Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
74. Pūvanti bala. K. Mišinienė iškėlė reikalavimus: 1) kad tokiose bylose absoliutus prioritetas būtų atiduodamas vaikui, todėl turi būti padaroma viskas, kas įmanoma; 2) kad jokiu būdu negalima taikstytis su tuo, jog kalėjimuose nusikaltėliai nėra nei gydomi, nei auklėjami, todėl iš ten išeina tik dar labiau sužvėrėję recidyvistai; 3) kad tie patys advokatai negali ginti vaikų ir nusikaltėlių; 4) kad negalima taikstytis su neįveikiamu psichologų trūkumu, dėl to likusieji yra nežmoniškai apkrauti, o ekspertizės be galo užsitęsia; 5) kad svarstant tokius konkrečius klausimus, diskusijoms netiktų per daug abstrakčios kalbos, nes tokiu atveju nebus išsprendžiami konkretūs uždaviniai.
K. Mišinienė gana taktiškas žmogus, todėl jos kalba nebuvo tokia kategoriška, kaip čia išdėstyta. Kadangi tuos pačius dalykus jai teko kartoti kelis kartus ir ne pirmą sykį, tenka pasiremti jos senesniais atsakymais į kitą LRT klausimą „Ar Lietuvoje yra serijinių seksualinių prievartautojų?: „Reikia pripažinti, jog dalis šių nusikaltėlių akivaizdžiai turi nediagnozuotų psichikos sutrikimų – apie tai byloja jų veiksmai tiek per nusikaltimą, tiek po jo. Tikrai nesuprantu, kodėl būtent teismai čia „užmerkia akis“, nuteisdami, pavyzdžiui, žmogų n-ąjį kartą porai metų, nors pavarčius jo ankstesnių nusikaltimų bylas, aiškiai matyti, kad įkalinimas neduoda jokių rezultatų, liguistas elgesys tik stiprėja?“
Toliau Kristina šaukiasi į Teisingumo ministeriją, kuri ir šįsyk nusišalino nuo savo pareigų svarstymo: „Tačiau kitais atvejais kalbame apie situaciją, asmens laikyseną, kurią tikrai būtų galima koreguoti elgesio keitimo programomis – bet ar jos egzistuoja kalėjimuose? Norėčiau išgirsti nuoširdžią Teisingumo ministerijos poziciją šiuo klausimu, ar 2024 metais yra kokia nors rimtesnė metodika dėl darbo su ilgamečiais prievartautojais, ar yra įkalinimo įstaigose specialistų, galinčių dirbti su jais?“
Kristina neištveria: „Pikta, jog mūsų politikai trypčioja vietoje dėl Seksualinių nusikaltėlių registro, vieni jų kartoja tinginčių dirbti valdininkų žodžius, kad „kažkas panašaus jau yra sukurta, tik neveikia, gaila“, kiti nerimauja, jog registras gali pažeisti prievartautojų teises, dar kitiems ši tema „labai baisi, gal geriau apie mūsų pasiekimus kalbėkime…“
Tad kol kas – atsiprašau už tiesumą – belieka laukti naujų aukų. Vieni nusikaltimus tirsime, kiti rūpinsimės pagalba aukoms, guosime ir palaikysime jas, mokysime nepalūžti.“ ( Kristina Mišinienė. Ar Lietuvoje yra serijinių seksualinių prievartautojų? – LRT). Ši mintis paskatino prokurorą iškelti labai elementarų uždavinį: – susitarti įvairioms institucijoms dėl veiksmų koordinavimo. O tai mane labiausiai šokiravo. Man atrodė, kad tai turėjo būti padaryta jau prieš kokią 20 metų.
Diskusijų dalyviai iš pradžių mėgino su Kristina diskutuoti, bet vėliau beveik su viskuo sutiko. Lietuvoje tikrai neveikia nei pedofilų gydymo, nei jų auklėjimo sistema. Viskam trūksta lėšų, specialistų ir tokių problemų sprendimui pritaikytų įstatymų. S. Nikartas dar pridėjo, kad iš viso kaliniai tebelaikomi tarybiniuose kalėjimuose. Čia jokios reformos nepradėtos. Šiek tiek deguto pridėjo dar ir D. Sinkevičius: turėtų būti gydymas, bet nėra jokių programų. Be to, gydymui reikia kalinių sutikimo.
