Jonas mėgo, kad darbo kambarys būtų didelis ir erdvus: girdėdavau jo lėtus žingsnius, vaikščiodamas galvodavo. Rašė tik parkeriu, būdavo amžinai rašaluotais pirštais, nes išsimurzindavo traukdamas į jį juodą ar mėlyną „Pelikan“ rašalą.
Neretai išbraukdavo arba visiškai išmesdavo vakar parašytus puslapius, kartais net visą skyrių. Kaip pasakojo to paties namo Antakalnio gatvėje Jono buvęs kaimynas, poetas Algimantas Baltakis: „Užeinu kartą pas Joną ir klausiu, kiek puslapių šiandien parašei?“ – „Tris“, – atsako Jonas. – „O kiek išbraukei?“ – „Keturis.“ – „Šio anekdoto neprasimaniau, – priduria poetas, – taip iš tikro yra buvę.”
Jokių savaitgalių, jokių poilsio dienų, kol nepabaigdavo romano skyriaus ar „neįstrigdavo“. Nepripažino „įkvėpimo“. Sakydavo, gal poetai gali laukti, kol atskris Mūza.
Jos belaukdamas gali tik susigadinti nuotaiką, kad laikas bėga, o tu vis dar medžioji įkvėpimą. Jam, prozininkui, „įkvėpimas“ ateinantis bedirbant. „Gera darbo nuotaika, manau, ir yra įkvėpimas, o ji būna sodyboje, apsuptoje miškingo laukų gamtovaizdžio, kuris toks mielas ir savas.“
Man imponavo Jono disciplinuotumas. Namuose Vilniuje irgi griežta tvarka. Devintą – pusryčiai, po jų dirbdavo iki trijų valandų popiet. Romanui rašyti susikaupimo reikia, tad prašydavo manęs, kad nekviesčiau prie telefono, tik išimtiniais atvejais.
Skambinantiems paaiškindavau, kad šiuo metu užimtas, dirba, gal galėtų po trečios valandos perskambinti arba jis pats paskambins. Kartą, net seseriai paskambinus iš Mėdginų, liepė netrukdyti.
Nesmagu man būdavo cerberiu būti, bet saugojau jo kūrybinę ramybę, prisiimdama nemalonę sau, kad „neprileidžiu prie Avyžiaus“. Tačiau tokių „pilnų“ kūrybos dienų, kaip pats yra prisipažinęs, per metus būdavo tik trečdalis.
Jonas, kaip prisiminimuose apie jį rašo jo kolega rašytojas Mykolas Sluckis, plušėdavo prie kelių romanų iš karto. Tai, aišku, ne rašymas tuo pat metu dešiniąja ir kairiąja ranka (beje, buvo kairiarankis).
Jono prisipažinimu, pačiam ne visad būdavę aišku, kodėl nustumia augantį, regis, prie pabaigos artėjantį rankraštį ir imasi ataušusio, prieš pusmetį ar metus be regimos priežasties palikto.
Kaip pastebi M. Sluckis, „nemažai subjektyvių priežasčių gali tokį „migravimą“ pateisinti: įprastas gūžtelėjimas „kad nesirašo“, užsidegimas nauja tema, siužetu, prototipu ir t. t., ir pan.
Tačiau netrūko ir rimtų, grynai išorinių priežasčių […]. Vieną, žiūrėk, įšaldė ne iš Lietuvos padangių pūstelėjęs Šiaurys, kitam sutrukdė vietinių aukštų funkcionierių ar redaktorių apsidraudėliškumas.“
1976 metais Jonas man laiške prisipažino: „Visą laiką balansuoju tarp trijų romanų, pats gerai nežinodamas, kurį visų pirma užbaigsiu. O užbaigiu tą, kuris pagaliau visai pavergia, neleisdamas apie nieką kitą galvoti.“
Būdavo, romaną jau įpusėjęs, kai „susipykdavo“ su savo veikėjais, kai jam atrodydavo, jog slysta paviršiumi ar priėjo akligatvį, rašomą kūrinį atidėdavo į šalį ir imdavosi naujo, o kartais grįždavo prie nukišto, to, kuris tuo metu jį labiausiai užvaldydavo.
Todėl parašyti romaną užtrukdavo ne vienerius metus. Taip rašė ir paskutiniuosius savo romanus – „Ir išmuš tavo valanda“ (parašė tik pusę), „Mažylė – didžioji mano meilė“ (parašė tik kelis skyrius) ir „Viskas praeina“ (pritrūko paskutinio skyriaus).
Antai, 1976 metų spalį, piršdamasis man, tame išpažintiniame laiške rašė: „Dar kartą perskaičiau nebaigtos satyrinės apysakos rankraštį, apie kurį Tau pasakojau Maskvoje.
Jeigu viskas mano gyvenime bus normalu iki Naujųjų metų neskubėdamas suspėčiau padėti paskutinį tašką. Tačiau labiausiai dabar mane traukia prieš gerą penkmetį užmestas romanas apie šių dienų Lietuvos kaimą [turėjo galvoje romaną „Degimai“ – I. L.–A].
Taip pat daug galvoju apie „Sodybų“ II tomą. Žodžiu, jaučiuosi atsidūręs tarsi kokioj kryžkelėj, – kiekvienas kelias savaip traukia keliauti, tačiau nežinau (ir bijau) kuriuo nors iš jų pasukti. Beje, šito nėra ko bijoti – būdavo, kad po kelis mėnesius blaškydavausi, kol įsikabindavau naujos knygos.“
Laiške dar užsiminė, kad norėtų parašyti „Labanoro girių legendas“. Bet neįvykdė šio sumanymo. Ne visas sumanytas ir pradėtas knygas Jonas tęsdavo. Jo manymu, nevykėlius be skrupulų „nurašydavo į pasyvą“.
Medžiagos savo knygoms, prisipažino, niekada specialiai nerinkdavo, nesinaudodavo plačiais istoriniais šaltiniais, remdavosi savo gyvenimiškąja patirtimi.
Nepretenduodamas į istoriškumą, bijodamas nukrypti į istorinį žanrą, kad „nepamestų žmogaus“, stengdavosi nenuklysti nuo grubios gyvenimo tiesos, pasak jo, „žiūrėdamas tiesiai gyvenimui į akis, kiek leisdavo to meto totalitarinės sistemos gniaužtai, laikę už gerklės“.
Pirmiausia ji domino žmogus, jo išgyvenimai, žmogaus, tautos ir valstybės egzistencinės problemos, kuo tiksliau atkurti to meto, kada kūrinio veiksmas rutuliojasi, realijas, politinį, visuomeninį klimatą.
„Tiek savo kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime stengiausi ne smerkti, o pateisinti žmogų, nors ne kartą juo esu ir pats nusivylęs […]. Turbūt rašau todėl, kad noriu pats sau kažką išsiaiškinti ir kitam paaiškinti.
Iš meilės, o gal iš gailesčio žmogui. Ginti jį, jo dvasios vertybes“ (iš atsakymo „Naujų knygų“ skaitytojams). „Pradėdamas rašyti naują knygą, susikristalizavus jos sumanymui, sumanymui, nemažai laiko skiriu paruošiamajam, preliminariniam darbui, – yra prisipažinęs. – Aš būtinai turiu apčiuopiamai įsivaizduoti savo būsimos knygos veikėjus.
Jie man – gyvi žmonės, atėję iš gyvenimo, iš mano pastebėjimų. Seniai užmiršai jų vardus, kitų ir nežinojai, nebeprisimeni, kur matei, kur buvai sutikęs, tačiau įsirėžė atmintin jų mintys, sujaudino jų likimai.
