Nepriekaištinga reputacija

Šie žodžiai įrašyti kiekviename kvietime užimti bent kurios bendrovės arba viešojo administravimo struktūros vadovo ir net eksperto pareigas. Suprantama: taip ir turėtų būti: jeigu išdrįsai pretenduoti į vadovo ar kitų asmenų veiklą vertinančio specialisto pareigas, pirmiausia pats turi įrodyti, kad esi sąžiningas, doras, atsakantis už savo žodžius ir veiksmus. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms ir dėlto padarius klaidą, ją pripažinti ir ištaisyti. Padarei žalą – ją atlyginti. Ne padarytos žalos dalį (nes, atseit, „dabar neturiu tokių galimybių“), bet visą – be jokių išsisukinėjimų.

O jeigu kažkas atsitiko dėl „nenugalimos jėgos“ (pranc. – force majeure) poveikio, tai Civiliniame kodekse labai konkrečiai įvardinta, ką neįvykdžiusioji pusė privalo padaryti.

Nenugalimos jėgos poveikį gali sukelti nenumatytas karas, stichinės nelaimės (pavyzdžiui, žemės drebėjimas), gaisrai, riaušės ir kiti panašūs atvejai, kurių nebuvo įmanoma numatyti, o juo labiau iš anksto sužinoti būsimos žalos mastą.

Suprantama, kad su nepriekaištingos reputacijos būtinybe nesuderinamas į vadovo pareigas pretenduojančio asmens teistumas, dalyvavimas nusikaltimus vykdančios grupuotės veikloje ar liguisto charakterio požymiai: agresyvumas, duoto žodžio nesilaikymas, girtuokliavimas ar nesuvaldomas polinkis dalyvauti azartiniuose lošimuose.

Net tokie charakterio bruožai, kaip nemandagumas ir nesugebėjimas spręsti konfliktines situacijas  yra esminės kliūtys, užkertančios galimybę pretenduoti į vadovo pareigas. Menkas savo srities technologinių galimybių žinojimas arba paprasčiau pasakius, nepakankamas profesinis išprusimas padarytų nuostolių visai bendrovei, kuriai imtų vadovauti nekvalifikuotas asmuo.

Visa tai – daugeliui gerai žinomi ir nekeliantys jokių abejonių teiginiai. Bet ką rodo Lietuvos tikrovė – ypač per pastaruosius trejus metus (žinoma, ir per prabėgusius trejus dešimtmečius)?

Kiek nusikaltimų vien pastaraisiais metais padarė ne bet kas, užklydęs iš pašalės, o visokius konkursus sėkmingai įveikę VADOVAI. Vieno iš pagrindinių Lietuvos didmiesčių administracijos „šefas“ kyšius ėmė tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių.

Gautus pinigėlius kaip kokiame nors komedijos tipo filme kišo į stiklainius lyg konservuojamus agurkėlius, matyt, tikėdamasis, kad jie ten saugiai išsilaikys, o po kažkurio laiko bus tinkami asmeniniam naudojimui.

Net jau už kyšininkavimą teisiamas jis vis dar pirko nekilnojamo turto objektus. Bet niekas nepastebėjo, kad taip įsigytų objektų skaičius jau gerokai viršijo šimtą. Ir niekam nekilo abejonių, kad ne privačiame versle, o valdiškoje įstaigoje dirbantis klerkas turi tiek pinigų, kad gali supirkinėti prestižinėse vietose esančias sodybas ir žemės sklypus.

Kiek namų ir sklypų reikia vieno valdininko šeimai? Iš kur staiga taip prasiplėtė jo finansinės galimybės, kad tokiais objektais apdovanotų savo uošvius ir pan.? Kur tuo metu buvo tos visos valstybinės mokesčių inspekcijos, finansinių nusikaltimų tyrimo agentūros, vietinių prokuratūros struktūrų darbuotojai ir kt.?

O štai kitas „veikėjas“, tiesa, pajutęs tam tikrą pavojų, iš vadovo pareigų suspėjęs pats pasitraukti (kad biografijoje neatsirastų įrašas apie pašalinimą už nusikalstamą veiklą) dabar jau minimas kaip teikęs nereikalingas paslaugas ir neteisėtai praturtėjęs (įgijęs turto už beveik tris šimtus tūkstančių eurų).

Bet ir to buvo maža: į panašią veiklą paskatino įsitraukti ir savo sutuoktinę. Beje, sakoma, kad ji iki šiol neatsistatydino, bet ir toliau vadovauja.

O štai sostinės veikėjai tu tokiomis smulkmenomis, kaip „keli šimtai tūkstančių“ net neprasideda. Jau jeigu vogti, tai milijonais, tiksliau – dešimtimis milijonų. Dabar skleidžiamos pasakėlės apie tai, kad anas turėjo „priklausomybę“ nuo azartinių lošimų ir pralošė ar tai 16, ar tai 26 mln. eurų.

Dar įdomiau, kad jis vaidino patriotą, už Lietuvos pinigus statantį mokyklą Ukrainoje. Ir ne bet kur, o Bučoje – vietovėje, apie kurios gyventojų žudynių tragediją išgirdo visas pasaulis.

Tiesa, nei Vilniaus „centrinio stadiono“, nei tos mokyklos jis Bučoje taip ir nepastatė. Sako, kad suspėjęs tik dar išlikusių Bučos vaikų paklausinėti, kokios mokyklos šie norėtų.

Apie būsimojo „centrinio Vilniaus stadiono“ statybų tragedijas ir komedijas jau galima net kelis dabar taip madingus kino serialus sukurti. Ne juokai – net tris dešimtmečius stato. O neseniai buvo pareikšta, kad dėl „force majeure“ šių anekdotiškų „statybų“ sąmatą būtina padidinti tik tokia „smulkmenėle“ – 40 mln. eurų.

