Vilniaus Antakalnio kapinėse baigti sovietinius karius vaizdavusio paminklo demontavimo darbai – nukeltas postamentas ir aukuras.
2022 m. gruodį Antakalnio kapinėse buvo išardytos šešios stelos, kurios laikinam saugojimui pervežtos į Vilniaus savivaldybės įmonės „Grinda“ aikštelę. Pernai kovą savivaldybės Taryba priėmė sprendimą perduoti paminklą Grūto parkui, kur jis mažiausiai 20 metų galėtų būti eksponuojamos vieninteliame tokiame sovietinio paminklų eksponavimo centre Lietuvoje.
Kartu Taryba pritarė Istorinės atminties komisijos siūlymui išlaikyti paminklo komponavimo schemą, Antakalnio kapinėse išmontuojant ir kartu su stelomis Grūto parkui perduodant postamentą bei aukurą, kurie, komisijos teigimu, yra neatsiejama paminklo dalis.
Išardyti stelas Vilniaus savivaldybės taryba nusprendė dar 2022 m. birželį, Kultūros paveldo departamentui pakeitus nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo kriterijus. Atsirado galimybė panaikinti teisinę apsaugą objektams, kuriuose vaizduojama nacistinės Vokietijos arba SSRS kariuomenės ir kitų šių valstybių specialiųjų tarnybų, vykdžiusių Lietuvos gyventojų represijas, veiklą ar jų narius propaguojančios skulptūros, atvaizdai, užrašai ar kiti simboliai. Tokiu būdu Vilniui tapo įmanoma apsivalyti nuo sovietinę ideologiją garbinančių monumentų – tų, kurie nėra antkapiai.
Išardžius postamento betoninį pagrindą ir demontavus granitinius blokus, jie pervežti į laikiną sandėliavimo aikštelę. Vėliau visi kompozicijos elementai bus perduoti Grūto parkui. Nuosavybės teise paminklas ir toliau priklausys sostinės savivaldybei.
O kaip Solečnikuose, atsiprašau, Šalčininkuose? Kažin ar ten LR įstatymai galioja?
Šalčininkų rajone, netoli Eišiškių,stovi berods apleistas vieno iš lietuvių raštijos pradininkų, Biblijos vertėjo į lietuvių kalbą Stanislovo Rapolionio ( 1485-1545) paminklas ( pastatytas berods 1989 m.). Jo ,berods, nelanko nei Lietuvos prezidentas, nei Vyriausybės, nei Seimo nariai, menkai teprižiūri ir vietos valdžia. Matyt, ne tos raštijos pradininkas…
Kadangi vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Stanislovas Rapolionis (1485-1545) vėliau perėjo į labiau jam priimtiną evangelikus liuteronų bažnyčią, tai būtų gražu, jei a. a. St. Rapolionio paminklo tvarkymu ir jo lankymu pasirūpintų Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčia. Dėkoju.
Pritariu, bet gal lietuvių raštijos pradžia yra svarbi visai Lietuvių tautai- ir katalikams, ir protestantams ir pagonims, ir laisvamaniams? Tad gal ir visiems lietuviams turėtų būti svarbus rūpestis lietuvių tautos istorijos ir kultūros paminklais?
Teisinga mintis. Tačiau jos įgyvendinimui, objektas turi turėti Lietuvos kultūrinio paveldo statusą. Statuso įteisinimui vietos gyventojų bendruomenė ir Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčia turi kreiptis į Lietuvos respublikos kultūros ministeriją. Senojo lietuvių tikėjimo asmenys sodiečiai (paganus, lot. sodietis) to padaryti negali, kadangi baltų religinė bendrija Romuva, nors ir bylinėjasi, iki šiol nėra pripažinta teisiškai legalia. Sėkmės.
Tikint, kad gal ir Prezidentas su Pirmąja Ponia kada nors apankys paminklą ir šiam lietuvių rašto pradininkui, reikia, kad paminklas turėtų Lietuvos kultūrinio paveldo statusą. Tuo tikslu reikia kreiptis į Lietuvos Kultūros ministeriją. Kreiptis gali tik juridinį statusą turinčios organizacijos, tokios kaip Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčia, Lietuvos Istorijos institutas, Eišiškių gyventojų bendruomenė. Senovinė sodiečių (paganus, lot. sodietis) Baltų religinė bendrija Romuva nėra kol kas juridinį statusą turinti organizacija, todėl jos kreipimasis į ministeriją nebūtų užskaitytas. Sėkmės, lietuviai, gelbstintys mūsų valstybę nuo nutautinimo. Ačiū.
Eišiškės, beje, yra nuo itin senų laikų sodiečių apgyvendintas miestas. Jo pavadinimo reikšmė (Paryžiaus universiteto prof. Algirdo Juliaus Greimas, semantika) išsikoduoja kaip Eišiškės – Eisšiškės = eisčių (aisčių) miestas Eisšiškės. Aisčiai mokslininkų vertinimu yra prilyginami baltams. Tai aprašyta lietuvių tautos, pradedant nuo ledynmečio ir baigiant šiomis dienomis, knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” su laiko preambule, kad “prieš pareinant, reikėjo išeiti”. Knygą galima užsisakyti internetu “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogupirkti.lt”, kur kaina su pristatymu yra 24,99 Eu. Pakvieskite tada mane į biblioteką ar į gimnaziją ir knygos turinį, kartu su aprašyta semantika, mielai pristatysiu Eišiškių klausytojams. Iki.
Bet kryžiuočių kronikoje Eisiškės rašoma Weissisken Aišku, kad Eišiškės yra sulenkintas pavadinimas.
>Getas
Vokiečių kalbą žinau gerai – pradedant nuo vidurinės mokyklos, kur turėjau denus kiaurus penketus, ir baigiant vertėjavimu didelėse įmonėse, kurios buvo užsakę vokiškas įrangas ir dirbau kartu su vokiečiais bei su mūsiškiais paleidimo derinimo darbų metu ne vienerius ir ne dvejus metus Todėl drąsiai galiu tvirtinti, kad vokiečiams nėra patogu tarti Eisissken, todėl prieš E jie įmetė W, po to lengvai ištardami Weisissken. Aišku, taigi, kad miesto tikras pavadinimas visą laiką buvo, yra ir toliau lietuviškai bus Eišiškės. Dėkoju už klausimą.
Na, tamsta ir prifantazavot- pasidomėkit vokiškais miestų pavadinimais- Eisleben, Eisfeld…
ir taria ojie :Aisleben,Aisfeld….taigi Aissisken….
Ar Aissisken, ar Waissisken ( pagal Rimgaudas) ?