Jau vien mano gimtasis kaimas, kuriame pragyvenau iki 22 metų amžiaus, – kokia sodri paveikslų galerija! – prašyte prašosi į knygas.“
Pradėdavo naują kūrinį tik gerai apmąstęs jo „karkasą“, į storą sąsiuvinį susirašydavo veikėjų su gimimo datom glaustas charakteristikas, netgi nusibraižydavo giminės genealoginę schemą ir, pasak jo, paleisdavo personažus į gyvenimą savarankiškai veikti.
Yra prasitaręs, kad ne kartą romaną norėjo užbaigti vienaip, o veikėjai (jų charakterių logika) jį užbaigdavo savaip.
Antai, rašytojas Vytautas Sirijos Gira yra Jonui prisipažinęs, kad neparašytą romaną „išnešiojantis“ iki paskutinės eilutės – telieka užrašyti. Panašiai kaip prancūzų kino klasikas Renė Kleras yra pasakęs: „Filmą pastačiau, belieka jį nufilmuoti.“
Avyžiui taip būdavo neįdomu, – jo knyga gimdavo kūrybinio proceso metu. „Kūrinį užbaigęs dažniausiai apsiriboju stiliaus šlifavimu, atidžiai „pereidamas“ visą tekstą – nieko iš esmės nekeičiu. […]
Nesugebu siekti tobulumo, perrašinėdamas jau užbaigtą kūrinį, man tobuliausias tas variantas, kurį nulieju iš karto, užlopydamas skyles kūrybinio proceso metu“, – prisipažino, atsakydamas leidinio „Naujos knygos“ skaitytojams.
Mašinraščiu perrašytą tekstą kartais dar nežymiai taisydavo, kartais pakeisdavo vardus, skyrių pavadinimus. Man tekdavo ranka įvesti Jono pataisymus į spausdinimo mašinėle perrašytus kitus egzempliorius.
Paprastai nebaigto Jono darbo aš neskaitydavau. Nelįsdavau, neklausinėdavau, nežinodavau, ką rašo, – tai jo pasaulis, pasaulis, priklausantis tik jam. Jeigu norės, pats pasidalins. Bet kai visai užbaigdavo, duodavo man perskaityti rankraštį.
Atsargiai rinkdavau žodžius, kad ko nors neleptelėčiau. Negalėjau ir negaliu būti objektyvi jo kūrybos vertintoja – jis mano brangus žmogus. Nors kartais ne viskas man būdavo priimtina, bet visada jį palaikydavau, nes jo romanai per cenzūros pinkles sunkiai skindavosi kelius į viešumą.
Tik kai įstrigdavo leidykloje, klausdavo, tardavosi, kaip su mažiausiomis nuolaidomis šį bei tą pakoreguoti, kad vis dėlto knyga pasiektų skaitytojus.
Jonas buvo nepriklausomos laikysenos, nėjo su konjunktūra, todėl cenzūrai kliūdavo kone kiekvienas drąsesnis sakinys. Atmintyje išliko diena Vilniuje, neprisimenu, koks tada buvo oras, man kažkodėl atrodo, kad snigo.
Jonas baiginėjo savo dvidešimt metų (su pertraukomis) rašytą epopėją, paskutiniąją, ketvirtąją antro „Sodybų tuštėjimo meto“ tomo knygą.
Paprastai, kai būdavo „rašymo laikas“, Jonas dirbdavo iki trečios valandos, tada pietaudavome. Padengusi stalą, laukiu, laukiu, net jau valgis ataušo. Nedrįstu trukdyti, bet neramu pasidarė, ir Bardas neamsi.
Tyliai praveriu Jono kabineto duris, Bardas, net paknarkdamas, tįso ant savo tapčiano, o Jonas sėdi, kažkoks prislėgtas, padėjęs parkerį, abi rankas ant rašomojo stalo, susijaudinęs žiūri tiesiai priešais save į langą. „Gal blogai jautiesi?“, – sunerimau. – „Adomas mirė“, – tyliai pasakė.
Patylėjome. „Niekaip negaliu parašyti finalo, jau ketvirtą variantą rašau, bet vis ne tai…“ ir pastūmė man prirašytą lapą. Perbėgau akimis: „Dienai praaušus, Adomo lavoną išvežė į Kraštupėnus […]. Kaimo gatvė buvo kaip iššluota.
Vežėčios slinko desperatiškai kratydamosios per gruodą, lydimos languose pilkuojančių veidų, sunkių atodūsių, maldą vapančių lūpų šnibždesio, nors kai kas už santūriai suspaustų lūpų gal slėpė piktdžiugišką šypseną ar ilgai brandintą širdyje prakeiksmą.
Čia viename, čia kitame kieme pasitaikydavo žmonių, įsidrąsinusių atiduoti velioniui paskutinę pagarbą, kaip dera krikščionims. Tačiau, išgirdę priartėjus ratų bildesį, visi dingdavo iš akių kur pakliūva ir rūstūs, susikaupę stebėdavo iš savo priedangų paskutinę kaimyno Vainoro kelionę […].
Adomas gulėjo vienais apatiniais, perplėštais keliose vietose. Ratams kratantis per gruodą, kūnas krūpčiojo kaip gyvas, o vienplaukė galva daužėsi į mėšliną vežėčių šalinę, ant kurios tikriausiai vaikystėje ne sykį yra pats sėdėjęs, varinėdamas arklius per mėšlavežį; veidą vos galima buvo pažinti – taip pasistengė vyrai bespardydami.
Sustiklėjusios akys šaltai žvelgė iš po pakeltų blakstienų į nematomus kiemus, lėtai slenkančius pro šalį, į trobas su kadaise pažinotais žmonėmis, su baime laukiančiais nežinomo rytojaus, į apniukusį rytmečio dangų, kuriuo įsismarkavęs vėjas varė iš Rytų sunkius sniego debesis, pranašaujančius ilgą, rūsčią žiemą.“
Apkabinau Joną per pečius: „Gal padėk tašką, gal nebesikankink, paskutinis sakinys viską pasako, kas laukė Lietuvos…“ Romano „Chameleono spalvos“ (parašyto dar „iki manęs“ – 1975 m.) rankraštį Jonas man davė paskaityti mums ką tik susituokus.
Beje, kaip man sakė Jonas, romaną buvo pradėjęs rašyti pavadinimu „Dienos eina trumpyn“, tik, kai užbaigė, pavadino „Chameleono spalvos“. Romanas buvo įstrigęs leidykloje, nes jis jau buvo sulaikytas aukščiau, Centro komiteto sekretoriaus ideologijai kabinete.
Mačiau, kad jam rūpi mano nuomonė, nerimą išdavė mestelėta a priori frazė: „Žinoma, tai ne Sagan.“ Mat tuo metu skaičiau Fransuazos Sagan romaną „Ar mėgstate Bramsą?“
Cenzūrai užkliuvo drąsiai parodytas menininko ir valdžios santykis, įtartinas pasirodė, kaip pasijuokimas iš valdžios, romane satyriškai pavaizduotas Vykdomojo komiteto pirmininkas, pernelyg panašus į tikrą aukštą valdininką, romanas buvo išvadintas dar ir erotiniu.
Užkliuvo ir scena, kurią Jonas savo akimis yra matęs: kaip vieną ankstyvą saulėtą rytą, kai „gatvės buvo pustuštės, vien kiemsargiai darbavosi šluotomis“, sovietinė valdžia nuo Arkikatedros vertė šv. Stanislovo, šv. Elenos ir šv. Kazimiero skulptūras: „Aš kasdien mažiausiai po porą kartų praeidavau pro nebylią varpinę, išdidžiai pakėlusią savo barokinę galvą greta didžiojo baudžiauninko sukurto šedevro, tačiau dabar dairiausi aplinkui apstulbęs, nesusigaudydamas, kaip čia atsidūriau ir iš kur tas nematytas neregėtas vaizdas.
