Už sveiko proto ribų
Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
48. Gilyn į pragarą. Ilgai išsisukinėjau nuo būtinumo leistis žemyn į tą kiekvieną padorų žmogų atstumiantį (satanistų, sadistų, kanibalų, iškrypėlių, galvažudžių pasaulį), kurį Aristotelis vadino laukiniu. Anot jo, gyvuliais ir žvėrimis mes vadiname žmones, kurie savo elgesiu peržengia bet kokias ribas. Tiksliau kalbant, aukso vidurio filosofui padorus žmogus yra viduryje tarp dievų ir gyvulių: tobulėdamas jis artinasi prie dievų, o pasiduodamas jusliniams malonumams ir kitoms ydoms, – prie gyvulių ir žvėrių (θηριώτης– laukinis, žvėriškas) pasaulio.
Dėl to geras žmogus siekia dorybės ir susivaldymo, o tam reikia mokytis susivaldyti bei vengti nedorų poelgių. „Nikomacho etikoje“ labiausiai išryškinta nesusivaldymo ir sugyvulėjimo pakopa, kurios A. Dantės „Dieviškoje komedijoje“ tos pakopos pavirto devyniais Pragaro ratais. Nesusivaldantiems paskirta nuo 2 iki 5 rato, o sužvėrėjusių žmonių vėlėms 7-9 ratai. Tokie kraštutinumai kaip dieviškumas ir gyvuliškumas gyvenime retai tepasitaiką.
Tačiau jie užbrėžia ribas, tarp kurių įsikuria visi žmonės ir jų valstybės. Nesusivaldančiųjų tarpe geidulingieji (2 ratas), pilvapeniai (3ratas), išlaidautojai (4 ratas), pasiduodantieji pykčiui (5 ratas). Sužvėrėjusio šėtono Liuciferio valstybėje įkurdinti prievartautojai (7 ratas) apgavikai (8 ratas) ir išdavikai (9 ratas). Šis Dantės Pragaro modelis padeda nutiesti tiltus nuo nesusivaldančių geidulingųjų iki sužvėrėjančių (sugyvulėjančių) prievartautojų pedofilijos. Tie tiltai ne tik teoriniai, bet ir kontrkultūriniai.
Matydamas, kaip išviešinami pedofilijos ir kiti seksualiniai nusikaltimai vis labiau susipina su gana įvairiais legalaus gyvenimo reiškiniais, su visais šių dienų socialiniais sluoksniais, kad vis labiau ištrinamos ribos tarp geranoriškumo ir žiaurumo, tarp teisingumo ir nusikaltimo, tarp laisvės siekimo ir prievartavimų, buvau priverstas leistis žemyn į pačią tamsiausią ir šlykščiausią žmogiškos degradacijos (niekinimo, neigimo ir naikinimo) bedugnę, kur nelieka nieko, kas galėtų būti verta žmogaus vardo.
Ypač trikdė tai, kad tos bedugnės yra toleruojamos, kad prie jų konformistiškai prisitaikoma, kad jas vengiama atriboti nuo civilizuoto žmonių pasaulio. Ir visa tai vyksta ne tik Lietuvoje, ne tik Rytuose, bet ir tame pasaulyje, kuris iki šiol mums tebėra neginčijama civilizacijos viršūnė.
Kad labiau išryškėtų tą civilizaciją diskredituojanti realybė, buvau priverstas bent šiek tiek iš arčiau apžvelgti tą šiuolaikinės civilizacijos kloaką, pro kurią, lyg bijodamos susitepti, iš tolo praeina beveik visos oficialios valdžios institucijos, vertinančios žmonijos pasiekimus vien tik pagal aukščiausius mokslo, technikos, meno, sporto pergalių ir apdovanojimų kriterijus.
Iki šių dienų atrodė, kad tas istorijos išbandytas kultūros sluoksnis yra toks storas, toks stiprus ir taip uoliai palaikomas, kad galės tverti ne tik amžių amžius, bet ir atverti kelius į aukso šalį (Eldoradą). Bet šiandien vaizdas, deja, visai kitoks. Jis atrodo vis labiau atstumiantis, žiaurus, pragaištingas ir apokaliptiškas.
Civilizacija darosi vis panašesnė į vaisių, vis sparčiau pūvantį iš vidaus. Tie puvėsiai yra tiek paveikę gyvenimui pritaikytą kultūros sluoksnį, kad masinėje kultūroje ištisa suaugusiųjų karta jau daug mieliau kalba (rūpinasi) ne tiek apie gėrį ir gyvenimo kokybės stiprinimą, bet apie jo puvimą, dūlėjimą, irimą.
