Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Juozapo Jaroševičiaus tritomio veikalo „Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos“ pirmą dalį „Pagoniškoji Lietuva“.
Tai vienas pirmųjų Lietuvos kultūros ir civilizacijos šaltinių, pirmą kartą skaitytojams pateikiamas lietuvių kalba.
Veikalo autorius J. Jaroševičius (Józef Jaroszewicz, 1793–1860) – Vilniaus universiteto profesorius, nuo 1827 m. dėstęs civilinę ir baudžiamąją teisę, diplomatiją ir statistiką, priklausęs Vilniaus laikinajai archeologinei komisijai.
Profesorius vertinamas kaip Lietuvos kultūros tyrimų pradininkas, o jo tritomis – kaip pirmas bandymas parašyti Lietuvos kultūros istoriją.
Veikalas išleistas Vilniuje 1844–1845 metais, jis pelnytai vadinamas XIX a. Vilniaus ir Lietuvos istorijos, kultūros paveldo paminklu.
Pirmoje veikalo dalyje „Pagoniškoji Lietuva“ autorius nušviečia krašto praeities iki krikščionybės priėmimo dalykus, aptaria Lietuvos genčių kilmę, jų civilizacijos lygį, kovas su kryžiuočiais, dvasinę ir materialiąją kultūrą, feodalizmą, teisę, religiją, papročius, o taip pat žemdirbystės, amatų, prekybos raidą, kalbos, rašto raidą.
Leidinys skirtas ne tik istorikams, bet ir platesnei visuomenei, kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija. Veikalas turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui, jis padeda atskleisti tautos kultūros atgimimo istoriją, XIX a. nacionalinio savitumo suvokimą.
Knygos redaktorė – Irena Stankevičienė, dailininkas – Saulius Bajorinas. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Berenis, Biruta Mikalonienė, Eglė Pacevičienė, dalykinius komentarus parengė dr. Laima Bucevičiūtė.
Knygos pradžioje skaitytojui pateikiamas įžanginis prof. Egidijaus Aleksandravičius straipsnis „Senosios Lietuvos atvaizdas nūdienos šviesoje: apie Juozapą Jaroševičių ir jo istoriją“.
Knygos pabaigoje publikuojamas prof. Arvydo Pacevičiaus straipsnis apie kultūrologą, istoriką dr. Vytautą Berenį (1963–2013), visą savo akademinį gyvenimą tyrinėjusį J. Jaroševičiaus, pagrįstai laikomo pirmuoju Lietuvos kultūros istoriku, veiklą ir kultūrinį palikimą.
Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Profesorius J. Jaroševičius (1793 – 1860) Vilniaus universitete dėstė civilinę ir baudžiamąją teisę. Jo tritomis – kaip pirmas bandymas parašyti Lietuvos kultūros istoriją.
Kultūros istorikas Silvestras Sinkus (1944), dėstęs Utenos politechnikume medžiagų atsparumą, knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis) yra atskleidęs Vilniaus Jupiterio Griausmavaldžio, kitaip Perkūno šventyklos, anksčiau stovėjusios ant Vilniaus Katedros pamatų, konstrukcinius matmenis. Jie turi sąsają su pranašo LIzdeikos žodžiais Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui, kad “čia bus įkurta Lietuvos sostinė”. J. Jaroševičiaus veikalas “Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XIII a. pabaigos” turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui XIX amžiuje. O kultūros istoriko Silvestro Sinkaus dviejų dalių knyga “Istorija pareinant į Lietuvą” su laiko preambule “Prieš pareinant, reikėjo išeiti” (o tai – ledynmetis), turi ir turės didžiulę įtaką šių dienų lietuvių tautiniam atgimimui laiko tėkmės kontekste. Gero skaitymo, tad, linkiu abi knygas skaitančiam tautiečiui ir kiekvienam svetimšaliui, norinčiam tapti Lietuvos Respublikos piliečiu šioje Dievo palaimintoje žemėje vardu Lietuva.
Parašiau ir laukiu Awaiting’e.
Regis, tai vertingas veikalas, bet nesuprantama, kodėl Lietuvos istoriografiniuose samprotavimuose juo kaip ir nėra grindžiamasi. Be to, kodėl iki šiol nesiimta jį išversti. Juolab, kad Lietuvos, apskritai gyvenimo įsivaizdavimas bene silpniausia vieta Lietuvos istorijoje. Intriguoja.
> P. Skutas
Parašiau, taigi, bet nesuprantama, kodėl alkas.lt nepublikuoja.