Kalbos kalbelės

Jeigu NATO paskelbtų konkrečią Ukrainos pakvietimo į Aljansą datą, tai reikštų ne ką kitą, o strateginį Rusijos pralaimėjimą, ilgalaikį ir tvirtą Baltijos šalių bei likusio Vakarų pasaulio saugumą.

Tokiu atveju lengviau atsikvėptume, verslas ir eiliniai piliečiai nustotų ieškoti „alternatyvios“ tėvynės, būsto užsienyje, nes „maža ką“, o ekonomika vėl supyškėtų pilnu pajėgumu.

Šias tendencijas puikiai suvokia JAV, Jungtinė Karalystė bei kiti sąjungininkai, svarstantys, ką pažadėti Ukrainai Vašingtone vyksiančiame 75-ajame Aljanso viršūnių susitikime.

Pranešama, jog ieškoma formulės, kuri tenkintų ne tik Ukrainą, bet ir Rusijos pašonėje esančias NATO nares, kurios dėl teroristinės Rusijos jaučiasi nesaugios.

Na, mes nesijaučiame nesaugūs, bet norime būti visiškai užtikrinti savo ir savo vaikų bei jų vaikų saugumu, todėl reiškiame kritiką dėl neapibrėžtos NATO politikos.

Skelbiama, jog ateinančiame NATO viršūnių susitikime, JAV ir Vokietija Ukrainai pažadės „tiltą“ į karinį bloką. Deja, manoma, kad tai ne strategija, ne planas, ne taikos formulė, o dar vienas tuščias šūkis.

Kiek tokių šūkių, įskaitant „duosime ginklų tiek, kiek reikės“, „viskas pergalei“ arba „Ukrainai NATO durys atidarytos“ jau girdėjome?

Mūsų netenkina nei „tiltai“, nei „durys“. Mus tenkina tik reali Ukrainos narystė NATO. Suprantame, kad Aljansas vengia prisižadėti to, kas sunkiai įgyvendinama.

Tačiau atėjo metas nustoti krūpčioti ir pradėti veikti. Tik veiksmų, o ne šūkių planas įgalins NATO ir sąjungininkus pagaliau pribaigti įsikerojusį blogį Rytuose.

Todėl formulė „Ukraina bus pakviesta į NATO 2028-aisiais“, yra tinkama ir konkreti veiksmų plano pradžia.

Nors JAV prezidento Džo Baideno administracija džiaugiasi neseniai pasirašytu 10 metų trukmės gynybos paktu su Ukraina ir jį vadina „tiltu į galimą Ukrainos narystę NATO aljanse“, CNN skelbia, jog daugeliui europiečių to nepakanka. Leidinys be abejonės turi omeny mus – Baltijos šalis ir kitas agresorės kaimynes.

Kaip ten bebūtų Vašingtonas ir Briuselis turi judėti link Ukrainos narystės NATO grafiko, to jau daug karo dienų prašo Kijevas.

Priešingu atveju, mes turėsime karą be pabaigos bei nuolatines Rusijos provokacijas ir teroro aktus. Kremlių sustabdys tik Ukrainoje veikiantis 5-asis NATO straipsnis.

Postūmiai

Baigėsi dviejų pasaulio nevykėlių susitikimo spektaklis. Ir nors Rusijos „opozicinė“ žiniasklaida skelbia, jog Putino ir Kim Jong Uno susitikimas buvo „pasaulinė sensacija“, į kurią „Vakarai sureagavo isteriškai“, šios kliauzos skirtos angliškai nekalbančiam piliečiui.

Iš tiesų, vakarų žiniasklaida šį susitikimą vertina ne kaip ryšių su sąjungininku užmezgimą, o kaip Rusijos diktatoriaus „nevilties žingsnį“. Dvi užribio šalys, mėginančios parodyti savo blėstančią galią.

Komiškas kovos už „laisvę prieš JAV agresiją“ vaizdavimas, – taip apibūdinamas šis Putino ir Kim surengtas spektaklis.

Pasaulį apskriejo dviejų klounų marširavimas freskomis, gėlių takais ir Stalino laikų dydžio diktatorių portretais išpuoštomis Pchenjano gatvėmis, tūkstančiams vaikų mosikuojat Rusijos ir Šė Korėjos vėliavytėmis.

Diktatoriai, deklaruojantys kovą su Vakarais, pūpsojo ne Putino dovanotoje „Ladoje“, o nekenčiamų vakarų „Mercedes“ limuzine, iš kurio sveikino karinį paradą.

Realybėje šis vizitas, išskyrus antraštes pirmuose žiniasklaidos puslapiuose, yra nulio vertas. Karinę amuniciją Pchenjanas tiekė ir tieks, ir tam nereikia kokių nors kitų naujų sutarčių.

Visas šis spektaklis skirtas Vakarų pagąsdinimui. Hitleris, beje, taip pat mėgo tokio pobūdžio spektaklius.

Šiame kontekste mums įdomus tik Kinijos vaidmuo. Pekinas mėgina vaidinti prognozuojamą pasaulio supergalią ir neva bandė atkalbėti Putiną nuo šio vizito. Esą Šė Korėja nėra valdoma Kinijos.