Tačiau taip būtų galima elgtis tik su tvirkintojais, o ne su prievartautojais, nes tvirkinimas yra nesunkus nusikaltimas.
Bet paskutinė jo mintis nesulaukė jokios reakcijos. Kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tai, kaip recidyvistas gali duoti tokį sutikimą. Matyt, diskusijų dalyviams, nebuvo žinoma, kad tokius pedofilus tenka gydyti priverstiniu būdu. Negi diskusijos dalyviai nėra nieko girdėję net apie savo kolegos M. Liesio siūlymą, kurį jis paskelbė prieš 14 metų:
„Jei teismas vis dėlto pripažintų pedofilą ribotai pakaltinamu, tada kodekse yra sudaryta galimybė nesunkius nusikaltimus atlikusiems asmenims taikyti arba švelnesnę bausmę, arba priverstinai gydyti. Tačiau taip būtų galima elgtis tik su tvirkintojais, o ne su prievartautojais, nes tvirkinimas yra nesunkus nusikaltimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą už sunkų ir labai sunkų nusikaltimą ribotai pakaltinam asmeniui galima skirti tik švelnesnę bausmę. Mes siūlome pakeisti kodeksą, ir priverčiamąjį gydymą numatyti ir padariusiems sunkius nusikaltimus.“
Tačiau M. Jackevičiaus pažadėtam ypatingai svarbiam pedofilų gydymo klausimui iš viso nebeliko laiko. Liko tik prisipažinimai, kad niekas nežino, kaip Lietuvoje įmanoma apginti seksualinės prievartos aukas. K. Mišinienė, matydama, kad pritrūko nuoširdaus troškimo įveikti iškilusią problemą, dar mėgino aiškinti, kad ir tokia sunki padėtis neatpalaiduoja nuo būtinumo padaryti viską, kas įmanoma vaikui apginti. Bet jau niekas to „negirdėjo“.
Buvo akivaizdu, kad visi buvo sukrėsti tos būklės, kurią jie patys išviešino… Bet problema iš mirties taško nepajudėjo… Išliko įspūdis, tarytum pedofilijos klausimai Lietuvoje būtų svarstomi pirmą kartą. Ir būtų kokie 2010 metai. Lyg per tą laiką niekas pedofilijos tema nebūtų diskutavęs… Trumpai tariant, liko pūvanti bala… Liko aišku tik tiek, kad vieši pokalbiai, įstatymai ir gyvenimas eis ir toliau trimis visai skirtingais keliais. Nejaugi?
75. Oficialios įstaigos tokių duomenų neregistruoja. Žinoma, Kristina neliko visai viena. A. Žutautienė taip pat visada buvo aukų pusėje. Jai vaikai niekada nebuvo ir negalėjo būti nepastebėtas dramblys biologijos muziejuje. Tačiau kartais situacijos verčiama ji turėjo eiti ir toliau. Akis badantys faktai vertė parodyti, kad ir pačios pedofilų aukos ne visada būna tik aukos. Jų tarpe būna ir labai blogai auklėtų, hiperseksualių, tiesiog psichinėmis ligomis sergančių mergaičių:
„Kaltininkai visi kaip vienas tvirtino, kad <…>mažametė juos gundė, rašydavo dviprasmiškas žinutes, skambino telefonu, kvietė susitikti. Žinoma, galima tai laikyti nusikaltusiųjų gynyba, tačiau internete publikuotos dvylikametės nuotraukos tikrai gana provokuojančios ir nederančios tokio amžiaus mergaitėms. <…>Šiai mažametei labiau rūpėjo seksas nei pinigai, nes jų atsisakydavo, jei kuris pasisiūlydavo už suteiktas intymias paslaugas sumokėti.“
Aprašydama tokius faktus, autorė daro gana aktualią išvadą, atitinkančią jau anksčiau apžvelgtos seksualinės revoliucijos padarinius. „Daugėja hiperseksualų, – rašo ji. – Psichologai tvirtina, kad perdėtas domėjimasis seksu (hiperseksualumas) gali pasireikšti dar vaikystėje ar paauglystėje, kuomet dar ne visai sustiprėjusi psichika koncentruojasi į seksualinius ar erotinius įspūdžius ir fantazijas. Ypač tai pasireiškia, jei vaikas auga šeimoje, kurioje trūksta meilės ir dėmesio.“
Pasiremdama interneto skelbimais, medikų stebėjimais ir motinų nusiskundimais, Žutautienė neabejoja, kad daugėja nepilnamečių ir mažamečių, kurie ieško, su kuo praleisti naktį, Čia pat pateiktas vienos motinos pasakojimas apie savo nuo psichinės ligos gydytą 15-metę dukrą, kuri vakarais išeidavo iš namų ir grįždavo tik paryčiais.
