Sitkūnų radijo stotis – radiofoninė stotis, veikianti nuo 1950 m. ir transliuojanti radijo programas klausytojams Lietuvoje ir užsienyje.
Stoties teritorija yra tarp Sitkūnų gyvenvietės ir Nevėžio upės, 17 km į šiaurę nuo Kauno, vakarinėje Žemaičių plento pusėje.
Didelį vaidmenį ši stotis vaidino 1991 m. sausio įvykių metu.
Kai valstybės perversmo rengėjai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją bei Vilniaus televizijos bokštą ir transliacija iš Vilniaus nutrūko 2 val. 01 min., po 40 sek. pradėjo veikti Sitkūnų radijo stotis.
Eteryje pasigirdo Jolantos Šarpnickienės ir Dzintros Varžgalienės balsai.
Sitkūnų stoties signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją ir Suomiją, vėliau palydovinis ryšys žinias ir vaizdus perdavė visam pasauliui. Siųstuvai dirbo ištisas paras be išjungimo.
Tuo sudėtingu Lietuvai laikotarpiu Sitkūnų radijo stoties gynybos štabui vadovo Vytautas Kamblevičius. Šiandien savo gyvybe rizikavęs vyras yra nepelnytai pamirštas ir stumiamas į paraštes.
„Kaune per sausio įvykius buvo du štabai, pagrindinis – Babtuose, kur veikė Sitkūnų radijo stotis, antrasis – Juragiuose, kadangi ten irgi yra radijo ir televizijos stotis.
Suprasdami stoties svarbą, mes su savanorių komanda, kurią sudarė ūkių vadovai ir kiti aukštas pareigas ėję asmenys, pasirūpinome tinkama jos apsauga ir suformavome keturių žiedų gynybinę sistemą.
Pirmąją zoną, esančią arčiausiai stoties, sudarė sunkioji technika, antrąją – 4 m. aukščio ir 3 m. pločio blokų siena, trečią – 4 m. aukščio spygliuotos vielos tvora, ketvirtą – paromis prie stoties budėję dešimtys tūkstančių žmonių.
Taip pat visuose pagrindiniuose keliuose 2–3 km atstumu nuo Sitkūnų, buvo įkurti stebėjimo postai, kurie veikė ištisą parą ir dairėsi priešo.
Mes prie stoties leidome dienas-naktis, šildėmės prie laužų, ant kurių gaminomės valgyti, o turėdami laisvo laiko šokome ir dainavome patriotiškas dainas.
Aš pats Sitkūnų mokykloje praleidau du mėnesius iš eilės, – prisiminimais dalinosi V. Kamblevičius.
– O šiandien turime tokią situaciją, kai savo nuveiktais „darbais“ giriasi ir už juos apdovanojami tie, kurių ten, kiek aš pamenu, net nebuvo.
Kiekvienais metais Kauno rajono savivaldybė rengia iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą, degina laužus, vyksta pasirodymai, sakomos kalbos, dedamos gėlės, bet manęs į šį renginį nekviečia. Porą kartų buvau nuvažiavęs pats, bet kai pamačiau, kad nesu laukiamas, daugiau ten nebesilankau.“
V. Kamblevičiaus nuomone, taip konservatoriai ir jų „broliai-dvyniai“ socialdemokratai klastoja istoriją ir braukia iš juos tuos, kurie gynė Lietuvą.
„Apie retransliacijos stoties gynybą yra išleistos dvi knygos. Pirmojoje paminėtas tiek aš, tiek Juragių štabo vadas, kuris už šią savo veiklą yra gavęs ir valstybinį apdovanojimą. Antrojoje faktiškai cituojami tik Juragių gynybos štabo vadovo prisiminimai, yra jo nuotrauka, o apie mane parašytas vos vienas sakinys.
Nebejoju, jog tokį skirtingą požiūrį lemia tiek tai, kad istoriją, sekdami savo patriarcho Vytauto Landsbergio pavyzdžiu, bando perrašinėti kiti „konservatoriai“, kuriems talkina socialdemokratai, tiek tai, kad aš visuomet turėjau savo nuomonę ir nebijojau ją išsakyti, – garsiai svarstė buvęs Sitkūnų gynybos štabo vadas.
– Patikslinsiu – man tos garbės ir apdovanojimų už tuomet nuveiktą darbą nereikia, nes dariau tai, ką privalo daryti kiekvienas Lietuvos pilietis.
Šiuo atveju svarbiau žmonėms pateikti tikrą, o ne išgalvotą istoriją. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis, kurį kagėbistų palikuonys ar tarnavę šiai sistemai stengiasi sumenkinti ir „išmesti“ iš istorijos, todėl labai svarbu, kad visuomenė žinotų, kaip buvo iš tikro.
Nes tas, kuris neišmoksta savo istorijos, pasmerktas amžiams likti vaiku, o Lietuvai, ypač dabar, kaip niekada svarbu „subręsti“.