O kad prie visokių išdaigų pripratinta visuomenė šį kartą į Gedimino prospektą su deglais ir kirviais neišeitų, neseniai patikslinta, kas stadiono plotas bus padidintas, šalia atsiras ir krepšinio arena (kas gali prieštarauti, juk krepšinis – antroji „religija“?) ir net muziejus.

Štai koks rūpestis ekonomikos ir kultūros paveldu: juk antros tokios, atsiprašant, statybos, pasaulyje lyg ir neteko pastebėti, todėl net gal į UNESCO lobyną įrašys. Neteko girdėti ir apie bet kokį „force majeure“ apibrėžimą atitinkantį atvejį Vilniaus „centrinio stadiono“ statybose.

Net žemės drebėjimus registruojančios institucijos nieko neužfiksavo, jokių sprogimų ar masinių gaisrų taip pat nepastebėta. Net smegduobės, būdingos Biržų kraštui, čia neatsivėrė ir „Akropolio“ prekybos centro veiklos nesutrukdė.

Priešingai: stadiono statybų sutartyse nurodyta, kad jų kaina nebus didinama, ir pats stadionas jau turėjo būti baigiamas. Visi kiti išvedžiojimai (apie pabrangusias medžiagas ir kt.) neturi jokios juridinės vertės, nes nieko nenumatyto per šį laiką neįvyko.

Kainų kitimas buvo gerai žinomas, dar iki pasirašant sutarčių tekstus. Bet Lietuvoje yra ir dar viena aplinkybė: jeigu kas nors pradeda giliau domėtis to „centrinio stadiono“ statybų apiforminimo naujausiais pokyčiais, savivaldybės tarnybos imasi dar neregėtos veiklos.

Kai šiam klausimui skirtoje spaudos konferencijoje ketino dalyvauti miesto savivaldybės tarybos narys ir personalinio kvietimo negavęs žurnalistas, jie abu buvo itin grubiai iš šios spaudos konferencijos išprašyti. Tiesiai pasakius, išgrūsti iš salės. Konferencijoje pasiliko tik pačios savivaldybės sukviesti asmenys. Tokio atvejo Lietuvoje dar nėra buvę.            

Naujieji keiksmažodžiai

Kaip žinoma, lietuvių kalbai yra būdinga viena ypatybė, išskirianti ją iš kitų pasaulio kalbų – joje visai nėra keiksmažodžių. Keiksmažodžių rekordininkė tikriausiai yra rusų kalba, turinti ir gerai žinomus ypatingai šlykščius „triaukščius“, niekinamai įvardinančius net motinas.

Bet čia atsitiko, kad lietuvių kalboje, atsirado sąvokos, kurias dabartinė visuomenė jau suvokia ne tik kaip banalybes, nieko nereiškiančius žodžius bet ir kaip keiksmažodžius.

Štai labiausiai visuomenę įžeidžiančios ir pyktį sukeliančios sąvokos: savivalda, regioninė politika ir valdžios struktūrų atsiskaitymas visuomenei.  Antai, kiek pripliurpta apie savivaldą ir jos tobulinimą, bet realios savivaldos struktūrų, kurios būtų apėmusios visą Lietuvą, taip ir neatsirado.

Visa Lietuvos kaimiškoji teritorija yra suskirstyta į „savivaldybes“, o šios – į seniūnijas. Per tuos tris dešimtmečius prirašyta daugybė pareiškimų, surengta nebesuskaičiuojama gausybė konferencijų, forumų ir simpoziumų, kuriuose dominavo reikalavimas suteikti seniūnijoms savivaldos objekto statusą.

Šis reikalavimas išreiškia tiesioginę galimybę gerai žinomo teritorinio – administracinio darinio bendruomenei išreikšti savo valią visais jos gyventojus dominančiais klausimais, pavyzdžiui, gyvenviečių planavimo ir plėtros, kelių tiesimo ir tvarkymo, socialinių paslaugų tinklo tvarkymo ir t. t.

Taip pat buvo siūloma, kad seniūnas pagaliau taptų gyventojų atstovu, t. y. būtų jų renkamas, o ne skiriamas savivaldybės administracijos direktoriaus, kuris su pačios seniūnijos gyventojais jokio tiesioginio ryšio neturi.

Bet tuometinis vidaus reikalų ministras (beje, vėliau tapęs universiteto dėstytoju) šiuos gyventojų pasiūlymus ir reikalavimus atmetė, įbrukdamas niekada Lietuvoje nebuvusį, jokių tradicijų neturintį darinį – seniūnaitijas.

Jis pareikalavo visas savivaldybes suskirstyti „senūnaitijomis“  ir išrinkti „seniūnaičius“. Praėjo jau du dešimtmečiai, bet tos centrinės valdžios primestos seniūnaitijos taip ir liko nieko nereiškiančiu svetimkūniu, neturinčiu įtakos nei savivaldos rinkimams, nei apylinkės gyventojų poreikių tenkinimui.              

Štai taip ir atsitiko, kad žodžiai, kurie yra tokie įprastiniai demokratinėse valstybėse, prarado savo turinį ir tapo naujaisiais keiksmažodžiais. Vis dažniau pastebime, kad net sąvokos „piliečiai“, „pilietinė atsakomybė“ ir net „rinkimai“ virsta  dabartinės visuomenės keiksmažodžiais. Apie valdžios atsiskaitymą jau net ir kalbėti – beprasmiška.

Autorius yra socialinių mokslų daktaras, LMS tarybos narys, profesorius, „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius