Mielos mamos, susitarkime pagaliau: vaikų auginimas – tai ne varžytuvės. Visos mes jiems esame svarbios, visos darome geriausia ką galime, visos ir klystame.
Bet kartais tikrai atrodo, kad motinystė – tarsi ringas, kuriame vyksta arši kova dėl išlikimo ir Geriausios Pasaulyje Mamos vardo.
Kai auginau keturis savo vaikus, dažnai jaučiausi laikanti egzaminą: net mažiausi mano sprendimai buvo vertinami, aptariami tiesiai ir už akių bei, žinoma, smerkiami, jei neatitiko kažkieno nustatytų taisyklių ar kieno nors skonio („neteisingai košę maišai“).
Šiandien mano vaikai – jau suaugę, laimingi ir sėkmingi žmonės, todėl galiu lengviau atsikvėpti. Tačiau iki šiol man šiurpsta oda matant internete (ir tikrame gyvenime!) verdant, tikrąja to žodžio prasme – peštynėms tarp moterų dėl to, kas yra ir nėra „teisingas“ buvimas mama.
Vis dar matant močiutes, kurios peikia ir primeta dukroms savo taisykles. Visuomenėje turime daugybę jaunų, išsigandusių ir savimi neužtikrintų moterų, kurios per motinystę yra verčiamos eiti kaip per kritikos, teisimo ir priekaištų minų lauką.
Ilgai augini savo vaiką pati – esi asociali, išlaikytinė, neįdomi ir neambicinga; pasitelki lopšelį, darželį ar auklę – esi išlepusi ir tinginė; anksti sugrįžti į darbą – esi beširdė; leidi vaikui drąsiai tyrinėti pasaulį ir reikšti jausmus – pernelyg jį lepini; neduodi jam į rankas telefono ar kitų technologijų – esi senamadiška; nusprendi nežindyti – tau labiau rūpi krūtinės forma, negu tavo vaikas.
Kiekvienas motinystės žingsnis, maitinimas, prausimas, apranga, auklėjimas, laisvalaikis, yra atidžiai stebimas, vertinamas, aptariamas, ir smerkiamas.
Ir tai daro ne kokie nors mistiniai siaubūnai. O mes pačios! Moterys, mamos ir močiutės, kurias, regis, turėtų suvienyti bendri sunkumai ir iššūkiai, bet yra priešingai.
Ypatingai žiauriai elgiamės su tomis moterimis, kurios pasirenka motinystėje išsaugoti ir save: karjerą, jausmų gerovę, socialinį gyvenimą. Jos atsiduria aršiausio, beatodairiškiausio kitų moterų puolimo epicentre.
Kodėl taip yra? Ar tikrai liedamos tulžį mes rūpinamės vaikų gerove? Ar tikrai geriau žinome, kas svetimiems vaikams ir šeimoms yra geriausia bei naudingiausia?
Ar esame tikros, kad šiek tiek laiko sau skyrusi, pailsėjusi, laiminga, visą meilę ir rūpestį atiduoti pasiruošusi mama yra blogiau, nei ta 24 valandas šalia esanti, bet jau fiziškai ir psichiškai išvargusi motina? Ar pagalvojame, ko reikia tai moteriai? Kaip ji jaučiasi, kokia yra jos psichinė būsena?
Trumpas atsakymas į visus šiuos klausimus yra „ne“. Smerkiančios, auklėjančios ir savo tiesas primetančios moterys nežino nė vieno iš šių dalykų geriau už pačią mamą.
Ir to turėtų pakakti kiekvienai moteriai, susilaukusiai kūdikio – tik jūs pačios žinote geriausiai. Kiekvienai, kuri, išgirdusi kritiką, ima abejoti savimi ir savo pasirinkimais, manydama, kad kiti galbūt žino geriau. Būkite ramios – nežino.
Būtent todėl, pastūmėta noro padėti toms mamoms ir tėčiams, kurie ieško būdo suderinti tėvystę, darbą ir gyvenimą, daugiau kaip prieš dešimtmetį įkūriau pirmą Vilniuje lopšelį kūdikiams nuo 8 mėnesių.
Pradžioje tiesiog ėmiau globoti draugų mažylius, o ilgainiui tai išaugo į pilnavertį lopšelį, kuriame vaikais rūpinasi specialiai tam pasiruošusios mokytojos.
Lopšelį-darželį kūriau tam, kad kitos šeimos turėtų tai, ko neturėjau aš pati: pasirinkimą ir galimybę bent porą valandų per dieną skirti sau be nenumaldomo kaltės jausmo.
Tačiau vis dar stebina kiek kartų per šiuos metus pasitikau jaunas, nuvargusias mamas atėjusias apžiūrėti lopšelio, ir įsibaiminusias ką apie jas pagalvos jų pačių mamos ar anytos, draugės ar kaimynės.
Močiutės ir toliau nevengia pakomentuoti, kad jos užaugino savo vaikus, nors dar net sauskelnių nebuvo, reikėjo vystyklus skalbti, bet ir vyrui vakarienę pagamindavo, ir viską spėdavo su vaiku namuose, o tu – ką, negali?
Kaimynės tyliai šnabždasi, kaip brangiai dabar jiems kainuos lopšelis, kai vietoje to mama galėtų namuose sėdėti ir vaiką žiūrėti. Kaskart tokios istorijos – vis nauja pribloškianti ir žlugdanti patirtis.
Kiek mažai empatijos, supratimo ir palaikymo mes turime vienos kitoms. Kaip žiauriai elgiamės net su savo pačių dukromis, sesėmis, draugėmis…
Žinau, kad ir po šiuo tekstu pasipils neapykantos ir smerkimo kupini komentarai, kategoriškos ir skaudinančios nuomonės bei įžeidimai. Viskas tvarkoje, aš šiandien jau – rami, vaikus užauginusi ir savimi pasitikinti.
Tačiau labai norėčiau apsaugoti visas jaunas mamas, galbūt auginančias savo pirmąjį mažylį, kurioms visuomenės spaudimas ir kritika dažnai turi itin didelę įtaką ir gniuždo mintimi, kad jokios pastangos nėra pakankamos, jos vis dar daro per mažai, kaip bedarytų, vis tiek neįtiks, vis dar yra blogos mamos.
Mamos, juk jūs puikiai žinote, kad mes kiekviena ir pati sau kėlėme bei keliame šiuos klausimus. Kad nuolat spėliojame, ar pasielgėme teisingai, ar padarėme viską, ką galėjome, ar esame savo vaikams pakankamos.
Visos mes jaučiame vienokią ar kitokią kaltę, nes kažką juk galėjome padaryti geriau. Nebepulkime tais pačiais kaltinimais dar ir viena kitos. Palaikykime viena kitą.
Juk mes vienintelės iš tikrųjų suprantame, koks iššūkis yra būti mama. Būkime vaikams įkvepiančių, savimi pasitikinčių, viena kitą palaikančių moterų pavyzdžiu.
