Kultūros paveldas šiandien dar neretai laikomas problema ar neatsiperkančia investicija. Taip pat kyla diskusijos, kiek prie jų tvarkybos turėtų prisidėti valdytojas, o kiek valstybė ar savivaldybė.

O koks gi vietos bendruomenių vaidmuo? Šiuos ir kitus klausimus nagrinėjanti Valstybinė kultūros paveldo komisija pradėjo savo išvažiuojamųjų posėdžių ciklą po Lietuvos savivaldybes, siekdama iš vidaus pamatyti paveldosauginę kultūrą jose ir prisidėti prie šios gerinimo.

Pirmoji stotelė – kontrastingoji Dzūkija, kurioje yra tiek pirmaujančių, tiek nuo jų ženkliai atsiliekančių savivaldybių.

Čia svarbu paminėti Paveldo komisijos atliktą ir šiais metais pirmą kartą pristatytą Savivaldybių paveldosauginio indekso tyrimą. Tai matematinė atskirų rodiklių rinkinio kombinacija, kuria siekta apžvelgti paveldosauginę padėtį kiekvienoje savivaldybėje.

Jis sudarytas atsižvelgiant į finansinius, privalomų veiklų ir rodomų sumanymų rodiklius.

„Svarbu paminėti, kad nors tokie rodikliai taikliai nupiešia esamą padėtį, jie ne visada gali atspindėti vietos dvasią ar pavienius sumanymus.

Todėl Paveldo komisija pradeda keliauti po regionus, kad geriau pažinti vietos paveldosauginę kultūrą ir paskatinti savivaldybes dalyvauti indekso kūrime“, – pažymi Paveldo komisijos pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė.

Savininkų užsidegimas – paveldo atgaivinimo variklis

Įdomus pavyzdys – Lazdijų r. savivaldybė, kuri yra sudaryto indekso apačioje. Nepaisant to, Paveldo komisiją čia sužavėjo privačių savininkų užsidegimas Aštriosios Kirsnos dvaro sodybą prikelti naujam gyvenimui.

Šis dvaras yra vienas didžiausių Dzūkijos regione – su 19 statinių ir istoriniu parku, įkomponuotu banguotame reljefe.

Tarp kitų Lietuvos dvarų sodybų, ansamblis išsiskiria itin originalia pristatomosios ir ūkinės-gamybinės dalių kompozicija su buvusia maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema bei parko elementų gausa.

Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų laikotarpių stilistiniai bruožai.

Liūdna sovietmečio istorija palietė ir šią kultūros paveldo vertybę, o nepriklausomybę jis pasitiko apleistas, apaugęs menkaverčiais želdiniais ir nykus. Reikalai pagerėjo tik 2001 m. dvarą įsigijus naujiems šeimininkams Nagliui ir Nerijui Narauskams.

Jie pradėjo atstatyti pastatus, atkurti parką. Dvare auginami elniai, žirgai, taip pat rengiamos įvairaus pobūdžio šventės, mokomosios programos, fotosesijos, vykdoma kita veikla. Dvarą siekiama pritaikyti turizmo, apgyvendinimo, žirginio sporto, konferencijų veikloms.

Dažniausiai, kiekvieno dvaro širdis ir pasididžiavimas yra rūmai. Deja, čia jie dar laukia savo valandos. Atsižvelgiant į galimybes pirmiausia buvo imtasi tvarkyti dvaro parką, atskirus komplekso statinius. Tačiau rūmų tvarkybos darbų finansavimo galimybės dar vis išlieka miglotos.

„Savininkai jau du dešimtmečius deda dideles pastangas siekdami dvarą prikelti naujam gyvenimui. Užsidegimas – pagrindinis šio proceso variklis, tačiau to nepakanka.

Tokioms vertybėms sutvarkyti reikalingos didžiulės lėšos. Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba turi neeilines galimybes tapti Lazdijų r. veidu, bet tam reikalingas visapusiškas įsitraukimas, nes vien tik savininkų meilė paveldui ne visada gali duoti norimų rezultatų.

Čia būtų viltingas savivaldos įsitraukimas tiek finansiniame, tiek intelektualiniame lygmenyse.“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė.

Priešinga padėtis pastebėta XVII a. siekiančiame Butrimonių miestelio istoriniame centre (Alytaus r.). Centrinėje dalyje, trijų pagrindinių gatvių (į Vilnių, Punią ir Alytų) sankryžoje yra trikampio plano buv. turgaus aikštė – tai vienintelė tokio pobūdžio aikštė Lietuvoje.

Aplink savivaldybės sutvarkytą aikštę yra keletas XX a. pirmos pusės istorinių namų, kurie yra valdomi privačių savininkų. Deja, jų būklė kol kas nedžiugina.

„Susitikimuose su Alytaus r. ir Lazdijų r. savivaldybių atstovais ne kartą akcentavome, kokią naudą gali duoti savivaldų rengiamos Paveldotvarkos programos.

