Liko tik keli mėnesiai iki užtaisytos bombos sprogimo – ar laikas baigsis, ar pavyks ją neutralizuoti? Iš karto perspėju, kad tai, ką skaitysite, yra metafora, apibūdinanti situaciją, kurią, mano nuomone, sukūrė dabartinė liberali valdžia per pastaruosius ketverius metus. Ši „bomba“ yra tarsi simbolis grėsmės, kylantiems Lietuvos regionams ir mažesniems miestams, o ne tik Vilniui, kuris jau ilgą laiką kenčia nuo protestų, mitingų ir cenzūros socialiniuose tinkluose. Šioje šalyje laisvas žodis vis dažniau yra užgniaužiamas dar jo nesigirdint, o tai trukdo jam pasiekti laisvę.
Ši bomba – moderni ir blizganti – simbolizuoja prieštaringą įstatymą, kuris laukia rudens sesijos pabaigos. Nors jau ketverius metus laukėme, kad valdžia imtųsi veiksmų, vis dar trūksta ryžto abiejose pusėse. Viena pusė yra 80 % pasirengusi veikti, kita – ne daugiau kaip 20 %. Kyla klausimas, kas laimės šią kovą: modernioji blizganti kultūra ar tauta, kuri vis dar stipriai laikosi savo tapatybės ir vertybių.
„Lietuva prie kasetinių šaudmenų draudimo prisijungė 2011 metais. Kasetinis šaudmuo yra iš oro arba žemės paleidžiama talpykla, kurios viduje yra nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų antrinių šaudmenų, išmėtomų futbolo aikštės dydžio teritorijoje. Bombos įprastai sprogsta nuo smūgio, tačiau dalis nesprogsta, jei nusileidžia ant šlapios ar minkštos žemės. Tačiau užmynus ar paėmus į rankas gali sprogti. Dėl to ypač gali nukentėti vaikai, nes bombos kartais būna panašios į žaislus. Būtent dėl potencialios žalos civiliams šalys draudžia kasetines bombas“, – teigia Krašto apsaugos ministerija.
Perfrazuojant kasetinius šaudmenis, galima sakyti, kad šie šaudmenys simbolizuoja įvairias grėsmes, kurias kelia naujas įstatymas. Šiame kontekste kyla klausimas: kiek mūsų valstybė turi „stadionų“ – vietų, kur šie šaudmenys galėtų sprogti? Ir ar tai nėra dar viena metafora apie ilgai trunkantį stadiono šalia „Akropolio“ projektą, kuris jau 40 metų yra finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų?
Kiek ši liberali valdžia su savo paruoštu įstatymu gali pakenkti tiems, kurie nori išlaikyti savo tapatybę, istoriją ir šeimos tradicijas? Manipuliavimas įstatymo projektu, prisidengiant emocijomis ir blizgančiais žaislais, yra bandymas formuoti jaunų žmonių sąmoningumą taip, kad jie patikėtų naująja ideologija. Tai primena metodus, kuriais Leninas ir Stalinas įtikino tautą, kad jų duona skanesnė nei Lietuvos. Atrodo, kad metodai nesikeičia.
Taigi, kai kurie įstatymai gali būti kaip tie žaislai – patrauklūs iš išorės, tačiau pavojingi, ypač jaunimui. Nepaisant to, kad šie dalykai gali būti asmeniniai, tautos ribos yra aukščiau visko. Gal dėl to imamasi įvairių priemonių, siekiant nukreipti dėmesį nuo šios „bombos“ kitais įvykiais ir autoritetų nuomonėmis. Tai kelia klausimą, kiek mūsų visuomenė yra pasirengusi priimti šią naują realybę.
Autorius yra Seimo narys
Kas laimės – šiuo atveju – lėkštas (miesčionio) klausimas. Tautai, Lietuvos laisvei esminis klausimas – dvišalio bendrumo pagal 1994 m. sutartį su Lenkija užbaigimas, t.y. šios sutarties tolesnis nepratęsinėjimas. Tik tai pakeistų slogią (nelaisvą) atmosferą Lietuvoje, tik dėl visiškos lietuvybės laisvės (visiško istorinio atsiknisimo nuo Lenkijos) verta siekti valdžios Lietuvoje.