Kviečia Antano Mončio šimtosioms gimimo metinėms skirta paroda „Veidai ir dvasios“

Lapkričio 25 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaroma paroda „Veidai ir dvasios“, kurios pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia. Paroda veiks iki 2022 m. kovo 27 d.

Parodos pristatymas žiniasklaidai ‒ lapkričio 25 d. 11 val.

Antanas Mončys (1921‒1993), kurio šimtąsias gimimo metines šiemet minime, daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno Paryžiuje.

Ten pasitiko savo kūrybos pradžią, brandą ir saulėlydį. Lietuvis į Paryžiaus meno sceną įžengė su ambicingu noru įrodyti daugiašakius gebėjimus, jo kūryba skleidėsi tarsi saulės ištroškęs pumpuras: jis viską norėjo išbandyti, nebuvo jam teritorijos, į kurią įžengęs, negalėtų rasti ar padaryti ką nors išskirtinio.

Skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, kūrė koliažus ir papuošalus, lipdė švilpius, tapė paveikslus, meistravo kaukes ir geležinius židinius, baldus, durų rankenas, dėliojo mozaiką, montavo vitražus, šviestuvus, asambliažus, projektavo ir kalė iškabas, antkapinius paminklus, nuolat piešė, kūrė plakatus, naujametinius pasveikinimus, net dekoravo velykinius kiaušinius.

„Esu skulptorius, ne menininkas“, – sakydavo jis, pabrėždamas esantis atsidavęs sąžiningam darbui, o ne „menininkų lenktynėms“ ir komercinių galerijų vilionėms.

Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Karolinos (Caroline) ir Arvydo Paliulių rinkinio.

Parodoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis.

Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui.

Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkino (Ossip Zadkine) studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Matildos Desvagės (Mathilde Desvages) straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).

Parodos kuratorius dailėtyrininkas Viktoras Liutkus. Architektas Povilas Vincentas Jankūnas.

Parodos rengėjai: Antano Mončio paramos fondas ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.