Iš Lietuvos kultūros lauko dažniausiai girdima žinia, „naujiena“ – finansavimo stygius. Sena dainelė. Nors šiomis dienomis Vilnius kalba apie Lietuvos ūkininkų keliamas žemės ūkio problemas, bet aš kalbėsiu ne apie ten vartojamą „baro“ terminą (vienu kartu užimamas lauko ruožas, pvz., sėjant, pjaunant javus).

Kalbėsiu apie kultūros barus, iš kur atskriejo liūdna žinia, kad nutraukia savo veiklą intelektualioji kultūrininkų tribūna – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“, beje, einantis nuo 1965 metų.

Žurnalo vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė visuomenei paskelbė, kad šis kultūrinis leidinys užsidarys, nes nebeturi iš ko mokėti savo darbuotojams, autoriams ir spaustuvei.

Istorija parodys, koks ir kam buvo skirtas toks drastiškas žingsnis – parodyti, kad tariami kultūrininkų gelbėtojai tampa žlugdytojais, o gal tai provokacija ir signalas Vyriausybei, Kultūros ministerijai – gelbėkite, atsitokėkite, pabuskite.

Kas toliau – ar neprasidės kultūros leidinių griūtis? Ar nepradės griūti kaip domino kaladėlės kultūros flagmanai: „Literatūra ir menas“, „Metai“, „7 meno dienos“, „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis Židinys–Aidai“?  

Prognozavau tokias galimas griūtis dar rudenį, nors kuriamą Medijų rėmimo fondą aukštino ir pateikė kaip gėrį vietoj neva aprūdijusio, atgyvenusio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF), ketvirtį amžiaus tarnavusio spausdinto ir sakytinio žodžio finansuotojo su savo 21 dalininku, atstovavusių įvairiausioms organizacijoms, institucijoms. 

Nors to Fondo patriarchas Gintaras Songaila dažnai  krūtine ir žodžio argumentais posėdžiuose, diskusijose gynė savo įtvirtinimus ir tiesas, dauguma pritarė, kad Fondą reikia tobulinti, tvarkyti, atnaujinti. Mažai kas abejojo ir tam prieštaravo, dar praėjusioje Seimo kadencijoje apie tai daug kalbėta ir ginčytasi.

Bet tada oponentams užkliuvo, kad tai daro „valstiečiai“ su Kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu priešakyje, todėl veiksmai strigo, nors tada, pabrėžiu, buvo siūlyta Fondą ne sunaikinti, o jį tobulinti.

Šios kadencijos kultūros barų vedliai – ministras S. Kairys ir visa komanda trejetą metų rengė Fondo pertvarką, vsus ramino, kad kultūros spaudai bus skirtas daug didesnis finansavimas, kad jam vadovauti bus lengviau, skaidriau, nes vietoj 21 dalininko bus tik 3 pagrindiniai sprendėjai: Kultūros ministerija, Visuomenės informavimo etikos asociacija ir Kultūros periodinių leidinių asociacija (jos rugpjūčio 25 d. pasirašė Medijų rėmimo fondo steigimo sutartį).

Aišku, šio trejeto vedlys – Kultūros ministerija. Ta pati Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, kuri pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatus, turėtų formuoti, o ne griauti, organizuoti, o ne dezorganizuoti, komunikuoti, o ne ignoruoti.

Istorinė galimybė užbaigti darbus

Puikiai žinome, kokia didžiulė biurokratinė, administracinė mašina pradeda veikti nuo pat pradžių: reikia viską iš naujo registruoti, skelbti konkursą vadovui, jam formuoti naują komandą, telkti naujas ekspertų grupes ir etc.

Tai užtrunka ne mėnesį ir ne du, o kultūrinės spaudos redakcijos finansavimo tikisi nuo pirmojo 2024 metų ketvirčio, o ne nuo Velykų ar vasaros. Laikraščių, žurnalų redakcijos paprastai savo gyvenimą kitiems metams planuojasi iki rudens: maždaug rugsėjį teikdavo paraiškas projektams finansuoti, gruodį paaiškėdavo, kiek ir kokiam projektui skirta lėšų.

Tada redakcijos, žinodamos ir prenumeratos skaičius, galėdavo planuoti, ar palikti tokios apimties kultūros priedą, pvz., regiono laikraštyje, jį siaurinti ar plėsti, numatyti, kiek galima lėšų skirti platinimui (juk dažnai platinimo įkainiai dabar didesni negu numerio savikaina).