Kai Rusija išplėtojo žiaurų karą prieš Ukrainą, kai „Hamas“ išprovokavo karą su Izraeliu, kai į tuos karus įsitraukia vis daugiau šalių ir susvyravo daugybę metų puoselėta demokratija, kai visa tai nustūmė į šalį pačią grėsmingiausią žmonijos ekologinę krizę, žymiai ryškesni pasidarė ir kontūrai tos sugyvulėjimo kloakos, kurios jau neįstengia pridengti net per tūkstančius metų žmonių išgyvenimui pritaikyto civilizuotumo pluta. Kas galėjo patikėti, kad po II Pasaulinio karo vėl atsiras savo valdžią paranojiškai bijantis prarasti beprotis, kuris vėl visą pasaulį padarys priklausomą nuo jo teroristinių užgaidų ir gąsdinimų žmonijos sunaikinimu.
50. Kai normų laužymas tampa norma. Šiandien tenka gyventi tokiame pasaulyje, kuriame realią discipliną yra išstūmę gundymai. Ne tik reklaminiai gundymai ir viliojimai, bet ir neriboti norai daryti tai, kas kam patinka. Kaip ir maži vaikai, daugelis šios kartos žmonių taip supranta laisvę ir net demokratiją. Jų sprendimuose nėra kitokių veikimo motyvų, išskyrus „aš noriu“.
Čia nuo mažumės vaikas pratinamas gyventi be normų „esu atsakingas“, „privalau“, „reikia“, „galiu“, „turiu teisę“. Jam nė į galvą neateina, kad tokiu pasirinkimu nuo vilko užsibėgama ant meškos. Jau pats gundymų įteisinimas (legitimacija) patį normų laužymą pavertė gyvenimo principu ir NORMA.
Šį procesą ypač įžvalgiai yra nusakęs Ž. Bodrijaras: „Nepraeinantis likimas slegia gundymą. Religijai jis yra velniška gudrybė su būrimų arba apžavų tikslais. Gundymas – tai visada blogio gundymas. Arba pasaulio. Pasaulietinis išbandymas. Ir šitas prakeikimas, religijos susaistytas su gundymu, be pakeitimų suvokiamas moralės ir filosofijos, o dabar pasigautas psichoanalizės ir „išlaisvintų norų“ diskurso.
Gali atrodyti paradoksalu, kad šiandien, kai taip išaugo sekso, blogio, perversijos poreikis, kai viskas, kas kadaise buvo prakeikta, sugrįžta kaip atgimimas<…>.“ ( Ж. Бодрйяр. Соблазн, 2000, p. 25). Žinoma, visi krašutinumai yra rizikingi, bet norų azartas žymiai rizikingesnis ir grėsmingesnis žmonijai už abejingumą ir susitaikymą su normų primetimu vergiškos disciplinos formomis.
Pirmuoju atveju yra pavojus išugdyti griovėjų (naikintojų) kartą ir atsidurti po jų dalgiu, o antruoju – sugrįžti į paklusimą valdžios diktatūrai ir susigūžus laukti permainų. Abiem atvejais turime reikalą su nihilizmu. Tik pirmuoju atveju – su aktyviuoju, o antru – su pasyviuoju. Pasyvusis nihilizmas dabar platina kalbas apie apokaliptinį žmonijos likimą, o aktyvusis – naudojasi savo pranašumais.
51. Aktyvusis nihilizmas. Paminėtas aktyvusis nihilizmas duoda progą palyginti du bene labiausiai išgarsėjusio ir į žmonijos sąmonę įsigraužusio kraštutinio (ekstremalaus) satanizmo bei radikalaus išėjimo už sveiko proto atvejus – Mensoną ir Putiną. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tarp jų nieko bendra.
Pirmasis – vadinamųjų padugnių padaras, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs kalėjimuose, o antrasis sėdi pačioje imperijos viršūnėje, pačiose prabangiausiose vilose su baseinais, pramogų salėmis ir auksiniais tualetais. Jų turįs bene virš 20. Bet psichiškai ir doroviškai jie vienodai suluošinti dar vaikystėj, kai buvo palikti svetimiems lyg atliekami daiktai. Jie neturėjo galimybių įgyti tokio patyrimo ir suprasti, kas yra gailestingumas, atlaidumas ir tikras žmoniškumas. Nuo mažumės juos lydėjo žvėriška kova už būvį ir neišvengiamos muštynės.
Mensonas tada išmokęs mojuoti rankomis kaip beprotis, o Putinas įgudęs pirmas šokti prieš užpuolikus, kad atrodytų už juos stipresnis. Putinas net neslepia, kad tos pamokos jam padeda ir šiandien. Juk karą Ukrainoje irgi pradėjo jis. Pagrindinis jų veiklos motyvas – laukinis kerštas. Taip jie užtikrina savo saugumą, o per jį ir atstatytą teisingumą.