Vieną dieną ji išėjusi į mokyklą ir negrįžusi. Teko kreiptis į policiją, kuri jį suradusi „pas gerokai už save vyresnį vyrą. Į mūsų prašymus grįžti ir bent jau užbaigti mokyklą ir tuomet gyventi su vyru, dukra atšovė, kad nesikištumėme į ne savo reikalus. Girdi, man jo, Arūno, labai reikia ir viskas! O šis, ko gero, net nežino, jog mano dukra įrašyta į psichiatrijos įskaitą, keletą kartų gulėjusi ligoninėje ir gydytojai tvirtina, kad ji negali atsakyti už savo veiksmus“.
Medikai nustatė dukrai padidėjusį potraukį seksui. „Įtariu, kad nuo 12 metų ja naudojasi vyrai, o mes bejėgiai ką nors pakeisti. Svarbiausiai, kad jokie argumentai jos neveikia – pamato vyrą ir šis tarsi ją užhipnotizuoja. <…>Ji ieško vyrų, skambinėja nepažįstamiems, norinčių užsiimti seksu ieško pažinčių svetainėse ar tiesiog užkabinėja gatvėje.“
Prieš porą metų Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atliktais tyrimais nustatyta, kad 56% negalią turinčių moterų yra susidūrusios su seksualine prievarta. Daugiau negu trečdalis negalią turinčių mergaičių ir moterų bent kartą gyvenime yra patyrusios seksualinį smurtą. „Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos per metus registruoja vidutiniškai apie 150 smurto atvejų prieš moteris su negalia artimoje aplinkoje, tačiau seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš jas nėra fiksuojama.“
Gaila, kad to dar neįstengia suprasti nei politikai, nei žiniasklaida. O tuo labiau greitai viską užmirštančios masės. Mes karingi tik politikoje, o visur kitur – apgailėtini konformistai. Per daug lengvai prisitaikome, susitaikome ir dar skubame kitus mokyti. Savo susitaikymo su išorinėmis įtakomis ir valdžios įvestomis paslaptimis mes neturime teisės tapatinti nei su savo tingumu, nei su abejingumu, nei su skeptišku nusivylimu „nieko čia nepakeisi“.
76. Pedofilinė gėda. O ką mano Neringa Venckienė? Ką dabar mano, nežinau. Bet pačiu sunkiausiu metu ji yra prasitarusi: „Likimas viską sudėlios į savo vietas“. Po tiek subjaurotų gyvenimo metų toks netikėtai ramus vilties blyksnis. Tikėkimės, kad nėra tokio blogo, kuris neišeitų į gera. Bet tai neatpalaiduoja nuo pilietinės pareigos esamą padėtį judinti iš mirties taško ir užgriūvančios gėdos.