Šios savivaldybės tokių kol kas neturi. Visgi ir čia sumanymą turėtų rodyti savininkai, reikia ir jiems patiems finansiškai prisidėti, teikti paraiškas.

Iš esmės, geriausių rezultatų pasiekiama, kai kooperuojamos valstybės, Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų tarptautinių fondų, kultūros paveldo vertybių savininkų lėšos.

Tuomet paveldas tampa galimybe, teigiamai paliečianti daugiau sričių nei gali atrodyti nuo pat pradžių: nuo ekonomikos iki pilietiškumo“, – pažymi dr. Vaidutė Ščiglienė.

Tvarkyba + įveiklinimas = kultūros paveldo atgaivinimas

Sutvarkius kultūros paveldo vertybę fiziškai, seka ne mažiau svarbus žingsnis – jo įveiklinimas. Štai, Alytaus r. esančiame 1934 m. statybos Kurnėnų mokyklos statinių komplekse prieš kelerius metus buvo atlikti tvarkybos darbai.

Naujai pagaminti tik tie bruožai ir detalės, kurių buvo neįmanoma atnaujinti.

Beveik visos statybinės medžiagos (net mokyklos langų stiklai) tuomet buvo gabenamos iš Čikagos, o beveik visas statybos išlaidas finansavo po studijų JAV apsigyvenęs kurnėniškis Laurynas Radziukynas.

„Pati mokyklos architektūra ir išlikusios autentiškos detalės – suolai, lentos, santechninė keramika etc. ir viso to profesionali restauracija sukuria ypatingą aurą. Deja, tokiai išskirtinei vertybei stinga konceptualesnio įveiklinimo.

Šiuo metu iš anksto susitarus mokykloje galima lankytis individualiai, grupėmis, užsisakyti ekskursiją ar mokomuosius užsiėmimus.

„Tačiau durys atidaromos tik tokiu atveju, o lankytojams išėjus jos vėl užrakinamos. Norėtume paskatinti savivaldybę rasti kūrybinį sprendimą, kuris leistų visapusiškai išnaudoti šios kultūros paveldo vertybės galimybes.

Galimai čia padėtų savivaldos pokalbiai su vietos bendruomenėmis, jų poreikių įsiklausymas ir vizijos sukūrimas. Paveldo procesuose šis subjektas yra neatsiejamai svarbus“, – pastebi Savivaldybių paveldosauginio indekso tyrimo autorius Artūras Stepanovič.

Vietos bendruomenės ir kultūros paveldas

„Alytaus r. savivaldybėje susitikome su vietos bendruomenėmis, išklausėme pastebėjimus, problemas ir pasiūlymus. Labiausiai jas neramina santykis su savivaldybės administracija, bendruomenių sumanymų palaikymo ir finansavimo klausimas.

Kitas skaudulys – nėra jaunimo, kurį domintų paveldo klausimai, todėl esamų aktyvių bendruomenės narių ateityje nebus kam pakeisti“, – pastebi A. Stepanovič.

Tai nedžiugina, nes paveldas gyvas tuomet, kai jis reikalingas visuomenei, ypatingai – vietos bendruomenei. Susitikimuose atkreiptas dėmesys, kad pastarosios gali būti svarbus veikėjas jau pačiame pradiniame paveldo apsaugos proceso žingsnyje.

Siūlytina kviesti vietos bendruomenes pasižvalgyti ir visai šalia paieškoti vertybių, kurios dar neįrašytos į Kultūros vertybių registrą, bet galimai turi vertingųjų savybių. Juos būtų tikslinga inventorizuoti, išsaugoti, užfiksuoti jų duomenis.

Pavyzdžiui, aktyvių bendruomenių vaidmens paveldosaugoje svarba išryškėja Alytaus r. esančios Raižių mečetės atveju. Raižiai išsiskiria gausia totorių istorinių gyvenviečių ir laidojimo vietų sankaupa. Ilgainiui čia susiformavo didelė ir gyvybinga bendruomenė, iki šių dienų išsaugojusi dalį totoriškos gyvensenos papročių.

2019 m. sutvarkius mečetės pastatą, susirūpinta ir joje esančio 1686 m. gamybos minbaro fizine būkle. Tai seniausia musulmoniškosios dailės vertybė Lietuvoje.

Tuo metu jis dar nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau suvokiant vertybės išskirtinumą visi darbai buvo atlikti profesionaliai, laikantis aukščiausių standartų. Prie sėkmingų darbų ženkliai prisidėjo Raižių musulmonų religinės bendruomenės atstovai.

Savininkų ir valdytojų rūpestis, noras sutvarkyti kultūros paveldo vertybes yra neatsiejama kultūros paveldo tvarkybos ir atgaivinimo dalis.

Tačiau, šiame procese taip pat labai reikšmingas savivaldos ir valstybės indėlis bei pagalba. Ne mažiau svarbus bendruomenių skatinimas dalyvauti įvairių lygių procesuose bei jų sumanymai.

Laukite tęsinio apie Dzūkijos kultūros paveldą sekančiuose straipsniuose.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.