Kol atsikvošėjau, pagaliau suvokęs, kas iš tiesų atsitiko, šmėkštelėjo siaubinga mintis: žemės drebėjimas! O gal karas?! Arba, o tai nė kiek ne geriau, teroristinė nežinomo vandalo ranka įvykdė šį šventvagišką aktą?“
Tas vaizdinys jį taip sukrėtė, kad tokią sceną perkėlė į romaną – papasakojo knygos herojaus skulptoriaus Liudo Skirmonio lūpomis: „Trys šventieji – Kazimieras, Elena ir Stanislovas – nušokę nakčia nuo katedros stogo… Nelaimingi savižudžiai!
Ar bereikia geresnės dingsties gimti legendai, paaiškinti tai kaip stebuklą? Bet stebuklų amžiai buvo praėję, gyvenome šiurkščios tikrovės metus, kurie tebedvelkė parako tvaiku ir krauju. Apimtas prieštaringiausių jausmų, aš stovėjau prie pabirusio gipsinio laužo, nematydamas nieko kito aplinkui.“
Romane yra scenelė, Skirmonio sąmonėje išnyranti kaip haliucinacija, kur hitlerininkai sudegina kelias sodybas. Rankraštyje tas sodybas sudegina sovietiniai partizanai, bet jau į žurnalinį išspausdintą variantą nepateko, nes ir „Pergalės“ rankraščius cenzūruodavo.
Pareikalavo, kad stalininius baudėjus pakeistų vokiečiais. „Kas liko daryti, – sakė Jonas, – norint, kad „pralįstų“ kitos, man irgi itin svarbios vietos, kad kūrinys pasiektų skaitytojus.“
Redaguodavo kone kiekvieną drąsesnį sakinį, antai kompartijos centro komiteto kultūros skyriaus vedėjo Sigizmundo Šimkaus ranka įrašytos pastabos (o jų daugybė): „Vėl apie Tris kryžius. Negi jų taip gaila?“ arba, pavyzdžiui, nurodymai, ką išbraukti: „Olimpo dievai su savo parankiniais spardo ir glosto tave“, „partijos politikos linijų tiesinimai ir kreivinimai” (tai iš vieno svarbiausių personažų – rašytojo Skardžio samprotavimo apie partijos politiką ir valdžios vadovavimą menininkams) ir pan.
Sigizmundas Šimkus buvo kilęs iš to paties kaimo, kaip ir Jonas, tik už jį gerokai jaunesnis, tad nebuvo ten bendravę. Jonas prisimindavo, kaip jo motinai „uždavė širdį“ Šimkuvienė, girdamasi savo sūnumi, atseit, kas iš to, kad tavo sūnus rašytojas, mano vaikas viršesnis, – jeigu panorės, tai išleis knygą, nuo jo priklauso.
„Vagos“ leidykloje buvo surengtas rankraščio svarstymas. Kaip Avyžius sakė interviu žurnalui „Pasaulis“ (1991), „pasitelkus neginčytiną lietuvių literatūros autoritetą [ Juozą Baltušį – I.L–A.], buvau apkaltintas gyvenimo juodinimu ir man buvo pateikti tokie pasiūlymai, kad jais vadovaudamasis turėjau parašyti faktiškai kitą knygą.“
Sprendimas – nespausdinti, idant, kaip buvo pasakyta, „nesukompromituočiau Lenino premijos laimėtojo vardo“.
„Dabar, kai tas nelemtas romanas įkliuvęs, – rašė man laiške, – dažnai keiksnoju save: kurių velnių pasirinkau rašytojo profesiją, ardamas žemę tikrai jausčiau daugiau džiaugsmo ir galbūt būčiau laimingesnis…“
Rankraštis išgulėjo stalčiuje porą metų, kol, kaip rašė tame interviu Avyžius, „neatsirado drąsus redaktorius, poetas Juozas Macevičius, kuris apsiėmė paskelbti kūrinį „Pergalėje“. Bet ir čia teko pavaikščioti „kryžiaus keliais” varstant tuometinio respublikos ideologo Liongino Šepečio kabineto duris…“
Jeigu nori, kad išspausdintų, turi kažką keisti, prisitaikyti. Pavyzdžiui: Jonas sugalvojo tą sceną su Arkikatedros skulptūromis paversti vizija – lyg buvo, lyg pasirodė, lyg susapnavo… „Rašai krauju, o išbraukia rašalu“, – kaip pasakė „Chameleono spalvų“ veikėjas rašytojas Skardis. Beje, tik rankraštyje. Knygoje išcenzūravo šį sakinį…
„Žinoma, buvo galima neiti į kompromisą, rankraštį palikti stalčiuje, – prisipažįsta Avyžius, – bet aš ir dabar [1991 m. – I. L–A.] esu įsitikinęs, kad mano romanai, paskelbti viešai, dešimtims ar šimtams tūkstančių žmonių darė teigiamą poveikį ir atliko teigiamą vaidmenį to meto visuomenei.“
Romaną „Degimai“ Avyžius parašė 1980 metais. Jį su „Kaimu kryžkelėje“ jis laikė dilogija, nors romanų nesieja tie patys veikėjai, tik kai kurie „antraeiliai“, bet jungia – Lietuvos kaimo likimas.
„Degimams“ užrašė paantraštę – „Po dvidešimt metų“. Buvo pats brežnevinės stagnacijos metas. Cenzūrai užkliuvo iškart. Jonas sakė: „Rašau rekviem lietuviškam kaimui“ – apie kolūkinio kaimo degradacijos reiškinius, apie industrializacijos, o kartu su ja rusifikacijos veržimąsi į lietuvišką kaimą.
Kaip „Kultūros barų“ interviu sakė literatūrologas dr. Albertas Zalatorius, kai Avyžius, „stodamas į kovą su „blogio dinozauru“, pabandė užgriebti toliau antraeilių dalykų kritikos, iškart kilo nervinga reakcija“. Vėl „kryžiaus keliai“…
Kompartijos centro komiteto sekretorius Lionginas Šepetys, pasikvietęs Joną, pradeda pokalbį: „Gražiai žylate, rašytojau…“ „Ar pasikvietėte mane pažiūrėti, kaip aš pražilau?“ – paironizavo Jonas.
Sekretorius išsitraukia iš stalčiaus „Chameleono spalvų“ romaną ir prašo autografo: „Matote, vis dėlto išleidome jūsų romaną, uždegėme jam „žalią šviesą“, gal susitarsime, ir „Degimai“ išeis.
Žinote, mes, biurokratai, rašytojo mokyti negalime, bet gal šito sakinuko, kad „lietuviškos dešros iškeliauja į plačiąją tėvynę, saviems nepaliekant“ ir šito, „kad tie rusai, kurie atvyko į Lietuvą, yra svieto perėjūnai“, reikėtų atsisakyti ir šitą sakinuką reikėtų pakeisti…“
Kaip rašė atsiminimuose apie Avyžių literatūrologas dr. Vytautas Kubilius: „Kone kiekvieną sakinį redaguodavo, nurodydavo, kurias scenas išimti, kuriuos veikėjus pagražinti, o kuriuos paretušuoti; premijos negelbėjo nuo cenzūros, ir rašytojas buvo kupinas įniršio – jis nenorėjo keisti ir išduoti tiesos, kurią buvo sudėjęs į charakterius ir veiksmą“ („Tiesos ieškotojas“).
Pavyzdžiui, užkliuvo scena, kurioje rajono komunistų partijos sekretorius su ruse žmona ginčijasi, į kokią mokyklą – lietuvių ar rusų – leisti savo vaiką.
