Kultūros paveldo tvarkybai, priežiūrai ir sklaidai lėšų visuomet trūksta. Lietuvos regionai finansavimo paveldui stygių jaučia ypatingai, nes didžiąją biudžeto pyrago dalį „suvalgo“ didieji šalies miestai – toks valstybės požiūris.

Todėl čia ypatingai svarbus tampa vietos bendruomenių, savivaldos sumanumas, sumanymai bei meilė savo kraštui ir jo paveldui.

Valstybinė kultūros paveldo komisija, jau kelis dešimtmečius analizuojanti kultūros paveldo finansavimo klausimą regionuose, pabrėžia: „kultūros paveldas šiandien turėtų būti suvokiamas ne kaip išlaikytinis, o kaip labai įvairiomis formomis atsiperkanti investicija“, – rašoma pranešime žiniasklaidai.

Čia svarbu prisiminti Paveldo komisijos atliktą Savivaldybių paveldosauginio indekso tyrimą. Tai matematinė atskirų rodiklių rinkinio kombinacija, kuria siekta apžvelgti paveldosauginę situaciją kiekvienoje savivaldybėje. Jis sudarytas atsižvelgiant į finansinius, privalomų veiklų ir rodomų sumanymų rodiklius.

„Kuriant indeksą Paveldo komisijos tikslas yra keisti požiūrį į paveldą ir daryti įtaką paveldosauginei kultūrai, kurti sveikos konkurencijos tarp savivaldybių jausmą.

Šiuo metu dėmesys skiriamas Dzūkijos regionui, kur lankomės siekdami kurti šį indeksą kartu. Paskutinė stotelė – Lazdijų r., Druskininkai ir Alytaus m.

Matome, kad savivaldybėse požiūris į kultūros paveldą yra įvairus – vienur jaučiama, kad paveldas suprantamas pats savaime kaip vertybė, kitur jis daugiau matomas kaip priemonė kitoms gyvenimo sritims gerinti“ – pažymi Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Anot Paveldo komisijos, susitikus su vietos bendruomenėmis ir savivaldos atstovais ryškėja vis aiškesnis vaizdas, koks svarbus asmeninis vietos žmonių indėlis į kultūros paveldą ir pastangos dėl jo.

Finansavimas yra kritiškai svarbus, tačiau be vietos žmonių sumanymų, vizijos, istorinio ir paveldosauginio identiteto kokybiškai, kompleksiškai išsaugoti kultūros paveldą ir jo veidą nebūtų įmanoma.

Merkinėje – iš apačios kylančių paveldosauginių sumanymų gerasis pavyzdys

Ne šiaip sau vietiniai gyventojai sako, kad „Merkinės ateitis slypi jos praeityje“. Miestelio istorija yra sena ir turtinga. Žmonių čia gyventa jau dešimto tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje, ji buvo svarbus strateginis LDK Panemunės pilių gynybos sistemos punktas, 1569 m. suteikta Magdeburgo teisės privilegija.

Merkinė buvo vienas svarbiausių miestų Lietuvoje XVI a. – XVII a. pr., čia buvo valdovų mėgstamas medžioklės dvaras, be to čia susikirto svarbūs prekybos keliai.

Šiandien miestelis alsuoja istorija ir stebina ne tik kultūros paveldo ir gamtos grožiu, bet ir vietos žmonių sumanumu.

Merkinės krašto muziejus jau bene daugiau nei dešimtmetį yra tapęs ryškias idėjas konsoliduojančiu generatoriumi, po kruopelytę renkant ir gaivinant istorinę miestelio sampratą.

Muziejaus paroda panašėja į „mini“ Nacionalinio muziejaus parodą. Jis yra įsikūręs miestelio centrinėje aikštėje, buvusioje stačiatikių cerkvėje. Pastaroji buvo pastatyta carinės Rusijos okupacijos metais nugriovus istorinę Merkinės rotušę.

Merkinės atgimimas prasidėjo būtent nuo istorinio paveldo įveiklinimo. Pradėjus vadovauti dabartiniam direktoriui Žygimantui Buržinskui, įstaiga peržengė įprastinio muziejaus rėmus.

Čia siekiama, kad veiklos apimtų visą miestelį. Anksčiau Merkinė buvo neįdomi lankymui, verslas čia neinvestavo, nes atvykdavo mažai lankytojų.