Visas šis modelis šįkart Kultūros ministerijai maklinėjant po kultūros barus sugriuvo kaip kortų namelis. Planuoti, nežinant finansavimo – tas pat, kaip burti iš kavos tirščių, redakcijų vadovams nežinoti, ar bus iš ko mokėti darbuotojams atlyginimus, autoriams – honorarus.

Juk tas naujas darinys – Viešoji įstaiga Medijų rėmimo fondas – Juridinių asmenų registre įregistruotas tik 2023 m. rugsėjo 13 d., o pirmajame fondo visuotiniame dalininkų susirinkime buvo tik nuspręsta patvirtinti Fondo direktoriaus viešojo konkurso nuostatus ir paskelbti konkursą į fondo direktoriaus pareigas. Pretendentų dokumentai buvo priimami iki 2023 m. spalio vidurio.

Naujojo fondo pirmininku Ruslanas Iržikevičius buvo išrinktas tik lapkričio mėnesį, tik tada jis susipažino su laukiančiais darbais, pradėjo burti savo komandą. Viskas taip vėluoja, kad pradedi galvoti, jog Lietuvos visuomenei kultūrinė spauda nebereikalinga, nes viską neva galima rasti internete. Deja, toks mąstymas yra klaidingas ir vedantis į kultūros bendruomenės naikinimą.

Pamenu, kaip šią sritį kuruojantis kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius sakė: „Naujasis fondas nuo kitų metų pakeis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir konkurso būdu pradės administruoti valstybės biudžeto lėšas, skiriamas viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų projektams ir veiklai, taip pat žurnalistų stipendijoms.

Medijų rėmimo fondas užtikrins platesnį žiniasklaidos srities projektų spektrą ir gebės aktyviau spręsti šiandienius žiniasklaidos sektoriui kylančius iššūkius.

Naujas žiniasklaidos rėmimo modelis būsimajam fondo vadovui suteiks istorinę galimybę pradėti darbus gausesniame, atviresniame fonde.

Tikimės, kad vadovas gebės suburti profesionalią komandą, užtikrinti skaidrumą, atskaitomybę bei įgyvendinti įstatymo bei steigėjų keliamus ambicingus tikslus, kurie leis padaryti esminį proveržį medijų rėmimo srityje.“

Deja, pradžia ne(į)kvepianti. Nors Fondo kuratorius, kultūros viceministras, kalbėjo apie naują „istorinę galimybę“ siekti skaidrumo, atskaitomybės, atvirumo, pirmiausia išgirdome apie „Kultūros barų“ griūtį. Ar tik nebus taip, kad regime istorinės kultūros periodinių leidinių pabaigos pradžią?

Kodėl ledai pajudėjo tik sausį?

Tik 2024 metų sausio viduryje redakcijas pasiekė informacija, kad pagaliau Medijų rėmimo fondo taryba patvirtino taisykles ir lėšų paskirstymą procentais tarp programų. Tiesa, konkursai geriausiu atveju bus skelbiami tik vasario viduryje, o pirmiausia  jie bus skirti kultūrai ir regionams.

Fondo taryba pranešė, kad nacionalinė žiniasklaida turi galimybę dalyvauti: I programos II dalyje, kuri atvira visiems (čia numatyta 10 proc.); IV programoje (jei yra galimybė teikti kitakalbį turinį, orientuotą į tautines mažumas); Nacionalinės žiniasklaidos, t.y. III programoje, kur numatyta 20 proc. Fondo lėšų.  

Visos fondo numatytos (skirtos iš biudžeto) lėšos 2024 m. – 6, 518  mln. eurų; iš kurių administravimui numatoma skirti 10 proc. Numatomas paskirstymas pagal programas (prioritetinės sritys): kultūrinės žiniasklaidos ir kultūros periodinių leidinių – 36 proc. (2, 111 mln. eurų); regioninės žiniasklaidos – 38 proc. (2, 29 mln. eurų); naujienų, tiriamosios ir šviečiamosios žurnalistikos (tarp jų ir stipendijos) – 20 proc. (1, 117 mln. eurų); žiniasklaidos tautinių mažumų kalbomis ir  lietuvių išeivijos  žiniasklaidos (6 proc. (351, 96 tūkst. eurų).

Kada šios lėšos pasieks laikraščių, žurnalų redakcijas, neaišku – geriausiu atveju apie Velykas. Gana ciniškai skamba dabartinių Medijų rėmimo fondo vadovų „siūlymai“ pasiskolinti lėšų iš savo kišenės, mėginti įtikinti spaustuves, darbuotojus dirbti skolon.