„Su jūsų kalba toli nenuvažiuosi“, – pareiškia sekretoriaus žmona. „Reikėtų nacionalinius klausimus apeiti, palikti tik šeimos problemas“, – mokė L. Šepetys Avyžių.
Jonas kaip „atasvarą“ vienai pagrindinių romano veikėjų – šovinistei Fimai įvedė tokį epizodinį veikėją – „teigiamą“ rusą. 1979 metų rugpjūčio 23 dieną iš Prūdiškio man rašo: „Vakar dar kartą perskaičiau abi „Vyresniojo brolio“ dalis, ir visai numušė nuotaiką.
Labai suerzino Vadimas Fomičius, jis kaip šuniui penkta koja, nors rašydamas visa tai žinojau. Vis dėl tos nelemtos atasvaros, apsidraudėlių literatūros komandorų. Pfu! Tikrai bėda, kai menininkas priverstas kviestis į talką diplomatiją. […] Užėjo dvasinės krizės antpuolis, ir kiti puslapiai atrodo nieko neverti…“
Kaip tik neseniai respublikiniuose dienraščiuose buvo išspausdintas L. Šepečio pranešimas Lietuvos SSR kompartijos centro komitete, kuriame jis teigė, jog reikėtų mūsų respublikos aukštosiose mokyklose išplėsti disciplinų dėstymą rusų kalba, tada jose galėtų mokytis daugiau studentų iš visos Sovietų sąjungos.
Aišku, toks nurodymas atėjęs iš Maskvos, o čia tas Avyžius dar drumsčia vandenį… Užkliuvo ir romano dalis, kaip tas rajkomo sekretorius („su žmogišku veidu“) atvažiuoja į gimtąjį kaimą pas tėvus ir Kūčių vakarą sėdi su visais prie stalo, plotkele dalijasi.
Nuosprendis – knygos neleisti! Tada Jonui patariau, kad pakeistų tą sceną – visi namiškiai susirenka į motinos mirties metines. Bet romane motina gyva! Pakeitė – parašė labai jautrią sceną: savo paties motinos mirtį aprašė. Jo Motina, pakirsta insulto, nukrito po sūnaus sodinta obelimi ir mirė…
Cenzūra taip iškapodavo kūrinį, kad atsirasdavo meninių duobių.
Avyžius interviu žurnalui „Pasaulis“ (1991 m. gegužė) sakė: „Kai po ilgų leidyklos recenzavimų, pasitelkus autoriui psichologiškai apdoroti net Joniškio rajomo sekretorių A. Guščiną, rašinėjantį eilėraščius [matyt, šis tarėsi esąs pagrindinio romano veikėjo prototipas – I. L–A.], po uolių leidyklos redaktorių šlifavimų, redagavimų (daugiau kaip šimtas redakcinių pataisų) pagaliau romanas išvydo pasaulio šviesą, „viršūnėse“ (su gerbiamu L. Šepečiu priešakyje) buvo nuspręsta pamokyti autorių.
Dėl to LKP CK įkvėpė „Literatūros ir meno“ savaitraštį rengti diskusiją apie šiuolaikinį romaną.“ Jos epicentre buvo „Degimai“. Visą pusmetį kiekviename numeryje „dvaro kritikai“ talžė romaną, puolė už vis šviesėjančio tarybinio gyvenimo juodinimą, atseit romane „iš to kratinio Lietuvos žmonių, lietuviško kaimo atpažinti negalima, tai gerianti, lėbaujanti šutvė” ir pan.
Jono žodžiais, „net kai kurie kolegos, pasiraitoję rankoves, nesirinkdami žodžių, pliekė“. O žurnalo „Švyturys“ redakcijoje, kaip rašoma 1982 metų gruodžio 23 dienos numeryje, „susirinko tie, kurie pirmaisiais pokario metais su ginklu rankose kovojo prieš buržuazinių nacionalistų gaujas – buvę Liaudies gynėjai“.
Prie „apskrito stalo“ stojo ginti savo literatūrinio bendražygio Žguto-Žentulio. „Nežinau, kas buvo Žentulio iš žinomo romano [„Degimai“ – I. L–A.] prototipas.
Tai jau, atleiskite… – kalbėjo vienas jų. – Knygoje faktiškai dedamas lygybės ženklas tarp nacionalistinių žudikų ir kovotojų už liaudies reikalą, darbo žmonių interesų gynėjų.“
„Skaitant knygą, parašytą praėjus dešimtmečiams nuo nacionalistinio pogrindžio likvidavimo, tarytum padvelkia tų laikų šnypštimu iš pakrūmių…“ – piktinosi kitas. Ir panašiai.
Per pusmetį vykusį tą „Degimų“ talžymą, matyt, aukštieji komunistinės valdžios biurokratai nusprendė, kad dar nepakankamai pamokė autorių, tad šešiasdešimtmečio proga Lietuvos centro komitetas atmetė Rašytojų sąjungos pateiktą paraišką – suteikti jam Lietuvos liaudies rašytojo vardą.
Kai kurie rašytojai, net ir jaunesni, šį vardą turėjo. Bet nuo jo geresniu rašytoju netampama. Kai paskelbdavo spaudoje kuria nors proga (pavyzdžiui, SSRS Rašytojų pirmojo suvažiavimo, Didžiojo spalio kažkelintoms metinėms ar pan.) sąrašiuką apdovanotųjų ordinais ir medaliais rašytojų – Avyžiaus pavardės jame nebūdavo.
Jonas pats į tai atsainiai žiūrėdavo: „Aš ne papuasas, kad tais blizgučiais džiaugčiausi.“ Tyliai viešumoje praėjo tas jo šešiasdešimtmetis ir staiga laikraštyje SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakas su Leonido Brežnevo parašu – Jonas Avyžius apdovanojamas Tautų draugystės ordinu.
Tai buvo toks ne itin reikšmingas apdovanojimas – Brežnevas jį visiems atvykusiems aukštiems užsienio svečiams įsegdavo.
Ordinas turi būti įteiktas, o Jonas nieku gyvu neina jo pasiimti. Skambina iš vietinės Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo: „Matote, mums reikia jo parašo, kad jis tą ordiną gavo, turime Maskvai atsiskaityti.“
Galiausiai šiaip taip prisiviliojo Joną: „Užeikite pasikalbėti apie kultūrą, literatūrą…“ Prezidiumo pirmininkas Antanas Barkauskas savo kabinete jam jį padavė.
Nė nepasižiūrėjęs, Jonas tą dėžutę su ordinu parsinešęs namo kažkur įkišo. Tuo metu, kai „Literatūroje ir mene“ vykusio „Degimų“ „teismo proceso“ buvo pats įkarštis, Jonas sėdi kaime, toli nuo visų diskusijų, ir rašo antrą „Sodybų tuštėjimo meto“ tomą.
Troleibuse sutinku literatūros mokslininką, autoritetingą kritiką Vytautą Kubilių. Šis tyliai klausia, kaip jaučiasi Jonas. Sakau, sėdi kaime ir „Sodybų“ antrąjį tomą rašo. „Rašo?! – net šūktelėjo. – Taip… Jonas visada buvo valingas ir stiprus.
Perduokite jam mano širdingiausius linkėjimus.“ Savo prisiminimuose knygoje „Jonas Avyžius“ V. Kubilius rašo: „Pokalbiuose (buvau to paties aukšto kaimynas) niekino pataikūniškumą, karjerizmą, „ponų dvaro“ intrigas.
Nepritapo prie valdančios viršūnėlės, nesidavė prijaukinamas premijomis ir ordinais. Buvo paveldėjęs kaimo žmogaus instinktyvų nepasitikėjimą valdžia, ypač svetima valdžia.