Keista, kad net pasaulio apžvalgininkai neįsimena tokių iškalbingų detalių. Gal kiek kitaip jie supranta tik riziką. Kai tekdavo kam nors atkeršyti, Mensonas paprastai veikdavo pagautas įtūžio, o tas įtūžis buvo toks stiprus, kad nuslopindavo net mirties baimę.
Putinas taip aukštai vertina savo padėtį, kad jam nieko negali baisesnio už savo paties baimę. Jam Rusija reikalinga tik tam, kad jis gyventų. Nebus jo – nebus ir Rusijos. Dėl jos jis lengvai aukoja ne tik Ukrainą, bet pačios Rusijos gyventojus. Jis net negalįs suprasti, kodėl vyrai taip vengia karo. Juk jie vis tiek nusigerią ir mirštą prieš laiką. Jam patinka, kad dėl jo valdžios išsaugojimo moterys sutinka karui gimdyti kuo daugiau vaikų. Jo visai nejaudina, kad blogai parengti šauktiniai tampa „patrankų mėsa“.
Šito žmogaus bailumas ypač išryškėjo pandemijos metu. Apie jo slapstymąsi uždarose vilų patalpose, toli nuo pašnekovų sukurta šimtai anekdotų. Mensonas kerštą vykdė pats, todėl beveik visada rizikavo. Putinas tą darbą yra pavedęs operatyviai veikiančiai karinei žvalgybai (GRU), kuri kartais gana ilgai renkasi žudymo aukas, priemones ir jų įslaptinimo būdus.
Tuo tarpu Putinas, gyvendamas uoliai saugomą, izoliuotą gyvenimo būdą, neturi galimybės suprasti net tikrųjų savo neapykantos padarinių. Apskritai jis aklai tiki savo valstybės pranašumais, apie kuriuos sužino iš savo aplinkos pataikūnų, bijančių nušviesti ne realią valstybės padėtį, o daugiausia tai, kokios padėties jis trokšta.
Keisčiausia, kad jo neįstengia suprasti net Vakarų politinis elitas, televizijoje stebintis Rusijos karą Ukrainoje. Galimas daiktas, kad masinės kultūros išugdyta žmonių karta baisiųjų reginių iš Ukrainos fronto jau nepajėgia atskirti nuo vakarais žiūrimų apokaliptinių serijinių filmų.
Mensonas ir Putinas – abu jie pasišauna keisti pasaulio tvarką pagal savo netektis. Mensonas – išgalvodamas visas civilizuotumo normas laužančią „laisvąją šeimą“, o Putinas – perrašydamas sovietinę konstituciją ir II-jo Pasaulinio karo istoriją. Tik pirmasis išgalvoja kontrkultūrinę „laisvąją šeimą“ iš pačių apačių, iš žemiausių sluoksnių ir marginalų, o antrasis taikydamas abu išradimus prie savo asmeninių valdžios interesų, įgyvendina kontrkultūrinę politiką iš viršaus.
Represijomis ir apsimetinėjimais išlaiko vergiškai paklusnią visuomenę ir nusprendžia „demilitarizuoti“ (nuginkloti) ir „denacifikuoti“ (nutautinti) pasiryžusią išsilaisvinti ukrainiečių tautą.
Pirmasis piktnaudžiavo JAV demokratijos laisvėmis, kol neatsidurdavo kalėjime, o antrasis iki šiol piktnaudžiauja savo totalitarinio valdymo stiliumi, karinga propaganda, didžiulės valstybės resursais, rinkimų klastojimu, nuolatine KGB parama ir aklai pataikaujančių bei gerai aprūpinamų pareigūnų papirkinėjimu. Bet abu jie neribotai naudojosi „laisve“ daryti tai, ką nori ir kas tik šauna į galvą. Abu jie virto teroristais.
Tik pirmasis tapo serijiniu žudiku, o antrasis visada turėjo galimybę žudikus rinktis laisvai. Žinoma, žudymai žadino žmonių neapykantą ir troškimą atsikeršyti. O dėl to negalėjo nekilti grėsmių ir pasikėsinimų. Kaip tik dėl to jie ir patys darėsi vis labai įtarūs, kerštingi ir žiaurūs žmonės. Jų pavardės pasidarė odiozinės, o daug kas net žmonėmis juos vengia vadinti.
Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, jie tapo nepalyginamai garsesni negu renkami prezidentai, valdžią paveldintys karaliai, karo vadai ar meno žvaigždės. Jų pavardės bei pravardės linksniuojamos dieną ir naktį. Beveik visam pasauliui jos nenueina nuo lūpų ir nesitraukia iš komunikacijos kanalų.
