Nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų tėvai uoliai galvoja apie visapusį atžalos ugdymą. Vaikui paaugus, tėvams iškyla kur kas svarbesnė dilema – rinktis valstybinę ar privačią mokyklą?
Žinovai atskleidžia, kad skirtumų tarp valstybinių ir privačių mokyklų yra kur kas daugiau nei panašumų. Ilgametę mokytojos patirtį turinti mokytoja atskleidžia, ką turėtų žinoti tinkamos mokyklos savo atžalai ieškantys tėvai.
Mokyklos paieška tėvams gali tapti ilgu ir varginančiu procesu, ypač, kai nežinai, ko ieškai, pripažįsta pradinių klasių mokytoja Žydrūnė Butrimienė.
Daugiau nei dvidešimties metų darbo patirtis valstybinėse mokyklose ir keleri metai darbo privačioje mokykloje – štai tokį bagažą sukaupusi pašnekovė.
Vilniaus humanistinės mokyklos mokytoja interviu metu sudeda svarbiausius akcentus, kurie gali padėti palengvinti tėvų apsisprendimą dėl ugdymo įstaigos.
– Mokytoja dirbate jau 26 metus. Koks yra pedagogo darbas ir kodėl pasukote būtent šiuo keliu?
– Apie mokytojo profesiją galvodavau nuo pat vaikystės, bet tikrai atsimenu akimirkas, kai garsiai sakiau, jog mokytoja tikrai nebūsiu (šypsosi).
Tačiau viską apsvarsčiusi, galiausiai pasukau mokytojavimo keliu. Ir šis mano kelias yra kryptingas – po studijų visą savo gyvenimą dirbau mokytoja. Nebuvo jokių pertraukų, kito darbo.
Mokytojo profesija yra labai atsakinga. Tai ne tik profesija, tai – gyvenimo būdas. Darbas niekada nesibaigia užvėrus mokyklos duris.
Mokymas – tai nuolatinis pačio mokytojo tobulėjimas, o kiekviena pamoka – nuolatinė kūryba, lyg mažas spektaklis, kuriam tu turi pasiruošti. Geras mokytojas darbui atiduoda dalį širdies.
– Kaip manote, kodėl tėvai susiduria su sunkumais renkant mokyklą savo atžalai? Jūsų nuomone, kas galėtų palengvinti apsisprendimą?
– Vaikai yra brangiausias tėvų turtas, todėl natūralu, kad atėjus laikui, kuomet reikia išrinkti savo atžalai mokyklą, kyla begalė klausimų. Mokyklos parinkimas yra labai atsakingas žingsnis, todėl tėvams ir kyla sunkumų.
Kaip išsirinkti mokyklą, kuri tiktų būtent jų vaikui? Kaip išsirinkti mokyklą, kurioje vaikas ne tik gautų kokybišką ugdymą, bet ir jaustųsi gerai?
Kiekvienas vaikas yra išskirtinis, todėl svarbu rinktis tą mokyklą, kuri atlieptų vaiko individualius poreikius ir jo pomėgius. Kiekvienas žmogus yra išskirtinis, todėl kas tinka vienam, nebūtinai tiks ir kitam.
Tėvai turi atsižvelgti į vaiko pomėgius, stipriąsias puses arba specialius mokymosi poreikius, jeigu tokių vaikas turi.
Be abejo, tėvams būtina apsilankyti mokykloje, susipažinti su jos vertybėmis, filosofija. Tai padės apsispręsti, ar jų atžalai mokykla tinka.
– Dilema – rinktis privačią ar valstybinę mokyklą. Kokie skirtumai tarp šių pasirinkimų, jeigu visų šalies mokyklų veikla yra ta pati?
– Taip, mokyklų veikla yra ta pati – teikti kokybišką išsilavinimą. Tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos dirba pagal bendrojo ugdymo programas. Tačiau panašumai čia ir baigiasi.
Privačiose mokyklose bendrosios programos yra papildomos pamokomis, kurių nėra valstybinėse mokyklose. Ugdymo turinys yra turtingesnis, šiuolaikiškesnis ir labiau atliepiantis mokinių poreikius.
Privačios mokyklos turi galimybę praplėsti ugdymo turinį ir laisviau varijuoti šioje plotmėje.