Geriausiai jautėsi kaimo aplinkoje, tarp savo giminių ir kaimynų, kur viskas pažįstama iki pašaknų, o mieste tebuvo laikinas gyventojas, taip ir neįleidęs šaknų į kietą miesto grindinį.
Buvo kaimietiškai tiesus, paprastas, ramus žmogus, neapsvaigintas „sąjunginio“ pripažinimo ir nekamuojamas didybės kompleksų – profesinės rašytojų ligos, greičiau besigraužiantis – nepasakyta viskas iki galo, dar toli iki meninės tobulybės…
Labai aiškiai ir skaudžiai jautė didžiulę distanciją tarp to, kas leidžiama pasakyti, ir tikrosios gyvenimo tiesos.“
Pasiėmusi naujausią „Literatūros ir meno“ numerį, važiuoju į Švenčionėlius. Visą kelią traukinyje svarstau – duoti Jonui skaityti ar ne. Žinau gi, kad sujauks jam sielą, išmuš iš kūrybinės nuotaikos.
Atvažiuoju, rugiagėlių ir ramunių priskinta, į vazas ir ąsočius primerkta… Laukiama esu… Išeiname mudu į mišką pasivaikščioti, prisiglaudžiu prie jo kaip prie ąžuolo – taip gera, ramu pasidaro…
Čia, Prūdiškyje, ateidavo aiškiausias suvokimas, kad tikras pasaulis – tik čia, šalia Jono, o viskas, kas verda aplinkui, – netikra, absurdiška, beprasmiška…
„Sodybų tuštėjimo meto“ antrąjį tomą Avyžius baigė rašyti 1983 metais. Dar pirmasis „Sodybų“ tomas funkcionieriams kliuvo, puolė, kad „neigiamą“ veikėją Adomą sužmogino.
Jonas neskirstė veikėjų į teigiamus ir neigiamus. Jie jam – dramatiško likimo gyvi žmonės. Nutilo, kai netikėtai romaną Lenino premijai pristatė to meto sąlygomis gana pažangus Maskvos žurnalas „Družba narodov“, visą pirmąjį tomą išspausdinęs savo puslapiuose.
Antrasis tomas iškart užkliuvo, nes pasakojama apie tragiškąjį mūsų tautos gyvenimo metą – pokarį, miškinius, saugumiečius, neteisėtas represijas…
Prie miestelio bažnyčios, turgaus aikštėje, NKVD būstinės patvory suguldytus nušautų, nukankintų partizanų kūnus… „Viešpatie Dieve, kokia laimė, kad gyvas!..
O juk galėjo gulėti turgavietėj priešais bažnyčią… kaip anie septyni… – [susijaudinusi mąsto Almonė, Adomo mylimoji.] – …Šiltas lietutis plautų dabar negyvą veidą… akis… lūpas, rankas, pražudžiusias savo ir kitų gyvenimus… nuogą, išniekinimui atlapotą krūtinę, kurioje amžinai sustingo seniai atšalusi širdis… – – – Lyk, lyk, lietuti, nuplauk našlių ir našlaičių ašaras, sugerk į žemę užmuštųjų kraują…“
Romano rankraštis, pasirodo, jau pabuvojo ne tik Liongino Šepečio kabinete, bet ir Saugumo komitete. Paskambino kompartijos centro komiteto kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys, kad apie romano išleidimą negali būti nė kalbos, ir perdavė savo šefo – LKP centro komiteto sekretoriaus ideologijai Liongino Šepečio nuomonę: „Tai an-ti-ta-ry-bi-nis romanas. Ne ta koncepcija, draugas Avyžiau.“
„Tai jūs norite, kad ten, kur juoda, būtų balta? Aš neklastosiu istorijos!“ – pareiškė Jonas ir padėjo ragelį. Atsisėdo ant kušetės šalia telefono ir lėtai, skausmingai ištarė: „Štai ir sumūrijau antkapį savo romanui…“ Buvo žiema ir už lango lėtai, gražiai dideliais kąsniais snigo… Jausmas buvo toks, lyg ką tik artimą būtume palaidoję…
Vis dėlto romanas išėjo – po penkerių metų, 1988-aisiais. Kaip rašė Avyžius, „Jei ne seną sistemą iš pagrindų griaunantys pertvarkos vėjai, romanas ir šiandien ilsėtųsi po tuo antkapiu.“ Kai, nuėjęs „erškėčių kelius“, po penkerių metų „Sodybų tuštėjimo meto“ antrasis tomas pagaliau buvo išspausdintas, buvo beįsibėgėjantis Sąjūdis, toks didžiulis pakilimas buvo!
Knygų nelabai kas ir beskaitė, teatrų nelankė, nes įdomesnis gyvenimas kunkuliavo gatvėse, mitinguose. Visi veržėsi statyti paminklų – didžiajam kunigaikščiui Vytautui, Atlanto nugalėtojams Dariui ir Girėnui ir kt.
Jonas man ir sako, ar tu nieko prieš, kad visą gautą honorarą už tą knygą Kultūros fondui paaukočiau. „Puiku! Juk ji buvo beveik palaidota“, – sakau. Jonas paskambino Kultūros fondo pirmininkui prof. Česlovui Kudabai.
Šis patarė honorarą skirti Vilniaus Žemutinės pilies atstatymo darbams, nes tam pastatui nelabai kas aukoja. Jonui patiko ši mintis, juk, kaip jis sakė, Valdovų rūmai – tai Lietuvos valstybingumo simbolis.
Pasirodo, tuo metu Avyžius buvo pats didžiausias pinigų aukotojas. Žurnale „Kultūros barai“ profesorius Č.Kudaba straipsnyje apie Kultūros fondo veiklą padėkojo ir paminėjo, jog Avyžius paaukojo savo honorarą. Tai perskaitę, pragmatiški kolegos patarinėjo, kad už tokią sumą būtų galėjęs naujausio modelio žigulius nusipirkti.
Kai jau buvo baigta tų garsiųjų rūmų statyba, su bičiulėmis Vaida ir Nijole nuėjome pasižiūrėti. Ant sienos tąsyk buvo surašyti visi fundatoriai. Peržiūrėjome tą sąrašą nuo viršaus iki apačios (kur jau patys smulkiausi aukotojai), nuo apačios iki viršaus – Avyžiaus pavardės nėra.
Nusijuokiau, – matyt, kai rublius į vagnorkes keitė, pinigai nuvertėjo, ir už juos gal keliolika plytų teišėjo… Bet, šiaip ar taip, žinau, kad antrasis „Sodybų tuštėjimo meto“ tomas Valdovų rūmų sienose tikrai yra įmūrytas“).
Užtat Avyžiaus kūrybą mėgo skaitytojai. „Degimai“ buvo išrinkti skaitomiausia 1982 metų knyga. Prizo įteikimo iškilmės vyko Šiauliuose 1983 metų birželio paskutinę dieną.
Literatūrinis vakaras, kad būtų Šiauliuose, o ne Vilniuje, pageidavo pats Jonas, nes tai jam artimiausias miestas, glaudžiausiai, pasak jo, susijęs su jo ankstyvąja jaunyste.
Ne per toliausiai, Joniškio apylinkėse, ir jo gimtasis Mėdginų kaimas. Kaip pasakojo, Šiauliai buvo pirmas miestas, į kurį jis „atsibeldė dviračiu 1940 metais kaip neetatinis „Valstiečių laikraščio“ korespondentas, mat buvo užsidegęs daryti žurnalisto karjerą“.
Tame literatūriniame vakare tardamas žodį gausiai susirinkusiems šiauliečiams Avyžius kaip visada buvo tiesus ir atviras.
