Įeidamas į čia, nuplėšk rūbus:
jie nieko nebereiškia šituos plotuos, –
tik tavo staigiai užsidegęs protas
čia paskutinis spindulys ir bus.
(M. Martinaitis)
M. Martinaitis gerai žinojo, ką reiškia būti geru Poetu, tą patvirtina kiekviena Jo parašyto eilėraščio eilutė.
Džiaugiasi Raseiniai, kad Lietuvos Valstybės duobkasio L. Giros gatvė yra pakeista mylimo Poeto M. Martinaičio gatve.
Su Marcelijumi buvome artimi kaimynai. Jis – Paserbenty, o aš Marcelijaus Kukučio tėvynėje Žieveliškiuose.
…Nuošali, pilka kaip Paserbenčio kaimo žvirblis trobikė aplink kurią šakojosi Martinaičių giminės medžio kamienai Poetui buvo patikimiausias prieglobstis, tvirtovė, kurioje buvo galima pasislėpti nuo visų užklupusių blogybių: karų, okupantų, ateizmo, ligų, bado, šalčio.
Tokios tvirtovės mus lydi iki mirties ir dėkojame Dievui, kad jas turime, kad galime gyventi dėsniais, kurių moto: „Gyventi, būti gyvam…“ („Mes gyvenome“ p. 9)
Pro vartus bėgantis Kastinis, kuriuo Parštakais iš bažnyčios grįždavo moterys baltomis skarelėmis, keliukas, kuriuo, pasikišęs po pažastimi palaikius batukus basas į bažnyčią ir į kelias savo mokyklas vaikščiojo būsimasis Poetas, nulipęs iš „virš pirmosios mergaičių eilės pradinės klasės fotografijos lyg iš pomirtinio gyvenimo”, visada palieka tikras ir tvirtas, kaip ir pats Poetas:
…žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,
Dar neapviltas mano gyvenimo:
jis nežino, kas būsiu,
Kur gyvensiu,
Kad rašysiu eilėraščius…
(M. Martinaitis)
Gimtinės vizija niekada žemiečių akyse nesutrumpėjo, o Jorūdo dvaro kelias buvo visada gyvas lyg kraujo arterija, jis ir dabar patvirtina, kad čia gyvenimas cirkuliuos per amžius.
Mano Tėvų kaštonų alėja, išplaukė į Vilnių gimtoji Poeto trobikė, pasiėmusi visos genties atmintį.
Trobikė neliks „už ribos“, nes tebėra su tuo pačiu rūbu ir siela, kokį prieš šimtmetį įpūtė Paserbenčio Dievo dvasia…
Marcelijus padovanodavo man savo knygas, dažniausiai su trumpu įrašu: „Mielai kaimynei per Piliakalnį…“
Dėstant lietuvių literatūrą Raseinių vidurinėje mokykloje ar vėliau Vilniuje ir Klaipėdos universitete, Marcelijus man ir mano studentams būdavo pirmas gyvas Poetas.
Septintajam dešimtmey Raseinių Kultūros namuose su savo vyresnių klasių mokiniais rengiau Marcelijui literatūrinį vakarą, pavadintą jo eilėraščio eilute:
Aš dabar namo labai pavargęs, bet labai laimingas pareinu…
Įsiklausius į M. Martinaičio kūrybinę bibliografiją, pajauti, kad jis kas dešimtmetį vis iškapstydavo lietuvių poezijoje ką nors naujo – impulsą suteikdavo prisirišimas prie lietuviškos tautosakos gelmių…
Apie tai jautriai papasakojo dr. Regimantas Tamošaitis 2023m. Raseinių krašto „RasUpio“ žurnale, vadindamas jį savotišku kultūriniu egzistenciniu matmeniu ir vakar, ir visados.
Išdirbusi 25 metus lietuvių literaūros mokytoja su studentais vertidavome: Martinaitis 1968-70-ais literatūros kritikų įvardijamas, kaip pirmas lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovas, padėjęs pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti.
Po dešimtmečio (1977) su Kukučiu nustebino sugebėjimu sukurti archainės sąmonės fenomeną, folklorinį veikėją, depersonalizuotą keistuolio žemaičio figūrą šiuolaikiniame pasaulyje.
2021 m. Raseinių savivaldybės iniciatyva Raseinių-Kalnujų dviračių kelyje Kukučiui įrengtas vardinis suolelis…
Rinkiniuose „Toli nuo rugių” /1980m./, „Gailile raso” /1990m./, kuriuos, iš jo paėmusi, 1990 m. skraidinau dovanų Šveicarijos išeivijos lietuviams…
„Tai rekonstruota senųjų baltų pasaulėjauta!”, – stebėjosi Šveicarijos karo pabėgėlių senoji karta.
Jausmingai perskaitėme Poeto „Atmintis” – atgaivintą ir atšviežintą senosios lyrikos naujovišką skambesį, sukurtą lietuvei Moteriai.
Martinaičio meilės lyrikos knyga „Atmintys”, 2008 m. – moteriškumo nuojautos sklidina poezija Moteriai ir Meilei.