Kitas skirtumas – privačiose mokyklose vaikų skaičius klasėse yra mažesnis. Beveik perpus. Mokytojas kiekvienam vaikui gali skirti daugiau laiko, dėmesio, pritaikyti mokymo turinį ir atsižvelgti į vaiko poreikius bei galimybes.
Privačioje mokykloje vaikas gali greičiau gauti individualią pagalbą, nes yra mokytojo padėjėjai, logopedai, kurie visada pasiruošę padėti.
Žinoma, privačios mokyklos turi galimybę investuoti į mokymo priemones, mokyklos klases ir erdves. Mokiniams sudaromos geresnės sąlygos mokytis, o mokytojams – kokybiškai dirbti.
Naujausios technologijos ir ugdymui skirtos priemonės leidžia pasiekti aukštesnius mokymosi rezultatus ir priartinti vaiką prie asmeninės sėkmės, nes pamokos būna įvairesnės.
Dar vienas skirtumas tarp valstybinių ir privačių mokyklų – saugumo klausimas. Tenka pripažinti, kad privačiose mokyklose aplinka yra saugesnė. Kuomet mažesnė bendruomenė, vaikai jaučiasi saugesni.
Glaudesnis bendravimas yra ir tarp mokytojų su tėvais. Be to, pastarieji privačiose mokyklose dažniau būna įtraukiami į mokyklos veiklas, šventes, žygius. Paprastai, tokiose mokyklose yra jaučiamas bendruomeniškumas.
Privačiose mokyklose menus ir fizinį lavinimą dėsto tos srities žinovai, todėl vaikai įgyja kokybiškesnes žinias. Valstybinėse mokyklose pradinių klasių mokytojai patys veda dailės, muzikos ir kūno kultūros pamokas.
– Tačiau apie privačias mokyklas sklando nemažai pramanų. Ar jums teko jų girdėti?
– Taip, esu girdėjusi. Vienas jų – privačiose mokyklose mokinius vertina atlaidžiau. Man, kaip mokytojui, tai girdėti labai keista. Mokinių pasiekimai – ugdymo turinio dalis.
Tiek privačių, tiek valstybinių mokyklų mokiniai savo pasiekimus vertina atlikdami nacionalinius patikrinimus. Pažanga vertinama pagal ŠMSM parengtus aprašus, dokumentus, todėl tikrai niekas privačiose mokyklose įvertinimo balų nekelia, jokių „šiltnamio“ sąlygų vaikams nėra.
– Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį renkant mokyklą vaikui? Įstaiga turi tikti vaikui, o galbūt atitikti tėvų vertybes ir matymą?
– Ugdymo įstaiga turėtų atliepti tiek vaiko, tiek šeimos vertybines nuostatas ir poreikius. Savo lūkesčius tėvai turėtų aptarti su mokyklos vadovu.
Jeigu lūkesčiai sutampa, puiku, vadinasi, radote tinkamą mokyklą vaikui. Vertybinis mokyklos ir tėvų požiūris turėtų sutapti. Žinoma, svarbu atkreipti dėmesį ir į paties vaiko specialiuosius poreikius.
– Ar renkant mokyklą vaikui galima kliautis artimųjų patarimais?
Privačios mokyklos turi atvirų durų dienas, kur tėvai gali susipažinti su mokyklos veikla, filosofija, vizija bei aptarti rūpimus klausimus. Tai vienareikšmiškai vertingiau už bet kokius patarimus.
– Kiek pačiam mokytojui svarbu, kad darbo vieta, mokykla, atitiktų jo vertybes?
– Manau, kad gera mokytojo savijauta darbe, tinkamos darbo sąlygos, priimtinos mokyklos vertybės, galimybė save įgyvendinti – be galo svarbu kiekvienam mokytojui.
Mokytojas turi degti noru mokyti ir būti puikios nuotaikos. Labai svarbu organizacijos kultūra, puoselėjamos vertybės.
Aš dirbu Vilniaus humanistinėje mokykloje, kuri remiasi humanistiniu švietimu. Čia pabrėžiamas švietimo teigiamumas ir tikėjimas vaiko galimybėmis.
Humanistinis švietimas priima vaiką tokį, koks jis yra. Mums svarbu bendrystė, proto ir širdies darna, sąmoningas mokymas. Mokytojui šios vertybės taip pat turi būti svarbios, nes mokytojas ne tik perduoda dalyko žinias, bet ir moralines vertybes.