Žmonės pateisina ne maža nusikaltimų, bet pedofilija visada gėdinga. Pirmiausia ji gėdinga nusikaltėliui. Kad užmigdytų protu kontroliuojamą gėdą, pedofilas paprastai svaiginasi arba vartoja narkotikus. Todėl reikalingi įstatymai, griežtos bausmės, atitinkami gydymo metodai bei kalėjimai, vieši nusikaltėlių registrai ir kitos priemonės, kad PRIVERSTŲ pedofilus susitvardyti. Po nusikaltimo jie gėdinasi viešumos, kad jo paslaptis nebūtų atskleista. Ir tai gali tęstis ilgai…
Kitokia aukos gėda. Ji skausminga, nes neatskiriama nuo patirtos skriaudos. Aukos tėvams gėda dėl vaiko pažeminimo, suluošinimo ir primestos pareigos pasirūpinti bylos iškėlimu. Tuo tarpu institucijų vadovams ir bendradarbiams gėda, kad pažeistas institucijos prestižas. Nė kiek ne mažesnė gėda ir nusivylimas savo šalimi, kai Europos teismas įrodo, kad valstybė išsisukinėja nuo savo šalies vaikui padarytų nusikaltimų.
Nemanau, kad tokių nusikaltimų aprašymai galės pakeisti mūsų gyvenimą. Nemaniau ir to, kad atsiras daug kantrių šitokio rašinio skaitytojų. Ne tik dėl to, kad autoriaus rašymas ilgai užtruko, o turinys žymiai išsiplėtė. Toli buvo peržengta centrinė tema, kodėl taip ilgai Lietuvoje buvo oficialiai ignoruojama pedofilija?
Sunku buvo tikėtis skaitytojų ir dėl to, kad autorius buvo priverstas aptarinėti tokias atstumiančias, didžia dalimi apokaliptines gyvenimo problemas. Tuo labiau, kad jos akivaizdžiai kirtosi kirtosi su tomis hedonistinėmis, pramoginėmis masinės kultūros ir vartotojų visuomenės nuostatomis. Nuo jų, kiek įmanoma, teko atsiriboti.
Žinoma, būta ir drovaus lūkuriavimo. Galvota, negi neatsiras žmonių, kurie pamėgins prasiskverbti į tariamas valstybės paslaptis? Veltui. Vieni išmirė, o kiti, kartodami kapituliacijos formulę „nieko čia nepakeisi“ – susitaikė. „Užsimirš – ir viskas bus gerai.“ Klystame, niekada nebus gerai. Blogis neišnykta be pėdsakų.
77. Kur esame atsidūrę? Kad suprastume padėtį, kurioje esame atsidūrę, turime gerai žinoti, iš ko yra išaugę tie revoliuciniai pasaulio seksualinio pertvarkymo projektai. Tas žinojimas atima pasitikėjimą vien jau dėl to, kad jie visi šie projektai yra atsiradę toje kolektyvinio primityvumo, laukiniškumo būklėje, kuri išstumta už bet kokio padorumo, civilizuotumo ir kultūros ribų.
Be jokios abejonės, pačią laisviausią šeimos ir seksualinio gyvenimo formą buvo sukūręs serijinis žmogžudys Mensonas. Nepavykus sukurti tradicinės šeimos, jis sumanė jos alternatyvą – seksualinės „meilės“ jungiamą kolektyvą, susidedantį iš keliolikos tarpusavyje aktyviai santykiaujančių prostitučių ir sutenerių. Ne mažiau „laisvių“ buvo ir seksualinės revoliucijos kaitinamuose roko subkultūros festivaliuose. Tik čia, kaip ir feministiniuose judėjimuose buvo buvo rūpinamasi ne šeimos alternatyvomis, o gyvenimu be šeimos.
Prie gyvenimo be šeimos įtvirtinimo daug prisidėjo kaip politinės valdžios perimtas Raicho seksualinis ugdymas, taip ir klasikinės šeimos ištirpinimas socialinių šeimų aibėje, įskaitant ir vienalyčių šeimų legalizavimą, ir surogatinių motinų apvaisinimo praktiką, ir prostitucijos legalizavimą, ir pornografijos platinimą.