Net neabejojame, jog Pekinas žaidžia dvigubą žaidimą ir naudoja Pchenjaną ir Maskvą, kaip sarginius šunis, kuriuos paleidžia nuo grandinės, esant reikalui. Prieš Putino atvykimą, Šė Korėja pasiuntė į Pietų Korėją šimtus balionų su šiukšlėmis ir šūdais, taip keršydama „nedraugiškai“ nusiteikusiai kaimyninei šaliai.

Šė Korėja. Kitaip nebūna.

Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų lyderis Žordanas Bardela pareiškė, kad palaiko Ukrainos teisę gintis nuo Rusijos. Tačiau jis, jeigu būtų išrinktas ministru pirmininku, nedovanotų Kijevui raketų, kurios leistų smogti Rusijos teritorijai.

Remiantis apklausomis, Ž. Bardelos Nacionalinis sambūris lyderiauja Prancūzijos nuomonių apklausose. Tačiau net jei Ž. Bardela vadovautų Prancūzijos vyriausybei, Emanuelis Makronas liktų prezidentu ir Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų vadu.

Pranešama, jog Ukraina gali pakviesti Rusijos atstovą į kitą susitikimą su tarptautiniais partneriais, kuriame bus rengiama būsimų taikos derybų formulė.

Šią informaciją patvirtino Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovas Andrijus Jermakas.

Ką gi, tai reiškia, jog kitame tarptautiniame pasitarime Rusija dalyvaus. Tačiau nieko kito be ultimatumų pripažinti okupuotas sritis, į Ukrainos miestus toliau krintant raketoms ir bomboms, neišgirsime.

Vat jei raketos masiškai pasipils į Rusijos teritoriją, galimi ir kiti derybų variantai.

Veiksmai

Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiojo žvalgybos direktorato specialistai nustatė Rusijos karo nusikaltėlius, kurie sušaudė keturis ukrainiečių belaisvius.

Taip pat nustatyta Ukrainos gynėjo tapatybė, kuriam rusų okupantai nukirto galvą, praneša Ukrainos Generalinė prokuratūra.

Šią informaciją skelbiame sąmoningai, kad tie, kurie mano, kad su rusais galima susitarti, to nesitikėtų. Rusų okupantas nesiekia nieko niekur išsaugoti ir su niekuo derėtis. Tik sunaikinti.

Naktį teroristinė Rusija atakavo Ukrainos teritoriją bepiločiais orlaiviais. Smogta energetikos infrastruktūrai. Suniokota ir apgadinta Vinicos, Dnepro, Donecko ir Kijevo sričių įranga.

Visos skraidyklės, atakavusios Kijevą, numuštos. Pasekmės tikslinamos.

Vienoje iš Charkovo srities Vovčansko miesto dalių ukrainiečiai apsuptyje laiko keliasdešimt rusų okupantų. Mūšiai tęsiasi.

Lietuvoje

Kiek mumyse Putino?

Kiek mes pažįstame lyderių ir vadovų, kurie nenori girdėti kitos nuomonės, nevertina kūrybos, iniciatyvumo, ginčo, diskusijos? Kiek kasdien matome ne vadovų, o valdovų, kurie jaučia pasitenkinimą, kuomet pavaldiniai, klausydami nurodymų, kukliai linksi nuleistas galvas ir bijo pirstelt ką nors ne taip pro šalį? Sakoma, neva tai normalu, nes kolektyve neturi būti chaoso, ginčų, įvairių nuomonių.

Ne. Tai netiesa. Mes turime galvoje ne tik politiką, bet ir įvairius kūrybinius / gamybinius kolektyvus, kuriems būdinga įvairaus darbo specifika.

Realybė ta, jog „diktatorių“ valdomi kolektyvai išsigimsta, žmonės praranda kūrybiškumą, iniciatyvumą, to pasekoje žlunga gamybos-kūrybos procesai, o pats vadovas būna pašalinamas viršesnių jėgų arba paties kolektyvo.

Tuo tarpu kolektyvai, kuriuose vertinamas ir mėgiamas žmogiškumas, kūrybiškumas, kitokia nuomonė – klesti ir progresuoja, o vadovas gyvena ramiai ir saugiai.

Diktatorius-despotas, kur jis bebūtų, politikoje, versle ar kūryboje anksčiau ar vėliau, prieina liepto galą. Reikalaudamas, kad pavaldiniai-baudžiauninkai jam pritartų, jis ugdo pasyvių, psichologinę priešpriešą ir dvasinį nepasitenkinimą jaučiančių pritarėjų armiją. Toks valdovas mėgaujasi pataikūnų meilikavimais, manydamas, kad jie jį labai vertina.

Tačiau, iš tiesų, pavaldiniai tokio diktatoriaus nekenčia. Jie jį garbina tik „dėl akių“: piniginio atlygio ir savo užpakalio išsaugojimo.

Tokiame kolektyve nebūtina stengtis dėl rezultato, tačiau būtina pataikauti ir pritarti valdovui.

Išmušus valandai X, pavaldiniai ir pritarėjai į savo buvusį vadovą nusivalo kojas, o ne demokratinėse šalyse, pastarojo laukia dar liūdnesnis likimas.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, poniai Salvai M., UAB Vilkeda, Lietuvos aludarių gildijai bei visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.