Šiame junginy tiek daug dieviškos traukos, prisipažinimų ir paslaptingų nutylėjimų, atgailos, išdidumo ir nusižeminimo – visko, kas yra vyro kelyje į Moters-Mūzos širdį…
Poeto nušlifuotus lyrikos posmus, nelyg deimantukus galime vadinti: vyro gyvenimo ir likimo skrydis į meilės moteriai jausmo gelmes!
Meilės mįslė, pradedanti šildyti nuo vaikystės, brandina ir nokina iki senatvės, iki grabo lentos…
Kaip įsileisti į širdį Dievo ir Dangaus, Žemės ir Saulės meilės ženklus ir jų prasmes, giedrai suskamėjusias Marcelijaus „Atmintyse“?
Kaip iki galo išsiaiškinti iš nežinios pasiųstą meilės atėjimą, buvimą ir kaip pagaliau, išgyventi Jos mirimą?
Galima visaip: filosofiškai kaip Šekspyras, Adomas Mickevičius ar kitas pasaulinio garso genijus: skambiais meilės sonetų aidais, ir galima taip, kaip Martinaitis, pasitelkus savo talentą, sudėjus visų poetų poetinius skambesius, viską sujungus į vieną kerinčią sielos simfoniją, ir viską išsireikšti tautosakiškai: paprastai/nepaprastai…
Lyrikos rinkinyje „Atmintys“ poetas sustygavo visą orkestrą poetinių skambėjimų, gražių rimų ir ritmų, nutapė daugybę tyros meilės spalvų ir atspalvių, pažadindamas skaitytojus iš naujo įsigilinti į pačio Aukščiausiojo palaimintus, brangiausius kiekvienam mirtingąjam jausmus.
Meilės ženklai „Atmintyse” gyvi, kvėpuoja, dūsauja ir džiaugiasi, sielos gelmėse keldami kiekvienam švento prisikėlimo jaudulį…
Taip kuriamas buvo pasaulis, kaip mane palietei,
kaip žadini, mirę bus taip keliami,
kaip marmure veidas ryškėja, liečia teptukas paletę,
iš oro ir žemės tampama taip žmogumi.
Taip atsiranda šviesa ir užsimezga vaisius,
šitaip, vos paliesta, ima virpėti styga…
Kaip Dievui padvelkus į veidą, tau atsiskleisiu,
lyg kažkieno padiktuota knyga.
(M. Martinaitis)
2009 m. išleistoje knygoje „Mes gyvenome“ poetas rašo: Šie biografiniai tekstai kartu yra ir apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą: Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai verti jau iš kito žiūros taško, todėl Poetui rūpėjo, kaip išsisaugos dabartiniai poetų eilėraščiai?
Ar bus tokių, kuriems galėtume pritaikyti skambesnę melodiją, ir su būriu bendraminčių sutartinai „užplėšti taip, kad gestų lempos“?
„Kur tie jaunųjų kūrėjų grynieji poezijos pavidalai?“ – klausė jis, ir samaprotavo, jog labai pasikeitę ir skaitytojai: ieško įvairovės, nepastovumo, nepratę susitekti estetiniams pajautimams…
„Vienintelis dalykas, kuris gali apginti menininką ir užtikrinti jam vietą kultūros ir literatūros istorijoje – yra jo kūrinių meninė vertė“, – sakydavo.
– „Ne mūsų pareiga aiškintis, kas tą vertę nulemia, nes tai sueina daugybė faktorių, tarp kurių ir pačių rašytojų gyvenimų istorijų laikotarpiai, lietuviško menteliteto kvapo stiprybė… Viskas susipainoję ne tik poezijoje, o ir pačiame žmogaus ir valstybės gyvenime…“
Iš pokalbių supratau, jog M. Martinaitis, kaip kažkada Oskaras Milošas, į naujoviškus poetų bandymus žiūri skeptiškai.
Poezijos pilnatvė turi atsiskleisti lyg Biblinės tiesos, lyg išimtis! „Poetui suteikta teisė naudoti visa, kas pasitaikys po ranka – senas ir pasenusias formas, tautosakos, baroko bei romantizmo, primityvių silabinių eilių, švietėjiškų traktatų ir antikinių tragedijų atgarsius.
Poetinis pasaulis kuriamas iš kultūros nuolaužų…“, sako Tomas Venclova „Grįžimai Lietuvon“, 2014, p. 51)
Prie niekada nesikeičiančio literatūros atramos taško dažnai galite atsiremti į Kukučio baladę:
Kai užmiega Kukutis-
Pro akis
Iš jo kūno išeina dvasia
Ir niekam nematoma traukia
Per Žuveliškių kaimą,
darydama viską,
ką draudžia įstatymai.
Kodeksai
Ir dešimys Dievo įstatymų.
Visiems Raseinių Poeto Marcelijaus Martinaičio gatvės gyventojams linkiu gilios, šviesios, tyros atminties, prsimenant Raseinių žemės talentingą Lietuvos poetą.
Perskaitęs Kukutis “Janina Vaitkevičius”, tai kraipytų galvą, – kur aš čia papuoliau, ar jau ne Lietuvon?…