Vėliau ėmė rastis stendai, rodyklės, tai kūrė kitokį, patrauklesnį Merkinės įvaizdį. Tą pastebėję ir įvertinę verslininkai pradėjo čia investuoti.

Didžiulis nuopelnas, kad ir muziejus įgijo privataus verslo pasitikėjimą – šis pradėjo skirti lėšas Merkinės paveldui. Privataus sektoriaus finansavimu pastatytas Vladislovo IV Vazos paminklas, bus tvarkomas Merkinės rotušės maketas.

Gerėja Merkinės santykis ir su Lazdijų r. savivaldybe. Anot muziejaus direktoriaus, anksčiau vietos savivaldos bendradarbiavimas su Merkine buvo ne itin glaudus, tačiau jos dėmesys miesteliui vis didėja.

Muziejaus, vietos bendruomenės iniciatyvos ir noras atgaivinti Merkinę įkvėpė ir Varėnos r. savivaldybę. Spaudimas iš apačios paskatino tolesnius veiksmus aukštesniu lygmeniu.

Prie vieno iš seniausių ir tuo pat metu vertingiausių Merkinės statinių – Vazos namo – techninio projekto parengimo Varėnos r. savivaldybė prisidėjo 2/3 reikiamų lėšų.

Anot direktoriaus, pirmą kartą savivaldybė skiria tiek lėšų vietos kultūros paveldui ir tai daro su ypatingu užsidegimu.

2023 m. Varėnos r. savivaldybės taryba pritarė sprendimui dėl istorinio Vazos namo Merkinėje atkūrimo bei pritaikymo kultūrinei veiklai už preliminariai numatytą daugiau nei 1,5 mln. eurų sumą, likusiais lėšas pritraukiant iš Europos Sąjungos fondų.

Tikėtasi, kad Vazos namas taps galimybe muziejui pakilti į aukštesnį lygį, skatinant dar didesnę Merkinėje besiplėtojančią sinergiją tarp verslo, kultūros ir turizmo.

Visgi, ES fondų lėšos istoriniam Vazos namui nebuvo skirtos. Finansavimą gavo 11 kultūros paveldo vertybių, tarp kurių 6 yra iš didžiųjų miestų.

Čia įžvelgiama vis labiau ryškėjanti problema – menkas paveldo vertybių finansavimas ir didesnės dalies lėšų nukreipimas į turtingesnes didžiųjų miestų savivaldybes parodo valstybės požiūrį į regionus.

Tęstinumas kultūros paveldo apsaugos procesuose vs valdžių kaita

Kiek kitokia padėtis matoma Alytuje. Nors čia nėra analogiškos bendruomenės, šis pasižymi stambių kultūros paveldo vertybių sutvarkymu bei pritaikymu.

Restauruota Alytaus sinagoga, Alytaus piliakalnis, Alytaus geležinkelio tiltas, kuris šiuo metu tarnauja pėstiesiems ir dviratininkams.

Per Antrąjį pasaulinį karą Alytaus sinagoga nebuvo susprogdinta, tačiau subjaurota. Sovietmečiu pakeista jos paskirtis – pastatas pertvarkytas į druskos sandėlį.

Po neseniai baigtos sinagogos restauracijos ji atgimė naujam kultūriniam gyvenimui. Šiuo metu čia veikia Audiovizualiųjų menų centras.

Iki tvarkybos darbų Alytaus sinagogos būklė buvo avarinė, ji stūksojo nyki, pilna šiukšlių ir t.t. Sienų tapyba pastate buvo restauruota labai profesionaliai, atkurta struktūra ir zonavimas.

Alytaus sinagoga buvo tvarkoma iš Kultūros paveldo departamento Paveldotvarkos programos, Kultūros ministerijos tikslinio finansavimo ir Alytaus m. savivaldybės projektų finansavimo lėšų.

Susitikimo metu Alytaus m. savivaldybės Miesto ūkio skyriaus vyriausiasis žinovas Nerijus Abromaitis atkreipė dėmesį, kad: „net vienas geras atvejis įkvepia kitus, tuo pačiu tada tvarkoma ir kita infrastruktūra – pėsčiųjų, dviračių takai ir t.t.