52. Išlaisvinimas užmušimu. Putiną gal net būtų galima vadinti šių dienų Kaligula (12 – 41 m.), reikalavusiu, kad su juo būtų elgiamasi kaip su dievu. Jisai į perspėjimus, kad žmonės jo nekenčia, mėgęs atsakinėti vienos romėnų tragedijos žodžiais: „Tegul nekenčia, kad tik bijotų“. Įdomu, ką būtų pasakęs neapykantos filosofas A. Gliuksmanas, jeigu jis būtų išvydęs bent dalį to, kas šiandien vyksta Ukrainoje.
Aprašydamas sadistinius Putino susidorojimus Beslano mokykloje, ten įžvelgė net tris nihilizmo formas: „Nihilizmas – tai noras gyventi be taisyklių arba veikti, nepaisant draudimų. Beslano baisumas sujungia tris tos šiuolaikinės patologijos puses. Yra nihilizmas galutinis, absoliutus, save naikinančių žudikų nihilizmas, tampančių savo įkaitų paėmimo įkaitais; jie nesirūpina skirtumais tarp gyvybės ir mirties.
Yra aktyvus nihilizmas, Putino stiliaus strategija, strategija to, kas įsivaizduoja, tarytum jam viskas leista, ir nemato skirtumo tarp melo ir tiesos. Yra nihilistai pasyvūs, mes, pasislėpę nuo realybės principo, užmerkę akis, nematantys visų tų, kas atsikratė visų draudimų.“
Nihilizmas sklandąs virš žmogiškų skirtumų ir dėl to išstumiąs žmogų „anapus gėrio i blogio, būties ir nebūties, tiesos ir melo“. (A. Глюксманн. Философия ненависти, 2006, p. 39-40). Sunku čia ką nors pridėti. Gliuksmano manymu, Beslanas buvo pats ryškiausias putiniško nihilizmo pasireiškimas. Tai „pats beprotiškiausias įkaitų paėmimas istorijoje. Pagal aukų skaičių, bet dar labiau pagal jame parodytą absoliutaus žiaurumo laipsnį. <…>Tai rusų «teisėtvarkos palaikymo» jėgos, «išlaisvinančios» užmušimu.“ Labai taikli charakteristika.
Čia turimas galvoje ne išvadavimas iš nepakeliamų kančių (kaip kartais būna pasaulyje), bet ciniškas jėgos ir pranašumo demonstravimas bet kokia kaina. Tai veikimas be ceremonijų ir be išlygų. Sadistinis pasitenkinimas pačios pergalės pasiekimu, kuris padidina pasitikėjimą savo pranašumu. Iš tokio elgsenos standarto plaukia ir visi kiti didžiosios pasaulio valstybės valdytojo ambicijų turinčios žmogystos poelgiai.
„Derybos – silpnumo pripažinimas‘ – sako Putinas. <…>Panaši panieka «žmogiškajai medžiagai“(!!!) – šiandien vaikams, vakar dujomis užtroškintiems žiūrovams Dubrovkoje, – brutali konstanta, paveldėta iš carų ir Stalino.“ (Ten pat, p. 32-34). Iš čia gimsta neprognozuojamo imperijos vedlio įkvėpimas. Kadangi kiekvienas sprendimas yra priimamas iš jėgos pozicijos, čia negalima tikėtis sveiko proto sprendimų.
Didybės manija, ilgalaikis atitrūkimas nuo realaus visuomenės gyvenimo, izoliuotas buvimas valdžios viršūnėje, fanatiškas prisirišimas prie tos viršūnės, jos praradimo ir mirties baimė padarė Putiną nepagydomu paranojiku. Siekdamas valdžios viršūnių, šalindamas nuo kelio visus konkurentus ir beprotiškai trokšdamas išlikti valdžioje iki amžiaus galo, jis įvykdo daug nusikaltimų. Tam naudojamos drakoniškos KGB represijos: masiniai areštai, kalėjimai, trėmimai, šaudymai, nuodijimai ir pan.
Kuo gąsdina ir persekioja visus kitus, to beprotiškai bijo ir jis pats. Jis ne tik beprotiškai bijo užtarnauto keršto, bet ir pats visą savo politiką vykdo daugiausia gąsdinimais ir grasinimais, t.y. baimėmis. Susidaro uždaras ratas: kursto vis didesnį valdžios troškimą, o tas troškimas – fanatišką jos praradimo baimę. O valdžios praradimo baimė kelia nesibaigiančius įtarinėjimus, smurtavimus, gąsdinimus ir grasinimus.
Baimėmis tikrinami ne tik realūs konkurentai, bet ir visi valdžios kritikai. Šiuo metu į tokių gąsdinimo priemonių tarpą įtraukiamas net atominis ginklas. Jam visai nesvarbu, kad ir kiti jį turi. Jam pakanka vien to, kad kiti bijo jo beprotybės.
Bus daugiau
