lenkiškas klases.

Antai tik 1992/1993 m.m. į Jašiūnų pagrindinę mokyklą perėjo 17 moksleivių, Eišiškių 3-iąją lietuvių dėstomąja kalba – 4.

Pasidomėkime, kas gi mokė vaikus išminties dalykų. 1992 metų duomenimis, šio rajono bendrojo lavinimo mokyklose dirbo tik 21,6 proc. lietuvių kalbos ir literatūros žinovų (plg. respublikoje – 84,98 proc.), 65,7 proc. istorijos (plg. respublikoje – 87,8 proc.), stokota ir kitų mokymo dalykų žinovų.

Padėtį gelbsti kol kas mokyklose dirbantys pensininkai, o jų net 148, t.y. 23 proc. visų dirbančiųjų.

Besiruošiant naujiems mokslo metams parengtas tokio turinio žinių pranešimas Rytų Lietuvos mokyklų direktoriams:

Kasmet Lietuvos rytų mokyklos stokoja specialistų. Šįmet Ignalinos, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokykloms trūksta per 100 mokytojų.

Jau nuo 1992/93 m.m. pradžios Komisija kreipėsi per radiją, televiziją, kitas masinių žinių priemones, ragindama respublikos mokytojus dirbti Vilnijos krašte.

Atsiliepė daugiau nei šimtas įvairių specialybių – lietuvių kalbos ir literatūros, pradinių klasių, užsienio kalbų, fizikos, matematikos, chemijos, biologijos, istorijos ir kai kurių kitų dalykų mokytojų.

Maloniai prašytume pranešti mokyklų direktoriams, kad, paskambinę telefonu 62 9472, jie galės gauti pageidaujamo specialisto adresą bei telefono nr. 

(Raštas  Nr. 89 išsiuntinėtas aukščiau minėtų rajonų švietimo skyrių vedėjams-aut.pastaba).

Išsiaiškinome, kad nėra gera ir mokytojų buitis. 35 mokytojai (daugiausiai atvykę iš kitų respublikos vietų) nuomoja brangiai kainuojančius butus.

Pagal 1992 02 15 Lietuvos Respublikos Šalčininkų rajono Vyriausybės įgaliotinio potvarkį Nr. 760p dalį buto nuomos išlaidų (200-300 tal.) apmoka savivaldybė, kitą, daug didesnę, tenka susimokėti patiems.

Ypač dėl to nukenčia jauni mokytojai, studijuojantys neakivaizdiniu būdu respublikos aukštosiose mokyklose ir pasiruošę dirbti būtent šiame rajone.

Po apsilankymo rajone nuspręsta, kad: būtina statyti Šalčininkų 3-iąją vidurinę mokyklą, Jašiūnų pagrindinės mokyklos priestatą, Dieveniškių vidurinės mokyklos priestatą; baigti statyti Mištūnų pradinę mokyklą, baigti statyti Jašiūnuose statomą namą mokytojams, pradėti statyti namus mokytojams Dieveniškėse ir Turgeliuose, taip pat būtina sudaryti sąlygas pirmųjų klasių mokiniams, norintiems mokytis lietuviškai ir iki 1993–1994 m. mokslo metų pradžios paskelbti vietas, kuriose galėtų įsisteigti papildomai lietuviškos klasės.

Įvairiais būdais stengtis aprūpinti mokyklas žinovais. Tam panaudoti ne tik 1992–1993 m. aukštųjų mokyklų absolventų galimybes, bet ir Valstybinėje regioninių problemų komisijoje esantį „Mokytojų, pageidaujančių dirbti Rytų Lietuvos mokyklose banką“; mokytojams, atvykstantiems iš kitų Lietuvos respublikos vietų, leisti nemokamai įsigyti žemės bei suteikti lengvatinius kreditus gyvenamiesiems namas statyti“.

Kreipėmės į Kultūros ir švietimo ministrą raštu, kurio turinys atspindi susirūpinimą neskaitliomis šio krašto lietuviškų mokyklų klasėmis:

Per pastaruosius metus padidėjo lietuviškų mokyklų skaičius Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, tačiau jose mokinių nėra daug.

Esant Kultūros ir švietimo ministerijos nuostatai naikinti mokyklas (klases), kuriose mažiau kaip 5 mokiniai, netektume Šalčininkų raj. Daubutiškių (3 mokiniai), Kalesninkų (2 mokiniai), Dainavos (2 mokiniai), Vilniaus raj. (Mostiškių (2), Vėriškių (3), Dūkštų (5) pradinių mokyklų.

Uždarę jas, padarytume daug žalos šio krašto lietuvybei plėtoti. Prašome ieškoti finansinių galimybių, kad šios mokyklos veiktų ir kitais mokslo metais.

Adresavome raštą tuomečiam Kultūros ir švietimo ministrui D. Trinkūnui bei Šalčininkų raj. valdytojui T. Mickevičiui:

Šių metų rugsėjo-spalio mėn. aplankyta 15 Šalčininkų rajono bendrojo lavinimo mokyklų. Išanalizavę sukauptą medžiagą ir ją apibendrinę, siunčiame Jums pažymą, kurioje nurodome, kad:

1. Kai kuriose kitakalbių mokyklose ignoruojama valstybinė simbolika, o tautinė (lenkų) simbolika neretai naudojama nevykdant 1992 12 22 Kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos nutarimo „Dėl tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą“;

2. Lenkiškose mokyklose plinta Lenkijos Respublikoje leidžiama ir Lenkijos respublikos kultūros ir švietimo ministerijos neaprobuota lektūra (žurnalai, grožinė, istorinė, dokumentinė literatūra);

3. Rengiant lenkiškas klases, nusikalstama laisvanoriškumo principui: daugeliu atvejų mokytojai, mokyklų vadovai primygtinai agituoja tėvus leisti vaikus į lenkų dėstomąja kalba mokyklas (klases) ir pan.

Siūlytume jums pridedamą medžiagą apsvarstyti bendrame Kultūros ir švietimo ministerijos, Valstybinės regioninių problemų komisijos, Šalčininkų rajono Valdybos atsakingų darbuotojų pasitarime.

Priedas: Pažyma (23 lapai).

Valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas R. Ozolas

(Bus daugiau)

Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams

Spausdinti