Be kita ko, jis sakė, kad „neretai tie žmonės, nuo kurių priklausydavo kūrinio pasirodymas spaudoje, vertindami mano darbą, apspardydavo mano naują knygą, bet rašytojas pakantus antausiams, pripratęs prie jų per savo darbo praktiką, tačiau negali būti abejingas, kai tūlas atsakingas asmuo, laikydamas save visažinančiu išminčiumi, pasirašo knygai mirties nuosprendį.
Todėl skaitytojų palankus romano „Degimai“ įvertinimas – man be galo didelė garbė ir moralinė parama.”
Vakaro rengėjai sakė, kad buvo susitarę, jog atvyks iš Vilniaus filmuoti Lietuvos televizija, bet paskutiniu momentu gavo L. Šepečio nurodymą atšaukti.
Šiaulių miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ išspausdino visą kalbą, kurios tekstą Jonas davė tik su sąlyga, kad nepakeis nė žodžio. Ir redakcija susilaukė nemalonumų iš „aukščiausios partinės valdžios“, jaunam korespondentui grėsė atleidimas iš darbo, tad netgi skambino Jonui, prašė užtarimo.
O kai romanas „Chameleono spalvos“ pagaliau buvo išspausdintas „Pergalės” žurnale, šio žurnalo vyriausiojo redaktoriaus A. Baltakio liudijimu, žurnalo numeris, kainavęs 50 kapeikų, kioskuose būdavo kaipmat išperkamas, nebūdavo galima jo gauti, tad turguje buvo pardavinėjamas po 25 rublius. Iškart pakilo žurnalo tiražas iki 35 tūkstančių egzempliorių.
Romanas „Sodybų tuštėjimo metas“ yra išverstas į 28 kalbas – rusų, latvių, estų, uzbekų, prancūzų, ispanų, lenkų, armėnų, anglų, azerbaidžaniečių, vengrų, rumunų, kazachų, moldavų bei kt., ir net į tokias egzotiškas kaip kchmerų, persų, hindi, o Vokietijoje, Vietname, Bulgarijoje išėjo po du leidimus, Čekoslovakijoje – keturi.
Šis romanas Čekoslovakijoje apdovanotas geriausios 1978 metais išleistos knygos premija.
Avyžius buvo kuklus, vengė viešumo, nemėgdavo susitikimų su skaitytojais, bet kviečiamas kartais apsilankydavo kitose respublikose.
Jono žodžiais, „nors rašiau savo tautiečiams, lietuviams apie Lietuvą, mažos tautos likimas didžiųjų tautų replėse pasirodė esąs artimas ne tik mūsų artimiausiems kaimynams latviams, estams, ukrainiečiams, bet ir, atrodo, nieko bendro su Lietuvos istorija neturintiems uzbekams, kalmukams, armėnams, tadžikams“, gaudavo iš ten daug laiškų.
Kur tik buvome – Armėnijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, Estijoje, Bulgarijoje Azerbaidžane, vietos inteligentija susitikimuose vienbalsiai pabrėždavo (ne viešai) romano svarbą ir jiems – tokio kūrinio, žadinančio „mažų tautų“ nacionalinę sąmonę, savivertę, jie neturintys, pripažindavo, kad tokia atvira, drąsi knyga atskleidžia ir jų tautos dramatišką likimą.
Prisimenu, kai viešėjome Tartu, šio miesto dienraščio „Edasi“ („Pirmyn“) redakcijos pakviesti, jo puslapiuose buvo plačiai aprašyta ta mūsų viešnagė.
Jo redaktorius didžiavosi, kad tik Estijoje jie taip vakarietiškai elgiasi – pirmajame puslapyje buvo išspausdinta žinia, jog atvyko lietuvių rašytojas su žmona. (Ir dar pagarsinta, kad esu Tartu universiteto absolventė. Beje, žinutė buvo patalpinta šalia žinių apie į Sąjungą atvykusį Irano šachinšachą su žmona.)
Juk sovietmečiu, iki perestroikos, iki Raisos Gorbačiovos, nebuvo įprasta minėti žmonas. Mano bičiulės, Talino TV žurnalistės Elos Tompson liudijimu, „Edasi“ – pats populiariausias, drąsiausias (to meto sąlygomis) laikraštis Estijoje, todėl Jonas ir sutiko vykti, o dar ir mano Alma Mater pamatyti.
Susitikimuose Jonas kalbėdavo lietuviškai. „Sodybų tuštėjimo meto“ vertėjas Mikelis Lodas (Mihkel Loodus) bandė versti į estų kalbą, bet šnekamosios lietuvių kalbos nelabai mokėjo, tik „pasyviai“ lietuvių kalbą buvo įsisavinęs, tad jam nesisekė.
Pabandė rusiškai kalbėti Jonas, bet ir jam nelabai sekėsi išreikšti savo mintis, samprotavimus. Tad man, kaip kadaise Maskvoje su režisieriumi Juozu Miltiniu, teko vėl vertėjauti.
Estai negalėjo atsistebėti, kad Lenino premijos laureatas „silpnai kalba rusiškai”. Nepriklausomos tarpukario Lietuvos gimnazijoje nebuvo dėstoma rusų kalba, Jonas vėliau pramoko tik buitinę. Rašyti kirilica niekur nesimokė.
Pasakojo, kad kai jis jau buvo Jaunųjų rašytojų sekcijos narys, susirūpinta, kad talentingas jaunas prozininkas yra nebaigęs aukštojo mokslo. Rašytojų sąjungos vadovybė išsiuntė jį laikyti stojamųjų egzaminų į Maskvos M. Gorkio vardo literatūros institutą – „rašytojų kalvę“.
Reikėjo rašyti stojamąjį rašinį. Tad Jonas jį parašė rusiškai, tik lotyniškomis raidėmis. Egzaminų komisija pasižiūrėjo į tai kaip į pasijuokimą iš „didžiosios rusų kalbos“ ir nebeleido kitų egzaminų laikyti.
Jonas net apsidžiaugė. Sakydavo, būtų jį tik sugadinę. Netikėjo, kad institutas gali išmokyti rašyti, „padaryti“ rašytoju. Svarbiausia, jo nuomone, – turėti talentą.
Jonas pats nuolatos lavinosi, gilino žinias, daug skaitė, teikė daug reikšmės savišvietai, tarpukaryje mokėsi neakivaizdiniu būdu „Kalbaneum“ institute. Buvo plačių kultūrinių interesų.
Pagal „Sodybų tuštėjimo metą“ kino režisierius Almantas Grikevičius Lietuvos kino studijoje sukūrė dviejų serijų filmą, o Uzbekijos televizija – keturių serijų. Lietuvos televizija ekranizavo romaną „Chameleono spalvos“.
Lietuvos kino studija norėjo, jau buvo pasirašiusi sutartį su Avyžiumi, ekranizuoti romaną „Degimai“, bet atėjo veto iš kompartijos centro komiteto.
Demaskuojančią sovietmečio kritiką Avyžius sudėdavo į savo romanus, suprasdamas, kad tokių straipsnių tuometė spauda neskelbtų.
Pats kuo puikiausiai suvokė, jog ardo romano meninį audinį. Skaitytojai pasibraukdavo ištisas citatas jo knygose, bibliotekose ir skaityklose jos būdavo suskaitomos, pasak literatūrologo Algimanto Bučio, iki skutų.
Jonas, būdamas realistas, buvo įsitikinęs, kad reikia rašyti apie savo kartos patirtus išgyvenimus, apmąstyti savo tautos ir dabartinės visuomenės klaidžius klystkelius, atkurti laikmečio tikrovę, „stengdamasis kiek galėdamas būti sąžiningas ir kiek leido sugebėjimai bei totalitarinės sistemos gniaužtai“.