Parengta pagal Lietuvos regionų partijos pranešimą
Iš rašinio pavadinimo išeitų, kad Vilnius yra tarsi kažkoks pasižymėjęs istorijos klastotojas. Kai iš tikrųjų taip nėra. Juk paties sovietinio Valstybinio Radijo ir TV komiteto, veikusio Vilniuje, ir nuo 1988 m. birželio 10 d. iš esmės tapusio valdomo jame susikūrusios Radijo ir TV sąjūdžio iniciatyvinės grupės, komunikacinis, organizacinis ir techninis vaidmuo Sąjūdžiui siekiant Nepriklausomybės atkūrimo yra taip pat pamirštas, taip sakant, nustumtas į istorijos paraštes. Tai akivaizdus istorijos klastojimas. Tačiau tai, sakyčiau, priskirtina veikiau Kaunui negu Vilniui, jeigu klastojimus laikytume Landsbergio politikos rezultatu. Mat, Landsbergis yra kilimo iš Kauno, be to, Sąjūdžio struktūrose sprendžiant politinius klausimus buvo palaikomas vadinamos Kauno grupės sąjūdininkų. Taigi Vytauto Kamblevičiaus, tikriausiai sąjūdininko, pamiršimas ir išstūmimas į paraštes kaip istorijos klastojimo prigimtis nėra vilniška, ji, be abejonės, Lietuvoje turi gilesnes istorines politines šaknis ir būti valdžia interesus.
Ar turite konkrečių faktų, ar šiaip nusišnekate?
Ne jūsų mados, kad nusišnekėčiau.
pirma, TVR buvo dvi Sąjūdžio grupės: radijo (B. Rupeika) ir TV bei techn. centro (E. Potašinskas). Antra, ar ir Kamblevičių “pamiršo” Landsbergis? Kad Seime jis buvo apvalus 0… Nereikia nuo savo BIEDNOS galvos visko suversti SVEIKAI (tuo labiau – genialiai).
Valstybiniame TVR komitete buvo vieninga kūrybinių ir techninių darbuotojų inciatyvinė sąjūdžio grupė. Taigi jokios atskiros radijo sąjūdžio grupės TVR viešai nebebuvo. Kas dėl B. Rupeikos, tai jis formaliai sąjūdžio grupei nepriklausė. Kaip menasi, jis daugiau atsargiai iš šalies stebėjo, kuo čia tas sąjūdis baigsis, kaip Komiteto pirmininku tapęs Kuolelis tuos sąjūdininkus susodins. Regis, netgi LKP CK plenumas dėl TVR atsiradusio sąjūdžio buvo sušauktas, tačiau jame viršų jau ėmė persitvarkymo dvasia, Kuolelio užmojai buvo nusodinti, jo valdymas tapo visaip pašiepiamas, sąjūdis TVR Komitete plėtėsi ir laimėjo.
A. a. E. Patašinskas priklausė iniciatyvinei TVR komiteto sąjūdžio grupei ir labai aktyviai ir atsakingai joje veikė, rūpindamasis techniniais LIetuvos Sąjūdžio renginių transliavimo reikalais, jų parodymo ir užsienyje techninėmis galimybėmis.
Tuomet Sitkūnų radijo stotyje nuskambėjo toks šūktelėjimas , matyt gynėjų vado, reikia padaryti gyvą žiedą nuo pietvakarinės pusės . Nes iš Kauno pajudėjo bolševikų dalinys. Tvirtai susikibę rankomis narsūs vyrai atsistojo “gynybai”. Kažkaip netyčia atsistojau pirmoje eilėje . Į akis plėskia prožektorius. Nieko nematau. Ar bijojau? Taip , labai.
Buvau skaitęs prisiminimų knygelę , apie Pravieniškių kalėjimo kalinių ir prižiūrėtojų sušaudymą , karo pradžioje. Tai pasielgiau taip , kaip pasakojo likęs gyvas tautietis . Atsistojau šonu ir kaip “šarvą” panaudojau piniginę. Ar ne logiška? Kulkai pasidariau siauresnis taikinys. Mirk iš juoko, bet tada juokinga nebuvo. Du mažamečiai namuose.
O prašvitus pasimatė, kad iš tos pusės nei šarvuotis nei pėstininkas nebūtų ėjęs , raiste antenų laukas.
LAISVĘ apgynėm!!! Kgbistų ir skrebų vaikaičiai LAISVE džiaugiasi. Kol kas.
Tuomet Sitkūnų radijo stotyje nuskambėjo šūktelėjimas , matyt gynėjų vado, reikia padaryti gyvą žiedą nuo pietvakarinės pusės . Nes iš Kauno pajudėjo bolševikų dalinys. Tvirtai susikibę rankomis narsūs vyrai atsistojo “gynybai”. Kažkaip ”netyčia” atsistojau pirmoje eilėje . Į akis plėskia prožektorius. Nieko nematau. Ar bijojau? Taip , labai.
Buvau skaitęs prisiminimų knygelę , apie Pravieniškių kalėjimo kalinių ir prižiūrėtojų sušaudymą , karo pradžioje. Tai pasielgiau taip , kaip pasakojo likęs gyvas tautietis . Atsistojau šonu ir kaip “šarvą” panaudojau piniginę. Ar ne logiška? Kulkai pasidariau siauresnis taikinys. Mirk iš juoko, bet tada juokinga nebuvo. Du mažamečiai namuose.
O prašvitus pasimatė, kad iš tos pusės nei šarvuotis nei pėstininkas nebūtų ėjęs , raiste antenų laukas.
LAISVĘ apgynėm!!! “Kgbistų ir skrebų” vaikaičiai LAISVE džiaugiasi. Kol kas.
Du pasisakymai. Vienas , matyt, atsispindėjo nuo mėnulio, o kitas – nežinau.
apsinešęs…