Kas tai – grįžimas nuo demokratinės, tvarios valsybės prie laukinio kapitalizmo laikų, o gal tai liberalų vadovaujamos Kultūros ministerijos norma? Pirmieji kultūros baruose tam paprieštaravo „Kultūros barai“.

Labai negatyviai nuteikė ir nustebino vieno iš buvusių kultūros leidinių vėliavnešio, dar prieš metus ir daugiau kovojusio dėl kultūrinės  spaudos teisių, finansavimo problemų „Literatūros ir meno“ buvusio redaktoriaus Gyčio Norvilo pozicija, kuris, pasitraukęs iš redaktoriaus pareigų, tapo  Kultūros periodinių leidinių asociacijos vadovu.

Žmogus, tarkim korektiškai, atsidūrė tarsi kitoje barikadų pusėje, yra vieno iš 3 dalininkų vadovas ir privalo „groti“ pagal ministerijos plokštelę, būti tarsi koks advokatas tarp kultūrininkų. Iš tiesų problema ta, kad Lietuvos kultūros lauke yra daug „grojimo“ pagal Kultūros ministerijos plokštelę, nors ministerijos atstovai deklaruoja, kad leidžia „groti“ patiems kultūros lauko kūrėjams.

G. Norvilas pripažino, kad susiklosčiusi situacija nėra gera: „Susidėjo daug dedamųjų. Pereinamasis laikotarpis – baigia darbą SRTF ir pradeda darbą naujas Medijų fondas. Tiesiog užsivilkino steigimo procedūra, visų reikiamų dokumentų priėmimo programų, bendrųjų taisyklių rengimo stadija. Ji dabar vyksta.

Mestos visos pajėgos, kad tai būtų padaryta ir kad tie šaukimai būtų greičiau paskelbti“. Citata iliustruoja, kaip greitai poetas, intelektualas gali tapti biurokratu.

Kad būčiau objektyvus, pacituosiu dar vieną G. Norvilo mintį, kuria jis tarsi teisinasi: „Gyvename ne „gariūnmečiu“, negali nuėjęs už kiosko prasegti krepšio ir ištraukti pundo pinigų, padalinti po kažkiek procentų.

Teisinėje valstybėje turi būti procedūros, jos turi būti išlaikytos. Realybė tokia, nors ir skambu kaip biurokratas. Neradome teisinių galimybių.

Galiu tik apgailestauti. Iš esmės suprantu „Kultūros barų“ žingsnį, bet leidiniai, kurie priklauso Kultūros leidinių asociacijai, tą situaciją žinojo ir asmeniškai visus informuodavau, kaip juda ir ko galima tikėtis. Visi supranta, kad blogas tas užsivilkinimas ir kad čia gyvybės ir mirties klausimas, bet toks pasisakymas gali turėti ir kitų motyvų. Galiu tik spėlioti.“

Lyg ir nuoširdūs vieno iš vadovų žodžiai, bet jie prieštarauja tiems Medijų fondo narių, ministerijos siūlymams įtikinėti partnerius, autorius, spaustuvininkus ir pan. gyventi skolon.

Gal Kultūros periodinių leidinių asociacijos vadovas geriau siektų, imtųsi žygių, kad būtų ieškoma galimybės gelbėti kultūros leidinius pasitelkiant valstybės rezervo fondą ar pan.? Tai vienas iš mano pasiūlymų.

Tai būtų ne pirmas atvejis, kad gelbėja valstybė. Priminsiu, kad panaikinus lengvatas, pakilus įvairiausiems mokesčiams, dar išlikusius regioninių redakcijų periodinius leidinius gelbėjo Valstybės parama pristatymo išlaidoms padengti, nes dabar pristatymas prenumeratoriams, kurių nėra daug, tapęs brangesnis negu pati laikraščio savikaina, o redakcijos to nepajėgios kompensuoti.

Visi kultūros barų darbininkai, dėkime pastangas, kad dar net normaliai nepradėjęs veikti Medijų fondas nesusikompromituotų ir kad šis Fondas nenukeliautų į kultūros barų šabakštynus. Ir nesidžiaukime Kultūros ministerijos žadamomis finansinės pagalbos priemonėmis, bet pareikalaukime atsakomybės iš Kultūros ministro S. Kairio ir valdininkų, kurie laiku, tinkamai ir atsakingai neatliko savo darbo.

„Kultūros barai“ parodė, kad Lietuvos kultūros baruose kol kas nieko naujo…