Jeigu kūrinys išliks, tai – kaip to laikotarpio autentiškas liudijimas. Ateis kita karta su savo problemomis, savo mąstymu bei kitokiu požiūriu, ir jie parašys apie savo laikmetį.
Ir kūrinį, Avyžiaus įsitikinimu, būtina vertinti to meto konjunktūros teikiamų sąlygų, kūrybinės atmosferos, politinės sistemos, kada jis buvo parašytas ir paskelbtas kontekste, kokį teigiamą poveikį jis darė savo meto visuomenės tautiniam sąmonėjimui, jos kritiniam mąstymui.
O kaip dažnai negyvenusieji tais laikais teisia tuos, kurie tada gyveno, ir, būdami socialistinės sistemos gniaužtuose, stengėsi pagal galimybes išlikti sąžiningi.
„Dabar galima tik pavydėti vėlesnių kartų rašytojams, tik iš pasakojimų pažįstantiems tą epochą. Jiems išpuolė kur kas lengvesnė dalia, susiklostė nepalyginamai palankesnės istorinės sąlygos, todėl, gal ir bergždžias patarimas, kad prieš teisdami gerai pagalvotų, kaip būtų elgęsi atsidūrę tokioje situacijoje“, – rašė Avyžius straipsnyje „Lietuvos kaimo žaizdos – mano žaizdos“.
Jo kartos rašytojų pirmieji žingsniai literatūroje sutapo su tragišku mūsų tautos laiku – sovietine okupacija, stalinistiniu košmaru, lietuvišką kaimą išdraskiusia kolektyvizacija, „kai buvo laužomi jauni, besiformuojantys rašytojai, koreguojami jų santykiai su gyvenimo tikrove pagal konjunktūrinį politikos modelį, kai reikėjo susivokti, tvirtos dvasios atsilaikyti ir stengtis moraliai remti žmogų, ypač kaimo, kiek leido to meto aplinkybės“, – rašė jis.
Vienas artimiausių Avyžiaus bičiulių rašytojas Jonas Mikelinskas sakydavo, kad nereikia prisirišti prie dabarties problemų, o galvoti apie savo kūrinių išlikimą, ilgaamžiškumą.
O Jonui buvo svarbiausia, kokį teigiamą vaidmenį jo kūriniai atlieka šiuolaikinei visuomenei. Smagu būdavo pasiklausyti judviejų debatų, kai Mikelis, kaip Jonas rašytoją vadino, ateidavo pas mus.
Mikelinskas už Avyžių tik viena savaite vyresnis: abu gimę tais pačiais 1922 metais, tą patį gegužės mėnesį, tik Mikelinskas 8-ą, o Avyžius – 16-ą dieną tame pačiame Šiaurės Lietuvos krašte. O kur Mikelinskas, ten, pasak Algimanto Baltakio, visi tampa filosofinių diskusijų klubo nariais.
Gurkšnodamas mėgstamą baltą sausą vyną, o mano Jonas – porterį, savo mėgstamą tamsų alų, remdamasis egzistencialistais filosofais Jaspersu ar Kierkegoru, Mikelinskas samprotaudavo apie mentalitetą ateinančių kartų, kurios jų kūrinius skaitys, vis pradėdamas savo sentencija: „Aš, kaip prancūziškos kultūros žmogus…“ ( Jis Vilniaus universitete buvo baigęs prancūzų kalbą ir literatūrą.)
Avyžius iš filosofinių aukštybių jį nuleisdavo žemėn: „O aš, kaip Lietuvos kaimo mužikėlis, tau pasakysiu…“ Svečiui išėjus, Jonas atsidusdavo: „Mikelis jau su angelais kalbasi.“ Bet „į dausas“ Avyžius šešiolika metų anksčiau už jį iškeliavo.
Atėjusi į Menininkų kalnelį, ne kartą esu radusį ant suolelio, kurį sumeistravo ir pastatė „dėkingas rašytojo Avyžiaus skaitytojas“, prie Jono kapo sėdintį Mikelinską.
„Atėjau pasikalbėti su Jonu. Su juo buvo paprasta ir lengva draugauti, niekada neprimesdavo savo nuomonės ir supratimo apie gyvenimą, žmones, kūrybą… Trūksta man jo… Labai neteisingai anksti išėjo, o toks tvirtas buvo, galingas kūrybiškai…“
Paklausta, kaip gyvenu, įprastai į tą retorinį klausimą atsakau: „Kaip visada gerai“, bet Mikelinskas pernelyg rimtas, negaliu taip lengvabūdiškai mestelėti, tad sakau: „Tai jau filosofinis klausimas.“ „Kaip gerai pasakei“… ir pradeda filosofuoti.
„Geras rašytojas, tyros sielos žmogus“, – sakydavo Jonas. Avyžius labiausiai vertino skaitytojų nuomonę. Apsidžiaugdavo, kai gatvėje ar troleibuse, net turguje žmogus, atpažinęs rašytoją, dėkodavo už knygą ar tiesų, drąsų straipsnį laikraštyje.
Pamenu, kaip sujaudino Joną, kai Molėtų turguje (buvome nuvykę pirkti sodinukų) vienas žmogus padovanojo Jonui slyvaitę, sakydamas: „Tai už „Sodybų tuštėjimo metą“ – jame aprašėte ir mūsų tautos, ir mano likimą.“
„Tai pati geriausia premija, kokią kada nors esu gavęs“, – atsakė dėkodamas Jonas. Jis lengvai rasdavo bendrą kalbą su paprastais žmonėmis, ypač kaimo, su vaikais. Jonas turėjo „absoliučią klausą“ falšui, nepakentė veidmainystės, pataikūniškumo, snobiško pasipūtimo.
Pajutęs nenuoširdumą ar smalsų brovimąsi į jo vidaus pasaulį, užsisklęsdavo, tapdavo nešnekus, netgi atšiaurus. Galėdavo nieko nesakęs, neatsiprašęs, pakilti iš krėslo ir išeiti į kitą kambarį, palikęs svečią man.
Atsisakydavo savo gimtadienių šventimo, kūrybos vakarų, viešo savęs rodymo. Kaip prisiminimuose apie jį rašo kaunietis rašytojas Petras Palilionis, su kuriuo maloniai pabendravome vieną vasarą Nidoje, „Urbo kalne“: „Neprisimenu Jono Avyžiaus autorinių vakarų, gėrėjimosi savimi, gražbyliavimo seansų…
Užtat gerai prisimenu jo tylų, autoritetingą buvimą mūsų literatūriniame gyvenime, svarų, apgalvotą, visados geranorišką žodį.“ Jonas, kaip ir aš, nemėgo švęsti gimtadienių (tai „privatus reikalas“), sakydavo: „Anoks čia nuopelnas, kad pragyvenai tiek ar tiek metų.
Svarbiausia – ką padarei. Nematau, kuo čia džiaugtis, kad dar vieneriais metais pasistūmėjau arčiau kapo duobės.“
Antai 1986 m. gegužės 16 d. rašo man: „Nesmagi diena, nors vakar gavau Tavo laišką ir kitą pasveikinimą su gimtadieniu. Ir kas gali džiaugtis, sulaukęs tiek metų? Dieve, kiek prarasta gyvenime!
Kiek nepadaryta arba padaryta ne taip ir ne tiek; kiek išgyventa netikro džiaugsmo, tariamos laimės, nuveikta tariamų darbų! Kad galėčiau, viską pradėčiau iš naujo, kol ateičiau iki kryžkelės, kur mudu susitikom.“
Jeigu koks nors svečias imdavo girti, liaupsinti Joną, jis nutraukdavo tą panegiriką šaipydamasis: „Ak, koks gražus buvo velionis, koks gražus velionis!.. Jaučiuosi taip, lyg dalyvaučiau savo paties šermenyse.“
Geriausios nuotaikos Jonas būdavo, kai rašydavo pasakas – mažiems ir dideliems. Pats tapdavo išdykėliu vaiku. Garsiai fantazuodavo, vakare paskaitydavo naują savo pasaką.