Viso to puikus pavyzdys – Alytaus piliakalnis. 2017 m. Alytaus m. savivaldybės iniciatyva įgyvendintas Piliakalnio g. rekonstrukcijos ir Alytaus piliakalnio teritorijos pritaikymo rekreacijai projektas.

Greta jo įrengta poilsio vieta su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštelėmis ir pasivaikščiojimo takais, pašalinti želdiniai“, – sakė jis.

Anot jo, tvarkant kultūros paveldo vertybes sukuriama aukšta pridėtinė vertė, kuriama vientisa poilsinė erdvė, sukuriama išliekamoji vertė. Tada savivaldybės vadovai įžvelgia viso to tikslą ir galimybės.

Geri dalykai įtraukia ir įkvepia veikti toliau. Stambių vertybių sutvarkymo sėkmę Alytaus m. lėmė kompleksiškas požiūris ir veiksmai – nuo žmonių dirbančių Alytaus m. savivaldybėje iki politinės valdžios požiūrio.

Taip pat labai svarbus ir žmogiškasis faktorius, kaip sekasi savivaldai bendradarbiauti su Kultūros paveldo departamentu, t. y – svarbu žmonės, ryšiai, komunikacija.

Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pritardama sako: „siekiant išsaugoti kultūros paveldo vertybes teigiamas santykis su Kultūros paveldo departamentu yra labai svarbus.

Apžiūrų metu mus nudžiugino Alytaus – Marijampolės teritorinio padalinio požiūris, pagalba. Įkvepiantis ir jų vyr. žinovės Margaritos Janušonienės dėmesys Alytaus sinagogai ir jos sutvarkymui“.

Paveldo komisija pastebi, kad vienintelė Alytaus m. savivaldybė Dzūkijos regione turi pasitvirtinusį Paveldotvarkos programą. Jos pagalba savivaldos gali padėti finansuoti privačių kultūros paveldo tvarkybą. Deja, ji yra tik formali ir šiuo metu neveikia.

„Išgirdome, kad savivaldybės santykis su privačių kultūros paveldo vertybių savininkais yra sudėtingas, nes šie dažnai keičiasi. Taip pat, kad dabartinė vietos valdžia Paveldotvarkos programos nepalaiko argumentuodama tuo, kad savivaldybė finansiškai nepajėgi sutvarkyti net jai priklausančių vertybių.

Šiuo metu didesnis dėmesys skiriamas kitoms pirmenybinėms sritims. Ankstesnės valdžios padarė didelį įdirbį, todėl norėtume Alytui palinkėti nepamesti to ritmo, išlaikyti dėmesio kultūros paveldui tęstinumą, vystyti savo paveldosauginį identitetą“, – pastebi A. Stepanovič.

Vietovės identitetas – kultūros paveldo turinio kūrėjas

Vis dažniau savivaldybėse paveldas suprantamas kaip praeities išteklius, kuriantis galimybes dabarčiai ir ateičiai. Kai būtent istorinis identitetas ir kultūros paveldas padeda kurti miesto veidą.

Visgi galimi ir kiti keliai – kai kultūros paveldas tampa priemone kitoms gyvenimo sritims gerinti. Toks pavyzdys galėtų būti Druskininkai, kurio tapatybė – kurortas. Miestas turi didžiules galimybes, tačiau aiškaus paveldosauginio veido stinga.

Pavyzdžiui, pastatas M. K. Čiurlionio g. 37 į Kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas trūkstant muziejinių patalpų ir siekiant gauti finansavimą. Tada jis buvo paskelbtas savivaldybės saugomu ir sutvarkytas gavus tarptautinių fondų lėšas. Šiuo metu čia vyksta mokomosios veiklos.

„Druskininkuose didžiausias dėmesys šiuo metu skiriamas kultūros paveldo viešųjų miesto erdvių tvarkymui. T.y, toms vertybėms, kurie padeda turizmui.

Vietos bendruomenės, jeigu tokios ir yra, nėra matomos. Sveikintina, kad kultūros paveldas tvarkomas, tačiau Druskininkams norėtume palinkėti atrasti savo paveldosauginį veidą, užmegzti kontaktą su privačių kultūros paveldo objektų savininkais ir vietos bendruomenėmis“, – pažymi Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.