Normaliose šeimose augę piliečiai neketina aklai susitaikyti su pavojingu laukinių, necivilizuotų žmonių statusu, kurį diegia neofroidistinės, froidomarksistinės, psichoanalitinės ir joms giminingos ideologijos, redukuojančios meilę į seksą, o seksą atskiriančios nuo kultūros. Dar akivaizdesnės grėsmės šiandien kyla iš ypač sparčiai plintančios prekybos žmonėmis. Tai dar viena paslaptis, kurios atskleidimo vengiama, o gal ir bijoma. Bene tik Kristina Mišinienė išdrįsta atversti visas kortas:
78. Moralinis prabudimas. „Žinant, jog prekyba žmonėmis yra latentinis nusikaltimas, jo galime ilgai nepastebėti, yra sunku pasakyti, kokia yra šiuo metu tiksliai situacija. Oficiali statistika irgi svyruoja, kasmet deklaruoja apie pusšimtį žmonių tapus oficialiomis prekybos žmonėmis aukomis, tačiau realiai manyčiau, jog šį skaičių reikia dauginti bent iš 3.“
„Paskutiniais metais padaugėjo pradėtų ir nutrauktų ikiteisminių tyrimų prekybos žmonėmis lauke, šiais metais prokurorai jau panaikino kaltinimus gražiam būreliui įtariamųjų. Šalyje matome beveik visas prekybos žmonėmis formas: aukos išnaudojamos prostitucijoje, pornografijoje, fiktyviose santuokose, vergiškame darbe, priverstiniame nusikaltimų atlikime.“
„Nukentėjusieji jaučiasi labai baisiai <…>. Jie itin bijo. Jų pažeidžiamumas ryškus. <…>Net jeigu ir nebūtų išnaudoti, jie yra socialinio gyvenimo paribyje. O dar tas išnaudojimas juos išvis tarsi išsviedė už visuomenės ribų. Sužinoję, kad panaikinti kaltinimai įtariamajam, jie labai nusiminė. Sako: Mes taip ir žinojome, kad taip bus. Tai labai galingas žmogus, tikriausiai ir teisėsauga jo negali pagauti. Tai patvirtino jų pačius baisiausius įtarimus, kad teisingumo nėra.“
„Deja, negaliu tiksliai pasakyti apie mastus, norėčiau ir aš juos žinoti. Bet ką tikrai matome, tai prostitucijos klestėjimą didmiesčiuose, daug jos formų persikėlė į internetą. Mes esame paradoksalioje situacijoje – prostitucija (vadinama „seksualinių paslaugų teikimu“) yra nelegali, tačiau matome atvirus skelbimus, ją reklamuoja viešbučiai turistams, įvairūs klubai savo lankytojams.“
„O sekso pirkėjui, manyčiau, mūsų šalyje yra saugu. Jis nedomina teisėsaugos, nors pagal tą patį ANK 487 straipsnį taip pat turėtų būti baudžiamas. Šis veikėjas yra sekso industrijos šerdis, dėl jo ir sukasi visa ta „pasilinksminimo“ karuselė. Jis savo pinigais išlaiko visą sutenerių ir jų parankinių kastą, tačiau jis yra tarsi nematomas, tarsi koks fantomas, nuolat išsisukantis, visada ištroškęs naujų potyrių, naujų kūnų. Tad palaikytume idėją kriminalizuoti sekso pirkimą, grąžinant sekso pirkėjui atsakomybę už savo veiksmus, tai yra prostitucijos skatinimą.“ (www.tv3.lt…)
Vaizdelis, kaip sakoma, nekoks. Didėjant imigrantų srautams, šių nusikaltimų skaičiai tragiškai auga. Sutartinai koja kojon į absurdą mus traukia ne tik vietinis, bet ir importinis abejingumas, baimė, tingumas, nemokšiškumas ir neatsakingumas. Bendra šių dvasinio nuskurdimo reiškinių inercija jau yra tapusi galinga, destruktyvia griaunamąja galia, prieš kurią šiandien kaip niekada yra būtinas moralinis ir pilietinis susitelkimas, o kartu ir visokeriopa parama tiems žmonėms, kurie jau tapę niekuo nepakeičiamo moralinio atbudimo ir prisikėlimo avangardu.
Šio avangardo fone pasidaro labai lėkštos, tuščios ir fasadiškos verbalinės valdžios ir ją aptarnaujančios žiniasklaidos deklaracijos, imituojančios susirūpinimą švietimu, ugdymu, teisingumu, atsakingumu ir… kultūra. Jiems nė į galvą neateina, kad tas apsimetinėjimas iš šalies taip aiškiai matyti.
Pabaiga.