Kartą, kai jis monotoniškai man skaitė naują, užsnūdau. Buvo labai nelaimingas. Paguodžiau, – kad pasakos ir sekamos vakarais vaikams, kad greičiau užmigtų.
Kaip pats prisipažino autobiografinėje esė, „Po kiekvieno stambaus kūrinio, dažnai net jo dar neparašęs, pasijunti dvasiškai išsekęs, pasenėjęs.
Būtina pasinerti į gaivinantį šaltinį, kad atgautum jėgas. Man toks šaltinis – kūryba vaikams. […] Persikėlęs į vaikų pasaulį ir davęs fantazijai visišką valią, kuriam laikui nutrenkiu į šalį sunkius epiko realisto retežius, atjaunėdamas dvasia ir kūnu. […] Tai mano kūrybos dalis, pareikalavusi mažiausia dvasinių atodūsių ir suteikusi daugiausia džiaugsmo.“
Pasaka, pirmą kartą išgirsta iš Motinos lūpų, jį lydėjo nuo pat kūdikystės. Jonas pasakojo, kad tik pažinęs raides, labai pamėgo skaityti.
O kai ilgais žiemos vakarais pas Avižius susieidavo pasišnekučiuoti kaimynai, kai iš gretimo kaimo ateidavo dėdė Tamošius, ilgai negesdavo jų šiltoje troboje žibalinė lempa.
Daug pasakų mokėjo Jonelio Mama, dar daugiau didelis fantazierius dėdė Tamošius – baigęs vieną pasaką, pradėdavo kitą, kartais smagią, kartais šiurpinančią, kad net vaikai bijodavo nukelti kojas nuo suolo.
Tyliai dūzgiant Mamos rateliui, jo klausydavosi visi – ir vaikai, ir suaugę. Jonukas pats pabandė parašyti pasaką apie žvirblį pilkasermėgį. Paskaitė Mamai. Ji paglostė galvelę, nusišypsojo.
Daugiau kaip trisdešimt pasakų knygų Avyžius yra parašęs. Nemažai jų išleista pakartotinai, tad skaitė jas kelių kartų vaikai. O savo gimtąja kalba, vertimų dėka, skaitė ir ukrainiečių, rusų, bulgarų, latvių, estų, uzbekų ir kitų tautų vaikai.
Dauguma jų apie gamtą, nes Avyžius norėjo, kad vaikai iš mažumės ją pamiltų, gerbtų, kad užaugę nežvelgtų į ją vartotojiškai, o saugotų ir puoselėtų.
Sodyboje Jonas bitininkavo, daugybę laiko su bitėmis praleisdavo. Aš jį vadindavau „bičių ideologu“. Šiaip nelabai šnekus, Jonas galėdavo ilgai pasakoti apie šių darbštuolių „tobulai sustyguotą“ gyvenimą.
Parašė apie bites apysaką vaikams „Toks nuostabus pasaulis“. Apysakoje „Bardo nuotykiai ir žygiai“ aprašyti mūsų augintinio, šeimos nario niufaundlendo Bardo beveik autentiški nuotykiai, suprantama, rašytojo fantazijos pagražinti ir išplėtoti.
Miško žvėrelius ir paukštelius, naminius gyvūnėlius, Bardą ir bites bei Trepsės žaislus Avyžius suasmenindavo, nes ji, Degimai, Sodybų tuštėjimo metai, Lionginas Šepetys, Algimantas Baltakis, Mikelinksase vaikams yra „tikri“, tai jų draugai.
Kaip teigė rašytojas ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas, „knygų vaikams nekontroliavo cenzūra, ir Jonas Avyžius šia galimybe naudojosi“.
Rašė alegorinius pasakojimus. Kai kurie jų – „Kiaulės sala“ bei „Karaliaus akiniai“ dar 1964 metais parašyti. „Iš stalčiaus“ Avyžius juos ištraukė Nepriklausomybę atgavus. (Šiuos ir kitus pasakojimus, skirtus „mažiems ir dideliems“, sudėtus į knygą „Stebuklingas miestas“, 1997 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.)
„Noriu papasakoti kažkur nugirstą istoriją apie vieną tolimos šalies karalių, savo nevykusiu valdymu taip nualinusį valstybę, kad sunku apsakyti, – taip prasideda „Karaliaus akiniai“. – Kuo didesnis kvailys, tuo geresnės nuomonės apie save.
Todėl kas čia nuostabaus, jei ir tas karalius galvojo, kad niekur pasaulyje nėra už jį išmintingesnio valdovo. Aukštieji rūmų dvariškiai bei ministrai, žinoma, negalėjo su tuo sutikti, bet niekas nė puse lūpų nedrįso prasižioti prieš kvailiausius jo didenybės įsakymus – mat kiekvienas, kuris leisdavo sau suabejoti karališka išmintimi, būdavo negailestingai nubaudžiamas.“
Jonas buvo sumanęs ištisą ciklą panašių alegorinių kūrinių, kurie turėjo sudaryti savotišką apysaką. Bet, kaip prisipažino atsakydamas į „Varpų“ almanacho vyriausiojo redaktoriaus Leono Peleckio-Kaktavičiaus klausimus, „Anais laikais panašias „satyrines išdaigas“ geriau buvo laikyti stalčiuose.“
Buvo manančių, kad Avyžius – galingas. Jeigu jau taip drąsiai rašo apie sovietinio meto negeroves, tai yra įtakingas, viską gali. Ir prašydavo – tai butą gauti, tai lengvąją mašiną, tai baldų… Jonas apie buitinius reikalus pats nelabai nutuokė.
Pats juk jokioje valdiškoje kėdėje nesėdėjo, jokio posto neužėmė, bet į tuos prašymus pasižiūrėdavo visu rimtumu. Pagal galimybes yra ne vienam padėjęs, ne vienas prašytojas ir butą gavo, net baldus.
Stengdavosi, eidavo į „valdiškus namus“, prašydavo, savo autoritetu užtardavo. Kartą kaime Jonas nueina pas kaimynę pirkti pieno, o ši pradeda: „Rašytojau, mano dukra Vilniuje studijuoja. Gal galėtumėte jai gauti žiemai dublionkę?“ Nei juoktis, nei verkti…
Kartą į namus Vilniuje paskambino: „Čia Mokslininkų namų gyventojai jus trukdo. Lenino aikštėje milicininkai vakarais varnas šaudo. Mūsų vaikai mato ir verkia. Gal rašytojas galėtų paveikti?“
Šaudo, kad ant Lenino paminklo „didžiajam vadui“ galvos netūptų ir neterštų… Jonas iš tiesų susirūpino, kad vaikus gąsdina. Nuėjo pasikalbėti į milicijos skyrių ir sutvarkė tą „varnų reikalą“ – Lenino aikštėje nustojo jas vakarais šaudyti.
Rašytojas tada buvo autoritetas. „Taip, Avyžiaus pečiai galingi ir platūs, – prisiminimuose „Žvyruotu kaimo vieškeliu“ rašo mūsų kaimynas iš gretimo kaimo, poetas Albinas Bernotas, – tik niekam nė į galvą, kad ta Avyžiaus galybė daugiau prie rašomojo stalo, knygose, o kasdieniniame gyvenime jo platūs pečiai daug kam valdžios viršūnėse sutūpusiųjų užkliūva, jie norėtų, kad tie pečiai būtų kur kas siauresni, mankurtiškai susigūžę.“
